Nekilnojamojo turto nuosavybė sovietmečiu Lietuvoje

Tik atgavus nepriklausomybę, 1992 m. tautos valia priimtos Konstitucijos dėka, buvo įtvirtintas vienas pamatinių demokratinės visuomenės garantų - privačios nuosavybės neliečiamumo principas (LR Konstitucijos 23 str.). Siekiant atstatyti sovietinės sistemos sukurtą neteisingumą nuosavybės srityje, naujai atkurtos Lietuvos politikai pasirinko masinės privatizacijos kelią, paremtą investicinių (arba privatizavimo) čekių sistema.

Investiciniais čekiais kiekvienas pasinaudojo taip, kaip mokėjo: kas suskubo įsigyti į lietuviškos gamybos buities apyvokos daiktus (“Šilelius“, „Snaiges“), kas patikėjo kaip grybai po lietaus dygstančių investicinių bendrovių pažadais, kas pradėjo sukti verslą. Tačiau dauguma paprastų žmonių, ypač tie, kurie gyveno sovietmečiu pastatytuose daugiabučiuose, suskubo privatizuoti butus, kurie iki tol irgi priklausė ne jiems, o valstybei. Nemažai daliai žmonių tai buvo vienintele sėkminga investicija, o privatizuotas butas, tapo vienintele iki šiol turima jų nuosavybe.

Privatizacija ir jos pasekmės

Iš visos Centrinės ir Rytų Europos Lietuva buvo ta valstybė, kurioje privatizavimo laikotarpiu (1990/01 - 1994/95 m.) sudaryta galimybe privatizuoti valstybei priklausantį gyvenamąjį būstą pasinaudojo didžiausias procentas žmonių. Kaip teigiama studijoje Gyvenamojo būsto privatizavimas Centrinėje ir Rytų Europoje, per privatizavimo laikotarpį valstybės valdomo būsto dalis sumažėjo daugiausiai - nuo 51 iki 13 proc.

Kaip rašoma minėtoje studijoje, tuo metu tiek vyriausybių, tiek politikos formuotojų lygmenyje egzistavo bendras įsitikinimas, kad laisva rinka yra efektyviausias būdas išspręsti buvusioje (socialistinėje) sistemoje ir planinės ekonomikos sąlygomis egzistavusį gyvenamojo būsto trūkumo klausimą, o taip pat, kad privati rinka paskatins savininkų iniciatyvą pasirūpinti savo turtu. Buvo tikimasi, kad privatizacija sumažins biudžeto išlaidas ir netgi duos šiokią tokią naudą centrinei ir vietos valdžiai per nekilnojamojo turto mokesčius. Tuo metu negalvota apie tai, apie ką kalbame dabar: kiek ilgai ši nuosavybė tarnaus, kokia bus jos priežiūros kaina, kaip reikės ją valdyti, patiems, be valstybės pagalbos. Kaip ir apie tai, kad praėjus trisdešimčiai metų po privatizacijos, didelė savininkų dalis bus pensininkai, turintys ribotas finansines galimybes prisidėti prie jo išlaikymo.

Visus šiuos klausimus su laiku teko atsakyti. 1995 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas, kurio pagrindu atsirado daugiabučių namų bendrija, kaip daugiabučių namų valdymo būdas. Įstatymo 4 str. numatė, kad „daugiabučių namų gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkai šių namų bendrojo naudojimo patalpoms, bendrojo naudojimo inžinerinei įrangai, bendrojo naudojimo namo konstrukcijoms prižiūrėti, remontuoti, kitaip tvarkyti ir eksploatuoti, aplinkai (priskirtam žemės sklypui) tvarkyti, bendriems mokestiniams įsipareigojimams vykdyti, kitoms bendroms teisėms ir interesams saugoti steigia daugiabučių namų savininkų bendrijas“.

Buvo numatyta, kad bendrija yra juridinis asmuo, kurio nariai, daugiabučių namų savininkai ,sprendimus priima kolegialiai, o bendrijos veiklai vadovauja visuomeniniais pagrindais (iki 2012 m) dirbanti valdyba arba valdytojas (dabar - bendrijos pirmininkas). Galbūt dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos, ir galima sakyti, kad buvo galima pasirinkti ir kitą daugiabučių namų valdymo koncepciją, nes esama sistema turi ir ne vieną minusą. Daugiabučių namų savininkams dažnai sunkiai sekasi tarpusavyje susitarti, priimti sprendimus, dažnai tarp daugiabučių namų savininkų kyla ginčai dėl bendro naudojimo objektų naudojimo, išlaidų už juos ir jų paskirstymo, būsto renovacijos.

Šis įstatymas nuo pat pradžių tapo demokratijos mokykla: jį priėmus buvo paduotas konstitucinis skundas, kurio pagrindu LR Konstitucinis teismas išaiškino, kad daugiabučių namų savininkų bendrijoje atsiradimas turi būti siejamas su savininko laisva valia, t. y. niekas negali būti verčiamas būti bendrijos nariu, arba automatiškai įtraukiamas ar išbraukiamas iš bendrijos narių sąrašo, taip pat, kad pats „bendrijos įsteigimas nereiškia, jog privačios ar viešosios nuosavybės teisės subjektai netenka nuosavybės teisės į jiems priklausantį turtą, todėl bendrijos įsteigimas savaime nesuteikia pagrindo varžyti ar kitaip riboti savininkų teises ir teisėtus interesus“.

2000 priėmus naują Civilinį kodeksą, buvo įtvirtinta, kad sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priima šių objektų savininkai, t. y. ne valstybė, ne savivaldybės ar jų administraciniai organai, bet patalpų savininkai. Tai leido formuotis ir tvirtėti daugiabučių namų savivaldai.

2019 m. pabaigoje buvo registruotas Daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų valdymo įstatymo projektas, kuriuo užsimota įgyvendinti daugiabučių namų valdymo reformą. susilaukė didelio visuomenės susidomėjimo. Naują įstatymo projektą parengė valstiečio Kęstučio Mažeikos vadovaujama Aplinkos ministerija, o Seime įregistravo jo kolega valstietis Lauras Stacevičius. Atrodo, kad norėta eiti trumpiausiu keliu ir išvengti tiek tarimosi su visuomene, tiek ir projekto svarstymo Vyriausybėje.

Tačiau vos projektui pasirodžius Seimo tinklalapyje, kilo tikra audra. Sukilo tiek daugiabučių namų bendrijas vienijančios asociacijos, tiek ir daugiabučių administratoriai, paprastai atsidurdavę skirtingose barikadų pusėse. Pirmieji teigė, kad siūloma pertvarka iš esmės naikina daugiabučių namų savivaldą kaip valdymo formą. Antriesiems užkliuvo, kad įgyvendinus siūlomo įstatymo nuostatas, savivaldybėse būtų įteisintas interesų konfliktas ir piktnaudžiavimas savo galia.

Ne paslaptis, kad daugiabučių namų priežiūros rinkoje kaip žaidėjai figūruoja ir savivaldybės įmonės, o įstatyme numatyta tvarka, kad Savivaldybės be jokių apibrėžtų kriterijų galėtų išbraukti administratorius iš sąrašų ir suteikti pranašumą savo kontroliuojamoms įmonėms. Projektas apsunkino galimybes mažiesiems žaidėjams teikti administravimo paslaugas, numatydamas nelygiavertę galimybę pasinaudoti bendrojo naudojimo objektų valdymo būdais.

Įstatymu buvo nustatomi trys bendrojo naudojimo objektų valdymo būdai: bendrija, jungtinės veiklos sutartis ir administratorius. Tačiau projekte nustatomos sąlygos jungtinės veiklos sutarčiai darė galimybę naudotis šiuo būdų niekiniu. Pvz. projektas numatė, kad jungtinės veiklos sutartį sudaro tik visi savininkai. 100 procentų savininkų dalyvavimo reikalavimas praktikoje gali sukelti situaciją, kad jungtinės veiklos sutartis, kaip bendrojo naudojimo objektų būdas, praktikoje bus sudarinėjama itin retai.

Įstatymo projekte įtvirtinta nelygiavertė galimybė pasinaudoti bendrojo naudojimo objektų valdymo būdais, o taip pat tokių pačių veikimo sąlygų nustatymas savo prigimtimi skirtingais valdymo būdais, leido teigti, kad siūlomas teisinis reguliavimas neatitinka teisingumo principo. Jis kėlė pagrėstų įtarimų, kad siūlomu įstatymu iš tiesų yra nusitaikyta į daugiabučių namų savivaldą.

Ne paslaptis, kad bendrijas, kaip daugiabučių namų administravimo formą, labiau yra linkusios rinktis tie daugiabučiai namai, kurių savininkų didesnę dalį sudaro socialiai remtini asmenys, pensininkai, daugiavaikės ir mažas pajamas gaunančios šeimos. Patirtis rodo, kad geras bendrijos pirmininkas sugeba suorganizuoti namo priežiūrą mažesniais kaštais negu administratorius, kuriam reikia išlaikyti ir administracinį aparatą. Dauguma pirmininkų dirba iš idėjos arba už minimalų atlyginimą - kai privatūs administratoriai siekia gauti maksimalų pelną.

Ir nesvarbu, kad kartais bendrijų teikiama namų priežiūra yra minimali - tačiau ji leidžia prisidėti prie bendro namo išlaikymo visiems savininkams, nevarydama sunkiau besiverčiančiųjų į bankrotą. Siūlomas įstatymo projektas neatsižvelgė į socialines tokio įstatymo taikymo pasekmes. Patirtis rodo, kad perėjimas nuo bendrijos prie išorinio administratoriaus, kaip daugiabučio namo valdymo būdo, yra lydimas padidėjusių administravimo kaštų. Jei kaštai augs - ne visi savininkai, o ypač senjorai, galės susimokėti už paslaugas.

Privatizacija yra procesas, o ne vienkartinis veiksmas (process, not a settled arrangement)(Ball and Grilli, 1997), turintis ilgalaikes pasekmes, todėl įstatymo leidėjas turi įvertinti visas aplinkybes, ir kiek įmanoma numatyti priimamų sprendimų socialines pasekmes. Pvz. įvertinti ne tik tai, kad valstybinio monopolio namų statybos ir valdymo srityje atsisakymas sutaupys biudžeto lėšas, bet ir tai, kad atsiras piliečių sluoksnis, kurie neturės galimybių gyvenamojo būsto įsigyti ar jo pakeisti (pasenusių daugiabučių atveju), todėl kartu su privatizacija turi startuoti ir socialinio būsto programos, mokestinės lengvatos ar būsto kreditavimas jaunoms šeimoms, komunalinių išlaidų kompensavimas mažas pajamas turintiems ūkiams. Šios aplinkybės nebuvo iki galo įvertintos pirminės privatizacijos etape.

Tačiau jaunų politikų, kuriuos į priekį vedė idealizmas, o ne patirtis ir žinios, negali kaltinti. Senų daugiabučių namų problema bus viena iš opiausių ir svarbiausių viešosios politikos klausimų, kurią teks spręsti ateityje. Pirmiausia svarbu nesiaurinti piliečių teisės į savivaldą ir nepažeisti teisėtų lūkesčių, susijusių su įstatymu garantuota teise patiems administruoti bendros nuosavybės teise valdomą turtą.

Tada, realiai, o ne tik popieriuje, teikti informacinę ir konsultacinę pagalbą, organizuoti apmokymus tiems daugiabučių namų savininkams, kurie nori per bendriją valdyti savo turtą. Galbūt verta įsteigti viešojo konsultanto (ombudsmeno) pareigybę savivaldos lygmeniu, kuris nešališkai spręstų daugiabučių namų savininkų, bendrijų, administratorių, paslaugų teikėjų ir savivaldos institucijų ginčus.

Turint omeny kad dalis daugiabučių namų savininkų priklauso socialiai remtinam visuomenės sluoksniui, būtina galvoti apie socialinės rentos didinimo galimybę, t. y. būsto išlaidų kompensavimą namų ūkiams, jei išlaidų dalis sudaro daugiau kaip 30% namų ūkio pajamų, nesiejant teisės į kompensaciją su būsto naudingojo ploto normatyvu senyvo amžiaus vienišų asmenų atžvilgiu.[2] Viena iš didžiausių senos statybos daugiabučių namų problemų yra šilumos energijos sąnaudos Kaip teigia Aplinkos ministerija, šilumos energijos suvartojimas senos statybos daugiabučiuose namuose 2 kartus didesnis nei Skandinavijos šalyse ir 1,75 karto didesnis, lyginant su naujais Lietuvoje statomais daugiabučiais.

Todėl būtina skatinti mažosios renovacijos programą, numatant galimybę kompensuoti ne 15 (kaip yra dabar vystant didelį renovacijos projektą), bet iki 50 proc. investicijų, kompensavimo procentą siejant su projekte dalyvaujančių savininkų socialiniu statusu.

Lentelė: Būsto privatizavimo rodikliai Lietuvoje

Nuosavybės restitucija

Sovietines ir nacistinę okupaciją išgyvenusiems Lietuvos piliečiams pagaliau leista atgauti nusavintą privatų turtą ar bent gauti kompensaciją. Visai kitokioje padėtyje atsidūrė tie, kuriems Antrojo pasaulinio karo metais teko bėgti gelbstint savo gyvybę, bei jų tiesioginiai palikuonys.

„Turi būti pilietis, kad atgautum nuosavybę, - stebėjosi Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė, advokatė Faina Kukliansky. - O jeigu nenori juo būti? Kaip galima versti tapti Lietuvos piliečiu?“ Ji teigia turinti klientų, kurie iki šiol nesėkmingai bando atgauti Lietuvoje likusį nekilnojamąjį turtą. Turi būti pilietis, kad atgautum nuosavybę.

„Turiu klientą Argentinoje, kurio motina dar gyva. Jie iš Eišiškių. Jam reikia to namo, ir viskas. Tiesa, ne sau ‒ jie turtingi žmonės, todėl namą kam nors padovanos. Bet svarbiau kitkas - kodėl jam to namo negrąžina?“ - pasakojo F. Kukliansky, kuriai daug metų tenka bendrauti su Holokaustą išgyvenusiais žydais ir jų palikuonimis.

Visų pirma, sudėtinga įvertinti nacistinės Vokietijos okupacijos pradžioje veikusios Laikinosios Vyriausybės, išskyrusios žydus iš kitų visuomenės grupių, veiksmus. „Žydams ir rusams priklausę turtai lieka neginčijama Lietuvos valstybės nuosavybe“, - skelbė 1941 m. birželio 30 d. Laikinosios Vyriausybės deklaracija „Dėl socialinių ir ūkio reikalų“.

Liepos 4 d. Laikinosios Vyriausybės dokumentus tyrinėjęs Seimo narys istorikas Arvydas Anušauskas pripažįsta, jog šie sprendimai pažeidė Lietuvos konstitucines nuostatas, nuosavybės teises nustatydami pagal tautybę. Tiesa, jis pabrėžia, kad nors 1941 m. vasarą buvo deklaruojamas Lietuvos suverenitetas, iš tiesų jo nebuvo, o atkurta Lietuvos valstybė Laikinosios Vyriausybės sprendimų nepripažino. „Lietuva deklaravo iki okupacijos priimtų Konstitucijų principų tęstinumą“, - pabrėžė A. Dar didesnė painiava kyla dėl dabartinių pilietybės ir nuosavybės atkūrimą reguliuojančių įstatymų.

Nors Konstitucijos 23 straipsnis skelbia, kad „nuosavybė neliečiama“, o „nuosavybės teises saugo įstatymai“, Konstitucinis Teismas (KT) 2010 m. gruodžio 22 d. konstatavo, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostata, pagal kurią šios teisės atkuriamos tik piliečiams, Konstitucijai neprieštarauja. Tas pats KT anksčiau, 2006 m. Daugeliui tai reiškė praleistą progą - Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas leido teikti paraiškas tik iki 2001 m. gruodžio 31 dienos. KT savo 2010 m. sprendime atskirai nurodė, kad Lietuvos piliečiai, kurie nespėjo tokiais tapti iki 2001 m. pabaigos, netenka teisės pretenduoti į nuosavybės atkūrimą.

Tai leido Lietuvos teismams sprendžiant litvakų bylas ignoruoti įstatymų leidėjų paliktą išlygą, jog paraiškų priėmimo terminas gali būti pratęstas dėl nustatytų svarbių priežasčių. Naujausia Pilietybės įstatymo pataisa, Seimo priimta 2016 m. birželio 23 d., pilietybės atkūrimo vis tiek nenumato tiems buvusiems Lietuvos piliečiams ir jų tiesioginiams palikuonims, „kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją“.

Tai neleidžia į Lietuvos pilietybę pretenduoti tiems žydams, kurie 1941 m. Lietuvos migracijos departamento duomenimis, nepaisant šių suvaržymų, pastaruoju metu padaugėjo atvejų, kai kitų valstybių piliečiai, tarp jų ir žydai, pasinaudojo teise atkurti Lietuvos pilietybę.

2016 m. Lietuvos pilietybę atkūrimo tvarka gavo 651 Izraelio ir 119 Pietų Afrikos Respublikos (PAR), kurioje taip pat įsikūrusi gausi litvakų bendruomenė, o 2017 m. Teismų barjero iki šiol negali įveikti ir po pasaulį pasklidę garsios Šiaulių giminės Frenkelių palikuoniai. Kai kurie jų, kaip Paryžiaus Amerikos universiteto profesorius Roy’us Rosensteinas, yra atkūrę Lietuvos pilietybę.

„Mūsų namus ir fabriką nacionalizavo sovietai, vėliau ‒ naciai, paskui ‒ vėl sovietai. Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva taip pat nacionalizavo mūsų privačią nuosavybę. Būtų teisinga pripažinti mus savininkais. 1879 m. Ch. Frenkelio Šiaulių pakraštyje įkurtas odos fabrikas buvo tapęs Rusijos imperijos pramonės pažiba ir solidų pelną nešė iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Tarpukariu Frenkelio sūnus Jokūbas fabriko teritorijoje įkūrė avalynės gamyklą „Batas“. „Per šimtą giminės atstovų, tarp jų ‒ Chaimo žmona ir dauguma mano senelio artimiausių giminaičių, buvo nužudyti Lietuvoje per Holokaustą. Išlikusios giminės atšakos gyvena diasporoje visame pasaulyje, nuo Lietuvos iki Izraelio, JAV, PAR, Nyderlandų ir Prancūzijos“, - pasakojo R.

Per Antrąjį pasaulinį karą apgriautas fabrikas sovietmečiu buvo atstatytas ir veikė iki pat Nepriklausomybės atkūrimo. 1992 m. jis buvo privatizuotas, nors tuo metu Frenkelių šeimos palikuonys jau žengė pirmuosius žingsnius nuosavybės atkūrimo link, o 1996 m. ‒ bankrutavo. Dabar Frenkelių fabriko patalpose įsikūrę daug smulkaus verslo įmonių, pastatai prastai prižiūrimi. R. „Panašu, kad Lietuvoje siekiama atbaidyti nuo turtinių pretenzijų ir, gavus prašymą, atkurti tik smulkesnę nuosavybę, dažniausiai kur nors provincijoje, - teigė R. Rosensteinas, pasak kurio, Frenkelių giminės atstovų bylą ne kartą atmetė teismai.

Kol KT prieš dešimtmetį sprendė su Holokausto aukų ir jų palikuonių likimu susijusius klausimus, šalies vadovai spėjo prisiimti naujų įsipareigojimų. 2009 m. birželio 30 d. Lietuva kartu su kitomis šalimis pasirašė Terezino deklaraciją, kurioje nustatyti pagrindiniai Europos žydų prarasto turto grąžinimo principai.

Jau 2011 m. Seimas priėmė Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymą, užbaigusį anksčiau daug aistrų kėlusias diskusijas dėl žydų bendruomeninio turto grąžinimo. Nors netrūko ginčų dėl to, ką laikyti Lietuvos žydų religinių bendruomenių prarastu turtu, įkūrusi minėtą fondą Lietuva žengė svarbų žingsnį istorinio teisingumo link. Iki 2023 m. iš valstybės biudžeto fondui bus dalimis išmokėta visa 37 mln. Tačiau nuo 2009 m. iš vietos taip ir nepajudėjo žydų privačios nuosavybės teisių atkūrimo reikalai.

Bent iš dalies tai galima aiškinti pačių Lietuvos žydų, kurių šiuo metu priskaičiuojama apie 4 tūkst., abejingumu. „Lietuvos žydams tai visai neįdomus klausimas, - sakė F. Kukliansky. LŽB pirmininkės teigimu, šiuo metu neįmanoma pasakyti, kokia finansinė našta tektų valstybei, jei vis dėlto būtų nuspręsta sudaryti sąlygas iš Lietuvos kilusių žydų nuosavybei atkurti. „Aš negalvoju, kad Lietuvos valstybei tai būtų didelė našta. Lietuvoje gyveno apie 250 tūkst. žydų, iš kurių 95 proc. nužudyta, o 5 proc. liko gyvi. Tačiau ne visi jie turėjo nuosavybės. Be to, ne visi dėl jos kreiptųsi“, - sakė F. Kukliansky.

Jos teigimu, sutikus Vyriausybei, LŽB galėtų per dvejus metus surinkti informaciją apie grąžintiną Lietuvos žydų privatų turtą. Pastaruoju metu daugėja ženklų, kad Lietuvai ginče dėl bendruomeninio turto greičiausiai nepavyks atsipirkti vien pasiektu kompromisu.

Kaip jau yra buvę anksčiau, spaudimas Vidurio ir Rytų Europos šalims ateina iš kitapus Atlanto. JAV prezidentas Donaldas Trumpas šių metų gegužės 9 dieną pasirašė įstatymą, įpareigojantį Valstybės departamentą teikti kasmetines ataskaitas Kongresui apie tai, kaip įvairios Europos šalys vykdo įsipareigojimus atkurti teises į per Holokaustą nusavintą nuosavybę.

Balandžio pabaigoje svarstant šį teisės aktą JAV Atstovų rūmuose Kongreso narys Edas Royce’as pavadino jį „įvardijimo ir sugėdijimo“ įrankiu ir pabrėžė, kad JAV pareiga ‒ prižiūrėti, kaip įgyvendinamos Terezino deklaracijos nuostatos. F. Kukliansky savo ruožtu teigia nesuprantanti, kodėl Lietuvos politikai vengia patys imtis iniciatyvos ir prie Holokausto aukų teisių klausimo grįžta tik patyrę užsienio spaudimą.

„Kodėl Lietuva kažką daro tik tada, kai JAV senatoriai čia atvažiuoja ir pakelia skandalą? - stebėjosi LŽB pirmininkė, pabrėžusi, kad nepritaria ir JAV laikysenai. Pasiteisinęs šiuo metu vykstančiomis derybomis, premjero Sauliaus Skvernelio patarėjas Deividas Matulionis atsisakė komentuoti žydų privačios nuosavybės atkūrimo klausimą.

Žydų privačios nuosavybės grąžinimo klausimas iškelia ir daugiau Vidurio bei Rytų Europos pokario istorijos skaudulių. Nors žydų tauta neproporcingai smarkiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, ne vien jai priklausantys asmenys gali pretenduoti į prarasto turto atgavimą. Dar tebevykstant kariniams veiksmams ir jiems jau pasibaigus, iš savo namų buvo priversti pasitraukti nuo 12 iki 14 mln. vokiečių. Mažesniu mastu tai atkartojo milijonų lenkų perkėlimas iš SSRS priskirtų teritorijų.

Būtent dėl to Vidurio ir Rytų Europoje sudėtinga rasti valstybę, kuriai visai nekeltų nerimo restitucijos ir kompensacijos prašytojai. Kai kuriais atvejais pilietybės neturinčių potencialių nusavinto turto paveldėtojų gali būti gerokai daugiau, nei tokioje padėtyje atsidūrusių žydų. Pasak IQ kalbinto anonimu norėjusio likti eksperto, tai skatina daugelį vyriausybių atsargiai žiūrėti į žydų restitucijos klausimą.

Tokį požiūrį atspindi lenkų valdančiosios „Teisės ir teisingumo“ partijos lyderio Jarosławo Kaczyńskio laikysena. Dar 2016 m. jis viešai priminė, kad perbraižant Lenkijos sienas po Antrojo pasaulinio karo prievarta buvo perkelta apie 2 mln. lenkų tautybės asmenų. „Pagal ką Lenkija turėtų nuspręsti, kad tie, kurių protėviai žydai, turi gauti kompensacijas, o baltarusiai, lenkai, ukrainiečiai arba Krymo karaimai, totoriai, vokiečiai - visi čia gyvenę prieš karą - neturi? - klausė įtakingiausias Lenkijos politikas. - Ar Lenkija gali atsukti laiką ir mokėti kompensacijas visiems, kurie nukentėjo per tuos tragiškus įvykius?“

Lenkijoje tik praėjusiais metais imta svarstyti restitucijos įstatymo projektą, numatantį, kad nusavintą turtą galės atgauti tik šalies piliečiai ir tik teisėtų paveldėtojų sutuoktiniai, vaikai arba anūkai. Įstatymo priėmimas buvo atidėtas, tačiau lenkų politikų veiksmai neliko nepastebėti.

Kita vertus, regione galima rasti ir teigiamų pavyzdžių sprendžiant šį sudėtingą klausimą. Latvijai ir Estijai pavyko organizuoti restitucijos procesą be diskriminacinių kriterijų, tokių kaip pilietybė. Pasaulio žydų restitucijos organizacija (WJRO) ir kitos žydų organizacijos joms didesnių pretenzijų dėl privačios nuosavybės atkūrimo nebeturi. Kroatija nuo 2002 m. Lietuva, išsprendusi žydų bendruomeninio turto klausimą, šiame kontekste atrodo ne taip jau blogai.

Tačiau šalis išlieka pažeidžiama, kai net Lietuvos pilietybę po 2001 m. gavę asmenys negali pretenduoti į privačios nuosavybės teisių atkūrimą, o teismai nepripažįsta, jog anksčiau galiojusios kliūtys gauti pilietybę yra pagrindas pratęsti restitucijos terminą. F. Kukliansky pabrėžia, kad Lietuvos žydai yra ypatingi, palyginti su kitomis šalies tautinėmis bendruomenėmis. „Kodėl aš išskiriu žydus? Todėl, kad žydai nepaprastai ir daug kartų nukentėjo - ir dėl rusų okupacijos, ir dėl Laikinosios Vyriausybės nutarimų, ir dėl tolesnio Reicho patvarkymo.

tags: #nekilnojamo #turto #nuosavybe #tarybiniais #laikais