Kada lietuviai krikštijosi, žinome bemaž kiekvienas - keturiais šimtmečiais vėliau, nei kiti europiečiai - o kada gi kaimynai lenkai krikštą priėmė? Neskubėkite ieškoti internete, nes pasufleruosiu: dar pirmame tūkstantmetyje, tad ir neturėtų stebinti, kad karalių mieste Krokuvoje aptikome viduramžių dvasia dvelkiančią šventovę, į kurią jus šįkart ir pasikviesiu.
Neretai mes apsigauname, patekę į sakraliųjų pastatų vidų, manydami, kad matome išlikusį nuo pastatymo metų interjerą, menantį daugybę amžių. Geru pavyzdžiu galėtų būti ir dažna Lietuvos bažnyčia, bet kad jau atkakome į Krokuvą, tai pasidomėkim šv. Kryžiaus bažnyčia.
Šv. Kryžiaus Bažnyčia Krokuvoje
Krokuvos senamiestį juosia dailus skveras, šalia kurio ir stiebiasi dangun šv. Kryžiaus bažnyčios bokštas, pristatytas kiek vėliau, nei iškilo pati šventovė, nesenai minėjusi aštuonių šimtmečių jubiliejų. Pirmąją Šventojo Kryžiaus bažnyčią XII-XIII amžių sandūroje įkūrė vyskupas Pełka. Vienas iš jo įpėdinių - Janas Prandota - 1244 m. Tais pačiais metais rašytiniuose šaltiniuose buvo užfiksuotas ir vietos parapijos kunigas Tomas.
Šv. Kryžiaus bažnyčia Krokuvoje
Gotikinė Šventojo Kryžiaus bažnyčia buvo pastatyta senesnės šventyklos vietoje apie XIV amžiaus antrąjį ketvirtį. Akmenys, likę pastačius miesto gynybines sienas, buvo panaudoti bažnyčios statybai. Pirmoji - presbiterija, pastatyta iki XIV amžiaus trečio-ketvirto dešimtmečių, mūrinė nava baigta XIV amžiaus trečiajame ketvirtyje, o jos skliautai įrengti to amžiaus pabaigoje. XV a. pirmoje pusėje buvo pastatyta Šv. Sofijos koplyčia ir iš vakarų pusės prieangis, vėlesniais XV a. metais pakeltas į bokšto formą. 16 amžiuje prie bokšto buvo pristatyta Šv. Andriejaus koplyčia su kripta viduje.
Rekonstrukcijos ir pokyčiai
1528 m. sudegė bažnyčios vidus, dėl to buvo pažeisti skliautai, kurie iki XVI a. III ketvirčio buvo atstatyti: skliautas turėjo būti rekonstruotas jau 1533 m., bet darbas prie navos tikriausiai užtruko. Miestiečiai padėjo, bet reikalavo miesto atstovų įtakos ligoninės funkcionavimui, prisijungusių prie vienuolyno viršininko ir brolio ligoninininko. Vėlesniais metais tai sukėlė daugybę konfliktų, susijusių su vienuolių pastangomis tapti nepriklausomais. XIX amžiaus pabaigoje buvo atliktas kruopštus šventovės restauravimas, o 1886 m. miesto taryba paskelbė nutarimą nugriauti ligoninės pastatus, kad būtų pastatytas J. Słowackio vardo teatras. Tai buvo padaryta nepaisant to, kad žinomas tapytojas Janas Matejka ne kartą pasisakė už senųjų ligoninės pastatų išsaugojimą.
Pastatai 1892 m. buvo nugriauti, įskaitant netoliese buvusią gotikinę Šventosios Dvasios bažnyčią. Iš viso sakraliojo statinių komplekso išliko tik šv. Kryžiaus bažnyčia - vienintelė iki šių dienų išlikusi gotikinė bažnyčia Krokuvoje, kuri tarp kitų Krokuvos sakralinių pastatų išsiskiria savo gotikinio stiliaus grynumu ir garsėja gražiu skliautu navoje, iš dalies rekonstruotu po gaisro 1528-ais.
Architektūrinės detalės
Bažnyčia buvo pastatyta viduramžių miesto šiaurės rytinėje dalyje, netoli gynybinių sienų. Iš pradžių ji buvo apsupta parapijos kapinių ir buvo sujungta su nebeegzistuojančiais vienuolyno ir ligoninės pastatais, taip pat su bažnyčia ir Šventosios Dvasios ligonine. Kompleksą sudarė du buku kampu susijungiantys korpusai. Vieną jų užėmė vienuolynas, kitą, stovėjusį įstrižai į šiaurės vakarus, užėmė ligoninė, o jungtimi buvo Šventosios Dvasios bažnyčia.
Į pasaulio pasaulio šalis orientuota Šv. Kryžiaus bažnyčia gavo kvadratinę, mūrinę ir virš dviejų metrų mūrinę navą bei siauresnį ir žemesnį, stačiakampį, mūrinį prieangį. Iš vakarų pusės prie navos XV a. pirmoje pusėje buvo pristatytas keturkampis prieangis, o to paties amžiaus pabaigoje iškilo šešiaaukščio bokšto priestatas. Prie navos iš pietų pusės buvo pastatyta vienpusė Šv.Sofijos koplyčia, o prie šiaurinės koplyčios sienos pristatyta ilga zakristija. 16-ame amžiuje į šiaurę nuo bokšto buvo pastatyta Šv. Andriejaus koplyčia su kripta viduje.
Išorėje bažnyčia buvo apjuosta kontraforsais ir karnizu. Viduje triatramį navos skliautą remia vienas apvalus stulpas. Pažymėtina, kad jo branduoliui buvo suteikta forma, atitinkanti antikinės architektūros kanonus, nes ji turi savitą entaziją, t.y. išgaubimą, kuris sukuria derinį su cokolio lipdiniais bei kolonos-stulpo vieta. Vėlyvosios gotikos tinklinis altoriaus skliautas buvo padėtas 1530 m. ir padengtas polichromija su gėlių motyvais. Ant jo buvo sukurti Lenkijos karalystės, Sforcų ir Bonerių herbai. Presbiterijoje iš pradžių buvo puikus sakramentaras, sumontuotas ant pusapvalės kolonos su daugiakampiu postamentu, laikančiu kvadratinius rėmus, sudarančius nišą. Jos šonuose buvo baldakimo nišos su geležinėmis rankenomis, kuriose kadaise buvo medinės angelų figūrėlės.
Sofijos koplyčioje yra unikali XVI amžiaus pabaigos vėlyvojo renesansinė klausykla - viena seniausių išlikusių Krokuvoje. Prie rytinės altoriaus sienos buvo aptiktos XV amžiaus sakramento liekanos. Ankstyvieji pakeitimai apima šiek tiek paaukštintą bokštą, pietinę koplyčią greta bokšto, dvejus neogotikinius laiptus prie navos šiaurėje. Viename iš jų įmūrytas akmeninis portalas gali priklausyti nugriautai viduramžiškai Šventosios Dvasios bažnyčiai.
Gotikos Stiliaus Raida
Viduramžių meno plėtojimas eina stipriais ir nelygiais ritmais. Kuomet XII amžiaus viduryje Europos Pietuose pilnai žydėjo romaninis stilius, Šiaurėje pradeda rastis gotikinės formos. Ile-de-France pamažu kuriasi kitas menas. Romaninė skulptūra ir romaninė architektūra pamažu išsižada savo pagrindinių pradų. Jos pradeda svyruoti tarp senosios ir naujosios dailės, ima bandyti ir tyrinėti naują konstrukciją ir naują plastiką. Tai tikra revoliucija. Architektūroje ji atnaujina ritmą, ploto ir masių koncepciją, laužo senus pagrindus ir pertaiso visą sąstatą. Skulptūroje ji irgi keičia kompozicijos ir rreljefo principus.
Naujas menas veikiai pasiekia nepaprasto išsivystymo. Jis plinta ne tik Šiaurėje, bet įsibrauna ir į Pietus. Įsiverždamas į užsieninius kraštus, gotikinis stilius nepalieka iš savo pusės nekeičiamas. Jis darosi turtingesnis naujais elementais ir steigia atskiras mokyklas. Jų vidaus formacija irgi nėra visur tolygi. Šis įvairumas darosi turtingesnis ir įvairiais raidos procesais. Prancūzijoje gotika išsivysto, eidama nuo kkonstruktyvaus klasicizmo pro akademizmą į baroko romantiką. Vokietijoje jis prasideda stačiai sausu akademizmu. Anglijoje visa evoliucija veda į priešingą kryptį.
Pasak tradicijos, gotika prasidėjo abato Sugerio mecenatystės dėka. Šv. Dionizo vienuolyne šalia Paryžiaus SSugerio vadovavimo metais (1122-1151) pradėta perstatynėti abatijos bažnyčia. Šio statinio dekoro ir architektūros bruožai nulėmė svarbią ir įtakingą jo vietą Prancūzijos meno raidoje. Europos meno istorijoje tai buvo vienas didžiųjų pereinamųjų laikotarpių, netolygiai ir netvarkingai vykusių aktyvių ieškojimų metas.
Šv. Dionizo bazilikos planas
Abatas Sugeris ėmėsi perstatinėti Šv. Dionizo abatijos bažnyčią apie 1137m. Dėl įvairių priežasčių, nesusijusių su architektūra, jis negalėjo laikytis įprastinės statybos tvarkos - pradėti nuo rytinio galo ir judėti vakarinio link.vietoj to jis pradėjo darbą pristatydamas prie Karolingų laikų pastato masyvų vakarinį bloką, kurį ketinta vainikuoti dviem bokštais. Po to, 1140m., prie senosios bažnyčios rytinės dalies jis pradėjo pristatinėti naują chorą, turėjusį užimti Karolingų laikų apsidės vietą. Šis priestatas neišliko sveikas iki mūsų dienų, kadangi vėliau apsidės vidaus dalys nuo arkos iki skliauto buvo perdirbtos. Tačiau išliko deambulatorijus ir koplyčios.
Bendras planas buvo tradicinis, tačiau Šv. Dionizo bažnyčia savita tuo, kad architektas nepadarė pertvarų tarp koplyčių, ir, tiesą sakant, ne visiškai aišku, ar tai koplyčių eilė, ar antras apėjimas aplink apsidę. Kad ir kokios būtų viso to liturginės reikšmės, erdvi salė su kolonomis ir su virpuliuojančiais vitražais siena daro pritrenkiantį įspūdį. Minimaliai atribojus koplyčias, išorės siena atsivėrė ir lyg tapo aptakesnė.
Šv. Dionizo abatijos architektas buvo ne tik genialus menininkas. Kad galėtų sėkmingai įkūnyti savo idėjas, jis turėjo turėti ypatingų techninių sugebėjimų.bandydamas padidinti rytinio galo erdvę, dalinai pašalinant pertvaras tarp koplyčių, galėjo visiškai sužlugti, jei skliautas nebūtų buvęs uždengtas netaisyklingai ar nevykusiai.jis pats parengė pagrindo planą, kurį sudarė daugybė skirtingo pločio arkų. Visos šios arkos turėjo būti iškeltos į maždaug vienodą aukštį, kad jų viršūnės atsidurtų numatytame taške. Architekto laimėjimas iš tiesų didžiulis, kadangi visi raktų akmenys yra viename aukštyje, suderinti tarpusavyje ir su pagrindinėmis spindulinėmis apsidės ašimis. Tokio pobūdžio eksperimentas anuo laiku turėjo atrodyti tour de force ir nustatė naujus reikalavimus techninei meistrytei.
XII a. menas plėtojasi vietinių tradicijų pagrindu ir iki pat XIII a. bendrą idėja apie tai, kaip turėtų atrodyti didelė bažnyčia. Šiaurė ir Šiaurės rytų Prancūzijai buvo būdingas tiesiogiai iš romaninio patyrimo perimtas horizontalus dalijimas keliaaukštėmis arkinėmis galerijomis. Tokioms šventovėms ypač būdinga erdvi empora. Aukšta empora aarchitektui ne tik padėjo paaukštinti bažnyčią, bet ir leido pridengti šiam aukščiui paremti reikalingus kontraforsus.
XII a. antrojoje pusėje pasikeitė požiūris į atraminių konstrukcijų sistemą, ir tai padarė lemiamą poveikį architektūrai. Atidengti arkbutanai, anksčiau slėpti po emporų ir triforos stogais. Virš aplinkinių stogų kylantys arkbutanai greičiausiai jau buvo pritaikyti Paryžiaus Dievo Motinos katedroje ir nuo tada pripažinti didelėse Prancūzijos bažnyčiose. Iki tol bažnyčios aukštis priklausė nuo skaičiaus bei dydžio horizontalių tarpsnių, slėpusių aukštą skliautą remiančias atramas. Svarbiausia permaina tapo galimybė padidinti langų juostos plotą, kadangi dabar buvo galima pratęsti šiuos langus žemyn, kur anksčiau buvo empora ir trifora. Tiesą sakant, empora beveik susyk išnyko iš monumentaliosios prancūzų architektūros, o jos vieta padalyta tarp pagrindinės arkos ir langų juostos, kurias skyrė siaura trifora.
Reikia paminėti, kad vykstant šioms permainoms atsirado labai svarbi naujovė. Tai langų pertvarų (masverko) pasikeitimas, įvykęs Reimse. Kuo jis pasireiškė, galima matyti lyginant Reimso ir Šartro katedrų langus. Šartre lango angą skaidantis mūras yra toks storas, kad jį galima palaikyti sienos dalimi. Tačiau Reimse pertvaros buvo gerokai suplonintos ir nuo tada virto siauromis akmens juostomis, iš kurių imta komponuoti vis plonesnius raštus.
Struktūros atžvilgiu gotikinė architektūra yra briaunų skliauto ir kryžminių arkų kompromisas. Pirmuosiuose paminkluose ji pasireiškia ne kaip ornamentinis, bet grynai tektoninis bandymas. Arkbutanų formacija kelių etapų. Iš pradžių tai bbuvo murbutanai, pastatyti ant tribūnų arba šoninių navų centralinio skliauto ramsčiai mūrai, kas sudaro panašią į normandinės arba renaninės arkos-dijafragmos kombinaciją. Reikalingam praėjimui šie murbutanai gauna greit pavirstančias arka duris, kas duoda tikrą arkbutaną. galime sekti Paryžiuje, Creil’e, Chateaudune, Saint-Leu-d’Esserent’e ir Laon’o katedroje.
Lygiagrečiai su arkbutanais išsivysto ir nauja langų ir arkadų sistema. Architektūra pamažu virsta langų armatūra. Ji yra panaši į mūsų laikų inžinieriaus drąsiausius statinius. Konstruktorius nugalėjo savo medžiagą. Jis dirba lyg nežinodamas akmens svorio. Jis naudoja tikrą akmenį kaipo tikrą geležį.
Jei aplamai romaninė bažnyčia palyginti kuklus, kaimiškas abatijos namas, tai gotikinė šventovė atranda naujas proporcijas. Su jos išsirutuliojimu kyla didžiausios Vakarų pasaulio katedros, ir su jomis išsidirba naujas urbanizmas. Visos krašto jėgos pritrauktos, įkvėptos, organizuotos nauja katedra. Milžiniškas paminklas darosi miesto centru ir tvarko miesto planą.
Pirma didelė gotikinė architektūra išsivysto tarp 1140 iki 1200 metų Ile-de-France ir ,,domaine royal’e”, kur romaninis menas neturėjo stiprių šaknų. Pirmas didelis paminklas buvo Suger’o Saint-Denis’o bazilika. Pradėta 1132 matais, ji baigta ir iškilmingai išvesta 1140 metais. Tai buvo ne tik bažnyčios, bet ir naujo stiliaus šventimas. Naujas trobesys iššaukia naujų, didelių katedrų eilę: Noyon (pradėta 1131, choras 1153, transeptas su apskritais sparnais 1170, nava XII amžiaus gale, ,,šešių dalių” skliautai nyksta 1293 metais, užleisdami vietą ilgiems keturkampiams skliautams). Ši grupė yra apibūdinta tribūnomis ir šešiadaliais skliautais. Vienam cenrinės navos skliautui atsako šoninių navų dviem mažesniais skliautais su murbutanais ir palyginti mažais langais. Tai naujos architektūros pirmas sistemiškas realizavimas ir bandymas, kur galima sekti trobesio progresyvų tobulinimą ir naujos technikos išdirbimą.
Jei Notre-Dame yra tiktai 127 metrų ilgio, tai Chartres tturi - jau 130, Reims - 135, o Amiens - 145. šešiadaliai skliautai nyksta, užleisdami vietą naujai, patogesnei, ilgų keturkampių skliautų sistemai. Jie yra Reims’e ant 37,50 metrų, Amiens’e - ant 42,50, Beuvais’e - ant 47,50metrų aukščio. Vietoje murbutanų pasirodo arkbutanai. Pilioriai nėra jau sunkūs, bet virsta lengvais, keturiomis kolonomis apkabintais, stulpais.
Nuo šių laikų gotikinės architektūros evoliucija pasireiškia langų didėjimu ir mūro nugalėjimu langais. Jei pirmos katedros dar stipraus mūro nugalėjimu langais. Jei pirmos katedros dar stipraus mūro, tai Amiens’o , Strasburgo, Beauvais’io, Metz’o katedros choras rodo mūro progresyvų išnykimą. Triforijumas nėra čia aklas. Pastatyta už arkadų siena skaldosi, ir dekoratyvi galerija virsta atdaru langu, kuris greit jungiasi su dideliais vitrliais. Architektūra susideda iš rėmų ir stiklų. Ji nustoja romaninės masės sunkumo. Konstrukcija nuolat lengvėja. Arkos, ogivos, stulpai, pilioriai darosi plonesni ir drąsesni. Visos formos pasikelia einančiu aukštyn ritmu.
Anachoretai: Gyvenimas šalia Bažnyčios
Viduramžiais prie bažnyčių galime aptikti ir anachoretų celes. Anachoretai - tai vienuoliai ir vienuolės, kurie visiškai pasitraukia iš visuomenės, pasirinkdami atsiskyrėlių gyvenimą. Daugeliui šiuolaikinių žmonių toks absoliutus atsiribojimas nuo pasaulio, kai negali bendrauti su jokiu žmogumi, kiekvieną dieną turi 6 valandas melstis ir iki gyvenimo pabaigos tavo pasaulis apsiriboja apytamse keliolikos kvadratinių metrų dydžio cele, skamba šiurpiai. Tačiau J.Crotta'ai, kaip ir kitiems anachoretams, tai atrodė didžiausia dieviškoji palaima, nes suteikė galimybę skirti visą savo gyvenimą vien tik maldai ir tarnystei Dievui. Ir priartėti prie Jėzaus.
Anachoretus galima laikyti viena iš atsiskyrėlių atmainų, bet nuo kitų atsiskyrėlių jie skyrėsi tuo, kad ne tik atsisakydavo bendravimo su kitais žmonėmis, bet ir visam gyvenimui prisirišdavo prie vienos uždaros vietos. Tikėta, kad taip žmogus gali visiškai atsiduoti tarnystei Dievui. Ta vieta būdavo specialiai jiems įrengta celė, įprastai sumūryta šalia vienuolyno ar bažnyčios. Žmonės, apsisprendę tapti anachoretais, celėje turėdavo praleisti visą likusį gyvenimą.
Leisti žmogui tapti anachoretu ar anachorete galėjo tik vyskupas, prieš tai įsitikinęs, kad jis tikrai tam pasiryžęs ir tam yra sąlygos. Anachoretui ar anachoretei žengiant į celę, jo ar jos parapijos vyskupas sukalbėdavo laidotuvių maldą. Tada celė būdavo užmūrijama iš išorės. Bažnytiniu požiūriu įžengęs į celę žmogus baigdavo savo žemiškąjį gyvenimą ir pasauliui tapdavo miręs.
Vyskupas laimina anachoretę, apie 1400 m. paveikslas
Tačiau buvo laikoma, kad jis atgimė dvasiniam gyvenimui, ką kiti krikščionys galėdavo pasiekti tik po mirties. Jis buvo laikomas savotišku „gyvu šventuoju“. Anachoretų celės dažniausiai būdavo kvadratinės, maždaug 4-5 m skersmens. Įprastai celės būdavo be durų - šios įžengus į celę anachoretui būdavo užmūrijamos - bet su trimis mažais langais. Per vieną jų, atsuktą į bažnyčios vidų, anachoretai galėdavo matyti altorių, mišias ir priimti komuniją. Taip pat jie kartais dalindavosi pamokymais su pas juos atėjusiais žmonėmis bei atsakydavo į šių klausimus - anachoretai dėl savo dvasinės išminties būdavo labai vertinami. Kitas langas buvo skirtas vienuoliams, kurie rūpinosi anachoretų fiziniais poreikiais - atnešdavo maisto ir vandens, išnešdavo atliekų kibirus. Bet bendrauti su jais anachoretams buvo griežtai draudžiama. Trečias langas įprastai buvo atsuktas į gatvę, bet uždengtas audeklu. Per jį celę galėjo pasiekti šviesa.
Savo dienas anachoretai leisdavo melsdamiesi, skaitydami religines knygas, taip pat dalindami dvasinius pamokymus kitiems. Kai kuriais atvejais anachoretai tapdavo savotišku savo kaimo dvasinio gyvenimo centru, visi gyventojai eidavo jų prašyti patarimų ir pamokymų. Jų gyvenimas buvo griežtai suplanuotas, egzistavo anachoretams ir anachoretėms skirtos knygos su detaliais nurodymais, kokio grafiko laikytis kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, melstis anachoretai turėjo maždaug 5-6 valandas per dieną, ilgiausias laikotarpis be maldų jų kasdienybėje būdavo vos 90 minučių. Miegodavo jie 3-4 valandas.
Pirmieji anachoretai egzistavo dar III a. po. Kr. Daugiausia žinių apie anachoretus mus pasiekia iš XII-XVI a., kuomet daugiausiai vienu metu jų Anglijoje buvo apie 200. Dažniausiai tokį gyvenimo būdą pasirinkdavo moterys. Tačiau ~XVI a. jų skaičius sumažėjo, o moderniame pasaulyje šis gyvenimo būdas yra beveik išnykęs.
Anachoretės celė Jungtinėje Karalystėje iš bažnyčios vidaus
Gotikinės architektūros paaiškinimas
Šiame straipsnyje apžvelgėme viduramžių bažnyčių architektūrą, gotikos stiliaus raidą ir anachoretų gyvenimo būdą, kuris buvo glaudžiai susijęs su bažnyčiomis. Gotikos stilius, prasidėjęs Prancūzijoje, greitai išplito po visą Europą, kiekviename regione įgaudamas savitų bruožų. Anachoretai, pasirinkę atsiskyrėlišką gyvenimą šalia bažnyčių, tapo svarbia viduramžių dvasinio gyvenimo dalimi, teikdami patarimus ir dvasinę paramą bendruomenėms.
tags: #priestatelis #prie #baznycios #viduramziais