Posakis "Kai myli tokį turtą, atskleidi savyje tiek švelnumo" atspindi gilią meilės ir atsidavimo ryšį su žmogaus vidiniu pasauliu. Tai reiškia, kad tikrasis turtas slypi ne materialiuose dalykuose, o vertybėse, kurias puoselėjame ir branginame. Kai mylime šį turtą, atsiskleidžia mūsų švelnumas, atjauta ir gebėjimas rūpintis.
Šis posakis gali būti interpretuojamas įvairiais aspektais:
- Meilė sau: Kai mylime save, priimame savo trūkumus ir stiprybes, atsiskleidžia mūsų švelnumas sau. Mes pradedame rūpintis savo gerove, puoselėti savo talentus ir siekti asmeninio augimo.
- Meilė artimiesiems: Kai mylime savo šeimą, draugus ir partnerius, atsiskleidžia mūsų švelnumas jiems. Mes esame pasiruošę aukoti savo laiką, energiją ir išteklius, kad padėtume jiems, palaikytume ir padrąsintume.
- Meilė pasauliui: Kai mylime gamtą, gyvūnus ir kitus žmones, atsiskleidžia mūsų švelnumas pasauliui. Mes stengiamės tausoti aplinką, padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, ir kurti geresnį pasaulį visiems.
Švelnumas, kuris atsiskleidžia mylint tokį turtą, yra ne tik emocija, bet ir veiksmas. Tai reiškia būti atidžiam, rūpestingam ir empatiškam. Tai reiškia būti pasiruošusiam padėti kitiems, net jei tai reikalauja aukų.
Rašytojas Antonas Čechovas yra pasakęs: "Išauklėti žmonės gerbia kito žmogaus asmenybę, todėl visada yra tolerantiški, malonūs, mandagūs, sukalbami." Šis teiginys puikiai iliustruoja, kaip švelnumas ir pagarba yra susiję su meile ir atsidavimu.
Ši knyga siūlo skaitytojui pamaldžiai apmąstyti In Christo - Kristuje. Knygą pavadinome „Pilnutinis Kristus“. Tą posakį pirmas pavartojo šv. Augustinas, o Pijus XII įrašė Mystici Corporis Christi enciklikoje (1943). Šv. Povilas įsakmiai to posakio nevartoja, bet visas jo mokslas - visų žmonių kartu žydų ir pagonių, vienybė su Dievu. Tą krikščionių su Kristumi ir Kristuje vienumo paslaptį daugeliu požiūrių pateikiame šioje knygoje pamaldžiai apmąstyti, Čia nėra nauja ir teorinė Mistinio Kūno studija. Yra daug tokių gilių ir vertingų veikalų, deja, neprieinamų tikinčiųjų visumai.Bet gilesnis tikėjimo paslapčių pažinimas negali likti tik mokytųjų privilegija. Tad čia stengiamės tą reikalą patenkinti, tenorėdami būti paprastu skaitytojo asmeninės maldos vadovu. Niekas negali prilygti vertingumui maldos, savaime prasiveržiančios sieloje. Skaitytojas savo malda iš Kristaus turi gauti vidinio gyvenimo šviesą. Mūsų pageidavimas, kad ši knyga duotų progos pamaldžiai apmąstyti apie čia dėstomą tiesą, dogmą, doktriną, teologiją ir liturgiją. Čia svarbu sielos pakilimas prie Kristaus ir jo Paslapties misija bei kilimas joje.Šios paslapties nestudijuojame grynai intelektualiai. Mes artinamės prie jos su pagarba ir šventu pasitikėjimu, kaip prie gyvos antgamtinės tikrovės, šviesos pasaulio, toli pralenkiančio mus, bet kartu labai artimo mūsų sieloms. Nusižeminę gilinamės į tą paslaptį, jusdami savo bejėgiškumą, bet klusniai pasiryžę leisti apšviečiami to grožio, kiek tat patiks begalinei Dievo meilei.
Šalia Kristaus žemiškojo gyvenimo ir to, kurį jis gyvena dabar savo Tėvo garbėje, yra trečias Kristaus gyvenimas, kurį apaštalas šv. Povilas mums apreiškė kaip paslaptį - todėl jis vadinamas „mistiniu“ - tikras vis dar paslaptingas gyvenimas, kurį gyveno Kristus per Šv. Dvasią savo kūne - Bažnyčioje.Tai mistinio Kristaus gyvenimas, kur Asmeninis Kristus ir jo Bažnyčia taip susivieniję, jog sudaro „tam tikra prasme vieną atskirą (mistinį) asmenį“ (Šv. Tomas Akvinietis III, q. 49. a. 1). Šv. Povilas tą sąjungą vienur vadina paprastai „Kristumi“, apimdamas Kristų-Galvą ir jo Kūną. Kitur jis sako: „Nes jūs visi esate vienas asmuo Jėzuje Kristuje“ (Gal. 3, 28). Mes sudarome tik vieną tą patį gyvenimą, kurį jis duoda ir kurį mes gauname iš jo Bažnyčioje ir per ją.
Pirmoji dalis
Jos tema - asmeninio Kristaus paslaptis, Galvos paslaptis, nagrinėjanti jo didybę, asmeninę pilnatvę, pirmumą, visuotinį autoritetą ir aukščiausią valdžią - vienintelį gyvenimo šaltinį.Dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių susijungimo viename asmenyje dėka, būdamas Dievo Sūnus, kaip žmogus Kristus pirmauja, yra visų žmonių protų, širdžių ir valių Karalius ir turi aukščiausią visos kūrinijos ir visos visatos valdžią. Per to susivienijimo malonę Kristus turi gyvenimo pilnybę, yra vienintelis gyvenimo šaltinis. Visas Išganymas yra jame; jis yra Galva, gaivinanti visą Kūną ir jam vadovaujanti, jį statanti Šv. Dvasios jėga.Todėl Kristų - Galvą reikia garbinti, kad jį geriau pažintume, karščiau mylėtume, kilniau jam atsiduotume ir geriau suprastume, kuria prasme Bažnyčia yra jo „papildymas“ ir kuria prasme galime kalbėti apie Pilnutinį Kristų.
Tuoj pat atmetame mintį, kad Kristus savo asmeninei pilnatvei pasiekti reikalingas papildymo. Nieko Bažnyčia negali pridėti prie tos gyvenimo pilnybės, kurią asmeninis Kristus turi savyje. Iš tik-rųjų priešingai: Bažnyčia viską gauna iš jo. Ji yra tik visiems amžiams skelbimas gausybės malonės turtų, kurie yra Mistinio Kūno Galvoje. Ta prasme teisinga vadinti Bažnyčią Kristaus papildymu ir perdavimu, Kristaus gyvenimu, platinimu ir tęsimu jo Kūno nariuose.Šv. Povilo vartojama Kūno metafora perduoti krikščionių vienybės su Kristumi idėjai yra perdaug sugestyvi: žmogaus kūne galva nieko negali, nebūdama išvien su kūnu. Priešingai, Kristus pats savyje turi gyvenimo pilnybę nepriklausomai nuo savo narių. Be to, šioje gilioje vienybėje Kristaus asmenybė yra visiškai atskira nuo narių asmenybės.
Kristus tiek gerbia kiekvieno asmenybę, kad savo valdžios nenori uždėti išoriniu būdu. Jis trokšta laisvos mylinčios valios pagarbos. Jis kviečia į kilnų bendradarbiavimą savo išganymo misijoje.
Antroji dalis
Čia pradeda veikti Pilnutinis Kristus atsiskleisdamas sielai. Tai labai svarbi fazė, kurią reikia pasiekti dvasiniame gyvenime. Laikydamasi jos visu meilės įkvėptu tikėjimu, Mistinio Kūno doktrinos pagilėjimo dėka siela paliks individualinę gyvenimo ir religijos sampratą, o prisiims bendruomeninę, didžiojo Kūno nario sampratą. Visai kas kita mylėti kitus Kristuje, juose mylėti Pilnutinį Kristų viena ir ta pačia meile. Meilė yra įsakymas išreiškiąs visą Krikščionybę, yra „visas Įstatymas“, apima visas kitas dorybes ir yra jų siela. Meilė nėra vien davimas kitiems. Vienybė ir bendras gyvenimas su kitais Kristuje yra kažkas kita.Kristus kviečia mus kartu su kitais nariais veikti, melstis, kentėti, dvasiškai tobulėti Kristuje ir kartu atsiduoti Dievui.Labai paplitusi individualistinė samprata, jog kiekvienas atsako tik už savo išganymą. Iš tikrųjų turime ieškoti išganymo kartu su kitais.Antroji knygos dalis tiria intymią Kristuje sudaromos krikščionių bendruomenės prigimtį. Dalyvavimas Kristaus teikiamose malonėse ir pačiame Kristaus gyvenime stačia linija plinta iš Kristaus jos nariams; taip pajuntame Mistinio Kūno vienybę. Gulstine linija šis gyvenimas auga nuo kiekvieno nario kitiems visomis asketinio ir teologinio gyvenimo formomis. Taigi, čia nagrinėjama Pilnutinio Kristaus kaip jo Kūno narių gyvosios bendruomenės ir gilios vienybės paslaptis.
Trečioji dalis
Ši gyvoji krikščionių bendruomenė Kristuje, sudaranti Šventosios Dvasios gaivinamą Kūną, tas Mistinis Kūnas - tai pati Bažnyčia: matoma, hierarchiška, sakramentinė Bažnyčia. Tai kitas Pilnutinio Kristaus požiūris: Katalikų Bažnyčios paslaptis. Trečioje dalyje ji ir svarstoma. Paskutiniais dešimtmečiais katalikų teologija didžiai atskleidė ir pagilino Bažnyčios paslaptį, atidengdama pačios Bažnyčios ir krikščionių gyvenimui turtingą gyvenmo vaizdą.Tai Bažnyčios esmės, bendrų savybių, jos transcendencijos paslaptis; jos „žymių“ ir jos savybių paslaptis gilinantis iš vidaus; jos hierarchijos ir sakramentinės tvarkos paslaptis, per kurią Krikštas savo gyvybę teikia mums ir įgalina mus dalyvauti jo paties paslaptyse, jas atnaujindamas mumyse; Šv. Dvasios paslaptis, kuri gaivina Bažnyčią ir Kristuje krikščionių gyvenimui įspaudžia tam tikrus bruožus, čia svarstysimus.
Visose trijose dalyse nuosekliai pateikėme šį krikščionišką gyvenimą Kristuje kaip esmiškai teologinį - dievišką gyvenimą, tikėjimo, vilties ir meilės, jungiantį su Kristumi, Pilnutiniu Kristumi, o per Kristų mūsų sielas pakeliantį su juo dalyvauti Švč. Trejybės gyvenime.Nuosekliai svarstėme šį Pilnutinio Kristaus gyvenimą jo išganymo ir apaštalavimo misijoje, pabrėždami vyriškumo, drąsos, savęs apvaldymo charakterį, tiek reikalingą dabar dalyvaujant Bažnyčios gyvenime.Knygos tikslas - daugeliui sielų perduoti Kristaus kvietimą kartu su juo darbuotis jo Mistinio Kūno išplėtime, apaštalauti, bendradarbiauti su juo Pilnutiniam Kristui plėtoti.„Mūsų susijungimas su Kristumi Bažnyčios Kūne... yra toks intymus, jog sena ir bendra Bažnyčios Tėvų tradicija, sutikdama su šv. Povilo žodžiais: „Kristus yra Bažnyčios Kūno Galva“ (Kolos. 1,18), moko kad dieviškasis Išganytojas sudaro su bendruomenės kūnu vienintelį mistinį asmenį, arba, kaip šv. Augustinas išreiškia, Pilnutinį Kristų...“(Pop.
PIRMOJI DALIS
ASMENINIO KRISTAUS PASLAPTIS
JĖZAUS KRISTAUS VIEŠPATAVIMAS
MŪSŲ GALVA Vienintelis jo Mistinio Kūno Gyvybės šaltinis
JO DIDYBĖ
JO AUKŠČIAUSIA VALDŽIA
JO GALIOS
JO GAIVINANTIS VEIKIMAS
,,Vienas Viešpats" - Efez.
ĮŽANGA
Krikščionis, norįs įsigilinti į Pilnutinio Kristaus paslaptį, už vis labiau turi rinitai ir ilgai stebėti mūsų Viešpates Jėzaus Kristaus Asmenį kaip Mistinio Kūno Galvą. Jis turi apmąstyti asmeninio Kristaus misteriją.
Pirmosios šių mąstymų dalies pagrindinis tikslas yra, kad krikščionio siela aiškiai ir su meile pažintų Mistinio Kūno Galvą. Pažįstanti siela gėrisi jo grožiu, jo tobulumais ir jo galiomis. Ypatingu būdu ji pajunta jo aukščiausią valdžią ir pirmumą visoje žmonijoje. Ji gilinasi į Kristų, kaip visų sielų gyvybės šaltinį, kuris savyje turi Dievybės ir žmogiškosios prigimties pilnumą. Ji jaučia Pilnutinio Kristaus paslapties verčiančią jėgą ir girdi pirmą meilės šnabždėjimą, kuriuo į jį kreipiasi Kristus - Galva, kviesdamas sielą bendradarbiauti su juo didingame pasaulio atpirkimo darbe.
Pirmoji dalis siekia sielą pakreipti karštai ir kilniai atsiduoti Mistinio Kūno Galvai. Krikščionis jaučia, kad palaipsniui jis pats įtraukiamas, kaip Kristaus narys, į tokį didelį uždavinį, kad į šalį nustumia savo menkus planus ir pakeičia visą savo gyvenimo sampratą. Jis dar nežino, kiek Mistinio Kūno Galvai patiks jį „pritraukti“ prie savęs.Tačiau jis gerai supranta, kad toliau negali būti patenkintas vien savim, savanaudiškumu ir savo siaurais siekimais. Jis jaučia, jog ilgiau nebegali atsisakyti visai atsiduoti Jėzui Kristui, kad bendradarbiautų jame ir su juo žmonijos išganyme. Po kiekvieno mąstymo jo sieloje kils tos pačios rūšies malda, tik skirtingos formos, prašydama malonės, geisdama šviesos, kad geriau suprastų kiekvieną tiesą, trokšdama nusiteikimo, reikalingo atsakyti į Mokytojo kvietimą. Jis pasijunta pašauktas būti didžiojo Kūno nariu.
PIRMAS SKYRIUS
KRISTAUS KVIETIMAS
„Jis padėjo visa po jo kojomis ir davė jį galva visai Bažnyčiai, kuri yra Jo kūnas ir pilnybė to, kurs visu papildomas visame“ - Efez.
GAIVINĄS VEIKIMAS ŽMONIŲ PROTUOSE
1. MOKYTOJAS
„Nesivadlnklte mokytojais, nes jūsų mokytojas vienas, Kristus“ - Mato 23, 10.
Romanų rašytojai Kristų atvaizdavo kaip sentimentalų svajotoją, saldžiameilį ir nuolankų. Priešingai, Evangelija jį mums rodo kaip mokytoją. Ar tas titulas turi ypatingą svarbą mūsų dvasiniam gyvenimui ir ar jis gali mums padėti intymiau pažinti Kristų?
1. Minios
Minia, išklausiusi Jėzaus Kalno pamokslą, „stebėjosi“ (Mato 7, 28). Kodėl? Atsakymą duoda Evangelija.
Pirmiausia stebėtasi dėl jo mokslo: „minios stebėjosi jo mokslu“ (Mato 7, 28), nes tas mokslas buvo naujas ir patrauklus: skelbė palaiminimus, ypatybes Naujojo Įstatymo, kuris reikalavo sielos nuoširdumo, paprastumo ir pasitikėjimo Dievu, dangiškojo Tėvo apreiškimą ir visą programą santykių su savo artimu ir net su savo priešu. Jis atrodė pilnas išminties. Ir labiausiai prislėgtose sielose jis pažadino naują viltį.
Taip pat nustebimas dėl jo autoriteto, su kuriuo kalbėjo Jėzus. Tai buvo jo pamokslų savybė, kuri buvo nustebinusi mokyčiausius Įstatymo daktarus, kai dvylikos metų amžiaus Jėzus kalbėjo su jais šventykloje (Luko 2, 46). Tą patį įspūdį paliko Kalno pamokslas: „nes juos mokė kaip tas, kuris turi galios“ (Mato 7, 29). Argi jis ne drąsiai savo Naująjį mokslą statė prieš Senąjį Įstatymą - tą gerbiamą Įstatymą, kuriame nė vienas įžūlus piktžodžiautojas nedrįso pakeisti bent vieną žodį? Jėzus išdrįso sakyti: „Jūs girdėjote, kad buvo sakyta... Aš gi jums sakau“ (Mato 5, 43-44).
Galiausiai jo klausytojus pagavo iškilus originalumas Jėzaus pamokslų, palyginti su tuo, prie ko jie buvo pripratę. Evangelija tai irgi pabrėžia: „ir ne kaip jų Rašto žinovai ir fariziejai“ (Mato 7, 29). Ir fariziejai netruko pastebėti tą skirtumą. Ir, be abejo, ironiškai jie sakė apaštalams: „Jūsų Mokytojas“, kai jie klausė, kodėl Jėzus nesielgė kaip kiti (Mato 9, 11, 17, 24).
2. Jėzaus draugai: apaštalai ir mokiniai
Jėzaus draugų lūpose tas gražusis vardas Mokytojas įgavo gilesnę ir intymesnę prasmę.
Gilesnę, kadangi tuo vardu jie prisiėmė ir skelbė savo visišką pasidavimą aukščiausiam autoritetui, nebe vien jo mokslui, bet ir jo žaviam Asmeniui. Taip pat juos pavergė ir jo mokymas, radęs kelią į jų širdžių gelmes. Jie prisiminė, kad jo pamokslų jėga ir priverčiamoji galia ištraukė juos iš tėviškės, iš šeimos, iš darbo. Juos apvaldė ypatinga Kristaus įtaka. Kiekvieną dieną jie įžvelgė vis didesnę jo valdžią asmenims ir daiktams. Kada ežere kyla audra ir jų laivas pavojuje, jie šaukia: „Mokytojau... mes žūname“ (Morkaus 4, 38). Jie šaukiasi jo turimos galios suvaldyti gamtos gaivalus.Vėl, ar ne visišką meilės priklausomumą Jėzui išreiškia apaštalai ir mokiniai vartodami tą vardą? Jie atidavė jam save ir savo gyvenimą. Tai Mokytojas jais naudojasi savo planui, kurio jie nesupranta. Jie nebepriklauso sau, yra jo. Taip pat su kokiu švelnumu ir pagarba jie taria tą vardą, kalbėdamiesi apie jį.Lozorius miręs. Jėzus ateina apraudoti savo draugo kūno. Pranešdama jo atvykimą Marijai, Morta sako: „Mokytojas čia ir tave šaukia“ (Jono 11, 28). Evangelija sako mums, kad tuos žodžius ji kalbėjo „tylomis“, su prislopintu susijaudinimu, pilnu paguodos, džiaugsmo, meilės, nustebimo dėl tokios garbės, dėkingumo už tą jaudinantį mostą, kur pasirodė Mokytojo begalinis meilumas.
3. Jėzaus laikysena
Pats Jėzus prisiėmė Mokytojo vardą. „Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes aš esu“ (ono 13, 13): „Vienas yra jūsų Mokytojas, Kristus“.
Jėzus pasirodo esąs naujas ir vienintelis toks įstatymų leidėjas. Jis nediskutuoja; jis duoda apgalvotų argumentų įrodyti savo mokslui. Jei jis daro stebuklus kaip ženklus, kuriuos pats parenka, tai tam, kad apreikštų savo Asmenį, savo Dievybę, savo misiją. Jis nėra kalbėtojas, pasirengęs ginčytis, nei rabinas mokytojas, kartojąs iš kito daktaro išmoktą pamoką. Jis yra Pranašas, kuris skelbia Dievo planus. Dažnai minios tą vardą suteikia jam (Mato 21, 11 ir 46). Kaip mokytojas, jis tiesos moko paprastai ir viešai, daug nekalbėdamas, be užuolankų, nei mažindamas nei švelnindamas: „Jūsų šneka tebūnie: Taip, taip; ne, ne“ (Mato 5, 37). Jis yra vadas, kuris reikalauja, kad juo sektų, ir kad prisirišę prie jo asmens, paliktų visus daiktus ir pasiduotų vadovaujami.Jėzau, mūsų Mokytojau, išvilk mus iš viso tuščio pasitenkinimo savim, kuris mus galėtų sulaikyti nuo sėdėjimo prie tavo kojų ir nužeminto klausymosi tavo žodžių. Prieš aukštas paslaptis, kurias tu atskleidi mums, mes esame tik vargšai ir nemokšos. Mokyk mus tiesos, savo tiesos; uždek mus noru įgauti tavo tiesos, kad tavo Vardu ją skleistume savo broliams.
2. TIESOS MOKYTOJAS
„Viešpatie, pas ka mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius" - Jono 6, 68.
Evangelija mums rodo, kad tiesos turtus dalydamas Viešpats elgiasi kaip Vyriausias Mokytojas. Taip jis apreiškia vieną karališkosios laisvės požiūrį, kuriuo dabar, kaip ir anksčiau, Jėzus Kristus, Mistinio Kūno Galva, teikia tiesą savo Kūno nariams, kada jis nori, kaip jis nori, ir pa...
Antonas Čechovas
Antonas Čechovas
Prieš 160 metų gimė rusų prozininkas Antonas Čechovas (1860 m. sausio 29 d.-1904 m. Tik maža dalis jo aforizmų. Į skausmą aš reaguoju riksmu ir ašaromis, į niekšybę - pasipiktinimu. Tai, ką mes patiriame, kai būname įsimylėję, galbūt yra normali būsena. Kai žmonės myli vienas kitą, jie nesibara, o ramiai išsiaiškina santykius. Melas - taip kaip alkoholizmas. Meno kūrinys būtinai turi išreikšti kokią nors didžią mintį. Tapti rašytoju visai nesunku.
Pilnutinis Kristus
Apibendrinant, posakis "Kai myli tokį turtą, atskleidi savyje tiek švelnumo" yra kvietimas puoselėti tikrąsias vertybes ir mylėti save, artimuosius ir pasaulį. Tai kelias į gilesnį ir prasmingesnį gyvenimą, kuriame atsiskleidžia mūsų švelnumas, atjauta ir gebėjimas rūpintis.