Kavoliai - kaimas, įsikūręs šiauriau Kavolinės miško, apie 2-5 km į šiaurės vakarus nuo Usėnų. Ši vietovė turi turtingą istoriją, kurią atspindi ne tik rašytiniai šaltiniai, bet ir gyventojų atsiminimai bei dabartinė kaimo būklė. Šiame straipsnyje apžvelgsime Kavolių kaimo istoriją, apkalbėsime susisiekimo problemas ir pateiksime atsiliepimų apie kaimo sodybas.
Kavolių kaimas Šilutės rajone.
Kaimo Istorija
Pirmasis žinomas Kavolių gyventojas Krisčius Kavolius paminėtas 1669 m. 1694 m. Jonas Kavolius čia įgijo 4 ūbus (apie 70 ha) žemės, o jo vardas ir pavardė virto vietovardžiu. Po maro 1711 m. Kavoliuose buvo vos 2 ūkiai, tačiau vėliau kaimas išaugo, o 1905 m. surašyti 334 gyventojai, daugiau nei pusė - lietuviai.
Nuo 1923 m. Kavoliuose kūrėsi lietuviškos visuomeninės organizacijos, tokios kaip jaunųjų ūkininkų ratelis, Klaipėdos krašto giedotojų draugijos ir Vilniui vaduoti sąjungos Kavolių skyriai. Jų steigėjas buvo Helmutas Ramonaitis, o aktyvus narys - Mikas Plaušinaitis.
Po 1944-ųjų kaimas praretėjo, bet nebuvo visiškai sunaikintas. 1959 m. čia surašyti 156 gyventojai, o 2015 m. - dar mažiau.
Kaimo centre stovi buvusi Kavolių mokykla, įsteigta XIX-XX a. sandūroje. 1936 m. joje mokėsi net 117 Kavolių kaimo vaikų, kurie tuomet mokyti tik vokiškai. Mokykla uždaryta 1982 m.
Kavolių Miškas ir Kapinės
Kaimo pietvakariuose ošia 860 ha ploto Kavolių miškas, vadinamas Kavoline. Tai mėgstama žvėrių užuobėga, kurioje XVIII a. dar laikėsi meškos.
Šiauriniame miško pakraštyje yra Kavolių evangelikų liuteronų kapinės, įrengtos XIX a. pradžioje. Čia laidoti ne tik kavoliškiai, bet ir evangelikai iš platesnių apylinkių. Kapinėse išlikęs 1886 m. mirusio Kavolių mišką puoselėjusio girininko A. Liudžiuvaičio kapas, ilsisi kelios daugelio lietuvininkų šeimų kartos. Kiekvieną rugpjūtį čia renkamasi į pamaldas, giedama ir bendraujama.
Kavolių evangelikų liuteronų kapinės.
Susisiekimo Problemos
Viena iš didžiausių problemų, su kuriomis susiduria Kavolių gyventojai, yra prasta kelio būklė. Ypač sudėtinga situacija susidaro rudenį ir pavasarį, kai keliai tampa sunkiai pravažiuojami dėl purvo. Kaip teigia vietiniai gyventojai, kelio būklę pablogino vėjo jėgainių statybos, dėl kurių sunkiasvorė technika nuolat važinėja kaimo keliukais.
Pensininkė Ona Jakavičienė piktinosi, kad kelio Kavoliai-Kūgeliai būklė yra tokia prasta, jog neįmanoma pasiekti sodybų lengvuoju automobiliu. Ji teigė, kad nei greitoji, nei gaisrinė neprivažiuotų. Nerija Lotužienė patvirtino, kad kelias yra sugadintas malūnininkų, kurie pradėjo statyti vėjo jėgaines praėjusių metų vasarą.
Usėnų seniūnas Algirdas Rauktys teigė, kad žino apie kelio būklę, tačiau kol įšalas neišeis, nieko nebus galima padaryti. Jis taip pat pridūrė, kad kelias bus pažvyruotas, kai darbus baigs klaipėdiškiai, kurie kloja kabelius. Tačiau gyventojai piktinasi, kodėl kabelius galima tiesti, kai kelio tvarkyti neįmanoma dėl įšalo.
UAB „Voltas“ technikos direktorius Vaidas Jurkus teigė, kad jie tikrai to kelio neišmaurojo, nes juo važinėja ir kitų įmonių darbuotojai. Pasak jo, kai šiek tiek atšils ir nebebus šlapia, jie savo darbo vietas sutvarkys - užlygins duobes ir pan., o dabar reikėjo atlikti skubius kelis darbus - „pūsti“ optikos kabelį.
Kaimo Sodybų Atsiliepimai
Atsiliepimai apie Kavolių kaimo sodybas yra įvairūs. Vieni gyventojai džiaugiasi ramybe ir gamtos artumu, tačiau kiti skundžiasi prasta infrastruktūra ir susisiekimo problemomis. Nepaisant to, Kavoliai išlieka svarbia Mažosios Lietuvos dalimi, turinčia savo unikalų paveldą ir istoriją.
Žemiau pateikiama lentelė, apibendrinanti pagrindines Kavolių kaimo charakteristikas:
| Charakteristika | Aprašymas |
|---|---|
| Gyventojų skaičius (2015 m.) | Apie 156 |
| Pagrindinė veikla | Žemės ūkis |
| Infrastruktūra | Prasta kelių būklė |
| Lankytinos vietos | Kavolių miškas, Kavolių evangelikų liuteronų kapinės |
| Visuomeninės organizacijos | Jaunųjų ūkininkų ratelis, Klaipėdos krašto giedotojų draugija |
Senųjų laikų matininkai, bandę nužymėti ribą tarp valstybių, ne kartą susidurdavo su painiausiomis kliūtimis, tikslesnių duomenų stoka. Antai, piečiau Pėžaičių vandeningoji Aisė tekėjo Ordino (vėliau Prūsijos) valstybės pusėje, palei ją dar driekėsi neaukštas kalvagūbris. Iš šio ištekėjęs Šalteikės upelis tekėjo tolyn nuo Aisės - į pietryčius link Žemaitijos ir Veiviržo upės.
XVI a. aiškesnių pasienio kaimų šiame ruože dar nebūta. Atrodo, kad dideli plotai vadinti bendrais Agluonos ar Aisės upių vardais - ten buvo išsimėtę anuometinių negausių valstiečių sodybos. Antai, XVI a. viduryje minėtas Gediminas Gelžinis (veikiausiai jo palikuonys vėliau sukūrė atskirą Gelžinių kaimą). Tas ūkininkas su savo sūnumi Agluonos apylinkėse laikė 6 jaučius, 6 arklius, 8 karves su prieaugliu, 10 avių, 11 ožkų, 14 kiaulių. Ta atsikėlėlių iš Žemaitijos šeima anuomet laikė apie 60 gyvulių bandą, o du jų bendrai (talkininkai) - dar kelias dešimtis visokių gyvulių.
Daugiau tvarkos neatnešė ir chaotiškasis XVII amžius - švedų įsiveržimai, kariuomenių žygiai ir pan. To laiko dokumentuose užsiminta, kad dabartinių Pėžaičių apylinkėse buvę Nausėdų kaimai. Antai, gal 1684 m. 1683 m. dokumentuose Dvyliuose paminėtas Andutis, Jokymas Žemaitis ir kiti. 1678 m. pasienyje nurodytas Jurgis Pyžius ar Pyčius, tapęs vėlesnių Pėžaičių kūrėju. Ten minėtas ir Simonas Pėžius, gal pradėjęs gretimo kaimelio gyvavimą.
1678 m. užrašytas vietovardis Pasingen. Ir dabar Žemaitjoje bei kitur žinoma pavardė Pozingis, tad ir vokiškuose raštuose vėliau dažniau rašyta „Pozingen“. Vėliau dar buvo atsiradęs gal iškraipytas vietovardis „Jerellen Lux“, kuris irgi sietinas su baltiškais žodžiais.
Šiame pasienio ruože gausiau gyventa XVIII a., tuomet ten buvo užrašyta daug lietuvininkų. 1711 m. paminėti ūkininkai iš Dvylių kaimo Kristupas ir Jurgė Jakėnas. Tuomet šiauriniame Pėžaičių kaimelyje (Gergen Pehsen) užrašyti Mikelis ir Jurgis Klimkaičiai, Kristupas Valaitis ir kiti. Pozingiuose tuomet minėti: Urbonas, Jurgė Arbonaitis, Jonys Banceris, Vilemas ir kiti. 1762 m. ten užrašytas naujakurys Martinas Klumbys. Tose gyvenvietėse, matyt, vyravo lietuvininkai ir vėlesni ateiviai iš Žemaitijos (šių galėjo daugėti XVIII a.
1772 m. užrašyta 10 Dvylių kaimo ūkininkų: Ansas Pažėras (įsikūręs vietoje B. Peteraičio), Jurgė Andulaitis, H. ir M. Kalveliai, M. Tumaitis, Jokūbas Stansas (gal Stančius), Jonis Kukukis, Klimkus Bendikis, H. Pėteraitis, Jurgė Naugags. Sąrašas liudija, kad pasienio kaime anuomet gyveno vien baltiškos kilmės žmonės.
XVIII a. Antai, Pėžaičių gyvenvietėse tuomet minėti lietuvininkai Anduliai ir Andulaičiai, Anužaičiai, Ašmonai ir Ašmonaičiai, Bertulaičiai, Bružaičiai, Deivikai, Gižai, Gražtai, Grigelaičiai, Juraičiai, Kalveliai, Kavoliai, Klimkaičiai, Klovaičiai, Kojelaičiai, Laukstynai, Macaičiai, Mikužaičiai, Paltinai, Preikšai, Simonaičiai, Smiltininkai, Stasiai, Sunai, Šikšniai, Tamošiai, Viščiai, Žydaičiai, Putriai, Tamošiai ir kiti.
Antai, 1798 m. kovo 16 d. pietiniuose Pėžaičiuose gyvenusiems Jonui Gliožaičiui ir Ilzei Gliožaitienei - Tamošaitytei gimė sūnus Anskis, po dviejų dienų pakrikštytas Priekulės liuteronų bažnyčioje. Tais laikais užrašinėta dešimtys naujagimių - pasienio gyventojų, tenykščiams plečiant gausias šeimas. Pažymėtina, kad tuometiniuose Pežaičiuose neaptikta vokiškų ir kitų svetimtaučių pavardžių. Pasienio kaime anuomet gyveno vien atvykėlių iš Žemaitijos ar senųjų baltų palikuonys. Manoma, kad asmenvardžiai Deivikas, Laukstynas ir pan. sietini su senosios Prūsos, Skalvos ir pan.
Dvylių kaime tuomet minėti naujagimių susilaukę lietuvininkai Andulaičiai, Ansaičiai, Jakamaičiai, Kalveliai, Klimkaičiai, Naujokai, Peteraičiai, Stažiai, Tumaičiai, Macaičiai, Pažėrai, Šakniai, Gliožaičiai, Karaliai, Kekiai, Makiai, Matučiai ir kiti. Būta ir vokiškų pavardžių. Ne vienas atvykėlis iš Vakarų galop sulietuvėdavo. Antai, vokiečio Burgkanto palikuonys galop tapo lietuvininkais Burkantaičiais. Pavyzdžiui, 1782 m. Dvyliuose Kristupas Burkantaitis ir jo žmona Marinkė Burkantaitienė - Peteraitytė susilaukė dukrelės Elzės, o 1791 m. Tais laikais Pozingiuose minėti lietuvininkai Bertulaičiai, Gliožaičiai, Kavoliai, Klumbiai, Macaičiai, Mackai, Pozingiai, Ruguliai, Šikšniai, Tamošiai, Tumaičiai, Andulaičiai, Anužiai, Grigelaičiai, Juraškos, Kalveliai, Klimkaičiai, Klišiai, Kuršiai, Purvinai, Vizbarai, Žvirblaičiai, Ansaičiai ir kiti. Pavyzdžiui, 1797 m. pradžioje Dovydas Purvinas (Purwins) su žmona Urte Purviniene - Kavolyte susilaukė dvynukų Jurgio ir Kristupo.
Nors Prūsijos karalystė su Rusijos bei Austrijos imperijomis XVIII a. Pabaigoje užsiėmė Abiejų Tautų Respublikos padalinimais (faktišku suverenios Europos valstybės likvidavimu), netrukus ji pati susidūrė su naujomis problemomis. Vietoje atlaidaus (neretai ir aplaidaus) kaimyno susilaukta grėsmingos jėgos kaimynystės. Teko rūpintis savu pasieniu su Rusija. Nutolstant nuo aptariamojo ruožo, primintume šiandien neretai pamirštamą dalyką - 1795 m. Prūsijos karalystė sau prisidūrė Užnemunę (pavadintą Naujaisiais Rytprūsiais) ir turėjo rūpinti sienos Nemunu (nuo Sudargo iki Kauno ir tolyn iki Merkinės ir Gardino) įtvirtinimu.
XVIII a. Pabaigoje nuo Dovilių link Žemaitijos tebetekėjo Šalteikės upelis. Prie pat valstybinės sienos (nužymėtos riboženkliais Nr. 313, 314, 315) stovėjo šešetas Pašalteikių kaimelio sodybų. Iš jų net keli keliukai vedė į LDK pusėje buvusią Skomantų smuklę - anuomet uoliai lankytą objektą. Reikšmingesnis kaimas su 14 ūkių tada buvo Dvyliai (vadinti ir kitokiais vardais) su greta besiglaudusiais smulkesniais kaimeliais ir 15 Pėžaičių sodybų grupėmis. Anuomet šiaurinė Pėžaičių dalis vadinta Jurgio Pėžiaus (Poeszen Gerge), o pietinė - Simono Pėžiaus (Poeszen Siemon) vardais, taip primenant stambesnės gyvenvietės pradininkus.
Tais laikais erdvūs pasienio girių plotai jau buvo iškirsti, karališkojo miško ruožai tebuvo likę ties Ašpurviais ir piečiau (link Veiviržo). Vis tik apgyventoje pasienio laukymėje tebevyravo krūmynais užželiančios ganyklos, drėgnų pievų ploteliai ir pan., o ariamų plotelių buvo nedaug. Šiauriau Pėžaičių beveik prie sienos, Žemaitijos pusėje glaudėsi nemažas gatvinis kaimas, vadintas „lenkiškaisiais Aisėnais“.
1785 m. Dvyliai (arba Kiaunaden - Matz) užrašyti kaip karališkasis kaimas (nepriklausęs privatiems dvarininkams) su 9 ugniakurais (gyvenamom sodybom). Tada tiems patiems centrams priklausė ir Stoltzen - Tietz kaip laisvųjų paveldėtojų gyvenvietė su 4 ugniakurais, stovėjusi „Lenkijos“ pasienyje. Tame pasienyje buvo ir dvi Pėžaičių gyvenvietės: šiaurinė (Pehszen - Gerge) su 8 ugniakurais ir pietinė (Pehszen - Simon) su 7 ugniakurais. Abi jos vadintos karališkaisiais kaimais.
Didesni pokyčiai nuošaliame pasienyje prasidėjo po 1807 m., Prūsijos karalystėje panaikinus baudžiavą, ten kuriant žemės rinką, valstiečiams įsigyjant įvairaus dydžio žemės sklypus. Laisviau gyvenant, vis daugiau kaimiečių ieškodavo patogesnių vietų gyventi. Būta ir krašto administracijos pastangų rūpinantis teritorijų plėtra. Antai, iki XIX a. tenkintasi gausių, bet prastų lauko keliukų chaotišku tinklu. Svarbesniu laikytas senasis vieškelis Klaipėda - Tilžė, Žemaitijos link iš uostamiesčio ėjęs kelias į Gargždus. Vėliau susirūpinta papildomais vieškeliais, naujoviškų plentų statyba. Judresni keliai traukė vis naujus gyventojus, plėtėsi prie jų atsidūrusios gyvenvietės.
1817 m. valstiečių kaime Dvyliuose buvo surašyti 9 ugniakurai su 54 gyventojais. Apylinkės buvo priskirtos naujajai Klaipėdos apskričiai, Priekulės evangelikų liuteronų parapijai (šiai tada priklausė daugiau kaip 4000 apylinkių gyventojų). Buvo du vokiečių kolonistų kaimeliai, turėję laisvųjų paveldėtojų statusą ir teises: Gross Stolzentietz su 3 ugniakurais ir 8 gyventojais, Klein Stolzentietz su 2 ugniakurais ir 11 gyventojų. Tokį statusą turėjo ir abu Pėžaičių kaimeliai, kuriuose iš viso buvo 14 ugniakurų su 56 gyventojais. Pasieniu toli į šiaurę nusidriekę Pozingiai vadinti valstiečių kaimu su 13 ugniakurų ir 57 gyventojais.
XIX a. carinė Rusija išilgai valstybinės sienos linijos, kai kur visai greta jos, nutiesė kelią pasienio sargybiniams, kuriuo jodinėdavo raiti patruliai. Šiame ruože jis ėjo per Rusiškuosius Aisėnus, Šiporius ir kitus Žemaitijos kaimus. Maždaug kas kilometrą palei kelią buvo pastatyti kordonai - sargybinių prieglaudos. Anuomet taip tikėtasi atskirti Rusijos valdas nuo „priešiškų“ Vakarų, įrengiant „geležinės uždangos“ pirmtaką.
XIX a. viduryje Dvylių kaime tebebuvo 9 gyvenamos sodybos su 88 gyventojais. Be daugumos evangelikų liuteronų ten dar gyveno vienas katalikas. Visi svarbesnieji centrai (valsčiaus teismas, pašto skyrius, evangelikų parapija) buvo Priekulėje. Pėžaičių kaimas taip pat priklausė Priekulės centrams. Ten aptiktos 25 sodybos su 192 gyventojais, kurių dauguma kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų dar buvo 5 katalikai.
Pozingių kaime aptikta 21 sodyba su 143 gyventojais, kurių dauguma kalbėjo lietuviškai. Abu Stolzentietz kaimeliai tada buvo priskirti naujajai Saugų evangelikų parapijai. Gross Stolzentietz gyvenvietėje aptiktos 4 sodybos su 25 gyventojais, kurių dauguma kalbėjo lietuviškai. Nuo Klaipėdos (Budelkiemio) jau buvo pradėtas tiesti geresnis vieškelis link Pėžaičių (nuo ten dažniau keliauta link Veiviržėnų ir Švėkšnos - augusių bažnytkaimių Žemaitijos Paprūsėje). Naujasis kelias pradėjo Pėžaičių spartesnės plėtros laikus - ten kūrėsi vis naujos pasienio įstaigos. Kartais šaipytasi, kad Pėžaičius iškėlė carinė Rusija. Mat, ankstesniais LDK ir ATR laikais per vadinamąją valstybinę sieną į Žemaitiją ar iš jos vaikščiota gan laisvai, einant vienu ar kitu laukų keliuku.
1795 m. Didžiąją Lietuvą užgrobusi Rusijos imperija ėmėsi kurti „geležinę uždangą“ aplink savo valdas. Nuo tada buvo likviduota ankstesnė daugybė keliukų, kirtusių valstybinę sieną įvairiausiose vietose. Sieną leistą peržengti tik griežtai nustatytose vietose su muitinės postais ir keliautojų patikra. Vienu iš nedaugelio sienos perėjimo punktų XIX a. XIX a. viduryje palei valstybinę sieną buvo nusidriekusios Pėžaičių, Stolzentietz ir Pašalteikių kaimelių sodybos. Dvylių sodybų grupės buvo išsidėsčiusi abiejuose Aisės upelio krantuose, pusiaukelėje tarp Pėžaičių ir Ašpurvių dvaro sodybos. Tuomet piečiau Dvylių kaimavietės aukštumėlėje tebebuvo žinomi senovinių įtvirtinimų pėdsakai. Tais laikais žemdirbystei naudoti pakilesni plotai abipus Aisės, o slėnyje vyravo drėgnos pievos. Greta Ašpurvių driekėsi žinoma pelkė, vakaruose plytėjo didesnis Ašpurvių miško plotas.
Nuo svarbiojo vieškelio (vadinamojo pašto kelio) Klaipėda - Pėžaičiai - Didžioji Lietuva (tuomet carinės Rusijos užimta teritorija) šiaurės link nuo Pėžaičių buvo nutiestas menkesnis pasienio kelias, ėjęs per Pozingių kaimo valdas. Buvęs krašto užkampis vis naujais ir geresniais keliais buvo susiejamas su svarbesniais centrais ir plentais. Tuometinis Pėžaičių centras buvo susiklostęs kairiajame Aisės krante, tarp upelio ir valstybinės sienos trasos, prie svarbiojo vieškelio ir kelio link Dvylių sankryžos. Ten stovėjo reikšmingiausia kaimo įstaiga - Pėžaičių karčema, kurioje glausdavosi išvykstantieji ir parvykstantieji.
1871 m. įkūrus Vokietijos imperiją, surašinėti ten gyvenę žmonės ir jų sodybos. Tuomet Klaipėdos apskrities Dvylių kaime tebebuvo 9 sodybos su 12 šeiminių butų ir 2 vienišių būstais. 1867 m. ten rasti 83 gyventojai, o 1871 m. jau 89 (43 vyrai ir 46 moterys). Dauguma jų (60 žmonių) buvo vietiniai - gimę ten pat. Visi jie buvo Prūsijos piliečiai, evangelikai liuteronai. Aptikti 22 vaikai (iki 10 metų amžiaus). Iš vyresniųjų 49 mokėjo skaityti ir rašyti, 5 nebuvo baigę mokslų, o 13 pripažinti beraščiais.
Tada Pėžaičiuose buvo 23 sodybos su 35 šeiminiais butais ir 3 vienišių būstais. 1867 m. ten gyveno 173 žmonės, bet 1871 m. jų teliko 161 (81 vyras ir 80 moterų). Prūsijos pilietybę turėjo 156 žmonės, o 5 buvę svetimšaliai. Be 149 evangelikų liuteronų dar gyveno 12 žydų (palyginus gausi bendruomenė, veikiausiai, užsiėmusi prekyba ir pan.). Aptiktas 41 vaikas. Iš suaugesniųjų 69 mokėjo skaityti ir rašyti, vienas nebuvo baigęs mokslų, o net 50 pripažinti beraščiais.
Gross Stolzentietz kaimelio 3 sodybose buvo 5 šeiminiai butai. 1867 m. ten gyveno 19 žmonių, 1871 m. jų pagausėjo iki 23 (net 14 vyrų ir 9 moterys). Tik 12 iš jų buvę vietiniai. Visi kaimiečiai buvo Prūsijos piliečiai, evangelikai liuteronai. Aptikti tik 3 vaikai. Iš vyresnių 8 mokėjo skaityti ir rašyti, o 12 pripažinti beraščiais.
Klein Stolzentietz kaimelio 4 sodybose buvo 7 šeiminiai butai ir vienišio būstas. 1867 m. ten gyveno 24 žmonės, 1871 m. jų pagausėjo iki 29 (15 vyrų ir 14 moterų). Tik 13 iš jų buvę vietiniai. Visi kaimiečiai buvo Prūsijos piliečiai, evangelikai liuteronai. Aptikti 4 vaikai.
Tuomet Pozingiuose buvo 25 gyvenamos sodybos su 35 šeiminiais butais. 1867 m. kaime gyveno 169 žmonės, 1871 m. jų sumažėjo iki 161, iš kurių tik 66 tebuvo vietiniai - gimę ten pat. Suskaičiuoti 75 vyrai ir 86 moterys. Visi kaimiečiai buvo Prūsijos piliečiai. Be daugumos evangelikų dar gyveno 3 katalikai ir 4 žydai (šie, matyt, laikė vietos karčemą). Aptikti 49 vaikai. Iš suaugesniųjų 84 mokėjo skaityti ir rašyti, 7 nebuvo baigę mokslų, o 21 pripažintas beraščiais. Kaime glaudėsi vienas neregys.
Kelios XIX a. dešimtmečius pasienio kaimuose jau veikė žemės rinka - sklypai bei ištisi ūkiai pardavinėti ir pirkti. Antai, 1878 m. skelbta apie žemės valdos pardavimą Pėžaičiuose ties vieškeliu Pėžaičiai - Budelkiemis (Klaipėda). Ten buvo 120 margų (apie 25 ha): 30 margų pievų, lauk...