Aptariant pilietines teises, bus plačiau analizuojama teisė į gyvybę, teisė į asmens laisvės neliečiamumą, teisė į asmens neliečiamumą, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, saviraiškos laisvė, teisė į informaciją.
Teisė į gyvybę
Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtinta viena svarbiausių asmens prigimtinių teisių - teisė į gyvybę. Šiame straipsnyje nurodoma, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, taigi žmogaus teisę į gyvybę turi užtikrinti įvairialypė teisinių priemonių sistema. Įstatymai ir kiti teisės aktai negarantuoja ir negali garantuoti pačios žmogaus gyvybės, kurios išlikimas priklauso nuo daugelio faktorių.
Žmogaus gyvybės teisinė apsauga siejasi su jos pradžios ir pabaigos kriterijais. Teisėje nevienareikšmiškai yra vertinama žmogaus gyvybės pradžia: ar tai apvaisinta ląstelė, embrionas, naujagimio gimimas, pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas ar kt.
Naujojo Civilinio kodekso 2.2. straipsnio „Fizinių asmenų civilinio teisnumo atsiradimas ir išnykimas“ 1 dalyje nurodoma, kad fizinio asmens teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus. O šio straipsnio 3 dalyje numatoma, kad jeigu negalima nustatyti, ar vaikas gimė gyvas, ar negyvas, preziumuojama, kad jis gimė gyvas. Kodekso 2.3. straipsnio „Fizinio asmens gimimo ir mirties momentas“ 1 dalyje nurodoma, kad fizinio asmens gimimo momentu pripažįstamas pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas. Taigi žmogaus civilinis teisnumas atsiranda gimimo momentu, kuris siejasi su pirmu savarankišku naujagimio įkvėpimu.
Civilinio kodekso 2.2 straipsnio „Fizinių asmenų civilinio teisnumo atsiradimas ir išnykimas“ 2 dalyje nurodoma, kad teisių, kurias įstatymai pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui, atsiradimas priklauso nuo gimimo. Europos žmogaus teisių konvencijos jurisprudencijoje susiformavo požiūris, kad žmogaus gyvybė pagal 2 Konvencijos straipsnį ginama nuo gimimo momento, o abortai yra priskiriami moters apsisprendimo teisei, tačiau valstybei leidžiama reguliuoti šią problemą.
Žmogaus mirties klausimus reglamentuoja ne tik Civilinis kodeksas, bet ir specialus Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymas. Su teise į gyvybę susijusios žmogaus ir organų transplantacijos problemos. Žmogaus audinių ir organų transplantaciją reglamentuoja Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas. Pagal šį įstatymą transplantacija - tai audinių ir/ar organų paėmimas ir persodinimas į kito žmogaus kūną gydymo tikslais. Asmuo, iš kurio paimami audiniai ar organai, vadinamas donoru, o asmuo, kuriam gydymo tikslais yra persodinami kito asmens audiniai ar organai, recipientu.
Konstitucijos 19 straipsnio nuostatos, formuluojančios teisę į gyvybę, susijusios ir su viena iš daug diskusijų visuomenėje kėlusių ir tebekeliančių problemų - mirties bausmės klausimu. Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo nutarimą, 1998 m. gruodžio 21 d. panaikino mirties bausmę.
Laisvės neliečiamumo principas
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnyje suformuluotas žmogaus laisvės neliečiamumo principas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žmogaus laisvė neliečiama. Antroje dalyje suformuluota, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas; niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.
Respublikos Prezidentas, Seimo nariai, Ministras pirmininkas ir ministrai, teisėjai dėl jų statuso ypatumų naudojasi papildomomis laisvės neliečiamumo garantijomis, jų laisvė gali būti apribojama atskira tvarka. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti suimamas ar kitaip varžoma jo laisvė (Konstitucijos 62 str.); Konstitucinio Teismo teisėjai turi tokią pat asmens neliečiamybės teisę kaip ir Seimo nariai (104 str.), teisėjai negali būti suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų - be Respublikos Prezidento sutikimo (114 str.), Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti suimti ar kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų - be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo (100 str.).
Konstitucijos 20 straipsnį būtų paranku analizuoti kartu su 31 straipsniu, kuriame suformuluotos svarbios asmens procesinės teisės (nekaltumo prezumpcija, teisė į gynybą ir kt.). Civilinio kodekso 2.26 straipsnyje „Neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę“ nurodoma, kad fizinio asmens laisvė neliečiama. Veiksniam asmeniui taikyti bet kokią priežiūrą ar apribojimus galima tik paties asmens sutikimu, taip pat kitais įstatymu nustatytais atvejais.
Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip dvi paras. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymo nustatyta tvarka teismo leidimu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, sutikimą priverstinei jo hospitalizacijai, tačiau ne ilgiau kaip dviem paroms, gali duoti asmens globėjas. Šio Kodekso 2.26 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad asmenys, neteisėtai apriboję fizinio asmens laisvę, privalo atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
1995 m. buvo priimtas Psichikos sveikatos įstatymas, kuriame detaliai reglamentuotos sąlygos, kurioms esant asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas, t. y., kai jis serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, jog jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei ir (arba) aplinkinių sveikatai, gyvybei (27 straipsnis). Civilinio kodekso 2.26 straipsnio 2 dalies reikalavimai turėtų būti taikomi ir asmenims, sergantiems pavojingomis užkrečiamomis ligomis, bet atsisakantiems laisvanoriško gydymo, priverstinai juos hospitalizuojant.
1996 m. Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalyje konkrečiai nusakyta tvarka, kuria gali būti laikomas asmuo, nusikaltimo vietoje sulaikytas. Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiama dėl sulaikymo pagrįstumo. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas. Šių Konstitucijos nuostatų priėmimas iš esmės pakeitė Baudžiamojo proceso nuostatas, reglamentuojančias kardomąjį sulaikymą ir ypač jo skyrimo tvarką. Šios Konstitucijos 20 straipsnio nuostatos neįsigaliojo iškart priėmus Konstituciją.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnyje buvo nurodyta, kad Konstitucijos 20 straipsnio trečiosios dalies nuostatos pradedamos taikyti nuo tada, kai Baudžiamojo proceso įstatymai bus suderinti su Konstitucija. 20 Konstitucijos straipsnio 3 dalies greitesniam įgyvendinimui turėjo įtakos 1995 m. balandžio 27 d. Konstitucinio Teismo nutarimas.
Teisė į asmens neliečiamumą
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta teisė į žmogaus asmens, jo orumo neliečiamumą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Žmogaus orumo neliečiamumas suprantamas kaip draudimas žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Konstitucinį asmens neliečiamumo principą galime aiškinti kaip teisinių, moralinių priemonių sistemą, kuria garantuojamas asmens autonomiškumas, jo apsauga nuo nepagrįsto valstybės ir kitų asmenų įsikišimo, nuo neteisėto psichinio ar fizinio poveikio. Civilinio kodekso 2.25 straipsnyje „Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą“ suformuluotos nuostatos, kurios taip pat padeda atskleisti ir Konstitucijos 21 straipsnio turinį.
Aiškindamiesi asmens orumo turinį, turėtume nagrinėti Konstitucinio Teismo 1998 m. 12 mėn. 9 d. nutarimą, kuriame analizuojamas mirties bausmės atitikimas Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, „kad orumo samprata pirmiausia siejama su tuo, kaip pats žmogus vertina save, koks jo požiūris į save, o kartu - kaip reiškiasi jo santykiai su aplinkiniais. Orumas yra ne tik savikontrolės forma (kad nenukentėtų orumas), bet ir vienas iš būdų, kuriais žmogus įsisąmonina savo pareigą bei atsakomybę visuomenei. Orumas taip pat reguliuoja asmens ir visuomenės santykius, nes aplinkiniai turi pripažinti jo asmenį, jo teises. Taigi žmogaus orumas yra ne tik tai, kaip subjektas save vertina, bet ir visuma objektyvių savybių, kurios apibūdina šio asmens vertę visuomenėje. Tai gali būti žmogaus išsimokslinimas, jo gyvenimo būdas, dorovinės savybės, sugebėjimas bendrauti ir padėti kitiems ir pan.
Visuomenės informavimo įstatyme taip pat siekiama apsaugoti asmens orumą. Įstatymo 13 straipsnyje „Asmens teisių, garbės ir orumo apsauga“ nurodoma, kad siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama: be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus jam priklausančioje valdoje; filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus neviešų renginių metu be organizatorių, turinčių teisę rengti tokius renginius, sutikimo; filmuoti ir fotografuoti žmogų ir naudoti jo atvaizdus reklamai visuomenės informavimo priemonėse be šio žmogaus sutikimo.
Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyti draudimai netaikomi renkant informaciją, jei yra pagrindas manyti, kad fiksuojami teisės pažeidimai. Visuomenės informavimo įstatymo 16 straipsnyje „Teisė gauti atlyginimą už padarytą moralinę ir materialinę žalą“ nurodoma, kad kiekvienas fizinis asmuo, kurio garbę ir orumą žemina paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija apie jį, turi teisę pagal įstatymus gauti atlyginimą už padarytą moralinę žalą.
Pagal Civilinio kodekso 2.24 straipsnį „Asmens garbės ir orumo gynimas“, visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį. Visais kitais atvejais turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo ir jo veikla.
Asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokią teisę turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį paskleidimas kartu žemina ir jų garbę bei orumą.
Visų pirma, pažymėtina, kad Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis, kaip ir tarptautiniai dokumentai, draudimą kankinti, žaloti, žeminti žmogaus orumą, žiaurų elgesį ar baudimą pirmiausia sieja su valstybės ir atitinkamų jos institucijų veikla. Tai reiškia, kad tokie draudimai yra nustatyti siekiant apginti žmogų nuo neteisėtų valstybės pareigūno ar kito asmens, turinčio valstybės įgaliojimus, veiksmų. Tačiau ne kiekvienas pareigūno elgesys, turintis žmogui nemalonių padarinių, gali būti pripažintas neteisėtu. Antai neigiamų padarinių ir (tam tikru atžvilgiu) kentėjimo atsiranda pritaikius baudžiamajame įstatyme numatytas ir tarptautinės bendrijos pripažįstamas sankcijas (pvz., laisvės atėmimą, baudą, teisių apribojimą ir pan.), kurios nustato atitinkamus asmens suvaržymus. Jie sudaro būtinąjį bausmės elementą ir dėl jų teisėtumo nekyla problemų.
Šiuolaikinės medicinos technologijų naujovės veržiasi į žmogaus sveikatos sritį, sukeldamos ne tik teisinių, bet ir svarbių etikos problemų. Civilinio kodekso 2.25 straipsnyje „Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą“ nurodoma, kad fizinis asmuo neliečiamas. Be paties asmens (o asmeniui esant neveiksniam - be jo atstovo pagal įstatymą) valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai. Toks sutikimas turi būti išreikštas raštu. Atlikti intervenciją į žmogaus kūną, pašalinti jo kūno dalis ar organus galima tik asmens sutikimu. Sutikimas chirurginei operacijai turi būti išreikštas raštu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, tokį sutikimą gali duoti jo globėjas, tačiau neveiksniam asmeniui kastruoti, sterilizuoti, jo nėštumui nutraukti, jį operuoti, jo organui pašalinti būtinas teismo leidimas. Toks sutikimas nereikalingas būtino reikalingumo atvejais, siekiant išgelbėti asmens gyvybę, kai jai gresia realus pavojus, o pats asmuo negali išreikšti savo valios.
Asmuo raštu gali nustatyti savo kūno panaudojimo būdą po mirties, laidojimo tvarką ir būdą. Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos tvarką nustato atskiras įstatymas. Žmogaus kūnas, jo dalys ar organai ir audiniai negali būti komercinių sandorių dalyku. Tokie sandoriai yra niekiniai.
Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. įtvirtina žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“
Privatus gyvenimas yra suprantamas kaip kiekvieno asmens sritis, į kurią niekas negali be asmens sutikimo įsikišti. Ši neliečiama asmens sritis, kaip būtų galima spręsti iš Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies analizės, - tai jo asmeninis, šeimyninis gyvenimas, asmens garbė ir orumas. Privati informacija sudaro asmens privataus gyvenimo neliečiamumo turinį.
Privataus gyvenimo neliečiamumas, kaip konstitucinės teisės principas, suformuotas palyginti neseniai, tai XX a. antrosios pusės principas, nors jo ištakų reikėtų ieškoti ir ankstesnių amžių teisės doktrinose. Privataus gyvenimo neliečiamumas, kaip teisės principas, pirmiausia buvo bandomas apibrėžti moksliniuose straipsniuose. 1890 m. D. Warrenas ir L. D. Brandeisas paskelbė straipsnį „Teisė į privatumą“ (The Right to Privacy), kuriame apibrėžė šią teisę kaip teisę būti paliktam vienam (right to be alone). Straipsnio autoriai asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą gynė nuo nepagrįsto kitų asmenų (draugų, kaimynų, darbdavių, žurnalistų) kišimosi.
Svarbi šeimos gyvenimo dalis yra laisvas santuokos sudarymas. Konstitucijos 38 straipsnyje konstatuojama, kad santuoka yra sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Civilinio kodekso 3.7 straipsnyje „Santuokos samprata“ numatyta, kad santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Santuoka sudaroma laisva moters ir vyro valia. Sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius. Civilinio kodekso 3.11 straipsnyje „Draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims“ nurodoma, kad santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu.
Privataus gyvenimo samprata apima ir asmens teisę į vardą ir jo gynimą. Civilinio kodekso 2.20 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas fizinis asmuo turi teisę į vardą. Teisė į vardą apima teisę į pavardę, vardą ir (ar) pseudonimą. Fizinis asmuo savo nuožiūra turi teisę pasirinkti vardą. Vardas parenkamas pagal įstatymus.
tags: #privacios #nuosavybes #atemimas