Ką tik išleista Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojo Mindaugo Pociaus knyga „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“ kelia kontroversijas. Knygos tekste siekiama įrodyti, kad Lietuvos partizanai buvo labai panašūs į sovietmečio propagandos nupieštus banditus.
Lietuvos partizanai. Šaltinis: Vikipedija
Abėjonės dėl šaltinių patikimumo
Norėdamas pagrįsti savo nuostatą, M. Pocius net keliose vietose pateikia piliečio A. Vaitulionio prisiminimų fragmentus. Tas daug kartų cituojamas žmogus buvo MGB užverbuotas veikėjas, kurio pagalba sunaikinti paskutiniai Vytenio tėvonijos partizanai. Pribloškia M. Pociaus bandymas įrodyti to žmogaus prisiminimų objektyvumą.
Norėdamas skaitytojus įtikinti, kuo pats yra patikėjęs, jis tai daro net keliose vietose. Istoriko teigimu, šis savo bendražygius pardavęs žmogus yra patikimas informacijos šaltinis, nes „atsiminimuose jam nebuvo prasmės iškreipti tuomet vyravusias gyventojų nuotaikas“.
„Patikimojo“ liudytojo prisiminimuose didžiausią įspūdį padarė „prisipažinimas“: „Per tuos metus maudėmės purve iki kaklo.“ Neskaičiau tos knygos, bet M. Pocius galėjo pateikti kokį nors pavyzdį iš tų prisiminimų.
Daug esu kalbėjęs su partizanais, ryšininkais, kitais to meto įvykių liudininkais, skaičiau daugybę prisiminimų, dienoraščių. Nė vienas, net ir tie, kurie tuomet prarado brolius, tėvus, artimiausius draugus, praleido daugybę metų lageriuose, niekad nė vienu žodžiu neužsiminė apie purvus.
Priešingai, visur kalbama apie didelį partizanų pamaldumą, tikėjimą savo kovos teisėtumu ir prasmingumu. Ne vienas yra sakęs: jei būtų buvusi galimybė ištrūkti iš lagerių, būtų darę tą patį. Bet gal tie vyrai nenori prisiminti ko nors negero?
Tačiau kodėl, tarkim, ir ryšininkai ar partizanų medicinos sesuo Marytė Žiliūtė-Eglutė nieko blogo neliudija. Ši moteris, kvalifikuota medicinos sesuo, mokslus baigusi Vokietijoje, grynai iš idėjos išėjo į mišką gydyti vyrų.
Matė partizanus iš arti - gyvus, sužeistus, mirštančius. Ji papasakojo apie didžiausią nuodėmę, kurią padarė partizanai. Susiorganizavo Marytė panašaus amžiaus moters dokumentus, tereikėjo tik perklijuoti nuotrauką, ir būtų galėjusi ramiau gyventi.
Tačiau paėmė tą dokumentą ir nuotrauką partizanai ir negrąžino. „Norėjo mane šalia turėti“, - teisino vyrus senutė. Taip ir vargo, slapstėsi kelerius metus be dokumentų pas kaimo žmones. Gydė sužeistuosius. Slapstė nuo MGB žuvusio partizano Petro Stankaus-Prano mažą vaiką.
Smogikai ir jų veikla
Šiek tiek žinoma apie smogikus. M. Pocius aptariamoje knygoje deda daug pastangų įrodyti, kad jie negali būti kaltinami civilių žudynėmis, siekiant sukompromituoti partizanus. „Neaptikta jokių svarių įrodymų, dokumentų, kalbančių apie tai, kad, siekiant visuomenę nuteikti prieš partizanus, saugumiečių įsakymu smogikai specialiai būtų sušaudę visai niekuo dėtą šeimą“, - teigia jis užtikrintai.
Būtų tikras stebuklas, jei būtų rasta „svarių“ įrodymų. Kaip žinia, jei kalbama apie sovietų nusikaltimus, tikrai retai pavyksta rasti įrodymų. Prisiminkime Katynės žudynes ir šimtus kitų visiems žinomų faktų.
Atskleista slapta CŽV pažyma apie Lietuvos partizanus
Jau prieš daug metų su šviesaus atminimo Nijole Gaškaite šnekėjomės apie mums žinomą partizanų būrių organizatorių Girdžių ir Pavidaujo apylinkėse Gaudentą Kisielių-Tomą. Tas žmogus suimtas užsiverbavo į Sokolovo provokatorių būrį, bet žaidė dvigubą žaidimą, informuodavo savo krašto partizanus apie provokatorių klastas.
Tai Sokolovo ir analogiškų būrių veiklą Pietų Žemaitijoje bent kurį laiką darė visiškai neveiksminga. Tačiau su MGB menki juokai. Po kiek laiko jie pajuto, kad Tomas nepatikimas, ir jį suėmė.
Neilgai trukus, Kauno kalėjime jis mirė. Taigi kalbame apie tą mums žinomą žmogų su N. Gaškaite, apie tai, kas jis buvo iš tiesų. O ji ir sako: yra dokumentai, kad Gaudentas su Sokolovo smogikais tada ir tada dalyvavo, išžudant tokią ir tokią šeimą Trakų rajone.
Nijolės jau daug metų nėra, bet gal pokario istorijos tyrinėtojai ir sovietų klastos „įrodymų“ ieškotojai pakeltų dokumentus ir pasižiūrėtų, kas juose surašyta. Nepaisant „svarių įrodymų nebuvimo“, M. Pocius rašo, kad specialiosios grupės, vaizduodamos laisvės kovotojus, išžudydavo partizanų rėmėjų šeimas, tačiau esą šios aukos buvo pateikiamos ne kaip laisvės kovotojų darbas, o kaip susirėmime su kariuomene žuvę „banditai“.
Esą sušaudyti civiliai būdavo numetami viešose vietose kartu su žuvusiais partizanais. Kažin, kažin? Kažin ar ir vaikai numetami? O gal smogikai parinkdavo šeimas be vaikų?
Smogikų įvykdytos žudynės
Advokataudamas smogikams, M. Pocius visai susipainioja, vardija jam žinomas smogikų įvykdytas žudynes. Tarp jų ir 1946 m. balandžio 16-18 d. naktinius įvykius Joniškio apskrityje, Skaistgirio valsčiuje. Girti smogikai šio valsčiaus vienkiemiuose sušaudė dešimt civilių, tarp kurių buvo valdžiai lojalių žmonių.
„Šis pavyzdys tikriausiai yra vienas iš nedaugelio, kai specialioji grupė, apsimetusi partizanų būriu, sunaikino nekaltus, pogrindžio nerėmusius žmones. Panašių atvejų daugiau nėra žinoma“, - toliau advokatauja istorikas. Kad jau taip rašo M. Pocius, patikėkim, kad „panašių atvejų daugiau nėra žinoma“.
Bet kas tai? Pavyzdžių apie smogikų įvykdytas žudynes knygoje pateikiamas visas pluoštas. Rašoma apie smogikų grupių siautėjimus, kaip jos sušaudydavo civilius gyventojus, įskaitant ir vaikus, kaip nereikalingus ir pavojingus liudininkus, ar be aiškios priežasties.
Pavyzdžiui, 1946 04 22 Gruzdžių valsčiuje specialiosios grupės agentai nužudė 14 Velykas šventusių žmonių, įskaitant vaikus ir senelius. Pagal M. Pocių, tų vaikų lavonai turėjo būti numesti kur nors gatvėje kaip „banditai“.
O ar buvo? Jei jau buvo tokia taisyklė (M. Pocius tai tvirtina), tai tie vaikai ir senukai iš Gruzdžių apylinkių irgi turėjo mėtytis ant grindinio. Bet aišku, tokių M.
Žuvę vaikai ir atsakomybės klausimas
„Iš viso pokario metais Lietuvoje žuvo ne mažiau kaip 300 vaikų ir nepilnamečių iki 18 metų. Tai teoriniai apskaičiavimai, bet greičiausiai jie artimi tiesai. Atsakomybė už didžiąją šių aukų dalį, deja, krenta ant pogrindžio struktūrų narių“.
Kitoje vietoje kartojama: „Nepaisant didelio tragedijų skaičiaus, šeimų kartu su vaikais žudynės, palyginti su kitokio pobūdžio represijomis, buvo reti, netipiški atvejai. (…) Nors dalį šeimų sunaikino nieko bendra su laisvės kova neturintys asmenys, atsakomybė dėl daugumos aukų, deja, tenka pogrindžio organizacinėms struktūroms“.
Ir vis tas niekuo neparemtas „deja“. Privalu atkreipti dėmesį, kad knygoje nėra duomenų, leidžiančių daryti tokią išvadą. Žuvusių vaikų tema esu kalbėjęs su daugeliu Jurbarko krašto partizanų.
Kalbinau ir daugybę partizanų veiklą iš arti stebėjusių žmonių, ryšininkų. Visi jie sakė neprisimeną tokio įvykio, kad koks vaikas būtų nužudytas už tėvų nuodėmes. Aišku, visi buvo girdėję sovietinių propagandistų platinamas istorijas, bet į jas nekreipė jokio dėmesio, laikydami tai sovietams būdingu melu.
Bet kaip sakoma, tegul kalba dokumentai. Atsiverčiu sovietmečio propagandos klasiką „Kruvinos žudikų pėdos“ (Vilnius, 1968). Toje knygoje pateiktas žuvusiųjų Jurbarko rajone sąrašas. Suskaičiavau per 10 nepilnamečių, žuvusių per visą kovų dešimtmetį.
Prie daugumos žuvusiųjų parašyta, kas jie buvo. Dauguma Jurbarko nepilnamečių stribukų žuvo besipriešindami partizanams, puolantiems Seredžių (jis buvo užimtas net kelis kartus) ir kitus rajono miestelius.
Su stribukais yra buvę ir ne tokių liūdnų istorijų. Štai net keli partizanai pasakojo istoriją, kaip partizanai užėmė Gaurę. Į pačią ugnį, miestelio centrą, pavojingiausias vietas ėjo rinktiniai, tvirčiausi vyrai. Atsitiko taip, kad tie rimti vyrai nutvėrė nepilnamečius stribukus.
Kitaip pasielgė partizanai, užėmę Miroslavą 1945 02 12. Jie nepasigailėjo jokių stribukų. Šio miestelio užėmimo aprašymas mums įdomus ir vertinant M. Pociaus poziciją.
Štai jis, pasiremdamas NKGB susirašinėjimu, papasakoja, kad užėmę miestelį, partizanai sugaudė ir sušaudė 14 asmenų. Toje vietoje „liko 50 m ilgio ir 2 m pločio kraujo klanas“ (p. 124). Paskaičiavus - 100 m2 klanas. Emgebistai persistengė su to klano dydžiu, o M.
Knygoje neaiškinama, kas buvo tie 300 žuvusiųjų nepilnamečių. Gal tarp jų nėra tų stribukų? Būtų svarbu žinoti to skaičiaus struktūrą. Nepilnamečiai ir mūsų laikais pridaro bjaurių dalykų ir yra baudžiami pagal įstatymus.
Esame skaitę žmonių prisiminimus, kaip komjaunuoliai spardydavo partizanų lavonus ar tiesiog terorizuodavo bendramokslius. Ne vienas jų dėka tiesiai iš gimnazijos suolo išvažiavo į lagerius. Aišku, kartais tokie nepilnamečiai pakliūdavo į partizanų rankas.
M. Pocius skaičius „sukuria“, remdamasis dažnai prieštaringa MGB-KGB statistika. Tačiau net ir tą statistiką priėmę už gryną pinigą, atrandame įdomių dalykų. Skaitome: „Varėnos apskrityje 1944-1953 m. iš viso žuvo 236 žmonės, iš jų apytikriai 8 nepilnamečiai iki 18 m“.
Tai štai, pasirodo, kad per dešimtmetį Varėnoje, kur vyko įnirtingos ir atkaklios kovos, žuvo aštuoni nepilnamečiai. Labai panašūs skaičiai Šilutėje, Šilalėje, Šakiuose ir daugelyje kitų rajonų. Pasirodo, čekistų daina apie vaikų ir šeimų žudikus nėra labai sklandi.
Ištisi posmai lieka be žodžių. Liko tik pavadinimas „Nužudyti vaikai“. Tas propagandinis štampas sukurtas ne tam, kad primintų ištremtus, nuo bado, šalčio ar ligų Sibire mirusius tūkstančius Lietuvos vaikų (iš viso 1941 birželį ir 1945-1952 ištremta apie 40 tūkst. vaikų), o kad apkvailintų visuomenę, tiražuojant kriminalų, nesusipratimų metu žuvusių, savivaliavusių partizanų ar kokių plėšikų iš tiesų nužudytų vaikų ir šeimų istorijas, kurių, kaip patvirtina ir pats M. Pocius, buvo neįtikėtinai mažai.
Bet buvo. Yra ir liudininkų. Juk ne angelai sparneliais mojuodami karus kariauja, o paprasti mirtingi, nuodėmingi žmonės. Pagal žuvusių vaikų statistiką ryškiai išsiskiria Lazdijai ir Alytus.
Šiuose dviejuose rajonuose žuvusių vaikų skaičiai yra dešimtis kartų didesni nei kitur ir sudaro net daugiau kaip pusę visų Lietuvoje žuvusių vaikų. Kodėl? Autoriui tokių klausimų nekyla, ir jis nieko neaiškina.
Išvadą reikėtų padaryti patiems. Manau, absurdiška būtų galvoti, kad Alytuje ir Lazdijuose partizanams vadovavo kokie nors vaikų nemylintys mokytojai, iš kurių vienas, kaip žinome, buvo Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Kažin, ar čia čekistai nebus ko nors sumaklinę, kurdami „statistiką“? O gal patys kūrė tikrovę, kokios jiems reikėjo? Knygoje yra citata iš dokumento, kur partizanų vadai susirašinėja, kiek kada žuvo vaikų.
Dominyko Jėčio-Ąžuolio 1946 rugsėjo mėn. rašte sakoma: „Vaikų gi nužudymų man yra žinomas vienas atsitikimas ir tai per nelaimingą įvykį ir kiti du įvykdyti girtų NKVD ir istrebitelių“.
Taigi, po dviejų kovos metų partizanų vadui žinomi trys žuvę vaikai, iš kurių du - nuo okupantų rankų. Klausimas, kuo tikėsime, - okupantų kaltinimais ar Ąžuoliu, kuris vargu ar būtų norėjęs ir galėjęs klaidinti savo bendražygius.
Paprastai, jei jau šaudė, tai šaudė ir nesiteisino, o paaiškindavo, kas ir kodėl nušautas. Partizanai būdavo glaudžiai susiję su kaimais, iš kurių jie buvo kilę ir kuriais rėmėsi.
Kova prieš valstiečius?
Knygoje paliečiami įvairūs sovietų kurtos istorijos aspektai. Vienas iš jų - partizanų kova prieš valstiečius. Keliose vietose nuosekliai papasakojama, kiek mažažemių, „vidutiniokų“ valstiečių ir „pasiturinčių ūkininkų ir jų šeimos narių“ nužudė partizanai.
Emgebistai klasių kovos šviesoje atliko aukų „klasifikaciją“. Tačiau akivaizdu, kad partizanai bausdavo žmones ne už tai, kiek žemės jie dirbo, o už tai, kaip elgėsi. Patys didžiausi „buožės“ pradingdavo raistuose, jei paaiškėdavo, kad jie išduodavo partizanus.
Visa tuometinė Lietuva gali patvirtinti - tai nebuvo buožių ar klasių karas. Kovojo visų socialinių grupių Lietuvos piliečiai. Daugybė faktų. Jurbarko rajone net keliems būriams vadovavo buvę „bernai“, samdiniai.
Būrių ar aukštesnio rango vadais žmonės tapdavo ne dėl kilmės ar socialinės padėties, o dėl asmeninių savybių. Vienam būriui vadovavo buvęs bernas Justinas Pinkaitis-Paleckis. Buvo tas „bernas“ tuo metu apie 35-40 metų.
Kilęs iš Suvalkijos, bet kažkodėl parsisamdydavo ūkininkams Jurbarko apylinkėse. Sugrįžus sovietams, jis buvo tarp pirmųjų partizanų. Kaimo filosofas, daug matęs, kantrus žmogus. Buvo gerbiamas ir partizanų, ir kaimo žmonių.
Už daugelį partizanų buvo vyresnis, todėl ir jo žodis svaresnis. Labai rūpinosi našlėmis. Ir Paleckis joms rūpėjo. Žmonės kalba, kad keletas jo vaikų tuose kraštuose svetimomis pavardėmis užaugo.
Mėgo aplankyti mąslesnius ūkininkus, su kuriais galėdavo valandų valandas filosofuoti apie būsimą laisvą Lietuvą. Jei jau kas drįsdavo suabejoti, ar Lietuva bus laisva, Paleckis nepiktai nutraukdavo.
„Žmogau, - taip kreipdavosi, norėdamas, ką reikšmingesnio pasakyti. Mano krikšto tėvo (tuo metu paauglio) šeima gyveno pamiškėje, tad Paleckis ir jo vyrai buvo dažni svečiai. Kažin kuo skurdžiai gyvenę žmonės jo neparemdavo, bet obuolių krituolių buvo galima pasirinkti, virtų bulvių pavalgyti, o svarbiausia - daržinėje kaip žmogui išsimiegoti.
Daug metų Paleckis vaikščiojo su ginklo broliais po miškus ir kaimus. Ilgainiui nuo gyvenimo be namų, nuo nuolatinės nervų įtampos pavargo, pradėjo išgėrinėti. Per velnio lašus ir pakliuvo.
Šventė su kaimo žmonėmis kažin kokią šventę, kai pajuto, kad apsupta sodyba. Bandė ištrūkti, bet nesėkmingai. Kaip kirviu nukirstas krito Paleckis. Bet čia dar ne pabaiga.
Pasirodo, kulka pataikė į patį kaktos kraštą ir nuslydo nepramušusi kaukolės. Matyt, Paleckiui MGB tardytojai neblogai kaulelius palaužė, kad jis pradėjo duoti „parodymus“.
O parodymai buvo tokie: „Girdžius davė pavalgyti.“ Senasis Girdžius ginasi, neigia rėmęs „banditą“. Bet čia kaltinamajam į pagalbą atėjo pats Paleckis: „Žmogau, neišsisukinėk. Atėjau, pagrasinau šautuvu, ir davei pavalgyti“.
Čekistams beliko konstatuoti parodymų tikrumą. Bet ką su tokiais parodymais daryti? Negi sodinsi „mažažemį“, kad išsigandęs ginkluoto „bandito“ davė pavalgyti. Nepapasakojo čekistams Paleckis, kaip su senuoju Girdžium, susėdę saulutės atokaitoje, apie būsimą nepriklausomą Lietuvą ginčydavosi.
Nieko nenusitempė su savimi į lagerius. Buvo kalbų, kad kažkas Justiną lageriuose matė ir net klausėsi jo dėstymų, kaip jis laisvoje Lietuvoje, po ąžuolu sėdėdamas, vaikaičiams pasakos apie partizanų kovas. Bet dingo Justinas lageriuose.
Paleckio būryje ilgą laiką partizanavo dar vienas „bežemis“. Tikras rusas, buvęs raudonarmietis, karo pradžioje priglaustas Lietuvos ūkininkų. Pramoko lietuviškai. Tiko jam Lietuva ir lietuviai.
Ne vien su Paleckiu tie „mažažemiai“ turėjo reikalų. Kartą šimtai kareivių apsupo netoliese esantį mišką. Visą dieną klega kulkosvaidžiai, trata automatai, pyška šautuvai. Buch, buch, - granatos pasako, kur rusai prie partizanų priartėjo. Visas miškas ir pamiškės aidi.
Partizanai gudrūs - nesileidžia išvaromi į laukus. Pavakare, jau aptilus šaudymams, į sodybą įvažiuoja žmogus iš kito kaimo. Rogėse - sužeistas, nukraujavęs partizanas Puškinas. „Kazimierai, - kreipiasi netikėtas svečias, - man paliepta iki tavęs atvežti, o tu ...
tags: #pociu #sodyboje #lithuanian #partisans