Netoli Rumbonių, Alytaus rajone, plyti Punios šilas - vienas įdomiausių Lietuvos miškų botaniniu požiūriu. Šis miškas, apsuptas 19 km ilgio Nemuno kilpos, yra tarsi atskiras pasaulis, turtingas gamtos ir istorijos paveldo.
Nemuno kilpų regioninis parkas, kuriame įsikūręs Punios šilas
Punios šilas užima 27,2 km² plotą, iš kurių 25,1 km² yra miškinga teritorija. Miško paviršius yra banguotas, vietomis kalvotas, o pietrytinėje dalyje - lygus. Čia galima rasti stačių Nemuno šlaitų ir plokščių arba nuožulnių Nemuno terasų. Vakarinėje dalyje teka trys nedideli upeliai - Nemuno intakai: Laikštė ir du bevardžiai. Dirvožemiai - velėniniai jauriniai liosiški smėliai, slūgsantys ant molių ir priemolių, jauriniai glėjiški priesmėliai bei aliuviniai smėliai.
Šilas yra didžiųjų praeities girių, besitęsusių abipus Nemuno, liekana. 1960 m. Punios šilas paskelbtas botaniniu-zoologiniu draustiniu, o nuo 1992 m. įeina į Nemuno kilpų regioninį parką. Šiaurės rytinė dalis paskelbta Punios šilo gamtiniu rezervatu (4,2 km²). Čia palikta vieta yra nepaliesta žmogaus rankų, galima pamatyti, kaip atrodo nevalytas miškas. Siekiama visą šilą paskelbti lankymui atviru rezervatu.
Ką pamatyti ir nuveikti Punios šile?
Punios šilas lankytojams siūlo įvairias galimybes pažinti gamtą ir istoriją. Prie įvažiavimo į šilą veikia miško muziejus, o rytiniame pakraštyje įrengta skulptūrų ekspozicija. Visame miške įrengtos poilsiavietės, pavėsinės, daug išdrožinėtų žvėrelių statulų.
Punios šilas
- Miško muziejus. Muziejuje galima susipažinti su miško istorija, augalija ir gyvūnija. Čia eksponuojama nemaža medžioklės trofėjų kolekcija, surinkti aplinkiniuose kaimuose naudoti buities rakandai, senoviniai miško ruošos padargai, miško versluose naudoti įrankiai. Prie girininkijos įrengtas žvėrių aptvaras.
- Ąžuolų alėja. Pasivaikščiokite ąžuolų alėja, kurioje įspūdingesniems medžiams suteikti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardai.
- Partizanų bunkeris. Netoliese ąžuolų alėjos galima aplankyti buvusį „Dainavos” apygardos partizanų štabo bunkerį.
- Skulptūrų parkas „Žaltės slėnis”. Kitoje šilo pusėje įkurtas skulptūrų parkas „Žaltės slėnis”, buvusio Smalinyčios kaimo vietoje. Įėjimą į slėnį puošia meistriškai išdrožinėti dviejų žalčių vartai. Aikštelės centre iš didžiulio akmens iškaltas akmeninis aukuras, kurį saugo vaidilutės bei senovės lietuvių dievas Perkūnas.
- Pažintinis takas. Nuo 2024 m. galima pasivaikščioti 8 km ilgio pažintiniu taku.
Punios girininkijos administracijoje galima užsisakyti ekskursijas ir komercinę medžioklę.
Gamtos vertybės
Punios šile auga aukščiausia Lietuvos pušis, per 160 metų išaugusi iki 42 m aukščio ir 65 cm skersmens. Šile galima aptikti 115 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių, 30 jų randamos tik šioje vietoje arba čia jų yra didžiausios populiacijos Lietuvoje. Šile gyvena visos Lietuvoje aptinkamos genių rūšys, juodieji gandrai, jūriniai ereliai, mažieji ereliai rėksniai ir daugybė kitų, tik kurtinių ir tetervinų trūksta.
Mokslininkai rodo kitą ypač retą rūšį - ąžuolinę baktrosporą, kuri randama vos 50-tyje vietų visoje Europoje, nes šioms kerpėms reikia senesnių negu 200 metų amžiaus ąžuolų.
Punios šile yra 2 Punios šilo pilkapynai, Panemuninkų piliakalnis, Padaglės pilkapynas.
Istorija
Punios vardas istoriškai yra susijęs su didvyriškomis lietuvių tautos kovomis su kryžiuočiais. Ant aukšto piliakalnio, kur Punelė įteka į Nemuną, niūkso legendinio Margirio pilies griuvėsių iškasenos.
Istoriniuose šaltiniuose minima, kad 1515 metais Žygimantas Senasis išnuomojo vokiečiui Hanusui Baltajam keturias „būdas“ (Punios, Birštono, Darsūniškio ir Vilkijos) su sąlyga: „Jis ten turi medžius į vančosą ir klepkas dirbti ir pelenus deginti, o mums už tai turi duoti du šimtus kapų grašių kiekvieni metai… o muitą mums turi mokėti taip, kaip kiti moka“.
Devyniolikto amžiaus kai kuriuos kilpėtų panemunių gyvenimo bruožus ir įvykius apibūdina to laiko žymūs žmonės, lankęsi šiose apylinkėse. Čia 1835 metais, būdamas Nemuno tyrimų komisijos pirmininku, lankėsi istorikas T. Narbutas. Pažino šį kraštą, užrašė jo gyvenimo įdomybes, papročius minėtasis St. Moravskis, gyvenęs netolimuose Paverkniuose. Jis keliavęs Nemunu nuo Merkinės iki Kauno. Punią ir paupius trumpai nušviečia VI. Syrokomlia, keliavęs Nemunu, taip pat lenkų archeologas Z. Gliogeris, keliavęs Nemunu nuo Gardino iki Kauno.
Dainavos apygardos štabo bunkeris buvo įrengtas Punios šile, nedidelio upelio šlaite. 1992 m. bunkerį atstatė Juozo Vitkaus Kauno inžinerinio bataliono kariai. Atkurtas šiek tiek mažesnis už originalų, kurio dydis siekė 20 kv. m. Pradinis buvo įkurtas kalnelio šlaite, šalia kurio tekėjo upelis-šaltinėlis, o iki Nemuno buvo apie 250-300 m. Šiuo upeliu, neužšalančiu net ir žiemos laikotarpiu, vyrai jį galėjo pasiekti. Partizanai į vidų patekdavo specialiu įšliaužimu.
Atstatytas partizanų bunkeris Punios šile
Iki Punios šilo veda kelias 1110 Alytus-Punios šilas (Panemuninkai). Šile yra tankus miško kelių tinklas, bet daugelis jų automobilių eismui uždaryti. Šile yra 3 mažos gyvenvietės - Strazdinė, Stražiškės (negyvenami) ir Padaglė.
Išsaugojimo problemos
Štai, vien tik pristabdžius kovos su pavojingais medžių kenkėjais priemones, per 2018-2019 metus kinivarpos Punios šile jau sunaikino 15 proc. šilo eglių, užpuolė pušis ir persimetė į gretimus miškus. Ar apskritai šilą galėsime vadinti šilu, jeigu jame nebeliks kinivarpų nusiaubtų eglių ir pušų? Pagrįstai baiminamasi, ar išliks rezervate unikalūs pušų ir eglių genetiniai medynai.
Aplinkos ministro nurodymu situaciją šile 2019 metų spalio mėnesį įvertinę specialistai nurodė, kokių konkrečių papildomų darbų ir priemonių reikia atskirų buveinių bei jose esančių skirtingų vertybių tinkamai apsaugai, pateikė pasiūlymus negyvosios medienos pakankamumui užtikrinti.
Dr. Žydrūnas Preikša sako, kad šiuo metu Lietuvoje labai gajus noras miškus valyti: „Tai - sovietinio mąstymo reliktas, o miško valymas „sugadina“ situaciją mažiausiai 50-čiai metų. Iš tiesų miško nėra ten, kur jį iškerta, o ne sugraužia kinivarpos.“
Ž. Preikša, palyginęs ilgai žmogaus neliestus miškus (mažiausiai 50 m.) su brandžiais ūkininkaujamais medynais Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos ir dalies Rusijos teritorijose, nustatė milžiniškus retų rūšių gausos ir įvairovės skirtumus.