Prunskienės Sodybos Labanoro Girioje Istorija: Nuo Carinės Rusijos Iki Nepriklausomybės

Šiame straipsnyje panagrinėsime Prunskienės sodybos Labanoro girioje istoriją, atsižvelgiant į Lietuvos istorijos kontekstą nuo carinės Rusijos imperijos laikų iki nepriklausomybės atkūrimo. Šis laikotarpis buvo kupinas svarbių įvykių, turėjusių įtakos ne tik visai Lietuvai, bet ir atskirų žmonių bei jų šeimų likimams.

Lietuva Rusijos Imperijos Sudėtyje (1795-1914)

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Lietuva buvo valdoma Rusijos imperijos. Valdant imperatoriui Nikolajui II (1896-1917 m.), 1904-1906 m. buvo atsisakyta vadinamųjų rusų pradų atkūrimo programos: 1903 m. pažadėta tikėjimo laisvė, 1904 m. panaikintas lietuvių spaudos draudimas, nuo 1905 m. leista mokyklose mokyti tikybos lietuviškai, lietuviams dirbti mokytojais.

Rusijos 1905-1907 m. revoliucija privertė daryti politinių nuolaidų visoje Rusijos imperijoje. 1905 m. leista steigti kai kurias politines partijas, nuo 1906 m. buvo renkama Valstybės Dūma (atstovais išrinkta ir lietuvių), 1906 m. leista steigti visuomenines draugijas, bet 1905-1910 m. Kauno, Vilniaus ir Suvalkijos gubernijose galiojo sustiprintos apsaugos padėtis.

Nepaisant rusifikacijos politikos, lietuvių kultūra gerokai subrendo - pagausėjo rašytojų, kurie orientavosi į naujausios Vakarų Europos, lenkų ir rusų literatūros kryptis, savo kūrybą skyrė ne tik kaimo žmogui, bet ir intelektualesniam skaitytojui. Pasirodė specialiosios literatūros ir meno žurnalų bei almanachų. Buvo padėti profesionalios muzikos ir teatro pagrindai, atsirado profesionali meno kritika.

1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caras panaikino lietuviškos spaudos lotyniškaisiais rašmenimis draudimą. Siekdama surusinti Lietuvos gyventojus caro valdžia 1864 m. buvo uždraudusi ne tik lotyniškąjį, bet ir gotiškąjį raidyną, o viešose vietose kabino lenteles su perspėjimu, kad kalbėti lietuviškai griežtai draudžiama. 40 metų oficiali spauda gyvavo tik rusišku raidynu.

1904 m. gruodžio 1 d. Sankt Peterburge išleistas pirmasis savaitraščio „Lietuvių laikraštis“ numeris. Tai buvo pirmasis legalus laikraštis lietuvių kalba Rusijos imperijoje. Gruodžio 23 d. (pagal Julijaus kalendorių - gruodžio 10 d.) Vilniuje pasirodė pirmasis legalus dienraštis lietuvių kalba - „Vilniaus žinios“, kurį įsteigė ir leido Petras Vileišis. Pirmasis dienraščio numeris išėjo 6000 egz. tiražu.

Nuo 1905 m. 1905 m. Palaikant visuotinį streiką Rusijoje sausio 24-25 d. vyko politinis streikas Kaune, sausio 24-29 d. 1905 m. gegužės 14 d. caras Nikolajus II pasirašė įsaką, kuriuo leido mokyklose mokyti lietuvių ir lenkų kalbų. spalio 30 d. 1905 m. birželio 6 d. 1905 m. liepos 24 d. kilo Vilniaus odininkų streikas. Veikiami 1905 m. revoliucijos Rusijoje nuotaikų jie streikavo pusantro mėnesio - iki rugsėjo 11 d.

1905 m. gruodžio 4-5 d. Vilniuje Vilniaus miesto salėje (dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija) prasidėjo dvi dienas trukęs lietuvių suvažiavimas, gavęs Didžiojo Vilniaus seimo pavadinimą. Nuo 1906 m. 1906 m. lapkričio 6 d. Vilniuje Miesto salėje (dabar Lietuvos nacionalinės filharmonijos rūmai) „Vilniaus kanklių“ draugija pastatė pirmąją lietuvių operą „Birutė“. Ją pagal Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio libretą sukūrė kompozitorius Mikas Petrauskas.

1908 m. kovo 29 d. Kaune Juozas Naujalis su kitais įkūrė Šv.Grigaliaus vargonininkų draugiją. Tai buvo pirmoji lietuvių profesionalų muzikų draugija.

Lietuvos teritorija Rusijos imperijos sudėtyje.

Pirmasis Pasaulinis Karas Ir Nepriklausomybės Siekis (1914-1918)

1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Rusijos kariuomenė per 1914 m. vasaros ir 1915 m. žiemos kampanijas Rytų Prūsijoje patyrė pralaimėjimą ir 1915 m. pavasarį Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. 1915 m. kovą ji užėmė Šiaulius, rugpjūtį - Kauną, rugsėjį - Vilnių. Į Rusijos kariuomenę buvo mobilizuoti apie 60 000 ir iš Lietuvos pasitraukė arba buvo išvaryti apie 300 000 Lietuvos gyventojų, evakuota apie 1/3 įmonių, dalis įstaigų, archyvų, išvežta kultūros vertybių.

Užimtoje Rusijos imperijos dalyje vokiečiai įkūrė Oberostą. Tik 1918 m. pabaigoje, žlungant Vokietijos imperijai, vokiečių kariuomenė pradėjo trauktis iš Lietuvos (paskutiniai daliniai išvesti 1919 m.). Pirmasis pasaulinis karas nualino Lietuvą, bet kartu, susilpninęs Rusijos ir Vokietijos imperijas, sudarė prielaidas 1918 m.

Lietuvių interesams atstovaujantis Vykdomasis komitetas 1917 m. rugpjūčio 1-4 d. sušaukė lietuvių susirinkimą, kuris Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18-22 d. surengė Lietuvių konferenciją, per kurią suformuluotas valstybės suvereniteto siekis, t. p. numatyta karinė sąjunga su Vokietija. Buvo išrinkta dvidešimties narių Lietuvos Taryba. 1917 m. gruodžio 11 d. susitarta dėl nuolatinės sąjungos su Vokietija, kuri pripažintų Lietuvos suverenumą, bet netrukus paaiškėjo, kad Vokietija susitarimo nesirengia laikytis. 1918 m. sausio 8 d. parengtame nutarime sąjungos su Vokietija atsisakyta.

1918 m. vasarį nutrūkus Vokietijos ir Sovietų Rusijos taikos deryboms nuspręsta skelbti Lietuvos nepriklausomybę, 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje priimtas Vasario 16 Aktas. Vokietija savo santykius su Lietuva ir toliau grindė 1917 m gruodžio 11 d. deklaracija, o Vasario 16 Aktas įgijo reikšmės tik į 1918 m.

1914 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje įkurtas Lietuvių laikinasis komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti. Daugėjant pabėgėlių vietoj laikinojo komiteto vėliau įsteigta draugija, kuri tapo politiniu bei kultūriniu lietuvių visuomenės centru. Lietuvoje rūpinosi pabėgėlių šalpa, gynė gyventojus nuo okupacinės valdžios, daugiau galimybių padėti pabėgėliams turėjo Rusijoje.

1914 m. rugpjūčio 17 d. Vilniaus lietuviškų draugijų ir spaudos atstovų susirinkime patvirtinta Gintarinė deklaracija - lietuvių politikos veikėjų pareiškimas Rusijos valdžiai. Joje teigiama, kad prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui lietuvių tauta visiškai remia Rusiją. Kartu netiesiogiai išdėstyti lietuvių tautos politiniai lūkesčiai.

1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vyko Lietuvių konferencija. Joje dalyvavo 222 atstovai (kitais duomenimis, 214), tarp jų - 66 kunigai ir 65 ūkininkai. Konferencija suformulavo valstybės suvereniteto siekį ir numatė karinės sąjungos su Vokietija galimybę. Šioms nuostatoms įgyvendinti buvo išrinkta dvidešimties narių Lietuvos Taryba. Iki 1918 m. vasario 16 d. ji oficialiai vadinosi Lietuvos Krašto Taryba, o liepos 11 d. buvo pavadinta Lietuvos Valstybės Taryba.

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos nariai, spaudžiami Vokietijos valdžios, pasirašė prieštaringo turinio deklaraciją dėl Lietuvos valstybės atkūrimo su sostine Vilniumi. Joje prašoma Vokietijos apsaugos ir pagalbos, pasisakoma už Lietuvos valstybės amžinus ir tvirtus ryšius su Vokietija.

1918 m. sausio 26 d. S.Kairys pasiūlė Lietuvos Tarybai skelbti Nepriklausomos Lietuvos atkūrimą be ryšių su Vokietija, bet jos dauguma šį siūlymą atmetė (dėl to M. Biržiška, S. Kairys, S. Narutavičius, J.

Vasario 16 Aktas. Lietuvos Tarybos aktas, kuriuo teisiškai atkurta Lietuvos valstybė. Priimtas remiantis tautų apsisprendimo teise, lietuvių tautos valia ir Lietuvių konferencijos nutarimu. Vasario 16 Aktas nustatė, kad valstybė bus demokratinė, jos sostinė - Vilnius. Numatė, kad valstybės santvarką nustatys Steigiamasis Seimas.

Vasario 16 Aktu buvo kreiptasi į Rusiją ir Vokietiją, kitas valstybes, jas informuojant apie Lietuvos valstybės atkūrimą ir bet kokių buvusių valstybinių ryšių nutraukimą. Vasario 16 Aktas buvo įteiktas Vokietijos okupacinės valdžios atstovams Lietuvoje, perduotas Vokietijos valdžios institucijoms. Į tarptautinį gyvenimą Aktas įtrauktas 1918 m. vasario 20 d., kai buvo perskaitytas Vokietijos Reichstage.

Vasario 16 Aktas buvo pasirašytas Vilniuje, vadinamajame Štralio name (Didžioji g. 30, dabar Pilies gatvė 26, Signatarų namai), Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti patalpose. Lietuvos Tarybos posėdžiui pirmininkaujančio J. Basanavičiaus perskaitytas Aktas buvo priimtas vienbalsiai. Jį pasirašė: J. Basanavičius, S. Banaitis, M. Biržiška, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, V. Mironas, S. Narutavičius, A. Petrulis, K. S. Šaulys, J. Šaulys, J. Šernas, A. Smetona, J. Smilgevičius, Justinas Staugaitis, A. Stulginskis, J. Vailokaitis ir J. Vileišis.

Iš Vasario 16 Akto signatarų atsiminimų žinoma, kad buvo pasirašyti du lygiaverčiai egzemplioriai: vieną jų saugojo J. Basanavičius, antrasis panaudotas darant jo faksimiles, kai 1928 02 16 buvo minimas Vasario 16 Akto dešimtmetis, t. p. 1933 spausdinant A. Šapokos redaguotą Lietuvos istoriją.

Vasario 16 aktas.

Nepriklausoma Lietuva Ir Prunskienės Sodybos Pradžia (1918-1940)

Paskelbus Vasario 16 Aktą Vokietija pripažino Lietuvą 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos pagrindu, o Vasario 16 Aktas įgijo reikšmės tik į 1918 m. pabaigą, Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą. Iki tol Lietuvos Taryba tebuvo formali administracinė įstaiga, sprendė tik kai kuriuos kultūros ir švietimo klausimus.

Tikėtina, kad būtent šiuo laikotarpiu, atkūrus nepriklausomybę, pradėjo kurtis ir Prunskienės sodyba Labanoro girioje. Šis laikotarpis žymėjo naują pradžią Lietuvai ir jos žmonėms, kurie galėjo laisvai kurti savo gyvenimą ir puoselėti savo kultūrą.

Lietuva Antrojo Pasaulinio Karo Ir Sovietų Okupacijos Metais (1940-1990)

SSRS nepavykus užimti Suomijos ir Vokietijai pergalingai kariaujant Vakarų fronte SSRS ėmė atvirai grasinti Baltijos šalims. 1940 05 25 ji apkaltino Lietuvą provokacijomis prieš SSRS kariuomenės įgulas. 1940 06 14 ultimatumu Lietuvai SSRS pareikalavo sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti neribotą SSRS karinį kontingentą. Nepareiškusi oficialaus protesto Lietuvos vyriausybė patenkino visus SSRS ultimatumo reikalavimus. 1940 m. birželio 15 d. A. Smetona perdavė prezidento pareigas A. Merkiui ir pasitraukė į Vokietiją. 1940 m. birželio 15 d. ryte SSRS kariuomenė (15 divizijų, apie 150 000 karių) įžengė į Lietuvą. Prasidėjo SSRS okupacijos laikotarpis, nors ne visi gyventojai ir net valstybės veikėjai tai iš karto suprato. Rugpjūčio 3 d.

Antrasis Pasaulinis karas. Nacių Vokietijos vadų planuojamoje vadinamojoje Naujojoje Europoje Lietuvos valstybei vietos nebuvo numatyta. Vokietija Lietuvą traktavo kaip okupuotą SSRS dalį ir per visą karą vengė pažadų dėl Lietuvos valstybingumo. Nacių Vokietijos okupacija Lietuvoje truko daugiau kaip 3 metus. Po pirmųjų SSRS okupacijos ir aneksijos metų didesnė lietuvių tautos dalis draugiškai sutiko Vokietijos kariuomenę, bet J. Brazaičio (Ambrazevičiaus) vadovaujamą Lietuvos laikinąją vyriausybę vokiečiai ignoravo, o 1941 m. rugpjūtį privertė nutraukti veiklą. Iki 1941 m. liepos pabaigos Lietuvą valdė vokiečių karinė administracija, paskui buvo įvestas civilinis okupacinis valdymas.

1944 m. vasarą-1945 m. pradžioje nacių Vokietijos okupaciją Lietuvoje pakeitė stalininės SSRS okupacija. Demografinę padėtį Lietuvoje sparčiai keitė per Antąjį pasaulinį karą nuniokotam ūkiui, sugriautiems Vilniui, Klaipėdai, Šiauliams atstatyti iš SSRS siunčiami darbininkai. Be to, 1945-1947 m. miestuose apsigyveno daugiau kaip 16 000 demobilizuotų SSRS kariuomenės karių, tūkstančiai rusakalbių kolonistų, iš viso 1945-1953 m. - 130 000 žmonių. Nuo 1944 m. vasaros Lietuvos jaunimas sovietams atkakliai priešinosi slapstydamasis nuo prievartinės mobilizacijos į SSRS kariuomenę. Lietuvoje nepagrįstai tikėtasi, kad Vakarų valstybės kariaus su SSRS ir Lietuva išsilaisvins iš sovietinės okupacijos. Tačiau Lietuvos žmonės realios paramos iš Vakarų valstybių nesulaukė.

Šis laikotarpis buvo itin sudėtingas Lietuvai, tačiau nepaisant okupacijos ir represijų, žmonės stengėsi išsaugoti savo kultūrą, kalbą ir tradicijas. Tikėtina, kad Prunskienės sodyba, kaip ir daugelis kitų to meto sodybų, tapo svarbiu lietuviškos dvasios ir šeimos vertybių puoselėjimo centru.

Sovietų sąjungos įvykdytas Pabaltijo šalių okupavimas.

Kazimieros Prunskienės Ryšys Su Sodyba Ir Nepriklausomybės Atkūrimas

Kazimieros Prunskienės dukra Rasa Vaitkienė portalui LRT.lt atskleidė, kad su mama gyveno toje pačioje daugiabučio namo laiptinėje. Politikės dukra pasakojo, kad K. Prunskienės charakterį labai gerai apibūdina viena istorija: „Ji gyveno Labanoro girioje ir reikėdavo žiemą su slidėmis 6 ar daugiau kilometrų kiekvieną dieną čiuožti, o ji buvo mažutė, smulkutė, bet stipri mergaitė. Mokytis ji pradėjo anksčiau nei kiti vaikai, nes mokėjo skaityti ir rašyti. Kai ji pradėjo studijuoti, sporto varžybose atstovaudavo fakultetui. Kartą ji bėgo distanciją, buvo pirmoje vietoje, bet išgirdo, kad varžovė, bėganti už nugaros, parkrito. Tai ji sustojo, padėjo varžovei atsikelti ir bėgo toliau.

Ši istorija atskleidžia K. Prunskienės ryšį su Labanoro giria ir jos sodyba, kuri, be abejonės, formavo jos charakterį ir vertybes. Būtent šios vertybės padėjo jai tapti viena iš svarbiausių asmenybių atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.

Kaip kalbėjo A. Jakubčionis, jau 1987-1988 metais į viešojo gyvenimo areną išėjo naujų aktyvistų, tarp jų buvo ir K. Prunskienė. 1988 metų birželio 3 dieną Mokslo akademijoje vyko iniciatyvinės Sąjūdžio grupės rinkimai ir viena iš išrinktųjų buvo K. Prunskienė. Vadinasi, per tuos pirmuosius veiklos metus ji atkreipė dėmesį į save ir kaip perspektyvi ekonomistė, ir kaip perspektyvi politikė“, - kalbėjo A. Jis taip pat teigė, kad, būdama Žemės ūkio ekonomikos instituto direktoriaus pavaduotoja, o vėliau ir Liaudies ūkio vadovaujančių darbuotojų ir specialistų kvalifikacijos kėlimo instituto rektore, K.

Po 1990 metais vykusių Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rinkimų K. Tačiau jau 1991-ųjų sausį iš Seimo tribūnos K. „Gerbiami deputatai, aš turiu konstatuoti, kad mūsų požiūriai konceptualiai išsiskiria. Aš turiu minty ūkinę, ekonominę politiką. Aš pareiškiu apie savo atsistatydinimą. Tai reiškia taip pat, kad visa Vyriausybė in corpore irgi atsistatydina“, - tuomet iš Seimo tribūnos kalbėjo K.

Kazimieros Prunskienės karjera su pirmąja Vyriausybe nesibaigė. Ji ne kartą buvo renkama į Seimą, vėlesnėse Vyriausybėse ėjo žemės ūkio ministrės pareigas. 2004-aisiais ji dalyvavo prezidento rinkimuose ir pateko į antrąjį turą, ten nusileido Valdui Adamkui, jis buvo perrinktas antrai kadencijai. Iš politikos ir viešojo gyvenimo K. Prunskienė pasitraukė beveik prieš 10 metų.

Šiandien Prunskienės sodyba Labanoro girioje tebėra svarbi Lietuvos istorijos dalis, primenanti apie sudėtingą, bet kartu ir įkvepiančią Lietuvos kelią į nepriklausomybę.

Šioje sodyboje, apsuptoje Labanoro girios, Kazimiera Prunskienė praleido savo vaikystę, kuri neabejotinai turėjo įtakos jos ateities sprendimams ir veiklai. Jos ryžtas ir stiprus charakteris, išugdytas gamtos apsuptyje, padėjo jai tapti viena iš svarbiausių asmenybių atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.

Šiuo metu Europos Parlamente dirbantis J. Olekas 1990-ųjų kovą tapo pirmuoju atkurtos Lietuvos sveikatos apsaugos ministru. „Ji (K. Prunskienė - LRT.lt) buvo pagrindinis traukos centras ir turėjo galimybę rinktis, teikti savo pasiūlymus. Atmosfera buvo labai geranoriška. <...> Man atrodo, kad K. Prunskienė, rinkdamasi kandidatus į Vyriausybę, ieškojo profesionalų, tam tikrų savo srities lyderių“, - prisiminė J.

Paklaustas, kaip atsimena premjere dirbusią K. Prunskienę, signataras kalbėjo pirmąją ministrę pirmininkę vertinantis nevienareikšmiškai. Anot E. Gentvilo, K. „Ji kažkiek išnaudojo savo žinomumą, kažkiek sukūrė save, kaip atsvarą V. Landsbergiui. V. Landsbergis Kremliaus akimis buvo fašistų ir nacionalistų vadas - čia jis skelbia nepriklausomybę, o K. Prunskienė, suprask, niekuo dėta. Ji mokėjo įtikti ir saviems, ir svetimiems. K. Prunskienės ir Algirdo Mykolo Brazausko, dviejų Maskvoje atpažįstamų žmonių tandemas, buvo tam tikra atsvara V. Landsbergiui, su kuriuo Michailas Gorbačiovas kalbėtis nenorėjo. <...> Tai aišku, kad santykių per V. Landsbergio liniją nebuvo, santykiai buvo per Maskvos liniją. Girdamas K. Prunskienę už santykių išlaikymą galiu pasakyti, kad ji laipsniškai nuslydo ta linkme, kad „Maskva mane pripažįsta, Landsbergio nepripažįsta, tai aš esu ta tikroji vadovė“, - pasakojo signataras ir pridūrė, kad susitikimas su pasaulio lyderiais išgarsino K.

tags: #prunckienes #sodyba #labanoro #girioje