Prancūzijos Statybos ir Būsto Kodeksas: Apžvalga ir Teisingumo Teismo Sprendimas

Prancūzijos Code de la construction et de l’habitation (Statybos ir būsto kodeksas) yra esminis teisės aktas, reglamentuojantis statybos ir būsto sektorių šalyje. Šis kodeksas apima įvairius aspektus, įskaitant gyvenamųjų patalpų paskirties keitimą ir trumpalaikę nuomą. Neseniai Teisingumo Teismas priėmė sprendimą dėl šio kodekso atitikties Europos Sąjungos direktyvoms, kuris turėjo didelės įtakos būsto nuomos rinkai Prancūzijoje.

Paryžius - miestas, kuriame Statybos ir būsto kodeksas turi didelę reikšmę

Kodekso Nuostatos Dėl Paskirties Keitimo ir Trumpalaikės Nuomos

Šiame kodekse numatyta, kad daugiau nei 200 000 gyventojų turinčiose savivaldybėse ir su Paryžiumi besiribojančių trijų departamentų savivaldybėse keičiant gyvenamųjų patalpų paskirtį turi būti gautas išankstinis leidimas. Pakartotinė gyvenamosios paskirties patalpų su baldais nuoma trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena, reiškia tokį paskirties pakeitimą. Be to, šiame kodekse numatyta, kad šiam leidimui, kurį išduoda savivaldybės, kurioje yra pastatas, meras, gali būti taikoma kompensacijos sąlyga, kad tuo pat metu į gyvenamąsias patalpas būtų pertvarkytos kitos paskirties patalpos.

Cali Apartments SCI ir HX yra vieno kambario butų (studijų) Paryžiuje savininkai. Šios studijos, kurias išsinuomoti siūlyta interneto svetainėje, be išankstinio vietos valdžios institucijų leidimo buvo pakartotinai nuomojamos trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams. Remdamiesi Prancūzijos Statybos ir būsto kodeksu, Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas) laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas ir vėliau Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) priteisė iš abiejų savininkų baudas ir įpareigojo atstatyti aptariamo turto paskirtį į buvusią.

Teisingumo Teismo Sprendimas (2020 m. rugsėjo 22 d.)

2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Teisingumo Teismo didžioji kolegija nusprendė, kad Direktyva 2006/123 taikoma valstybės narės teisės nuostatoms, susijusioms su gyvenamųjų patalpų su baldais nuomos už užmokestį, teikiamos pakartotinai ir trumpais laikotarpiais, komerciniais ar nekomerciniais tikslais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena, veikla. Šiuo klausimu jis pabrėžė, kad tokią veiklą apima „paslaugos“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 1 punktą; be to, tokia veikla nepriskiriama prie veiklos rūšių, kurios nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį pagal jos 2 straipsnio 2 dalį.

Europos Parlamentas - institucija, priimanti direktyvas, kurios turi įtakos nacionaliniams teisės aktams

Jis taip pat pažymėjo, kad aptariamos teisės nuostatos nėra pašalintos iš Direktyvos 2006/123 taikymo srities motyvuojant tuo, kad jos yra bendros teisės nuostatos teritorijų planavimo ar vystymo, ypač miesto teritorijų planavimo srityje, taikomos visiems asmenims vienodai.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias reikalaujama išankstinio leidimo vykdyti tam tikrą gyvenamųjų patalpų nuomos veiklą, yra „leidimų išdavimo tvarka“, kaip ši sąvoka suprantama pagal Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 6 punktą, o ne „reikalavimas“, kaip ši sąvoka suprantama pagal šio straipsnio 7 punktą.

Sąlygos Leidimų Išdavimo Tvarkai Pagal Direktyvą 2006/123

Kalbant apie Direktyvos 2006/123 9 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, visų pirma tas, pagal kurias leidimų išdavimo tvarka turi būti pateisinama privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, o šia tvarka siekiamo tikslo negalima pasiekti taikant mažiau ribojančią priemonę (proporcingumo principas), Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, viena vertus, aptariamomis teisės nuostatomis siekiama nustatyti kovos su ilgalaikei nuomai skirto būsto stygiumi priemonę, kuria siekiama imtis priemonių dėl pablogėjusių prieigos prie būsto sąlygų ir padidėjusios įtampos nekilnojamojo turto rinkoje, o tai yra privalomasis bendrojo intereso pagrindas.

Kita vertus, Teisingumo Teismas konstatavo, kad susijusios nacionalinės teisės nuostatos yra proporcingos siekiamam tikslui. Jos iš esmės apsiriboja konkrečia nuomos veikla, jų taikymo sritis neapima būsto, kuris yra nuomotojo pagrindinė gyvenamoji vieta, o jose nustatyta leidimų išdavimo tvarka yra ribotos geografinės apimties.

Kompensacinė Prievolė

Antra, kalbant apie minėtų kriterijų proporcingumo reikalavimą, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad susijusiose teisės nuostatose yra numatyta teisė išduodant prašomą leidimą kartu taikyti kompensacinę prievolę, kad tuo pat metu į gyvenamąsias patalpas būtų pertvarkytos kitos paskirties patalpos, o šios prievolės apimtį nustato atitinkamų savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į socialinės įvairovės tikslus ir visų pirma į gyvenamųjų patalpų rinkos ypatybes bei būtinybę nepadidinti būstų stygiaus.

Nors tokia teisė iš principo yra tinkama priemonė siekti šių tikslų, nes vietos valdžios institucijoms leidžiama pasirinkti, ar faktiškai nustatyti kompensacinę prievolę, taip pat prireikus nustatyti jos apimtį, vis dėlto nacionalinis teismas pirmiausia turi patikrinti, ar ši teisė iš tiesų tinkama kovoti su šių savivaldybių teritorijoje nustatytu ilgalaikei nuomai skirto būsto stygiumi. Be to, nacionalinis teismas turi įsitikinti, kad minėta teisė ne tik atitinka nuomos rinkos situaciją, bet ir yra suderinama su aptariama nuomos veikla.

Aiškumo, Nedviprasmiškumo ir Objektyvumo Reikalavimai

Trečia, kalbant apie aiškumo, nedviprasmiškumo ir objektyvumo reikalavimus, tai, kad „gyvenamųjų patalpų su baldais nuomos, teikiamos pakartotinai ir trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena“, sąvoka nėra apibrėžta aptariamose nacionalinės teisės nuostatose, be kita ko, nustatant ribines vertes, savaime nėra aplinkybė, galinti įrodyti, kad nesilaikyta šių reikalavimų, jeigu atitinkamos vietos valdžios institucijos aiškiai, nedviprasmiškai ir objektyviai paaiškino aptariamos sąvokos elementus.

tags: #prancuzijos #statybos #ir #busto #kodeksas