Plungės dvaro sodyboje, Žemaitijos regione, stūkso senas ir legendomis apipintas ąžuolas, menantis gilią istoriją ir turtingą kultūrinį paveldą. XIX a. antrojoje pusėje kunigaikščio Mykolo Oginskio išgarsintas Plungės dvaro pastatų kompleksas yra vienas geriausiai išsilaikiusių Lietuvoje. Žemaitijos Versaliu vadinami dvaro rūmai apsupti parko, atskleidžiančio Lietuvos kraštovaizdžio grožį. Šis dvaras turtingas savo istorija.
Šis ąžuolas, vadinamas Perkūno ąžuolu, yra neatsiejama senojo parko peizažo dalis. Iki šiol čia tebeveši senų ąžuolų grupės, tebežaliuoja legendomis apipinti medžiai - Perkūno ąžuolas, Verkiančioji liepa, penkiakamienis uosis.
Ąžuolo Istorija ir Amžius
Parko gidė Danutė Einikienė pasakoja ekskursijas vedanti jau dvylika metų - per tą laiką pastebėjusi, jog ąžuolas iš tiesų traukia ir ypatingai veikia žmones. Perkūno ąžuolas - išties įspūdingas savo dydžiu ir masyvu: jo lajos apimtis siekia apie 25 m, aukštis - 26 metrus, o apimtis 0, 9 m aukštyje siekia 4, 86 m.
1960 m. seniausias Plungės dvaro sodybos parko ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, o 1987 m. - respublikinės reikšmės gamtos paminklu. Pasak D. Einikienės, ąžuolas turėtų skaičiuoti apie pusę tūkstančio metų, tačiau kol kas tikslių tyrimų apie jo amžių padaryta nėra. „Šaltiniuose kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė mini, kad Perkūno ąžuolui yra apie 500 metų, bet prieš porą metų teko vesti ekskursiją, kurioje buvo mokslininkas - jo nuomone, ąžuolui turėtų būti 700-800 metų“, - sako gidė.
Parko gidė Danutė Einikienė pasakoja ekskursijas vedanti jau dvylika metų - per tą laiką pastebėjusi, jog ąžuolas iš tiesų traukia ir ypatingai veikia žmones. „Pirmiausia, tokio galiūno parke apskritai neįmanoma nepastebėti, tačiau mano ilgametė patirtis rodo ir tai, kad žmonės lyg susitarę, nesąmoningai tiesia rankas prie ąžuolo kamieno - nori jį paliesti. Pas mus parke yra ir daugiau įdomių medžių, pavyzdžiui, Verkiančioji liepa su labai gražia istorija, tačiau būtent prie ąžuolo traukia žmones prisiliesti. Tai gal ir ne iš piršto laužtas pasakymas, kad ąžuolas turi kažkokių energetinių savybių“, - pasakoja moteris.
TIKROJI "RIAUŠIŲ" ISTORIJA IŠ PIRMŲ LŪPŲ! VISA TIESA IR DEMASKUOTAS MELAS APIE BANDYMĄ SUSIDOROT!
Legendos ir Mitai apie Ąžuolą
Nepaisant skaičiuojamų šimtmečių, iki šių dienų gyvos legendos apie Perkūno ąžuolo reikšmę ir pavadinimo kilmę. Pavadinimas kilo iš legendų. Viena jų pasakoja, kad paskutiniam žemaičiui apsikrikštijus Perkūnas taip supyko, kad trenkė į tą ąžuolą ir jame liko Perkūno kirtis (žaibo žymės).
Kita istorija - romantiškesnė, ji byloja apie gražią mergaitę Galindą, kuri medžioklėje susipažino su jaunikaičiu ir jaunuoliai įsimylėjo vienas kitą. Jaunikaitis žadėjo atsiųsti pas Galindą piršlius, tačiau laikas ėjo, o jų vis nebuvo - tuomet tėvai nusprendė Galindą ištekinti už seno turtingo našlio. Mergina nesutikusi, o pasakiusi, jog prie senojo ąžuolo kurens šventąją ugnį - tokį jos sprendimą palaikė žynys sakydamas, jog dieviška meilė aukštesnė už žemiškąją. Nuo tos dienos Galinda ir kūreno ugnį, tačiau niekaip negalėjo ir užmiršti mylimojo - kartą pro šalį ėjęs žynys pamatė ją verkiančią ir perspėjo, kad taip ji užrūstins dievus.
Taip ir nutiko: Perkūnas trenkė į šitą ąžuolą, o atsivėrusioje drevėje pražydo gėlė. Nuo to laiko ąžuolas pradėtas vadinti Perkūno, o žynys Galindai liepė gėlę laistyti ir prižiūrėti. Vieną vakarą, merginai nusileidus prie Babrungo upelio, kitame krante ji pamatė savo jaunikaitį - pasirodo, jis buvo išjojęs ginti savo tėvynės. Galinda naktį nusiskynusi gėlę išplaukė į Rytų Lietuvą, kur jau nebebuvo pagonybės, ir laimingai gyveno. O šitą gėlę nusiskynė dėl to, kad dar vaikystėje jai buvo išpranašauta, jog balta gėlė atneš jai laimę.
„Dėl šios legendos jaunavedžiai šį ąžuolą mėgsta ir lanko, tikėdami, kad atėję prie jo sustiprins savo santuoką“, - sako gidė D. Einikienė.
Ąžuolynai ir Pagonybė
Kaip pasakoja pašnekovė, Plungės parkas yra įsikūręs seno žemaitiško miško-alko vietoje, tai yra, šventoje, aukojimo vietoje. „Kad tai yra senoji žemaičių šventvietė, sprendžiama pagal ąžuolų masyvus - kaip gražiai čia grupėmis auga seni ąžuolai. Netgi dvaro savininkas kunigaikštis Mykolas Oginskis šitą žinojo ir dvaro sodyboje įsikūrusį parką stengėsi išsaugoti, puoselėti, tvarkyti taip, kad nepažeistų jau esančios vienovės“, - sako ji.
Pasak D. Einikienės, ąžuolynai pagonybės laikais buvo šventa vieta ir būtent ąžuole gyveno net trys pagonių dievai: vyriausiasis dievas Perkūnas, derlingumo ir karo dievas Patrimpas bei mirties (smerčio) dievas Pikulis. „Ši dievų triada nurodo visą gyvenimo ciklą, kuriuo tuo laiku gyveno mūsų protėviai, taigi šie dievai buvo be galo svarbūs“, - teigia D. Einikienė.
Pašnekovė pasakoja, jog žmonės, nors tikėjo į pagoniškus dievus, taip pat tikėjo ir paties ąžuolo galia. „Ąžuolo šakelė, parsinešta į namus, reiškė apsaugą nuo to paties Perkūno, nes žmonės tikėjo, kad Perkūnas yra teisėjas, teisybės pasakytojas: galvodavo, kad nutrenkia blogą žmogų, sudegina namus irgi nebe priežasties ir panašiai.
Plungės Dvaro Parkas
XIX-XX a. pr. Plungės dvaro sodybos parkasPagoniškus laikus menantis Plungės dvaro parkas formuoti pradėtas XVIII amžiaus viduryje, valdant Zubovų giminei. Vėliau, Plungės dvarą įsigijus grafui Mykolui Oginskiui, parkas pertvarkytas: pasodinta vietinių ir egzotiškų dekoratyvinių medžių ir krūmų, iškasti 7 kaskadiniai tvenkiniai. Išskirtinį kraštovaizdį parkui suteikia pratekanti Babrungo upė. Parke stovi kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmai, šalia jų - legendomis apipintas Perkūno ąžuolas. Manoma, kad seniausias parke esantis statinys yra pilaitė - laikrodinė.
Parkas įkurtas XVIII amžiaus viduryje, dešiniajame Babrungo upelio krante. Kunigaikščių Oginskių parkas yra vienas didžiausių (58,3 ha) Lietuvos parkų, esančių mieste. Parkas sutvarkytas ir puikiai įrengtas. Vaikščiodami juo net ir nenorėdami prabilsite meilės kalba. Nieko keisto, kad jame nuolat pilna romantikos išsiilgusių porų. Vienu jų pasakoja apie šiame parke prie Perkūno ąžuolo degusią šventąją ugnį. Tačiau dar karštesnė ugnis degė gražios vaidilutės Galindos širdyje. Jos metu greičiausiai bus papasakota ir dar viena meilės istorija - legenda apie Verkiančiąją liepą. Viešėdami čia būtinai užsukite ir prie Penkiakamienio uosio. Legenda byloja, kad jį pasodino penkis sūnus auginantis tėvas. Tikima, kad šis uosis turi ypatingų galių - jis padeda jaunoms poroms susilaukti vaikelio.
Atvykus į Plungės dvaro sodybą, išvysite meistriškai suprojektuotus neorenesansinio stiliaus rūmus ir dvi oficinas, vieną gražiausių bei didžiausią žirgyną Lietuvoje, Florencijos stilių imituojančią vilą su oranžerija, taip pat skalbėjos, advokato bei du sargo namelius. Dvaro sodybos pastatų ansamblį supa vaizdingas 58 ha ploto mišraus stiliaus parkas, kaip manoma, XVIII a. įkurtas šventojo miško-alko vietoje.
Štai keletas įdomių objektų Plungės dvaro parke:
- Perkūno ąžuolas: Senas ir legendomis apipintas ąžuolas, siejamas su pagonybės laikais.
- Verkiančioji liepa: Medis su gražia ir liūdna istorija.
- Penkiakamienis uosis: Tikima, kad šis uosis padeda jaunoms poroms susilaukti vaikų.
- Laikrodinė-oranžerija: Miniatiūrinė Palazzo Vecchio rūmų, esančių Florencijoje, kopija.
AprašymasPlungės dvarvietę kunigaikštis Mykolas Oginskis įsigijo iš grafų Zubovų 1873 metais. Tais pačiais metais ėmėsi dvaro projektavimo bei statybų. Per šešerius metus Plungė pasipuošė neorenesansinio stiliaus gulbe. Dvaro pamate buvo įmūrytas fundacijos raštas, parašytas trejomis kalbomis - lotynų, lietuvių ir lenkų. Dvaro sodybos išplanavimo ašimi tapo neorenesansinio stiliaus rūmai išpildyti pagal vokiečio architekto Karlo Lorenco sumanymą.