Žemaitijos širdyje, netoli Mažeikių, įsikūręs Plinkšių dvaras - tai istorijos ir gamtos harmonijos vieta. Šiandien dvaras išgyvena atgimimo laikotarpį, tačiau jo istorija ir paveldas vis dar gyvi. Panagrinėkime Plinkšių dvaro istoriją, architektūrą ir dabartinę situaciją, atsižvelgdami į atsiliepimus ir diskusijas apie jo ateitį.
Plinkšių dvaras (2010)
Plinkšių Dvaro Istorija
Pirmosios žinios apie Plinkšių dvarą siekia 1717 m., kuomet Plinkšės kartu su Kuršėnais priklausė Žemaitijos Kunigaikštystės stalininkui Jokūbui Gruževskiui. XIX a. viduryje dvarą įsigijo Pliateriai. Yra pasakojimų, kad šį dvarą jie išlošė kortomis.
Dvaras klestėjo valdant Konstantinui Broel Pliateriui (1847-1899), kuris apie 1870-1880 m. pastatė iki šių dienų išlikusius vėlyvojo klasicizmo stiliaus Plinkšių dvaro rūmus. Manoma, kad iš karto po vedybų (apie 1870 m.) jis Plinkšėse ėmė rengti savo rezidenciją. Spėjama, kad rūmų statybos darbams vadovavo vokietis Rozenbankas iš Liepojos. Kas yra projekto autorius, nežinoma. Apie rūmus buvo įrengtas gražus peizažinis parkas.
Po Konstantino Platerio mirties dvarą paveldėjo jo vyresnioji dukra Olga, kurios vyras buvo Lenkijoje gyvenęs Iljinskis - Kašauskas. Po I - ojo Pasaulinio karo (nuo 1918 m.) dvarą valdė jo įgaliotinis D`Ersevilis. Kai O. Kašauskienė mirė, jis tapo ir jos dukters Marijos globėju. 1934 m. dvaro centrą nusipirko Žemės ūkio ministerija ir čia įsteigė Žemės ūkio mokyklą (vėliau ji reorganizuota į technikumą, kuris 1977 m. uždarytas). 1981 m. dvaro kompleksas perduotas "Mažeikių naftos" įmonei. 1983 - 1987 m. dvaro parko teritorijoje ši įmonė pastatė profilaktoriumą.
Prie Plinkšių ežero išlikęs grafo Konstantino Platerio (1847 - 1899) kapas. Pasakojama, kad grafas buvęs palaidotas Švedkapyje, o naktį giminės slapčia jį išvežę į bendrą giminės kapavietę. Žmona to nežinojo ir pastatė paminklą. Jis buvo aptvertas tvorele, o kapavietė apsodinta medžiais.
Per dešimtmečius keičiantis šeimininkams, buvo pridaryta nemažai žalos, daug kas sunaikinta. Daugeliui kitų senųjų dvaro pastatų jau visai baigia sunykti.
Architektūra Ir Išplanavimas
K. Pliateris apie 1870-1880 m. pastatė iki mūsų dienų išlikusius vėlyvojo klasicizmo stiliaus Plinkšių dvaro rūmus. Iš pradžių rūmai buvo stačiakampio formos. Pastatas turėjo aukštus pusrūsius. Čia buvo įrengtos gyvenamosios patalpos, o ant jų - dar du aukštai.
Pagrindinį pastatą sudarė du trylikaašiai fasadai, kurie buvo beveik identiški, rūmų centre - triašiai iškyšuliai, sujungti trikampiais frontonais. Stulpai ir kolonos prilaikė didžiules terasas su baliustradomis. Fasadus vainikavo plati lipdinių eilė, kurioje buvo aukšto langeliai. Prieš 1914 m. Plinkšių rūmuose buvo 30 įvairios formos ir dydžio patalpų.
Platerio sodybą sudarė trys dalys: reprezentacinis dvaro branduolys, sodas ir ūkinė dalis. Iki šiol geriausiai iš dvaro ansamblio yra išlikusi reprezentacinė jo dalis. Čia rūmai, peizažinis parkas, pagrindiniai - Baltieji - vartai. Vakarinėje pusėje, išėjus pro Žaliuosius vartus, ant kalvelės, Plinkšių ežero pakrantėje, iš švedų laikų išlikusios kapinaitės. Jose ilsisi ir Plinkšių rūmų šeimininko Konstantino Pliaterio palaikai.
Plinkšių dvaras 2022 m.
Dabartis: Restauracija Ir Prieinamumas
Dabartinė Plinkšių dvaro savininkė - bendrovė „Lelijų dvaras“ - pasiryžusi jį prikelti naujam gyvenimui. Parengti projektai, su kurių sprendiniais buvo supažindinta visuomenė.
Liepos pabaigoje Mažeikių rajono savivaldybės administracija pritarė Plinkšių dvaro sodybos rūmų kapitalinio remonto Plinkšėse projektiniams pasiūlymams. Juos parengė bendrovė „Architekto studija“. Pasak projekto vadovo, statinio stogas yra avarinės būklės, todėl nuspręsta pirmiausia gelbėti jį.
Tačiau, įgyvendinus projektus, sutvarkius Plinkšių dvaro pastatus, jų aplinką, gyventojai negalės bet kada ateiti į dvarą ar parką, vaikščioti, kur nori ir kada nori, nes tai esanti privati nuosavybė.
A. Žebrauskas teigė: tvarkant Plinkšių dvarą numatoma išsaugoti statinio istorines vertybes pagal specialiųjų architektūrinių, saugomų teritorijų tvarkymo ir apsaugos bei paveldosaugos reikalavimus.Į pristatymą susirinkusius žmones architektas patikino: šių rūmų ir kitų statinių tvarkyba yra griežtai reglamentuojama Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų.
Bendruomenės Susirūpinimas Ir Atsiliepimai
Po projektinių pasiūlymų pristatymo plinkšiškiai sunerimo, kad nebegalės patekti į šalia Plinkšių dvaro esantį parką, nes šeimininkai visą jiems priklausančią teritoriją, įskaitant ir parką, yra aptvėrę segmentine tvora.
Verslininkas klausė, ar yra numatyta galimybė po projekto įgyvendinimo susipažinti su šiuo istoriniu objektu, jį lankyti, koks bus jo prieinamumas. Svarstyme dalyvavo bendrovės „Plinijus“ direktorius Alfredas Žutautas. A. Žutautas taip pat atkreipė dėmesį, kad, apjuosus Plinkšių dvaro parką tvora, nebėra galimybės tiesiai per jį patekti prie Plinkšių ežero ar pasivaikščioti po parką, aplankyti grafo Pliaterio kapą.
Susitikime dalyvavusios Plinkšių kaimo moterys pritarė A. Žutautui, sakydamos, jog ir vietiniai gyventojai pastebėjo, kad mažiau atvyksta žmonių, norinčių čia pailsėti. Anksčiau, ypač karantino metu, kaime buvo jaučiamas pagyvėjimas. Dabar, kai aplink parką išdygo tvora, tokio lankytojų srauto jau nebėra.
„Suprantame, kad savininkai turi teisę apsitverti savo valdas, bet gal vis tik būtų galima susitarti, kad tam tikromis valandomis atsivertų vartai į parką? Galima apverti tik renovuojamus pastatus, kaip įprastai daroma.
„Peržiūrėjus nuosavybės dokumentus, matyti, kad parke esantys takai nėra servitutiniai. Todėl lankymasis parke ir dvare bus galimas tik su savininku leidimu, pagal iš anksto nustatytą tvarką. Ši tvarka bus nustatyta pasirašant sutartį po visų darbų - tarp savininko ir Kultūros paveldo departamento“.
Tačiau bendrovės „Lelijų dvaras“ vadovas Marius Aleksynas teigė: „Nėra galimybių vaikščioti, nes čia yra statybvietė. Mes negalime būti atsakingi už žmogų, kuris ten gali nugriūti ar kas nors ant jo užgrius, ir žmogus susižalos. Šių priemonių ėmėmės saugodami tiek save, tiek kitus žmones“.
Alternatyvūs Pavyzdžiai: Renavo Dvaro Sodyba
Siekiant išsaugoti istoriją ir atkurti tai, kas buvo, jau atnaujintas Renavo dvaras ir jo aplinka. Tvarkybos darbai čia vyko ne vienus metus, tačiau šio dvaro teritorija liko atvira visuomenei. Būdavo aptveriamas tik restauruojamas objektas.
Tokia taktika, pasak Renavo sodybos vadovo Deivido Makavičiaus, pasiteisino.„Žmones kaip tik sudomino vykdomi darbai, jie atvažiuodavo, žiūrėdavo, kad ir iš tolo, kaip viskas vyksta. Lankydavosi net po kelis kartus, periodiškai, kad matytų kaip keičiasi dvaras“.
D. Makavičius tvirtino iš savo patirties galintis pasakyti, kad viešumas, galimybė kuo glaudžiau bendradarbiauti su vietos bendruomene išeina tik į gera.„Šalia gyvenantys žmonės tampa tarsi savotiškais ambasadoriais. Renaviškiai, pavyzdžiui, daug kalba apie mūsų dvarą, viešina su juo susijusią informaciją per socialinius tinklus. Taip mūsų dvaras, drąsiai galiu sakyti, tapo visų mylimas ir lankomas. Vietiniai ir pasaugo, ir praneša, jei kas ne taip. Tai geriau veikia nei kokia stebėjimo kamera.
Renavo dvaras
Dvarų Bendrystė Ir Turizmo Potencialas
D. Makavičius užsiminė ir apie Mažeikių rajono dvarų bendrystę, bendrą veiklą. Apie ją buvo kalbėta ir pagalvota ne kartą. Tuo labiau, kad ir dabar jis sulaukiantis lankytojų pageidavimo apsidairyti ir Plinkšių dvare.
„Dabar sakome, kad Plinkšių dvaras ir visas parkas yra aptvertas. Todėl pamatyti iš arti nieko nepavyks. Ateityje gal ir bus tokia galimybė… Minčių yra, jei pavyktų susitarti, apjungti keturis dvarus - Dautarų, Plinkšių, Pavirvytės ir Renavo - į bendrą maršrutą. Tai būtų lyg turistinis paketas, kur žmonės ne tik galėtų pakeliauti, susipažinti su istorinėmis vietomis, bet ir rastų vietą nakvynei ar poilsiui“.
Pasak Renavo dvaro sodybos vadovo, kiekvienas dvaras yra savitas ir turi savą istoriją, kuri tikrai sudomintų ne vieną keliaujantį žmogų.