Žirmūnai - Vilniaus miesto dalis, esanti Neries dešiniajame krante, tarp Šnipiškių, Senamiesčio, Antakalnio ir Verkių. Priklauso Žirmūnų seniūnijai. Ši teritorija, turinti turtingą ir įvairialypę istoriją, nuo carinės Rusijos laikų buvo svarbi kariniu požiūriu, o šiandien yra svarbus Vilniaus verslo, prekybos ir kultūros centras.
Žirmūnai, Vilniaus panorama
Žirmūnų Istorijos Pradžia: Nuo XVI Amžiaus Iki Šių Dienų
Žirmūnų mikrorajono vardas kilęs iš mažos gatvelės, buvusios Žirmūnų teritorijoje dar Abiejų Tautų Respublikos laikais, pavadinimo.
Dabartinio mikrorajono atskiros dalys įvairiais istorijos laikotarpiais buvo vadinamos skirtingai. Literatūroje ir senųjų vilniečių atsiminimuose minima, kad vietovė lenkiškai buvo vadinama Losiuvka. Pasak kalbininko Jono Jurkšto, Losiuvka - tai ne dabartiniai Žirmūnai, o tik jų pradžia.
Žirmūnų teritorijoje yra buvę keli kaimeliai: Leoniškės, Kazliškės, Šeimyniškės ir Pašeimyniškės. XVIII a. pab. Leoniškių, Kazliškių, Pašeimyniškių kaimai išnyko.
Derevnictvos Dvaras: Lietuvos Valdovų Rezidencija
XVII−XVIII a. šalia Šeimyniškių kaimo buvo Lietuvos valdovo pilies dvaras, vadinamas Derevnictva (Horodnictva). Vardo kilmė siejama su slaviškais žodžiais derevničij (liet. miškų prižiūrėtojas, girininkas) ir horodničij (liet. pilių įtvirtinimų prižiūrėtojas).
Spėjama, kad Derevnictvos dvarą įkūrė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Dvare ne kartą buvo apsistojusi valdovo šeima. Derevnictvos dvaras pagal savo funkciją galėjo būti laikomas Vilniaus pilių pagalbiniu ūkiu.
Dvarui priklausę nelaisvi žmonės buvo vadinami šeimyna arba šeimyniškiais, o jų gyvenamas kaimas - Šeimyniškėmis. Šeimyniškių kaimas gyvavo iki XIX a. pabaigos.
XVII a. Derevnictva prarado karališkąjį statusą. Dvarą yra valdę garsūs Lietuvos didikai Valavičiai, Rudaminai, Pacai, Tyzenhauzai ir kt. 1753 m. Georgo Makso Fiurstenhofo sudarytame Vilniaus miesto plane yra pažymėtas dvaras ir prie jo išdėstyti pastatai.
Jie buvę aukštutinėje Neries krantinės terasoje. Žemutinėje terasoje, prie upės, iškasti tvenkiniai, pastatytas malūnas. Apie jį kalbama 1735 m. inventoriuje.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Derevnictvos malūnas buvo plaukiojantis. Tai vienintelis žinomas Lietuvoje toks malūnas. G. M. Fiurstenhofo plane jis parodytas Neries upėje ir pavadintas „Konigl(iche) Schiffmühle“.
Vilniaus planas 1753 m., kuriame pažymėtas Derevnictvos dvaras
Tuskulėnų Dvaro Istorija
XVIII a. viduryje Derevnictvos dvaro valda buvo suskaldyta ir padalinta į du atskirus ūkius. Senosios Derevnictvos centru tapo Derevnictvos palivarkas, kurio anksčiau nebuvo. Šiam palivarkui priklausė ir Šeimyniškės.
Centrinį Derevnictvos ūkį valdė vienuoliai Laterano kanauninkai. Vienoje iš prielaidų teigiama, jog jie ir sugalvojo Tuskulėnų vardą, nes rėmėsi Cicerono veikalu „Tuskulo pokalbiai“.
Romėniškasis pavadinimai „Tusculus“ buvo sulietuvintas ir virto Tuskulėnais. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. buvęs Derevnictvos ūkis perėjo Rusijos iždo priklausomybėn. XIX a. dvaras turėjo ne vieną savininką.
Nuo 1825 m. Tuskulėnai priklausė generalgubernatoriui Aleksandrui Rimskiui-Korsakovui, kuris čia pasistatė prabangią užmiesčio vilą. XIX a. pradžioje Tuskulėnų dvaras priklausė Elžbietai Ragovskai, Rusijos caro patarėjo žmonai.
Vėliau dvaras priklausė gydytojui ir visuomenės veikėjui Julijanui Titijui, XIX a. 5-ajame dešimtmetyje dvaro rūmai tapo savotišku Vilniaus jaunimo kultūros centru. Titijaus viloje nuolat lankydavosi kompozitorius Stanislovas Moniuška, rašytojas Juzefas Ignacijus Kraševskis ir kiti tuometinės Vilniaus bohemos atstovai.
Losiuvka: Generolo Losevo Valda
1866 m. Derevnictvos palivarką (dabartinių Šeimyniškių-Žirmūnų gatvių sandūros teritorija) nusipirko vienas iš 1863 m. sukilimo slopintojų, generolas Aleksandras Losevas. Generolo ūkis buvo vadinamas Losiova Dača (lenk. Łosiowa Dacza). 1869 m. A. Losevas įsigijo ir Tuskulėnus. Nuo tada teritoriją imta vadinti Losiuvkos vardu.
Tolesnė dvaro teritorijos istorija susijusi su Tuskulėnais, mat senasis Derevnictvos dvaras XX a. pr. jau buvo išnykęs: didele dvaro teritorijos dalimi naudojosi caro kariuomenė, o urbanizacija praktiškai nevyko.
Liko tik Tuskulėnai. 1928 m. dvarą įsigijo Vilniaus miesto geologinės tarnybos viršininkas Pranciškus Valickis, kuris dvarą pritaikė šeimos vasarvietei. Vienas statinys buvo pavadintas Baltuoju dvareliu.
Sovietinis Laikotarpis ir Tuskulėnų Paslaptys
1940 m., prasidėjus sovietų okupacijai, Tuskulėnų dvaras buvo nacionalizuotas. 1942 m. Tuskulėnų dvarą įsigijo Vincentas ir Jadvyga Antonovičiai. 1944 m., sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, dvaro rūmuose įsikūrė KGB ir kitų sovietinio saugumo tarnybų vadovai.
Šalia esančiame parke nuo 1944 m. rugsėjo 28 d. iki 1947 m. balandžio 16 d. buvo slapta užkasti nukankintų ir nužudytų antisovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyvių ir asmenų, kuriems įvykdyta mirties bausmė už padarytus kriminalinius ir karo nusikaltimus, palaikai. Siekiant išsaugoti kruvinąją paslaptį, kapaduobės buvo sulygintos su žeme, apželdintos krūmais ir medžiais.
Ilgą laiką ši teritorija buvo akylai saugoma, kad visuomenė nesužinotų apie kruvinas Tuskulėnų paslaptis. Kapavietės teritoriją saugojo specialieji pareigūnai, netoliese buvo pastatytos saugumo viršininkų vilos, saugumiečių poilsiavietės, sporto bazės.
Be to, Tuskulėnų dvaro teritorija buvo aptverta beveik dviejų metrų aukščio mūrine, o vidinėje teritorijos dalyje buvo pastatyta medinė tvora, kuri Tuskulėnų dvaro teritoriją padalijo pusiau. Šiaurinėje dalyje buvo apgyvendinti kariškiai ir įsikūrė sukarintos visuomeninės organizacijos. Pietinėje liko parkas ir dalis ūkinių pastatų.
XX a. šeštajame dešimtmetyje, atlikus kapitalinį Tuskulėnų teritorijos pertvarkymą, žmonės galėjo laisvai vaikščioti po teritoriją. 1977 m. Žirmūnų rajono pradžioje, Tuskulėnų parko teritorijoje, pradėta statyti Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmus.
Užslaptinti skausmingi 1944-1947 m. įvykiai į viešumą iškilo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 1994 m. sausio 9 d. spaudos konferencijos metu Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Jurgis Jurgelis pranešė, jog Vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir sporto rūmų bei buvusioje Tuskulėnų dvaro teritorijoje yra masinės sovietinių aukų kapavietės.
Per 1994-1996 m. ir 2003 m. vykusius Tuskulėnų dvaro tyrimus buvo atidengtas 6940 m² plotas, rasti 720 vyrų ir 4 moterų palaikai, palaidoti 45 kapaduobėse. Taip pat buvo rasti 1239 archeologiniai radiniai, pavyzdžiui, XIV a. Jogailos laikų moneta, XVI−XVII a. keramikos šukių ir kt. radinių.
Tuskulėnų memorialas
Tyrimams vadovavo ir juos vykdė prof. Antanas Garmus, habil. dr. Vytautas Urbanavičius, prof. Rimantas Jankauskas ir doc. dr. Arūnas Barkus. Ekspertams pavyko identifikuoti 66 asmenų palaikus. Nustatyta, kad Tuskulėnų dvaro kapavietėje buvo palaidoti vyskupas Vincentas Borisevičius, vienas iš pasipriešinimo vadų generolas Jonas Noreika-Vėtra ir kt.
Šiaurės Miestelis: Nuo Karybos Iki Šiuolaikinio Verslo Centro
Savo istoriją turi ir kita Žirmūnų teritorija - Šiaurės miestelis. Žirmūnai buvo susiję su karyba. Tai rodo iki šiol išlikę gatvių pavadinimai: Apkasų, Kareivių, Trimitų, Rinktinės. Čia buvo keletas kareivinių.
Dalis teritorijos buvo vadinama Karo lauku, šioje vietoje vykdavo kariuomenės pratybos, paradai. Sovietmečiu Žirmūnuose buvusi visuomenei neprieinama kareivinių teritorija buvo vadinama Šiaurės miesteliu. Šis pavadinimas išlikęs iki šiol, nors teritorijos paskirtis pasikeitusi.
Šioje vietoje mūrinės kareivinės buvo pastatytos XIX amžiuje. XIX a. pab. - XX a. pr. jose buvo įsikūrę Rusijos imperijos kariniai daliniai. Tarpukariu kareivinėmis naudojosi lenkų kariai. Sovietmečiu čia buvo tankų dalinio karinė bazė (1945-1956 m. Šiaurės miestelyje buvo įsikūrusi 16-oji lietuviškoji divizija).
Po nepriklausomybės atkūrimo bei sovietinės armijos pasitraukimo 1992 m., karinės bazės patalpas imta naudoti komercijai - čia įsikūrė įvairios parduotuvėlės, dirbtuvės, autoservisai, nemažai laidojimo paslaugas teikiančių firmų ir kt.
2001 m. vykdant statybos darbus Šiaurės miestelyje buvo rasta viena iš didžiausių Napoleono kariuomenės karių kapaviečių.
2002 m. vasarį archeologų ir antropologų grupė preliminariai žvalgė masinės kapavietės vietą, surinko statybos darbų metu išverstus žmonių kaulus, kitus radinius.
Tų pačių metų pavasarį ir rudenį archeologų, antropologų, istorikų, archeologinių radinių konservuotojų grupė ištyrė tris 600 m² plotus.
Tyrimo metu, kuriam vadovavo prof. Rimantas Jankauskas, identifikuota 600 individualių skeletų. Iš viso čia buvo palaidoti ne mažiau kaip 3296 asmenys, daugiausia 20-30 metų vyrai iš ne mažiau kaip 90 pulkų, suformuotų Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Prūsijoje, Vestfalijoje, Reino konfederacijoje.
Aptikti ir apie 50 moterų palaikai. Manoma, kad tai markitantės, kurios oficialiai nuo 1805 m. pripažintos kaip armijos sudėtinė dalis. Remiantis istoriniais šaltiniais, nustatyta, jog šioje vietoje ėjo Napoleono Didžiosios armijos gynybinės sistemos antroji linija, kurią sudarė apkasų ir redutų sistema.
Būtent vienoje šios linijos atkarpoje, greičiausiai redute, ir buvo palaidoti mirusieji.
Tyrimų metu surasta per 4600 radinių, daugiausia aptikta metalinių uniforminių sagų su pulkų numeriais, kitų aprangos detalių.
2001 m. rasti Prancūzijos armijos karių palaikai buvo perlaidoti 2003 m. birželio mėn.
Žirmūnų Urbanistinė Plėtra: Nuo Pokario Iki Šių Dienų
Apžvelgus dabartinės Žirmūnų teritorijos urbanistikos istoriją galima pasakyti, kad iki XX a. vidurio Žirmūnai buvo menkai apgyvendintas Vilniaus pakraštys. Tarpukario metais Žirmūnų teritorijoje daugiausia gyveno miesto darbininkai, čia buvo keletas kareivinių. Iki XX a. septintojo dešimtmečio Žirmūnuose buvo tik kelios gatvelės, stovėjo nedideli mediniai namai. Vėliau šioje vietoje prasidėjo intensyvios statybos.
Žirmūnų rajono statybai buvo skirtas aukštas dešinysis Neries krantas priešais Antakalnį. Anuomet tai buvo 127 ha plotas.
Žirmūnų mikrorajonas pastatytas 1962-1969 m. Tai pirmasis didelis Vilniaus gyvenamasis masyvas, susidedantis iš trijų dalių.
- Pirmoji Žirmūnų dalis - ant aukšto Neries skardžio, iš dviejų pusių ribojama Žirmūnų gatvės bei upės, einanti palei Kareivių gatvę.
- Antroji dalis - arčiausiai centro, tarp Tuskulėnų, Žirmūnų ir Minties gatvių.
- Trečioji dalis - ant kalno, į šiaurę nuo Kareivių g.
Iki 1965 m. Žirmūnuose buvo statomi vien tik penkiaaukščiai, vėliau pradėta statyti ir dvylikaaukščius gyvenamuosius pastatus (pirmasis toks Žirmūnų g. 34 buvo apgyvendintas 1970 m. vasarą). Juos sukūrė architektai Algimantas Nasvytis, Enrikas Tamoševičius ir kt. 1966 m. Žirmūnų g. 57 pastatytas pirmasis Lietuvoje devynių aukštų namas (archit. E. Tamoševičius).
Žirmūnų projektuotojams pavyko įgyvendinti iš skandinavų perimtus moderniosios urbanistikos principus: laisvai išdėstyti stambiaplokščiai, išsaugotas ir išnaudotas Neries upės link žemėjantis reljefas. Ypač daug dėmesio buvo skiriama želdynų formavimui, siekiant kurti plastišką krantinės ir viso mikrorajono įvaizdį.
Privažiuojamieji keliai prie gyvenamųjų namų grupių ir visuomeninių pastatų suprojektuoti taikant akligatvių sistemą, tad šiame mikrorajone Neries šlaitai skiriami gyventojų rekreacinei aplinkai, neįleidžiant į šią dalį transporto. Už centrinės Žirmūnų dalies (D18 mikrorajono) projektą ir jo įgyvendinimą architektams Birutei Kasperavičienei, Bronislavui Krūminiui, inžinieriui Vaclovui Zubrui ir Vilniaus namų statybos kombinato direktoriui Šmueliui Liubeckiui 1968 m. buvo paskirta TSRS valstybinė premija.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę prie Žirmūnų prijungtas Šiaurės miestelis. Šioje didelėje teritorijoje nebuvo aiškių gatvių. Pastatai buvo tiesiog sunumeruoti korpusais.
Šiaurės Miestelis Šiandien: Verslas, Prekyba ir Kultūra
Šiaurės miestelyje įsikūrę Šiaurės miestelio technologijų parkas, spaustuvė Ciklonas, fotoelektrinių saulės elementų technologijų gamybos (bendrovė Precizika-MET SC), inžinerijos sprendimų ir paslaugų (Fima) ir kitos įmonės.
Prekybos centrai: Ozas, Parkas Outlet, Baldų rojus, Domus centras, Ogmios miestas, Medžio centras ir kita.
Twinsbet arena. Vandens parkas Vichy. Pašto skyriai, Šv. Kristoforo, Tuskulėnų, Žirmūnų ir Joachimo Lelevelio inžinerijos gimnazijos, Šv. Kristoforo ir Emilijos Pliaterytės progimnazijos, pradinės mokyklos, mokyklos-darželiai, lopšeliai-darželiai ir kitos ugdymo įstaigos.
Verslo ir svetingumo profesinės karjeros, vaikų dienos, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo bei kiti centrai. Vaikų socialinės globos namai. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.
Žymesni pastatai: Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmai (1982, architektas A. Mačiulis), Lietuvos Respublikos prokuratūrų pastatas (2007, architektas K. Lupeikis).
Šiaurės miestelis
Paslaptinga Šiaurės Sentinelo gentis, kuri nužudo kekvieną išdrįsusį išsilaipinti jų saloje
„Alaus Studija“: Istorijos Ir Alaus Dermė Šiaurės Miestelyje
Taigi, pastato istorija atsispindi mūsų interjero detalese. Adresas: S. Žukausko g. "Alaus studija" įsikūrusi sename pastate , kurio statybos metai siekia 1875 m. , tai Rusijos caro laikų architektūrinis paminklas.
Jis buvo skirtas caro kariuomenės valgyklai. Šalia pastato yra išlikęs šaldytuvas t.y. išbetonuotas požeminis rūsys ,kuriame buvo laikomi maisto produktai . Šialia pastato prie įėjimo (dabar į „Alaus studiją“) auga medis „Baltasis Šilkmedis“, kurio amžius irgi siekia caro laikus.
Tai labai retas medis Lietuvoje .Tarybiniais laikais čia buvo įsikūrusi tarybinė armija , uždara teritorija kuri buvo vadinama „ Šiaurės miestelis“. Tais laikais irgi buvo karininkų valgykla . Lietuvai atgavus nepriklausomybę čia įsikūrė spaustuvė, kur buvo leidžiama spauda dar vėliau kanceliarinių prekių parduotuvė . Po to sandėliai, o nuo 2010 metų šiame pastate atsidarė aludė „Alaus studija“ , todėl ir nuo senų laikų grindys, langai, durys, kolonos - viskas išlikę autentiška .
Per Šiaurės miestelio teritoriją yra žygiavusi ir Napoleono Bonaparto kariuomenė. Remiantis istoriniais šaltiniais, nustatyta, jog šioje vietoje ėjo Napoleono Didžiosios armijos gynybinės sistemos antroji linija, kurią sudarė apkasų ir redutų sistema.
Svarbiausi Istoriniai Įvykiai Šiaurės Miestelio Teritorijoje
Šiaurės miestelis - tai teritorija Vilniuje, Žirmūnų seniūnijoje, turinti turtingą ir įvairialypę istoriją. Pateikiame svarbiausius istorinius įvykius šioje teritorijoje:
| Laikotarpis | Įvykis |
|---|---|
| XVI-XVIII a. | Derevnictvos dvaras |
| XIX a. | Mūrinės kareivinės |
| Sovietmetis | Tankų dalinio karinė bazė |
| 1992 m. | Sovietinės armijos pasitraukimas |
| 2001 m. | Napoleono kariuomenės karių kapavietė |
Žirmūnų Ir Šiaurės Miestelio Ateitis
Žirmūnai ir Šiaurės miestelis - dinamiškai besikeičiantys Vilniaus rajonai, kuriuose susipina istorija ir modernumas. Nuo karinių kareivinių iki šiuolaikinio verslo ir prekybos centro, šios teritorijos patyrė didelių transformacijų. Išsaugant istorinį paveldą ir kuriant patogią aplinką gyventojams, Žirmūnai ir Šiaurės miestelis gali tapti dar patrauklesni Vilniaus rajonai.