Ar kiekvienas nugyventas etapas yra našta, ar vis dėlto turtas? Apie tai verta pamąstyti kiekvienam. Straipsnyje aptarsime senėjimo procesą, senatvės sampratą ir socialinius ryšius.
Senėjimo ir Senatvės Teorininiai Aspektai
Požiūris į Senėjimą ir Senėjimo Procesą
Pasak J. Misikėno (2005), demografiniai tyrimai rodo nuolatinę planetos gyventojų senėjimo tendenciją. Lietuvos demografinei situacijai būdingos tos pačios tendencijos, kurios stebimos ir kitose pasaulio valstybėse. Šiuo metu pasaulyje gyventojų yra per 6 milijardus.
Lietuvos demografinei situacijai būdingos taip pat tendencijos, kurios stebimos ir kitose pasaulio valstybėse. Kaip teigia V. Kanopienė, S. Mikulionienė (2006), nors gyventojų amžiumi Lietuva kol kas yra viena jauniausių ES šalių narių, šiuo metu Lietuvoje stebimas itin spartus gyventojų senėjimo procesas, dėl kurio šio amžiaus viduryje (2050 m.) Lietuva pereis į kitą šalių grupę, kuri gyventojų senatvės lygio požiūriu užima vidurinę poziciją ES šalių kontekste.
Kaip nurodo B. Gražulis (2005), senatvės pradžia kiekvienoje visuomenėje skirtinga ir pirmiausiai priklauso nuo vidutinės gyvenimo trukmės. Ekonomiakai stipriose šalyse sociologai senatvės pradžia laiko pensinį amžių (65m.), o Lietuvoje pensinis amžius: moterims 60 m., vyrams 62,5 m.
Statistikos departamento duomenimis (2006) Lietuvos Respublikoje vyresni nei 65 m. žmonės 2006 metais mieste sudarė - 8,6%, kaime -16,3%. Jeigu esamos tendencijos išliks, manoma, kad iki 2030 metų (Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės prognozė) Lietuvoje bus apie 27 procentai gyventojų, vyresnių kaip 60 metų.
Kaip nurodo S. Mikulionienė, Europa susiduria su senėjimo problema. Pasaulyje vyksta spartus visuomenės senėjimo procesas. Gyventojų, kuris amžius viršija 65 metus, dalis Šiaurės Amerikoje per tą laiką išaugs nuo 12 % iki 21 %, o Azijoje netgi patrigubės nuo 6 % iki 19 %.
Demografinė padėtis Lietuvoje, Statistikos departamento žiniomis, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, kasmet vis didesnę visuomenės dalį sudaro pagyvenę žmonės, t.y. 60 metų ir vyresni. 2007 m. pradžioje tokių asmenų buvo 691,9 tūkstant., arba kas penktas Lietuvos gyventojas. Europos Sąjungoje pagyvenusių žmonių dalis 2005 m. pradžioje buvo didesnė (vidutiniškai 21 proc.) nei Lietuvoje (20 proc.). Statistikos departamento žiniomis prognozuojama, kad 2050 m. kas trečias (35 proc.) Lietuvos gyventojas bus pagyvenęs žmogus (ES 36 proc.). 2007 m. pradžioje Lietuvoje kas ketvirta moteris ir kas aštuntas vyras buvo 60 metų ir vyresnis.
Pagyvenę žmonės sudaro apie penktadalį (19,1 proc,) miesto ir ketvirtadalį (23,1 proc.) kaimo gyventojų. Pagyvenusių žmonių teritorinis pasiskirstymas nėra tolygus. Pasak S. Mikulionienės (1995), Lietuvos gyventojų senėjimo procesas pradėjo ryškėti XIX a. pabaigoje.
Anot J. Tartilo (2005), visa tai buvo todėl, kad į šią amžiaus grupę įėjo mažo gimstamumo karta, t.y. po Pirmojo pasaulinio karo, kurios didelė dalis vyrų žuvo, Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. 1/3 dalio visų gyventojų: 300 tūkst. žuvo rezistencijoje, apie 400 tūkst. buvo ištremti, 300 tūkst. emigravo. Nuo 1980 m. šis skaičius nuolat nežymiai didėjo. Nuo 1992 m. šis skaičius ėmė intensyviai didėti.
Kaip teigia S. Mikulionienė (1995), demografinis gyventojų senėjimo procesas kelia nerimą daugeliui šalių. Šioms visuomenėms aktualias problemas galima suskirstyti į dvi stambias grupes. Pirmoji grupė išryškėja makro - problemsų lygmenyje, pvz. : didėjantis demografinės naštos koeficientas (santykis tarp ekonomiškai aktyvių ir neaktyvių gyventojų), nacionalinio produkto perskirstymas (pensijos sistema, socialinis draudimas, sveikatos apsaugos sistema ir pan.). Antroji grupė išryškėja mikro lygmenyje. Čia svarbiausia - senstantis individas, jo savęs kaip seno suvokimas, jo santykiai su šeima ir visuomene.
Demografė V. Stankūnienė (2002) parengė Lietuvos gyventojų senėjimo prognozes iki 2020 metų. Pastebima, kad Lietuvos gyventojai kritinę vaikų ir senelių santykio ribą pasieks dar iki 2010 m., kai senatvės koeficientas bus didesnis už 100. Taigi visuomenėje vaikų bus mažiau negu senelių. Pasak I. Degutienės E. Šiugždinienės (2006), dėl gyventojų senėjimo proceso vystosi naujos medicinos šakos, pvz., geriatrija.
Tai kelia naujas socialines ir ekonomines problemas: daugėja pensinio amžiaus žmonių, auga poreikis seniems žmonėms medicininei priežiūrai, specialiam socialiniam aptarnavimui, didėja ekonominė našta darbingiems gyventojams. Todėl valstybei tenka skirti vis didesnį dėmesį pagyvenusių ir senų žmonių socialinėms problemoms spręsti.
Statistikos departamento išankstiniais duomenimis, 2007 m. šio laikotarpio pradžioje Lietuvoje gyveno 3371,0 tūkst. gyventojų, o 2006 m. šis skaičius 3394,1 - t. y. 23,1 tūkst. mažiau, 2007 m. pradžioje 690 tūkst. (20,4 proc.) šalies gyventojų buvo 60 metų ir vyresnio amžiaus, atitinkamai 2000 m. pradžioje 668 tūkst. (19 proc.). Per pastaruosius septynerius metus jų sumažėjo 3,6 procento. Šis skaičius mažės. 2050 m. Lietuvoje gyvens 2881,1 tūkst. žmonių, iš jų 1008,5 tūkst. šis bus pagyvenęs.
Senatvės ir Socialinio Senėjimo Samprata
Anot A. Goštauto, senatvė - tai gyvenimo etapas, kuris neišvengiamai ateina. Kaip pažymi H. Zabulis (2006), senatvės tema diskutuota jau antikos laikais. Ciceronas pasitelkdamas metų laikų ir gamtos fazių kaitos analogiją senatvę lygina su rudeniu. Biologiniai žmogaus ritmai labai panašūs į gamtos ciklus, nes žmogus - gamtos dalis.
Tačiau kartu jis skiriasi nuo visos aplinkinės tikrovės, nes yra asmuo. Jis sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Žmogus - sąmoningas ir atsakingas subjektas. Žmogaus gyvenimas susideda iš tam tikrų etapų. Šv. Efremas Siras mėgdavo lyginti gyvenimą su rankos pirštais, norėdamas pasakyti, kad jis trumpas kaip sprindis ir kad gyvenimo etapai turi skirtingą pobūdį, it skirtingi pirštai, o pirštai išreiškia penkias žmogaus pažangos pakopas". Vaikystė ir jaunystė - metas, kai žmogaus asmenybė formuojasi, būdama nukreipta į ateitį, ir kuria gyvenimo planus, išskleisdama savo galimybes. Senatvė taip pat turi savo ypatingą vertę.
Pasak Šv. Jeronimo Nurimus aistroms ji pagausina išmintį ir teikia brandesnius patarimus. Šios iš patirties, nes laikas yra didis mokytojas"( www.bernardinai.lt). Senatvė minima ir Šventajame rašte. Biblijos mokyme ir kalboje senyvas amžius apibūdinamas kaip palankus metas" pasiekti gyvenimo pilnatvę; tai metas, kai pagal Dievo kiekvienam žmogui numatytą planą viskas veda į tai, kad jis galėtų geriau suvokti gyvenimo prasmę ir pasiektų širdies išmintį". Šioje knygoje sakoma, kad ne ilgas gyvenimas teikia garbingą senatvę, ji negali būti matuojama metais.
Anot L. Mikėtaitės (1999 ), senatvė tai žmogaus amžiaus tarpsnis, gyvenimo ciklo dalis. Senas žmogus socialinės aplinkos dalis. Kaip teigia R. Naujanienė (2002), socialinis psichologinis senėjimas suprantamas kaip individo sąveika su jo/jos aplinka ir apima tokias temas, kaip vertybės, tikėjimai, socialiniai vaidmenys, savęs įvaizdis ir adaptacija senėjimo procese.
N. Šilienė (2002) pažymi, kad senatvę galima apibūdinti chronologiniu, funkciniu ir socialiniu amžiumi. Chronologiškai žmogus laikomas senu, kai išeina į pensiją arba tampa seneliu. Funkciškai žmogus tampa senu, kai, pvz., pablogėja jo atmintis. Anot M. Comley (2002), vyresni žmonės padeda mums išmintingiau žvelgti į žemiškuosius įvykius, nes gyvenimo nepastovumas suteikė jiems žinių ir subrandino juos.
Pasak G.D. Garšo, senatvė - tai ne tik biologinis procesas, bet ir visuomenės gyvenimo pagrindas. Šios atminties šiuolaikybės vardan neginti praeities, kurioje tvirtai įsišaknijasi dabartis. Kaip pabrėžia Hendricks J. ir Apeslagh R., vyresni žmonės garantuoja vertybių tęstinumą, perduodami savo patirtį jaunesniems žmonėmis. Jungtinės Tautos valstybėse narėse, jų moderniose visuomenėse, kuriose tikėtina būsimo žmogaus gyvenimo trukmė yra pasiekusi tam tikrą lygį, prasminga išskirti 80 metų bei vyresnius gyventojų pogrupį.
Ekonominiai ir Socialiniai Veiksniai, Įtakojantys Pagyvenusių ir Senų Žmonių Padėtį Visuomenėje
Anot C. Gini, senatvė dažnai siejama su skurdu ir socialine atskirtimi. Žmogui senstant keičiasi socialiniai ryšiai, tiek šeimoje tiek ir visuomenėje. Pasak R.C. Atchley, tai apima: išėjimą į pensiją, sutuoktinio mirtimi, suaugusių vaikų išėjimą iš namų, draugų rato sumažėjimu, socialinio reikšmingumo praradimu ir t.t. Svarbu įtraukti pagyvenusius žmones į naudingą veiklą.
Keičiasi ir seno žmogaus padėtis šeimoje, suaugę vaikai neretai tampa pagyvenusių žmonių prižiūrėtojais, išlaikytojais. Pasenęs žmogus visuomenėje vertinamas ir mažiau apmokamas. Tai žeidžia jų orumą ir savigarbą. Ta dalis, kuri neranda darbo arba negali dirbti dėl sveikatos būklės, labai dažnai pasigenda darbo ar bent kolegų, su kuriais bendrauta.
Sutuoktinio mirties, arba našlystės atveju taip pat pablogėja materialinė padėtis, žmogus išgyvena didelę moralinę traumą, nutrūksta sutuoktinių bendravimas, tai senam žmogui dažnai sukelia neviltį, beprasmiškumo jausmą. Anot N. Šilienės (2002), senstant, tarp svarbių asmenų atsiduria gydytojas, slaugytoja, panašaus amžiaus kaimynai.
Didėjant pagyvenusių ir senų žmonių, didėja ir biudžeto išlaidos jiems išlaikyti. Todėl būtina siekti, kad kuo ilgiau galėtų savarankiškai gyventi jam įprastinėje aplinkoje, apsitarnautų, galėtų tenkinti savo kultūrinius bei dvasinius poreikius, kitaip tariant, oriai gyventų visavertį gyvenimą, dalyvautų bendruomenės gyvenime, sprendžiant jai opius klausimus, pagal savo galimybes būtų naudingas.
Nacionalinėje gyventojų senėjimo pasekmėms įveikimo strategijoje (2004) akcentuojama, kad vyresniems žmonėms turi būti sudarytos visavertės sąlygos dalyvauti politinėje, socialinėje, ekonominėje, kultūrinėje veikloje. Jiems turi būti suteiktos galimybės našiai dirbti, mokytis ir tobulėti, kol jie to nori ir tą gali.
Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kasmet vis didesnę visuomenės dalį sudaro pagyvenę ir seni žmonės. Tarp visų problemų, su kuriomis šiandien tenka susidurti pagyvenusiems ir seniems žmonėms, yra viena, kuri, turbūt, labiau nei kitos žeidžia žmogaus orumą, marginalizacija. Pasak A. Žilinskienės (2002), šiam palyginus nesenam reiškiniui rutuliotis palankios sąlygos atsirado visuomenėje, kurioje iškeliama materialinė sėkmė ir apgaulingos amžinos jaunystės įvaizdis, bei bandoma visiškai atstumti tuos, kurie nebeatitinka šių kriterijų. Yra nemažai veiksnių, kurie daugybę pagyvenusių ir senų žmonių stumia į visuomenės ir pilietinio gyvenimo paribį. Tai institucinio lygmens atsakomybės netekimas ir iš to kylantis socialinis nepilnavertiškumas, skurdas arba drastiškas pajamų bei finansinių išteklių sumažėjimas, kai nėra padorių gyvenimo sąlygų ir tinkamos slaugos garantijų, taip pat daugiau ar mažiau plintantis pagyvenusių žmonių išstūmimas iš savo šeimos ir socialinės aplinkos.
Tačiau pats skausmingiausias marginalizacijos matmuo yra žmogiškųjų santykių trūkumas. Tuo dažniausia psichologiniu požiūriu. Pagyvenusių ir senų žmonių socialinius ryšius, vienokiu ar kitokiu lygmeniu analizavo tokie autoriai, kaip: D. Bartkutė (2000), J. Kairys (2002), N. Šilienė (2002) ir kt. autoriai. Taip pat būtina įvertinti ir tai, kad pagyvenusių ir senų žmonių socialinius ryšius įtakoja ir šalies kultūra, jos tradicijos, bei ekonominis gerbūvis. Dažniausiai pagyvenusių ir senų žmonių socialiniai ryšiai analizuoti N. Šilienės.
Pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių socialiniai ryšiai analizė padės išryškinti šios socialinės grupės bendravimo, dalyvavimo šeimoje, visuomeniniame gyvenime pagrindinius bruožus. Tai bus naudinga tiek teorine tiek ir praktine prasme. Išanalizavus pagyvenusius ir senus žmonių socialinius ryšius problemas, atsiranda galimybė parengti priemones (teisines, spec. socialines ir kt.) šias problemas spręsti.
Pasak N. Šilienės (2002), sunkus jausmas - vienatvė senatvėje. Vaikai palieka tėvus, tampa savarankiški, draugai ir artimieji vienas po kito pasitraukia iš gyvenimo. Pasenęs žmogus lieka vienas, pasmerktas vienatvei, kuri jį nepaprastai kankina. Daug priklauso nuo paties žmogaus, ar jis sugeba susirasti sau veiklos. Jeigu jaučiasi esąs pašalinis, niekam nereikalingas, prislėgtas, tada vienatvės jausmas tampa dar sunkesnis.
Žinant senų žmonių psichologiją, ir išsiaiškinus esamus ar jau nutrūkusius socialinius ryšius, galima labai daug nuveikti, palaikant, ne tik senų žmonių dvasinę bei fizinę sveikatą, bet ir jų užimtumą. Žinant jų sugebėjimus ir poreikius, žinoma, yra įprastinė jų gyvenamoji aplinka. Senam žmogui labai svarbus aplinkinis dėmesys, elgesys ir požiūris į senus žmones, sugebėjimas juos suprasti , gerbti ir mylėti.
Daugėjant pagyvenusių ir senų žmonių, didėja biudžeto išlaidos jiems išlaikyti. Kaip teigia J. F. Ragan, jeigu žmogus ras kokią nors veiklą pensinio amžiaus žmogaus gyvenimo kokybė smarkiai pagerėja. Apibendrinant galima teigti, kad su gyventojų senėjimo procesu ir jo pasekmėmis susiduria ir ateityje susidurs visas pasaulis. Žmonija sensta ir to pagrindinės priežastys -mažėjantis gimstamumas, ilgėjantis vidutinis žmogaus amžius, prigijęs vakarietiškas šeimos modelis. Lietuvoje, taip pat ir kitose Europos a šalyse rengiamos specialios programos gyventojų senėjimo proceso pasekmėms ašvelninti.
Pagyvenusių ir Senų Žmonių Socialiniai Ryšiai
Senatvės Poveikis Socialiniams Žmogaus Vaidmenims
Pagyvenusių ir Senų Žmonių Socialinių Ryšių Ypatumai
Buvusios Socialinės Padėties Praradimas
Sutuoktinio Vaidmens Netekimas Našlystė
Tėvystės Vaidmens Netekimas
Pagyvenusių ir Senų Žmonių Kultūrinė Veikla
Kliūtys Kelyje į Ramią Senatvę
tags: #pragyventi #metai #nasta #ar #turtas