Siksto koplyčia: Popiežiaus rinkimų vieta ir Renesanso meno šedevras

Siksto koplyčia (lot. Sacellum Sixtinum, it. Cappella Sistina) yra viena garsiausių pasaulio kultūros ir religijos vietų, esanti Apaštališkuosiuose rūmuose, Vatikane. Ši koplyčia, pavadinta popiežiaus Siksto IV vardu, yra ne tik popiežiaus rezidencija, bet ir vieta, kur vyksta konklavos - naujų popiežių rinkimai. Koplyčia ypač garsėja savo Renesanso meno šedevrais, ypač Mikelandželo nutapytomis lubų freskomis ir „Paskutinio teismo“ siena.

Mikelandželo nutapytos Siksto koplyčios lubų freskos.

Žodis „koplyčia“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio cappa, reiškiančio „apsiaustas“ arba „paltas“, o jo deminutyvas capella reiškia „mažas apsiaustas“. Šis terminas pradėtas vartoti viduramžiais, kai buvo vadinama patalpa, kurioje buvo saugomas šv. Martyno apsiaustas - krikščionių relikvija. Vėliau capella imta vadinti mažesnius religinės paskirties pastatus arba patalpas, skirtas maldai ir apeigoms. Koplyčios gali būti atskiri statiniai, įrengtos bažnyčiose, katedrose ar net pasaulietiniuose pastatuose, pavyzdžiui, ligoninėse ar universitetuose. Lietuvoje koplyčių pavyzdžiai yra Seimo koplyčia ar Vytauto Didžiojo universiteto koplyčia.

Siksto koplyčios istorija ir statyba

Siksto koplyčia pavadinta popiežiaus Siksto IV (lot. Sixtus IV, tikroji pavardė Francesco della Rovere, 1414-1484 m.) vardu. Sikstas IV buvo Romos katalikų bažnyčios 212-asis popiežius, valdęs nuo 1471 m. rugpjūčio 9 d. iki savo mirties 1484 m. rugpjūčio 12 d. Gimęs Savonoje, Genujos respublikoje, jis buvo kilęs iš neturtingos šeimos, tačiau dėl savo išsilavinimo ir gabumų tapo pranciškonų ordino nariu, o vėliau - jo generolu. Sikstas IV inicijavo Vatikano atnaujinimą, perkeldamas popiežiaus rezidenciją į šią teritoriją. Jo užsakymu buvo pastatyta Siksto koplyčia, siekiant sukurti saugią ir reprezentatyvią vietą popiežiaus apeigoms bei kardinolų susirinkimams.

Siksto koplyčia buvo pastatyta 1473-1481 m. popiežiaus Siksto IV iniciatyva, ant senesnės koplyčios, vadinamos Capella Magna, pamatų. Architektu buvo paskirtas Baccio Pontelli, kuris suprojektavo stačiakampį pastatą su tvirtomis, 20 metrų aukščio sienomis, galinčiomis atlaikyti galimus puolimus. Koplyčios matmenys - 40,23 m ilgio, 13,40 m pločio ir 20,70 m aukščio - atitinka biblinės Saliamono šventyklos Jeruzalėje proporcijas, simbolizuodami šventą erdvę. Koplyčia buvo pašventinta 1483 m. rugpjūčio 15 d., per Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę.

Siksto koplyčios freskos

Sikstas IV užsakė žymiems to meto menininkams, tokiems kaip Sandro Botticelli, Pietro Perugino, Domenico Ghirlandaio ir Cosimo Rosselli, papuošti koplyčios sienas freskomis. Šios freskos, nutapytos 1481-1483 m., vaizduoja Mozės (pietinėje sienoje) ir Jėzaus Kristaus (šiaurinėje sienoje) gyvenimo scenas, taip pat popiežių portretus.

Mikelandželo freska „Paskutinis teismas“.

1508 m. popiežius Julijus II, Siksto IV sūnėnas, nusprendė atnaujinti koplyčios lubas ir pavedė šią užduotį Mikelandželui Buonarroti. Nors Mikelandželas laikė save skulptoriumi, o ne tapytoju, ir iš pradžių priešinosi šiam užsakymui, jis 1508-1512 m. nutapė apie 1100 m² lubų freskų, vaizduojančių devynias scenas iš Pradžios knygos, įskaitant žymiąją „Adomo sutvėrimo“ freską.

Vėliau, 1535-1541 m., popiežiaus Klemenso VII ir Pauliaus III užsakymu Mikelandželas nutapė „Paskutinį teismą“ ant sienos už altoriaus, kuri vaizduoja antrąjį Kristaus atėjimą ir žmonijos teismą.

XX a. pabaigoje, 1980-1994 m., buvo atliktas didelio masto Siksto koplyčios freskų restauravimas, pašalinęs šimtmečius kauptus nešvarumus, dūmus ir laką. Restauravimas buvo prieštaringas, nes kai kurie kritikai teigė, kad buvo pašalintas Mikelandželo tyčia naudotas tamsesnis dažų sluoksnis, suteikdavęs freskoms gylio.

Siksto koplyčia kaip religinė erdvė ir konklavos vieta

Siksto koplyčia yra svarbi religinė erdvė. Kaip popiežiaus asmeninė koplyčia, ji naudojama pagrindinėms apeigoms, įskaitant mišias ir konklavas, kurių metu kardinolai renka naują popiežių. Konklavos metu koplyčios kaminas tampa pasaulio dėmesio centru: juodi dūmai reiškia, kad popiežius neišrinktas, o balti - kad naujasis popiežius išrinktas.

Siksto koplyčia paruošta konklavai.

Konklavos tradicijos ir procedūros

Teisė išrinkti naują popiežių priklauso kardinolų kolegijai. Balsavime gali dalyvauti tik tie kardinolai, kuriems nėra sukakę 80 metų. Paprastai jų skaičius neviršija 120. Šie kardinolai susirenka į konklavą, specialų uždarą rinkimų procesą. Žodis „konklava“ kilęs iš lotyniško cum clave - „po raktu“. Tai ne atskiras organas, o kardinolų kolegijos veiksmų per rinkimus forma. Konklavos metu visi kardinolai gyvena specialiame izoliuotame komplekse - Šventosios Mortos namuose (Domus Sanctae Marthae).

Konklava prasideda ne anksčiau kaip 15 ir ne vėliau kaip 20 dieną po popiežiaus mirties. Procesas pradedamas iškilmingomis mišiomis Šv. Ten jie prisiekia saugoti paslaptį, o po to popiežiaus ceremonmeisteris ištaria: Extra omnes! - Visi lauk! Tai ženklas, kad visi su konklava nesusiję asmenys palieka patalpas. Pirmąją dieną vyksta tik vienas balsavimo turas. Nuo kitos dienos paprastai būna du raundai ryte ir du po pietų. Kandidatų sąrašų nėra: kiekvienas kardinolas gali pasiūlyti bet kurį kandidatą. Teoriškai popiežiumi gali būti renkamas bet kuris nevedęs katalikas, galintis būti įšventintas vyskupu.

Kardinolas užpildo balsavimo biuletenį, nedidelį lapelį su užrašu Eligo in Summum Pontificem (Išrenku aukščiausiuoju popiežiumi...), kuriame ranka įrašoma kandidato pavardė. Balsavimo biuletenis dedamas į specialią balsadėžę. Po paskutinio balsavimo balsadėžė suplakama, kad susimaišytų biuleteniai. Trys rinkimų padėjėjai paeiliui skaito pavardes ir įrašo rezultatus.

Konklavos mitai ir įdomybės

• Užraktai: Popiežių renkantys kardinolai kiekvieną rytą užrakinami Siksto koplyčioje, kol išrenka popiežių.
• Šnipinėjimas: Konklavos metu kardinolams neleidžiamas joks kontaktas su pasauliu - jokių laikraščių, televizijos, telefonų, jokio interneto. Taisyklę pažeidusiam kardinolui gresia ekskomunikacija.
• Dūmas: Balsavimo rezultatai skelbiami per specialų kaminą ant Siksto koplyčios stogo išleidžiant dūmus. Juodi dūmai reiškia, kad balsavimas nepavyko, o balti - kad išrinktas popiežius.
• Ašaros: Tradiciškai išrinktas popiežius, pirmą kartą vilkdamasis baltą popiežišką sutaną, nesuvaldo ašarų.

Pasirengimas konklavai

Prieš konklavą Siksto koplyčia uždaroma lankytojams ir pradedami parengiamieji darbai. Pagrindinės koplyčios erdvės grindys paaukštinamos, išilgai sienų dviem eilėmis sustatomi stalai ir kėdės kardinolams. Prie altoriaus pastatomas didysis stalas. Siksto koplyčios zakristijoje paruošiami trijų dydžių rūbai ir batai naujam popiežiui.

Konklavos metu kardinolai visiškai atsiriboja nuo išorinio pasaulio: blokuojamas telefono ir interneto ryšys Siksto koplyčioje bei Šv. Mortos namuose, kur kardinolai gyvena. Siekiama apsaugoti popiežiaus rinkimo procesą nuo bet kokios išorės įtakos.

Specialistai atlieka darbus Šv. Mortos namuose ir kitose patalpose, siekiant užtikrinti dalyvių izoliaciją. Pasirūpinama visų trūkstamų baldų sustatymu.

Kardinolas Péteris Erdő - vienas iš galimų kandidatų

Artėjant konklavai žiniasklaidoje vis garsiau kalbama apie vadinamuosius papabili - kardinolus, pristatomus kaip labiausiai tikėtini kandidatai tapti naujuoju popiežiumi. Kardinolas P. Erdő yra Bažnyčios hierarchinės struktūros gynėjas ir dvasininkas su pastoracine širdimi - jam nuoširdžiai rūpi tikintieji.

Kardinolas Péteris Erdő.

72 metų kardinolas P. Erdő užaugo pamaldžių katalikų šeimoje, kurioje tikėjimas buvo įaustas į gyvenimo audinį. Po Kunigystės šventimų dvejus metus praleido parapijoje, vėliau studijavo Romoje ir įgijo teologijos bei kanonų teisės laipsnius. 2000 m. Jonas Paulius II įšventino P. Erdő vyskupu, o 2003 m. paskelbė visos Vengrijos primu (pirmuoju tarp vyskupų šalyje) - Estergomo-Budapešto arkivyskupu. Tais pačiais metais popiežius arkivyskupui suteikė kardinolo titulą.

Kardinolas P. Erdő yra plačiai laikomas didžio intelekto ir kultūros žmogumi. Dvasininkas yra produktyvus, daug skaitantis, taip pat kompetentingas mokytojas ir labai daug pasiekęs kanonų bei Šventojo Rašto tyrinėtojas.

Kardinolas laikosi subalansuotos pozicijos politiniais klausimais, aktyviai palaiko dialogą su kitomis religijomis ir pabrėžia asmeninio santykio su Kristumi svarbą.

Kardinolas Robertas Sarah

Kardinolas Robertas Sarah, vienas iš ryškiausių Kardinolų kolegijos veidų, yra tradicinių katalikiškų pažiūrų buvęs aukštas Vatikano pareigūnas. Jis griežtai nusistatęs prieš dabartinio amžiaus dvasią, kuri, anot jo, atmeta tikėjimą, ir yra prieš Bažnyčios sinodinį procesą, kuriuo siekiama skatinti Bažnyčios atvirumą, dalyvavimą ir dialogą. Dvasininkas - aršiausias tos pačios lyties porų palaiminimo kritikas.

tags: #popieziaus #rinkimu #patalpa