Šiame straipsnyje rasite išsamią informaciją apie Raitininkų seniūniją, įskaitant istoriją, lankytinas vietas ir apgyvendinimo galimybes. Taip pat aptarsime Antano sodybą ir kitas įdomias vietas aplinkiniuose kaimuose.
Alytaus herbas
Alytus: Baltosios Rožės Miestas
Rašytiniuose šaltiniuose Alytus pirmą kartą paminėtas 1377 m. Manoma, kad Alytaus vardas kilęs iš piliakalnio papėdėje tekančio upelio pavadinimo - Alytupis. 1581 m. birželio 15 d. Alytui buvo suteikta Magdeburgo (savivaldos) teisė ir herbas - balta rožė raudoname fone. Todėl šiandien Alytus dar vadinamas baltosios rožės miestu.
XIX a. Alytus paskelbtas III klasės tvirtove: pastatytos trejos kareivinės, trys tiltai, supilti fortai, nutiesti plentai. Per Pirmąjį pasaulinį karą Alytus tapo apskrities centru.
Po Nepriklausomybės kovų (1918-1920 m.) Alytus buvo didžiausias apskrities miestas, regiono kultūros ir švietimo centras. Jam buvo suteiktas kurorto statusas, kurį vėliau pakeitė - pramonės centro pavadinimas.
Alytaus Bažnyčios
Alytaus Šv. Liudviko bažnyčia pastatyta 1524 m. Jai sudegus, 1818 m. iškilo mūriniai klasicizmo stiliaus maldos namai. Tai vienas seniausių Alytaus pastatų. Bažnyčios varpinėje skamba garsiausio Lietuvos liejimo meistro Jono Delamarso 1669 m. nulietas varpas. Beje, šio meistro išlietas varpas Vilniaus Katedros varpinėje praneša miestiečiams valandas.
Legenda byloja, jog Jonas Delamarsas liejant varpus visuomet įdėdavo savo mylimosios plauką, todėl jų skambesys buvo toks ypatingas. Šv. Liudviko bažnyčia įtraukta į Šv.
Kita Alytaus bažnyčia, Šv. Angelų Sargų, pastatyta 1830 m. vietoje dar XVII a. čia stovėjusios Šv. Onos koplytėlės. Dabartinis bažnyčios interjeras neobarokinis, todėl spalvingas ir puošnus, yra meninę vertę turinčių sakralinių vertybių. Šalia bažnyčios esančiose kapinėse ilsisi 114 savanorių, žuvusių kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Tarp jų ir Antanas Juozapavičius, pirmasis karininkas, kritęs nuo bolševikų kulkos 1919 m. vasario 13 d. ant tilto Alytuje. Ši bažnyčia visuomet buvo kareiviškieji maldos namai.
XX amžiaus pradžioje čia buvo Pakrovskajos cerkvė, kurioje lankėsi Alytuje įkurdinti tuometės carinės Rusijos kariai. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui cerkvė rekonstruota į bažnyčią, pašventinta Šv. Kazimiero vardu ir šalia jos įsikūrusiems ulonams tapo Įgulos bažnyčia. Sovietmečiu joje buvo druskos sandėlis, vėliau - įsikūrė mašinų gamyklos klubas. Atgimimo laikotarpiu bažnyčia grąžinta tikintiesiems.
Nemunaitis: Miestelis prie Nemuno Kranto
Nemunaitis prieš daugelį amžių įsikūrė ant pušynuose skendinčio Nemuno kranto. Tai, kad miestelis yra neatsiejamas nuo Nemuno, liudija ir jo pavadinimas: Nemunaitis - dzūkiškas malonybinis Nemuno vardas.
Legenda pasakoja, kad prieš daug amžių čia sustojo iš užjūrių atplaukęs vikingų vadas Nemonas. Patiko jam gyventojų svetingumas ir rūpestis. Išvykdamas apdovanojo visus įvairiais turtais. Dėkingi gyventojai vado garbei pavadino vietovę Nemunaičiu.
Nemunaičio pilis minima 1384 m. kryžiuočių karų aprašymuose, nuo 1387 m. minimas Nemunaičio miestelis. Po Žalgirio mūšio nelikus priešų grėsmės, miestelis tapo svarbiu miško ruošos ir prekybos centru. 1792 m. Nemunaičiui buvo suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas, kuriame pavaizduotas šv. Kazimieras. Istorinių negandų metu savivalda ir herbas buvo panaikinti. 1999 m. lapkričio 10 d. prezidento dekretu buvo atkurtas Nemunaičio istorinis herbas.
XIX a. Nemunaičio apylinkės ėmė garsėti mineralinėmis versmėmis, tačiau kurortu vietovė nepaskelbta.
Lankytinos Vietos Nemunaityje
- Kryžius: Stovintis netoli bažnyčios, iš betono išlietas 1934 metais. Jį iškilmingai pašventino kunigas A. V. Želnia. Paminklą projektavo ir darbams vadovavo broliai V. ir J. Jarmalos, jiems talkino ir kiti parapijiečiai.
- Paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę: 1939 m. mokytojo A. Saulevičiaus iniciatyva į Nemunaitį buvo pakviestas žymus to meto skulptorius V. Grybas. Jau po metų miestelį turėjo papuošti Paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau pasikeitusi politinė santvarka pakeitė šiuos planus. Ilgus metus skulptūrai teko buvoti įvairiose vietose. Vietos bendruomenės iniciatyva 1989 m. ji išlieta iš naujo ir atidengta 1990 m. vasario 16 d. Tai paskutinis V. Grybo darbas.
- Pranciškonų vasarnamis (Vytauto g.): Vietos gyventojų vadinamas vienuolynu, pastatytas 1933 m. kaip poilsio namai broliams pranciškonams. Sanatorija buvusi tolokai nuo Kretingoje įsikūrusio pranciškonų centro ir trumpalaikiam poilsiui į jį atvykti būdavo ne taip paprasta, 1937 m. pranciškonai atsisakė teisių į pastatą. 1945 m. kovo 6-osios naktį prie jo prisiekė 120 A. Ramanausko-Vanago vadovaujamų partizanų.
- Žydų kapinės: Prieš įėjimą į kapinių teritoriją stovi akmens plokštė, kurios centre, juodo akmens fone, iškalta „Čia ilsisi Nemunaičio žydų palaikai. Šventa ramybė jiems“.
- Akmuo Nemune: 1872 m. Nemunu plaukęs žymus lenkų archeologas, etnografas ir kultūros istorikas Z. Gliogeris apie šį akmenį rašė: „Prie miestelio iš Nemuno glėbio iškilęs didžiulis akmuo. Iš tolo jis man pasirodė kaip pakrantėje stovintis bokštas.“ Šioje vietoje 1877 m. buvo įsteigta vandens matavimo stotis. Vieta parinkta kaip tik dėl čia pūpsančio didžiulio akmens.
Nemunaičio bažnyčia
Makniūnai ir Muiželių Giminės Atminimas
Muiželių giminės atminimui skirtas paminklas pastatytas Makniūnų k. kapinių šiaurinėje dalyje. Kapinės įrengtos XIX a. pr. Ilgą laiką čia buvo laidojami vien tik Muiželių šeimos atstovai (XIX a. pr. Makniūnus nusipirko caro armijos kariškis Jonas Muiželis). Vėliau imta laidoti ir kitus Makniūnų kaimo gyventojus (laidojama iki šių dienų). Iki Antrojo pasaulinio karo paminklas buvo su marmuriniu kryžiumi ir marmurine lenta. Po karo kryžius buvo nudaužtas, o marmuro lenta suskaldyta į tris dalis.
Subartonys: Laukų Dzūkų Kaimas
Subartonių kaimas įsikūręs tarp Gelovinio, Gilšės, Linamarkės, Pakelinio, Kampinio ežerų, netoli Subartonių miško. Subartonių kaimo istorinė praeitis nėra detaliau tyrinėta. Žinomas 1773 m. Subartonių vardo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Tačiau žmonės šiose apylinkėse pradėjo kurtis daug anksčiau.
Po 1708-1711 m. siautusio maro į Subartonis pradėjo keltis gyventojai iš kitur. Be lietuvių čia apsigyveno lenkai, žydai, gudai. Pietinėje kaimo dalyje buvęs dvaras XIX a. pradžioje priklausė dvarininkui Aleksandrui Karlovičiui. Dvaro savininkas dalyvavo 1830 - 1831 m. sukilime, buvo Netiesų dvaro savininko A. Elsnerio, vadovavusio Merkinės apylinkių sukilėliams, pavaduotojas. Nuslopinus sukilimą, dvaras buvo išdalintas atkeltiems rusams sentikiams. Beveik visi jie buvo Žukai, todėl ta kaimo dalis buvo pradėta vadinti Žukauka.
Po 1863-1864 m. sukilimo caro valdžia atkeltų rusų kolonistų vaikams įsteigė parapijinę cerkvės mokyklą, veikusią iki I Pasaulinio karo. Gyvavo ir daraktorinės mokyklos. 1845 - 1888 m. Merkinės apylinkėse vaikus lietuviškai mokė Julius Jaciunskas, Mykolas Kuliešius, Motiejus Svirskis ir kiti. Subartonių neaplenkė 1919 m. nuo Vilniaus besiveržiantys lenkai.
1919 m. vasarą kovai su jais vietose buvo organizuojami šaulių kovos būriai. 1920 m. Lenkijos kariuomenė užėmė Merkinę, Kačingę, Subartonis. 1920 m. spalio 9 d. Nuo 1927 m. Vinco Mickevičiaus - Krėvės rūpesčiu buvo leista Subartonyse įsteigti antrąjį komplektą Samūniškių mokyklos. Steigėju buvo paskirtas mokytojas Jonas Paulaitis. Į mokyklą savo vaikus leido ir rusai iš Žukaukos.
Subartonių kaimas bene ryškiausiai atstovauja laukų dzūkams. Tai gatvinis valakinio tipo kaimas. Skirstymas į vienkiemius prasidėjo tik 1930 m., bet ne visi gyventojai į juos kėlėsi, dalis liko senose vietovėse. Į vienkiemius neišsikėlė ir rašytojo V. Krėvės tėvai, turėję pusę valako žemės, todėl dabartinis muziejus yra toje pačioje vietoje, kur stovėjo rašytojo tėvų namas.
V. Krėvės muziejus pradėtas kurti 1959 m. 1992 m. iš JAV pargabenti rašytojo ir jo žmonos palaikai ilsisi Subartonių kapinaitėse.
Po karo buvo įkurtas Merkinės tarybinis ūkis, jam priklausė ir Subartonių kaimas. Pokario metais apylinkėse aktyviai veikė partizanai. Pasak vietinių kaime dažnai lankydavosi iš aplinkinių kaimų kilę partizanai, ypač iš Masališkių. Subartonių miške 1947 m. žuvo partizanai Pikuolis ir Rytas.
2007 m. birželio mėn. Subartonyse atidarytas Lietuvos totorių buities bei kultūros muziejus. Muziejaus įkūrėjai totorė Liusė Gaidukevičienė ir lietuvis Vladas Gaidukevičius.
Vinco Krėvės muziejus Subartonyse
Merkinė: Gamtos Grožis ir Istorija
Muziejus įkurtas 1939 m. Profesorius Česlovas Kudaba yra sakęs: „Merkinės apylinkių gamtoje aptiksime beveik visus kraštovaizdžio variantus. Reljefo skulptūros bei kraštovaizdžio įvairumu Merkinę pranoksta tik Vilniaus apylinkės. Nėra Merkinėje tik... jūros krantų“.
Merkinė garsi ne tik savo gamtos grožiu, bet ir istorija. IX tūkst. pr. Kr. Nemuno, Merkio, Stangės ir Straujos upių santakoje įsikūrė bene pirmieji Lietuvos gyventojai. Istorikai romantikai teigia, kad Merkinę įkūrė vikingai. Merkinės pilis dažnai minima Vygando Marburgiečio ir Jono iš Posilgės kronikose, kryžiuočių kelių aprašymuose.
Merkinės apylinkių miškuose medžiojo karaliai ir kunigaikščiai, mieste skambėjo keturių bažnyčių, cerkvės varpai, dviejuose vienuolynuose vienuoliai alumnus mokė lotynų kalbos, poetikos ir retorikos, nuo XVII a. Čia istorinius ženklus paliko Vytautas Didysis ir Jogaila, kuris 1387 m. Merkinėje pasirašė Magdeburgo teisę Vilniaus miestui. Daugelis Lietuvos valdovų yra teikę privilegijų Merkinei, o Žygimantas Augustas 1569 m. miestui suteikė Magdeburgo teisę ir patvirtinto miesto antspaudą su vienaragiu. 1648 m. Merkinėje mirė Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza IV. Vilniaus universiteto profesorius, poetas K.
Miesto klestėjimą nutraukė 1655-1661 m. karas su Rusija. Merkinė buvo sudeginta ir jos nepavyko atstatyti. 1776 m. naikinant savivaldą mažesniems miestams, ji panaikinta ir Merkinei, tačiau 1791 m. rugpjūčio 1 d. miestiečiai, susirinkę į senąją rotušę, išrinko naujus laisvojo miesto valdžios ir teismo organus. Bažnyčioje buvo prisiekta gegužės 3 d. Konstitucijai, eisenoje nešamos vėliavos, valdovo Augusto Poniatovskio portretai, šaudoma iš patrankų, iliuminuota rotušė.
1794 m. T. Kosčiuškos sukilimo metu rusų kariuomenė, bėgdama iš Vilniaus, miestą sudegino. Kai kurių istorikų teigimu, trys bažnyčios, rotušė, jos bokšto laikrodis ir varpinė sudegė per 1882 m. gaisrą, tačiau galutinis miesto žlugimas sietinas su Lietuvos valstybingumo panaikinimu 1795 m. Rotušės likučiai buvo nugriauti 1885 m., o jos vietoje 1888 m. pastatyta cerkvė.
1935 m. Merkinėje pirmą kartą Lietuvoje švenčiama „Senovės diena”. Iš tos šventės išaugo „Amatų dienos”, švenčiamos įvairiuose Lietuvos miesteliuose. 2003 m. Merkinėje įvyko antrasis Dzūkijos kultūros kongresas. 2016 m. Merkinė buvo paskelbta Mažaja Lietuvos kultūros sostine.
Merkinė
Apgyvendinimo Galimybės
Planuojantiems apsistoti Alytaus rajone, yra įvairių apgyvendinimo galimybių:
- Viešbutis „Dzūkija“**
- Viešbutis „Odė“**
- Viešbutis „Senas namas“***
- Viešbutis „Šolena“ **
- Viešbutis „Vaidila“ ***
- Svečių namai „Linas“ ***
- Svečių namai „Gilės“ **
- Nakvynės paslaugos „Prie ąžuolo“
- Nakvynės paslaugos Alytaus sporto ir rekreacijos centre
- Apartamentų nuoma „Alytus Guesthouse“
- Alytaus kolegijos bendrabutis
- Alytus profesinio rengimo centro bendrabutis
- „Girinio sodyba“
- Sodyba „Po Uosiu“
- Sodyba „Pas Algirdą“
- Sodyba „Pas Robertą“
- Radzevičių sodyba
- Remeikių sodyba
- Stasio Slavinsko sodyba
- Viliaus Vaicekausko sodyba
- Merkinės dvarvietė (Bus atidaryta nakvynės vieta 2020 m. pavasarį)
- Bonos kalno namai
Maitinimo Įstaigos
Alytaus rajone galima rasti įvairių maitinimo įstaigų:
- Restoranas „Senas namas“
- Dzūkų alaus restoranas
- Restoranas „Carpe Diem“
- Restoranas/alaus rūsys „Vaidila“
- Kavinė „Dzūkų svetainė“
- „LI Sushi“
- „Centro terasa“
- „Lulu Grill“
- Kavinė „Pušis“
- Kavinė „Skrydis“
- Picerija „Miami Pizza House“
- Danutės Jazukevičienės IĮ kavinė
Kita Naudinga Informacija
- Alytaus r. savivaldybės viešosios bibliotekos Nemunaičio filialas
- Alytaus turizmo informacijos centras
- Alytaus rajono kultūros centras
- Nemunaičio seniūnija
- Asociacija „Nemunaičio bendruomenė“
- Raitininkų seniūnija
- Asociacija „Makniūnų sodžiaus bendruomenė“
- Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninė
- Alytaus poliklinika
- Alytaus miesto savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centras
- Alytaus rajono savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centras
- Policija
- Centrinis paštas
- Autobusų stotis
- Merkinės ambulatorija
Maršrutas paruoštas bendradarbiaujant su Lietuvos Šv.
Ši informacija padės jums geriau pažinti Raitininkų seniūniją ir planuoti savo kelionę!
tags: #raitininku #senunija #antano #sodyba