Privati nuosavybė yra vienas pagrindinių asmens teisių ir laisvių garantų bei ekonominės sistemos atrama. Tačiau ši teisė nėra absoliuti ir gali būti ribojama dėl bendrojo intereso ar socialinio teisingumo.
Atsižvelgiant į dinaminius procesus ekonominiame ir visuomeniniame gyvenime, valstybei iškyla užduotis įstatymų kūrimo ir taikymo procese surasti protingą balansą tarp nuosavybės - laisvės ir nuosavybės - pareigos principų. Todėl aktuali tampa užtikrinti nuosavybės teisės apsaugą nuo nepagrįstų apribojimų ar neteisėto nuosavybės paėmimo.
Darbo dalykas yra nuosavybės teisės garantijų sistema. Darbas sudarytas iš trijų dalių - pirmojoje dalyje išdėstomas filosofinis nuosavybės teisės garantijų sistemos pagrindimas, nustatomi kriterijai idealiai (pageidautinai) nuosavybės teisės garantijų sistemai. Antrojoje dalyje analizuojama Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintos nuosavybės teisės garantijos.
Nuosavybės teisė: žmogaus egzistencijos pagrindas
Anot K. Jovašos (2006), tai yra žmogaus egzistencijos, gyvenimo pilnatvės bei kokybės, saviraiškos ir realaus įgyvendinimo to, ką apima talpus žodis - laisvė, pagrindas. Savo evoliucijos laikotarpiu, savininko teisės buvo kildinamos iš prigimtinio indėlio ir darbo, iš moralinių nuopelnų, kurie atsiranda iš to, kiek darbo buvo įdėta, iš reikalavimų asmens laisvei ir individualumo arba iš to, kad nuosavybė veikia kaip instrumentas, padedantis vystytis žmonijos gerovei, ekonominei ir politinei visuomenės laisvei.
Žmogaus esybiškumo, jo būtiškumo kontekste nuosavybę galime laikyti žmogaus autonominio buvimo požymiu, t.y. per nuosavybę žmogus įgyja laisvę. S. Arlauskas (2004), išryškindamas nuosavybės, kaip vertybės, vietą greta kitų gėrių, pažymi, jog nuosavybė ir veiklos laisvė yra labai artimos, netgi identiškos turinio atžvilgiu sąvokos. Nuosavybė kaip vertybė, kaip akstinas, skatinantis asmenis veikti, neabejotinai yra sudėtinga teisės kategorija.
Apibrėžtumo problema
Čia kyla apibrėžtumo problema - nuosavybės teisę sunku vienareikšmiškai apibrėžti ir nustatyti atitinkamus gynimo instrumentus. Mokslinėje literatūroje sutinkame tiek nusistovėjusią savininko teisių triadą, tiek požiūrį į nuosavybę kaip į savininko leistinų galimybių visumą. Pažymėtina, kad pastarasis požiūris yra vyraujantis šiuolaikinėje privatinėje teisėje.
Kaip pažymi V. Ąžuolas, kuo aiškiau apibrėžtas turtas ir kiek kitas asmuo (taip pat ir valstybė) turėtų teisę tai riboti. Objekto apibrėžtumas leidžia išvengti beprasmiškumo tiek ginant nuosavybės teisę, tiek nustatant kitas garantijas. Tad nuosavybės požymiai turi būti pakankamai apibrėžti tam tikroms teisinėms taisyklėms, nulemtoms teisės doktrinos ir/ar socialinių normų.
Prokuroras apie „Nemuno aušros“ finansus: tyrimas bet kada gali būti atnaujintas
Socialinė nuosavybės funkcija
Ryškūs pasikeitimai nuosavybės teisiniuose santykiuose prasidėjo jau XX a. viduryje. Nuosavybės teisėje atsirado poreikis valstybei įsikišti į naudojimosi nuosavybe sferą. Šis poreikis sąlygojo nuosavybės teisėms nustatyti tokias prievoles, kurios paaiškinamos ne civilinės teisės, o administracinės (viešosios) teisės terminais. Naujųjų nuosavybės funkcijų atsiradimą skatina tai, kad žmogus gyvena visuomenėje ir valstybėje.
Socialinė nuosavybės funkcija sąlygoja tai, kad nuosavybė kaip teisės kategorija, implikuoja fundamentalius teisės principus - teisingumą bei visus jo turinio elementus: teisingumą kaip kompensaciją, teisingumą kaip nubaudimą ir paskirstomąjį (socialinį) teisingumą. Todėl naudojimasis nuosavybe neišvengiamai sukels kitų, nemažiau visuomenei svarbių vertybių, tokių kaip gamtos objektai, vertingos vietovės, solidarumo principai etc, koliziją. Pastarosios vertybės nubrėžia tam tikras savininko naudojimosi nuosavybe ribas, kurios apriboja juridiškai reikšmingą teisinių santykių elementą - asmens valią elgtis su nuosavybe savo nuožiūra.
Jei ribojimai yra nepagrįsti ir neproporcingi, jie blogina asmens gyvenimo kokybę, riboja veiklos laisvę, autonomiją ir saviraišką. Taikant tokius suvaržymus pasidarytų neįmanoma įgyvendinti nuosavybės teisės, būtų peržengiamos protingai suvokiamos jos ribos arba neužtikrinamas nuosavybės teisinis gynimas.
Nuosavybės teisės socialinės funkcijos poreikis kyla pirmiausia iš poreikio patenkinti kitų visuomenės grupių interesus, iš socialinės darnos imperatyvo, o įpareigojantis nuosavybės turinys suponuoja tai, kad nuosavybė nėra absoliuti teisė. Visuotinumas ir subjektinis nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams.
Uždedant tokią pareigą turi būti paisoma savininko laisvės elgtis su nuosavybe pagal savo valią principo. Tam turi būti nustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas - tokia visuomenės ir valstybės organizacija, kuri yra orientuota ne tik į liberalias teises ir laisves užtikrinimą, bet ir į žmonių socialinio orumo garantijas.
Nuosavybės teisės garantijos tarptautiniuose dokumentuose
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija
Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (toliau - Deklaracija) įtvirtintas pagrindinis žmogaus teisių katalogas. Šis visuotinai reikšmingas dokumentas priimtas 1948 m. gruodžio 10 d. Lietuva prie jo prisijungė 1991 m. kovo 12 d. Nors Deklaracija yra rekomendacinio pobūdžio, ji veikia kaip žmogaus teisių gairės kiekvienoje Jungtinių Tautų Organizacijos valstybės narės teisėje: deklaracijos principai yra įtvirtinti tiek valstybės vidaus teisės aktuose, tiek privalomojo pobūdžio tarptautiniuose dokumentuose.
Deklaracijoje įtvirtinta nuosavybės teisė išryškėja kaip asmens laisvė, akcentuojamas jos absoliutus pobūdis. Deklaracija turi įtakos ne tik nacionaliniams valstybių teisės aktams, bet ir tarptautiniams dokumentams. Taigi Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje nustatyta nuosavybės teisės universalaus (pasaulinio) pripažinimo garantija turi būti suprantama kaip atskaitos taškas, pamatinis principas nuosavybės teisės garantijų sistemoje.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) Pirmasis protokolas (1952) Lietuvos Respublikai įsigaliojo 1996 m. gegužės 24 d. Tiek Konvencijos, tiek Protokolo ratifikavimas turi svarbias politines ir teisines pasekmes - valstybės prisiima įsipareigojimus savo nacionalinius įstatymus derinti su Konvencija ir jos protokolais. Derinimas turi vykti taip, kad būtų atsižvelgta į tai, kad Europos Tarybos sistemoje vyksta nesustojantis teisės plėtotės procesas, pasireiškiantis ne tik naujų dokumentų priėmimu, bet ir unikalios jurisprudencijos kūrimu.
Konvencijos 1 straipsnis nustato, kad valstybė privalo garantuoti visas teises ir laisves, numatytas Konvencijoje, visiems valstybės jurisdikcijoje esantiems asmenims ir visiškai atsakyti už šių teisių ir laisvių pažeidimus. Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame straipsnyje yra expressis verbis nustatyti nuosavybės teisės subjektai - fiziniai ir juridiniai asmenys.
Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams
Vienas iš nuosavybės ribojimų yra nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams. Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams reglamentuojamas ne tik nacionaliniais, bet ir tarptautiniais teisės aktais. Lietuva be išlygų ratifikavo Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvenciją bei jos pirmąjį protokolą, kuriame nustatytos nuosavybės apsaugos garantijos ir įtvirtintos sąlygos, kuriomis remiantis pateisinamas nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams.
Nepaisant to, kad nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindai nustatyti LR įstatymuose, visuomenėje nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams laikomas ekstremalia situacija. Temos aktualumą ir problematiką pagrindžia ir tai, kad visuomenės poreikio sąvoka yra neapibrėžta. Nesant apibrėžtos ,,visuomenės poreikio" sąvokos, praktikoje kyla problemų nustatant ,,visuomenės poreikį".
Nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams institutas Lietuvoje menkai nagrinėtas. Nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindai įtvirtinti Lietuvos įstatymuose ne visiškai atitinka Vakarų Europos valstybėse nustatytus nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindus ir Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnyje antrąja taisykle ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nustatytus nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindus.
Nuosavybės teisės objektas
Užsienio valstybių civilinės teisės įstatymais nuosavybės teisės objektas apibrėžiamas įvairiai. Kaip antai, Prancūzijos CK nuosavybės teisės objekto turinys apima kelias reikšmes. Pirmoji ir labiausiai įprasta nuosavybės teisės objekto reikšmė yra daiktai, kurie naudojami žmogaus poreikiams tenkinti - tai yra kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai (PCK 518 ir 528 straipsniai). Antroji reikšmė apima teises, kurios sukuria tuos daiktus, tai yra tos teisės, kurios turi vertę ir kurios nėra daiktai (pranc. les biens).
Belgijos CK 529 str. nuosavybės teisės objektams inter alia priskiria kilnojamuosius daiktus pagal įstatymus - veiksmus ir prievoles, kurie pagal prievolės įvykdymo objektą yra pinigų sumokėjimas bei veiksmus ar interesus finansinėse, komercinėse ar gamybos bendrovėse ir nekilnojamuosius daiktus, kurie yra bendrovės nuosavybė.
Remiantis CK sistemine analize, darytina išvada, kad nuosavybės teisės objektu yra ne tik daiktas, bet ir kitas turtas. Kyla klausimas ar turtas laikytinas nuosavybės teisės objektu, ar jis įgauna atskirą kategoriją. Pagrindinis kriterijus nematerialaus objekto atskiriant nuo materialaus - galimybė pastarąjį paliesti. ius asmens poreikius. iantis civilinei apyvartai ir sudėtingėjant gamybai, iškilo poreikis palengvinti tiek daikto, tiek turto judėjimą, įvedant dirbtinį konstruktą - nematerialius objektus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo: pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatas ginamos teisės objektu gali būti bet koks turtas, atitinkantis ekonominės vertės ir realaus egzistavimo kriterijus, į kurias ieškovas turi teisėtą lūkestį. Byloje Azinas v. Cyprus ieškovas buvo pašalintas iš Nikosijos valstybės tarnybos. Pagal Kipro Valstybės tarnybos įstatymą dėl pašalinimo iš valstybės tarnybos ieškovas neteko teisės į visas privilegijas, susijusias su pensija. Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad teisės į pensiją Konvencija negarantuoja.
Teisę į pensiją (paskirtą ir mokamą) - nuosavybės teisės objektą pripažino Konstitucinis Teismas, ,,paskirta ir mokama senatvės pensija yra saugoma ir ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį“. Konstitucinis Teismas, pripažindamas teisę į pensiją ir turtinius aspektus nuosavybe, priešingai nei Europos Žmogaus Teisių Teismas nedetalizuoja, ką apima turtiniai aspektai, ar jie kaip nuosavybės teisės objektas yra sinonimas turtui, nurodytam CK 4.38 str. Be to, Konstitucinis Teismas šiame nutarime, nors ir remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, nenurodo kokiais kriterijais remiantis turtiniai aspektai pripažįstami nuosavybės teisės objektu.
CK turto nebetapatina tik su materialiais daiktais, o apima ir turtines teises. Tačiau remiantis CK atskirų institutų sistemine analize, liko daug nesuderinamumų tarp daikto, turto ir turtinių teisių sampratos. Nacionaliniai teismai, priešingai nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdami bylas dėl nuosavybės teisės gynimo nepateikia kriterijų, kurias remiantis turtinės teisės yra ginamos pagal nuosavybės teisės apsaugos normas. Nuosavybės samprata yra neatsiejama nuo nuosavybės teisės turinio analizės.
Nuosavybės teisės turinys
Šiuo būdu, tiek kiek tai nėra draudžiama įstatymais ir reglamentais. Tokio reglamentavimo pasekoje nuosavybės teisė apima savininko išimtinę teisę į daiktą, kuris yra nuosavybės teisės objektas. is nuosavybės teisės turinio reglamentavimas paremtas nuosavybės teisės savybėmis: ,,pirma, tai teisė į daiktą - nuosavybės teisės objektą, antra, tai absoliutinė teisė - pagrindinė savybė gauti iš daikto bet kokią naudą, kurią jis gali suteikti. Nuosavybės teisė suteikia jos savininkui visumą galimybių veikti daiktą: teisę jį naudoti (usus), teisę gauti iš jo pajamas (fructus) ir teisę juo disponuoti (abusus). ia, daiktinė teisė yra išimtinė teisė - savininkas gali uždrausti visiems kitiems asmenims gauti naudą iš daikto savybių.
Priėmus naująjį CK, nuosavybės teisės turinio reglamentavimas nesikeitė, nepaisant to, kad savininko teisių triada jau neatitiko rinkos poreikių. 2000 m. CK 4.37 straipsnyje nuosavybės teisės turinys reglamentuojamas per...
tags: #privacios #nuosavybes #panaikinimas