Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą grandiozinį projektą - išleisti išsamų enciklopedinį Lietuvos ekslibriso kūrėjų žinyną. Tikimasi, kad šis žinynas taps fundamentaliu veikalu, kuriame bus pristatyti XX-XXI a.
Siekiant populiarinti pradėtą veiklą ir skatinti visuomenės susidomėjimą ekslibriso menu, Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesorius dr. Remigijus Venckus kalbasi su skirtingų kartų ekslibrisų ir grafikos meno kūrėjais.
Šiame straipsnyje pristatoma menininkės Ugnės Žilytės biografija ir jos kūrybinis kelias, atskleidžiant jos požiūrį į meną, grafiką ir ekslibrisų kūrybą.
Menininkės kelio pradžia
Ugnė Žilytė gimė menininkų šeimoje: jos tėvas - tapytojas, seneliai taip pat buvo dailininkai. Tačiau užaugo mamos šeimoje tarp literatų. Jos mama ir seneliai - filologai lituanistai, o nuo dešimties ją augino patėvis - estų rašytojas. Baigusi Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau - Vilniaus dailės akademiją, visada dirbo kūrybinį darbą.
Ugnė Žilytė:
"Kai parodų anotacijose ar spaudoje dailėtyrininkai mane pristato kaip menininkę, dažnai pagalvoju, kad man būtų artimesnis dailininkės apibūdinimas. Mažiau pretenzijos, daugiau tikslumo. Baigiau estampą, kuriu lakštinę grafiką, daugiausia giliaspaudę - didesnio formato estampų ciklus. Tačiau mėgstu ir mažąją grafiką, ekslibrisus. Pastaruoju metu vis daugiau laiko praleidžiu tapydama aliejumi. Ir nuolat piešiu: daugiausia aktus ir portretus iš natūros. Dėstau grafiką ir akademinį piešimą Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Gana ilgai buvau kultūros žurnalo „Literatūra ir menas“ dailininkė."
Lietuvos žemėlapis
Susidomėjimas grafika
Ne tik dailininkų senelių ir tėvo namai buvo pilni paveikslų, bet ir jos su mama namų sienos taip pat visada buvo kaip muziejuje. Šeimos kolekcijoje tarp garsių tapytojų drobių buvo ir grafikos atspaudų, iš kurių vaikystėje Ugnei labiausiai patiko Audriaus Puipos litografijos, dovanotos mamai įvairiomis progomis. Jau būdama vaikas puikiausiai žinojo, kaip kuriama litografija ar ofortas, nes pastarąja technika dirbo ir jos senelė, ir tėvas. Dailės albumuose visuomet akį traukdavo monochrominiai kūriniai, o knygose žavėjo iliustracijos senomis graviūromis.
Mokykloje Jūragio Burkšaičio pamokose U. Žilytė pajuto, kad nori kurti grafiką, o L. Lagausko dėka suprato, kaip tai turi daryti. Man ir mano grupiokams labai pasisekė, nes buvome vieni paskutinių Grafikos katedroje, kuriuos šilkografijos mokė Mikalojus Vilutis, tapybos paslapčių - legendinis dėstytojas Raimondas Miknevičius, plakatą - Juozas Galkus, šriftą - Albertas Gurskas, o oforto pradžiamokslį išėjome maestro Leono Lagausko klasėje. Trečiame kurse klausimų nebeliko: ji norėjo, kad specialybės mokytoju būtų pats geriausias katedroje - profesorius Giedrius Jonaitis. Tai žmogus, padaręs jai didžiausią įtaką tampant profesionalia grafike.
Kūrybos tematika
Grafikos ciklas, kaip kiekvienas plačios apimties meno kūrinys, prasideda nuo ilgų ir sudėtingų bendrojo kompozicinio karkaso, visumos, architektonikos paieškų. Pirmiausia tokį ir susirenčiu, vėliau proceso metu jį keičiu ir taisau. Todėl mano paruošiamieji eskizai labiau primena schemų ir tekstų rinkinius. Visada turiu kūrinių darbinį pavadinimą, skirtą tik sau, o „tikrąjį“ duodu, kai darbas yra baigtas. Esu nuosekli: tiek technikos atžvilgiu, tiek temų ir motyvų paieškose. Retai ieškau „ypatingų“ motyvų savo darbams, pasitelkiu tai, kas yra šalia.
Kuriantis žmogus neskirsto savo laiko į kasdienybę ir šventę, darbą ir laisvalaikį. Ir įkvėpimo specialiai nepasisemsi: inspiracijos dažniausiai ištinka netikėtai, net ir pjaunat kieme žolę. Menininko protas turi savybę kurti ir aktyviai, ir pasyviai - vadinasi, nuolat. Kaip dauguma iš mūsų, nesu abejinga socialinėms problemoms, domiuosi politinėmis aktualijomis ir mielai diskutuoju apie tai su bičiuliais. Naujausiuose estampuose pasitelkiau giliaspaudei neįprastą techniką - kelių klišių ofortą. Ilgesnis, techniniu požiūriu sudėtingesnis kelias tik tam, kad išgaučiau raišką, artimesnę tapybai nei grafikai.
Giliaspaudės technika
Ekslibrisų kūryba
Pirmiausia norėčiau patikslinti: ekslibrisas nėra žanras; portretas, natiurmortas, peizažas - tai yra dailės žanrai. O ekslibrisas yra mažosios grafikos sritis. Manau, ekslibrisas ir turėtų būti ypatingas tuo, kad išlaiko labai aiškias taisykles. Tačiau vis dėlto nesuprantu, kodėl reikėtų brautis į per ilgus metus nusistovėjusias taisykles išlaikiusią sritį, kai galima kurti laisvai, neribojant kūrybinių sumanymų, nespraudžiant savęs į tradicijos rėmus. Ir tai ne tik mano vienos požiūris.
Džiaugiuosi, kad svarbiausios, garsiausios ekslibriso bienalės Europoje, gerbdamos tradicijas, išlaiko kanoną ir nepriima į konkursus pseudoekslibrisų ar jau mirusių asmenų knygos ženklų. Deja, mūsų parodų rengėjai dažnai nepaiso šių, mano manymu, esminių ekslibriso principų. „Laimės“, „Kėdės“ ar dar kokių nors abstrakčių dalykų ženklai neturėtų būti vertinami kaip ekslibrisai, juk galima tokius kūrinius pavadinti kitaip.
Žinoma, ekslibrisas jau seniai yra praradęs savo pirmąją paskirtį būti knygoje (nors pažįstu ne vieną žmogų, kuris vis dar tai daro!), tačiau tai yra labai specifinė ir išskirtinė mažosios grafikos sritis, kurios taisyklės vis dėlto neturėtų būti lengvabūdiškai laužomos.
Patikslinu dar kartą: ekslibrisai nėra dedikacijos, tai - nuosavybės ženklai. Dailininkai kuria žmogaus ženklą, o ne dedikaciją jam, todėl kūrinyje turi būti rašoma „Jono Jonaičio ex libris“, o ne klaidingai vartojamas „Jonui Jonaičiui“. Kompromisu galėtų būti „Jonas Jonaitis“, jei norima, kad formuluotė būtų tarsi labiau tarptautiška.
Ekslibrisų populiarumas
Į savo parodas, ypač personalines, žiūriu labai atsakingai. Nepaisant to, puikiai suprantu, kad mano darbai iš tikrųjų rūpi tik man pačiai. Kadangi savo kasdieniniame gyvenime laikausi nuostatos neteršti eterio, taip pat žiūriu ir į savo kūrybą. Kiekvieną delno dydžio darbelį kuriu lyg patį svarbiausią. Be reikalo ar šiaip sau beveik nieko nedarau.
Gerbdama žiūrovą, stengiuosi negaišti svetimo laiko ir todėl nedemonstruoju didelės savo kūrybos dalies. Beje, to paties visada tikiuosi ir iš kolegų. Netoleruoju paviršutiniškumo, atsainumo, nesigilinimo į tai, ką darai ir ką paleidi „į eterį“. Net mažiausią ekslibrisą kuriu atsakingai, ir net negaliu pasakyti, kuris etapas užtrunka ilgiau: surinkti medžiagą apie asmenį, padaryti „namų darbus“, atsirinkti motyvus, sukurti simboliką dažnai sunkiau, nei rasti tinkamą plastinę kalbą. O kadangi dirbu giliaspaudės technikomis - žinoma, darbas su medžiaga tampa ilgas ir sudėtingas.
Retas užsakovas šiandien pageidauja didelio tiražo, nes savo ekslibrisu mieliau papuošia savo kabineto sienas, todėl stengiuosi įtilpti į 10-12, o daugiausia į 20 atspaudų.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| Nuo studijų laikų | Grafiką kuriu beveik tik giliaspaudę, laikui bėgant tai tapo mano savastimi. |
| Prieš gerą dešimtmetį | Sugrįžau prie mažosios grafikos, kai šovė mintis gimimo dienos proga pradžiuginti savo artimą draugę, tuomet dar tik pradedančią savo karjerą, o dabar žinomą fotografę ir operatorę Kristiną Sereikaitę. |
| Prieš trejus metus | Surengiau pirmąją savo ekslibrisų parodą „Mažieji įkvėpimai“. |
Portretai kūryboje
Vienas mėgstamiausių žanrų mano kūryboje - portretas. Per beveik septynerius darbo metus kultūros žurnale „Literatūra ir menas“ nupiešiau virš 150 portretų, tarp kurių apie 20 tapo žurnalo viršeliais ir padėjo man, kaip portretistei, išgarsėti: vėliau kelis portretus, buvusius ant Litmenio viršelių, įsigijo MO muziejus. Portretai-etiudai iš natūros - kita mėgstama mano kūrybos sritis. Su bičiuliais tapytojais Pauliumi Juška ir Agne Juškaite vos ne kiekvieną penktadienį drauge tapome žmones, vėliau surengiame sezono portretų parodą - tikrą šventę sau ir mums pozavusiesiems. Dėsninga, kad portretus dažnai vaizduoju ir ekslibrisuose.
Esu įvaldžiusi sausąją adatą - dirbu titano ir deimantinio antgalio adatomis, kurios leidžia pasiekti maksimalią raišką, todėl dažniausiai portretus ir raižau šia technika. Pastebėjau, kad tie ekslibrisai, kuriuose žiūrovas lengvai atpažįsta jo savininką, akį traukia labiausiai.
Ateities planai
Pastarieji metai - mano intensyvaus pedagoginio darbo Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje metai: šį pavasarį mokyklą baigia, man regis, puiki mano mokinių laida. Tad nenuostabu, kad šiuo metu esu labiausiai susikoncentravusi į jaunųjų grafikų ugdymą ir jų gerą parengimą. Kadangi mano kūrybinė veikla labai plati, neišskiriu ekslibrisų kūrybos kaip ypatingos, itin reikšmingos srities. Apskritai į savo gyvenimą ir kūrybą žiūriu kaip į vientisą procesą: žinau, kad jeigu kažką nuveikiu vertingo, tai visuomet palieka atgarsį.
Mano parodos sulaukia tiek publikos, tiek kritikų susidomėjimo, o pastaraisiais metais sėkmė pašto ženklų konkursuose bei kasmet išleidžiami mano sukurti pašto ženklai suteikė man kur kas daugiau populiarumo, nei siauresnei auditorijai įdomus ekslibrisas. Tačiau su malonumu palaikau „pulsą“ šioje, sakyčiau, uždaroje srityje ir sėkmingai dalyvauju ekslibriso bienalėse ir kituose mažosios grafikos konkursuose bei parodose. To man pakanka, kad jausčiausi pastebėta ir įvertinta.
Pastebėjau, kad grafikai, kuriantys giliaspaudę, yra linkę mistifikuoti savo veiklą. Technologijų išmanymas dažnai sureikšminamas, nes ofortas ir kitos giliaspaudės technikos turbūt labiausiai išmanymo, laiko ir praktinio tikslumo reikalaujančios technologijos. Taip pat - tai procesas, kupinas paslapties. Dailininką dažnai lydi nežinia, kuo viskas baigsis. Esu ne sykį stebėjusi pradedančiųjų nusivylimą, nes ne visada ilgas valandas kurtas vaizdas būna toks, kokio tikimasi. Žinoma, tai meistriškumo ir patirties dalykai. Vadinasi, viską įmanoma įveikti. Dėl tų kelių akimirkų, kai spurdančia širdimi ir užgniaužusi kvapą nuo klišės keliu pirmąjį atspaudą… Tokiais momentais laikas sustoja, užplūsta didžiulis džiaugsmas, jaučiuosi laiminga ir tikiu, kad mano gyvenimas yra prasmingas.