Pūčkoriai - Vilniaus miesto dalis, esanti rytinėje miesto dalyje, tarp Antakalnio ir Naujosios Vilnios. Ši vietovė priklauso Pavilnių regioniniam parkui ir garsėja savo gamtos grožiu bei kultūros paveldo paminklais. Pūčkorių apylinkėse tekanti Vilnia šioje vietoje daro didžiausią vingį, o upės slėnis čia yra plačiausias ir vaizdingiausias.
Pūčkorių kraštovaizdis
Pūčkorių Istorija
Apie Pūčkorių praeitį išlikę nedaug šaltinių, ir kai kurių faktų patikrinti negalima. Išsamiausiai Pūčkorių istorija, gamta, aprašyta aplinkosaugininkės Rūtos Baškytės knygoje „Pūčkoriai - Vilnios perlas“ bei Rūtos Baškytės ir Pauliaus Kavaliausko leidinyje „Vilniaus regioniniai parkai". Apie Pūčkorių apylinkių kraštovaizdį rašoma ir XIX a. istoriko, publicisto Adomo Honorio Kirkoro leidinyje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes". O Ingridos Semaškaitės knygoje „Atgimę dvarai“ iš dabartinės Pūčkorių rūmų savininkės Liudmilos Patapienės pateikto pasakojimo galima sužinoti apie dvaro istoriją, jo atkūrimą. Taip pat apie šį dvarą galima paskaityti Jurgos Dirkstytės straipsnyje.
Pavadinimo Kilmė
Pūčkorių pavadinimas kildinamas iš LDK laikų, kai XVI a. veikė patrankų liejykla - Puškarnia (iš lenk. puszkarnia - „patranka“). Vilnios pakrantėje ties Pūčkoriais patrankos buvo ir išbandomos bei mokomi kariai. Pūčkorių pabūklus žinojo net geriausiai Europoje ginkluota švedų kariuomenė 1625 m.
Dvaro Istorija
Dvaras minėtas jau XIV a., tačiau pirmieji duomenys siekia XVI a. pradžią. Iki XVIII a. vidurio dvaras priklausė LDK iždui ir buvo Artilerijos vadovybės žinioje, čia nuo XVI a. 1797 m. dvaras atiteko valstybės patarėjui Loškariovui, kuris jį 1804 m. pardavė Jokūbui Sidorovičiui. Po šio mirties dvarą paveldėjo sūnus Stanislovas Sidorovičius, Vilniaus vyriausiojo teismo advokatas.
Pūčkorių dvaro sodyba
Pūčkorių Palivarko Sodyba
Nors Puškarnios dvaras gyvavo XIV a., tačiau iki šių dienų išliko 18 ir 19 a. pradžios palivarko (nedidelis dvaras - feodalinių laikų Centrinės ir Rytų Europos šalių dvaro padalinys su atskira sodyba, ūkiniais pastatais, dirbamomis ir kitomis žemėmis, sudaręs atskirą ūkininkavimo vienetą) pastatų kompleksas, išsidėstęs abipus Vilnios. Palivarko pastatai gana gerai išsilaikę. Dešiniajame Vilnios krante stovi buvusio kumetyno medinis vieno aukšto gyvenamasis namas. Šalimais - daržinė, svirnas ir tvartas. Kairiajame upės krante - beveik nepakitęs medinis su mūriniais pamatais gyvenamasis namas, kadaise turėjęs puošnų interjerą.
XIX a. viduryje veikė vienas didžiausių Lietuvoje malūnų. Jis išsiskyrė ne tik savo dydžiu, bet ir puikia apdaila. Mūriniame vieno aukšto pastate (su atskirai stovinčiu aukštu kaminu) 19 a. pabaigoje buvo įkurtas medienos, o vėliau - popieriaus fabrikas. Čia buvo gaminamas kartonas, popierius bei medienos žaliava, kurie buvo tiekiami Kučkuriškių popieriaus fabrikui. 20 a. pradžioje fabrikas plėtėsi - iškilo antrasis pastato aukštas. Deja, užėjo pirmasis pasaulinis karas ir visi jo įrenginiai buvo išgabenti į Vokietiją. Tarpukariu fabriko veikla nebuvo atgaivinta, nes Vilnioje trūko vandens. Po antrojo pasaulinio karo fabrikas virto griuvėsiais.
Fabriko Veikla
Šis, nuomojamas bendrovės „Šabad i Ko“, gamino kartoną, popierių ir medienos masę (veikė iki 1915 m.). Fabrikas buvo mūrinis, dviejų aukštų, dvišlaičiu stogu. 1921 m. daugiau kaip 6 ha dvaro žemės nupirko valstybė, dalį perdavė geležinkeliui. 1927 m. valstybė nupirko žemės sklypą S. Batoro gatvei platinti. 1928 m. sklypas už geležinkelio buvo parduotas Aleksandrui Andriuškevičiui. 1929 m.
Pūčkorių Lankytinos Vietos
Pūčkoriai vilioja ne tik istorija, kultūros paveldo paminklais, bet ir gamtos grožiu. Per Pūčkorių apylinkes tekanti Vilnia šioje vietoje daro didžiausią vingį, upės slėnis čia plačiausias ir vaizdingiausias. Visą Pūčkorių grožį ir gamtos bei kultūros vertybes pamatysime aplankę Pūčkorių pažintinį taką.
- Pūčkorių atodanga - 65 metrų aukščio ir 260 metrų pločio yra viena įspūdingiausių atodangų visoje Lietuvoje. Pūčkorių gyvenvietę supa unikali Pūčkorių geologinė atodanga - nuo 1974 m. valstybės saugomas gamtos paminklas. Pūčkorių atodangoje įrengtos apžvalgos aikštelės, suolai, staliukai. Pasigrožėjus Vilniaus apylinkių vaizdais atsiveriančiais nuo skardžio, takas vingiuodamas leidžiasi į Vilnios slėnį.
- Pūčkorių palivarkas - šiame dvarui priklausiusiame ūkiniame ir administraciniame komplekse išlikusi dauguma pastatų. Dabar Pūčkorių palivarko sodyba (ponų namas, svirnas, kluonas, kumetynas, tvarto ir vandens malūno liekanos) įrašyta į saugotinų kultūros vertybių sąrašą.
- Pūčkorių patrankų liejykla (griuvėsiai) - istorijos tyrinėtojai mano, jog šioje vietoje jau XVI amžiuje veikė didelė ir tuo laikmečiu moderni ginklų gamykla. Spėjama, kad ginklus remontavo ir kita gamyklos įranga naudojosi rusų ir prancūzų armijų daliniai. Vėliau, apie XIX amžiaus vidurį, virto medienos ir popieriaus fabriku.
- Prancūziškasis Belmonto malūnas - pastatytas XIX amžiaus pradžioje, atokiau nuo upės vagos. Tuometinėje Leoniškių palivarko teritorijoje jį pastatė prancūzas Karolis Devimas, šalia buvusiame pagalbiniame pastate įrengė smuklę. Vėliau už skolas jis buvo iš pirmojo savininko perimtas. Šiuo metu malūno pastatai atkurti, aplinka sutvarkyta. Prancūziškojo malūno komplekse įsteigtas Belmonto pramogų ir poilsio centras.
- Pūčkorių piliakalnis - istorikai mano, kad šiame piliakalnyje buvo gyvena jau pirmaisiais mūsų eros amžiais. Tai valstybinės reikšmės archeologinis paminklas, žinomas nuo pirmųjų mūsų eros amžių. Jo aukštis - 18 m. Kadaise įrengtą aukščiausioje prie slėnio prigludusios kalvos vietoje, iš vienos pusės jį supa Vilnios slėnis, o nuo gretimų kalvų jį skiria dauba.
- Saulės laikrodis - nors ir vadinamas laikrodžiu, tačiau apytikslį laiką rodo tik birželio ir liepos mėnesiais. Tai labiau simbolinis meno kūrinys. Paskutinė stotelė Pūčkorių pažintiniame take - Saulės laikrodis.
Nors takas puikiai įrengtas, visgi yra keletas vietų, kur galima pasukti ne ten. Neskubant, grožintis atsiveriančiais vaizdais, kuriuos galima pamatyti tik medžiams numetus lapus judame į priekį girdėdamos vaikų iš apačioje prie Vilnelės įsikūrusios vaikų lauko stovyklos balsus, aplankydamos kalne išlikusius tarpukario laikotarpio Lenkijos kariuomenės statytus gynybinius įtvirtinimus ir priartėdamos prie pagrindinio tako objekto - atodangos.
Pūčkorių atodanga
Pūčkorių Atodanga
Pūčkorių atodanga - aukščiausia Lietuvoje, saugoma valstybės kaip gamtos paminklas, pakerinti ne tik savo dydžiu, bet ir nuo jos nesitveriančia Vilnelės slėnio panorama. Jos aukštis siekia 65,2 m, plotis - 260 m. Atodangoje išsiskiria trys horizontalios šlaito dalys. Labiausiai erozijos veikiama viršutinė, stačiausia atodangos dalis. Vidurinė šlaito dalis iš vagota grioveliais, kuriuos gilina sniego tirpsmo ir lietaus vanduo. Apatinėje, nuožulniausioje atodangos dalyje susikaupę daug nuobirų, joje įsitvirtinę medžiai ir krūmai, kurie stabdo šlaito irimą. Taigi pastaruoju metu atodanga stabilizavosi.
Aplenkę iš kairės puikiai atnaujintą palivarko sodybą, pakylom į pažintinio tako tęsinį vedanti link Pučkorių piliakalnio. Pasitiksliname laiką prie saulės laikrodžio, kuris šiam metų laikui dėl persuktos valandos, neatitinka, bet tikrai sklandžiai veikia vasaros laiku pasišnekučiuodamos traukiame tolyn.
Pūčkorių Piliakalnis
Pūčkorių piliakalnis - valstybinės reikšmės archeologinis paminklas, vienas iš gausybės Lietuvos piliakalnių. Jis turi seną ir savitą istoriją. Pūčkorių piliakalnis buvo žinomas nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki 13-14 a. Šalia piliakalnio 1984 m.
Visos sutariame viena tema, Vilnius su savo nuostabia gamta, pažintiniais takais, žaliais parkais ir ledynmečio palikimu, nuostabi vieta gyvenimui. Verta tęsti ekskursijas ir susipažinti su vietomis, kurių net ir išgyvenusios po 30-40 metų Vilniuje dar ne visos yra palankiusios.