Mindovė – Litvos Karalius: Istorija, Kalba ir Teritorija

Mindovė - pirmas karalius Europos rytuose, padėjęs mylinčio Dievo Šviesos atėjimo pradžią į milijonų šios tamsos viešpatystės gyventojų širdis. Jis - pirmas ir vienintelis Litvos karalius, kuris pavertė mažai žinomą šalį į galingą Europos valstybę. Nūnai jos teritorija užima Baltarusiją, Lietuvos pietinę pusę, bei Latvijos, Ukrainos, Rusijos galinių vakarų ir Lenkijos šiaurės rytų dalis.

Litvos Karalystės teritorija Mindovės laikais

Kalbos Ypatumai

Tais laikais buvo kiek kitos kalbos. Lotynų, viduramžių rusų ir vokiečių suprantamos ir šiuo metu. Visai nesenai baltarusiai ir ukrainiečiai išrado kitokias nuo jų metraščių kalbos vos suprantamos savo kalbos. Pas pirmus visuose pavadinimuose „в“ pakeitė „ў“ arba „в“, „д“ - „дз“ arba „д“, „е“ - „э“ arba „е“, „и“ - „ы“ arba „и“, „о“ - „а“, „ш“ - „шч“ arba „ш“. Ukrainiečiai „e“ pavertė į „ї“, „и“ - į „i“ arba „и“, „о“ - į „i“, „е“ arba „о“.Senovinis Kijėv tapo Kyjivu, o Dnepr pavadino Dnipro. Ir lietuviai, pripratę prie naujovintų žodžių, nūnai vos supranta senus.

Anksčiau nebuvo tokių žodžių kaip: Lietuva, kunigaikštis, Vilnius, Naugardukas, Karaliaučius, Mindaugas,… Vietoj jų tarė: „Litva, vadovas arba knezj, Viljne, Novgorod, Kunigėsbėrg, Mindovė“. Karalius buvo „vadas“, imperatorius - „valdovas“, o visagalis Dievas - „Valdas“.

Praeitame amžiuje lietuvių kalbos žodyną gerokai papildė skurdžiais ir juokingais kaimiškais žodeliais. Dabar knezj tapo kunigaikščiu, bojar ir jo tarnas - bajoru, o lakėj - liokajumi. Ką darysi, jei kaimiečiams popo sūnelis - tiesiog „kunigaikštis“ atrodė knezju.

Litvos Pavadinimo Istorija

Nepaisant, kad Kvėdlinburgo analuose “Litva” minima 1009 metais, ji buvo šimtus metų ir ant jos monetų kalė LITVA (nuotr. 1 - 1548 metų grašis nukaltas Viljneje), nuo XIX amžių pradžios lietuviai pradėjo vartoti savo „Lietuva“. Jis atsirado iš klaidingo lenkų istoriko Vijuk-Kojalovičo žodžio „Littwa“ perskaitymo, kaip Lituva, ir noro sujungti du skirtingus pavadinimus Lituva bei Letuva į vieną.

Lietuvos moneta

Veikiai vietoj Litvos, Mindovės, Kėjstuto, Vitovto ir kitų atsirado „Lietuvos Didžioji kunigaikštystė“, Mindaugai bei Kęstučiai su Vytautais. Šalia Kionigsbėrg pavadintas Kaliningradu - abu prasideda iš K, bet Kionigsbėrg - vokiečių. Šiljdkrug tapo Šilute, Soleniki - Šalčininkais, Solensk - Druskininkais, Mėrėc - Merkine ir taip toliau. Pakeitęs pavadinimą Mėmėlj į Klaipėdą, sulygino su žeme miesto kapines, ir „gyventi pasidarė linksmiau“…

Logika buvo paprasta - negailėk svetimo, sunaikink jį, arba perdaryk. Kryptingas praeities naikinimas prarijo ne tik vardus ir pavadinimus, bet ir tvirtoves, pilis, dvarus, namus, kapines ir nesuskaičiuojamą daugybę kultūros dalykų.

Šiuolaikiniai rašeiviai, pakeitę žodžių prasmes, kartu su “istorikais“ pavertė ir praeitį į savo fantazijas. Nežinojimu ir daugybe darbų jie iškreipė ir perdarė ją į juokingas pasakas savo mitinėms istorijoms. Rezultate, prie visų Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos ir ypač Lietuvos metraščių, senovinių raštų, dokumentų ir žemėlapių reikalingi gausingi vertimai ir paaiškinimai.

Istorijos Tikslumas

Istorija turi tiksliai atspindėti praeitį. Pagal savo esmę ji yra tautos savižina, ir kuo daugiau joje šviesos ir tiesos, tuo aukščiau stovi tauta. Jos tikras tikslas yra tame, kad praeitis būtų tokia pat ryški, kaip ir dabartis. O jos vieninteliai kriterijai - faktai ir tiesa.

Todėl visi vardai ir pavadinimai pateikiami jų originaliame skambėjime. Juose raidės „ae“ „y“, „ė“, „io“, „iu“ bei „sč“ perduoda rusų atvirą „э“, „ы“, „е“, „ë“ „ю“ ir „щ‘, raidės „ja“ ir „e“ - „я“, o „j“ - „ь“ arba minkštus priebalsius, „Ė“ - „Э“, „Jė“ - „Е“. Tai liečia ir kitų kalbų garsus. Ir, kur įmanoma, vengiamos lietuviškos galūnės.

Dalį pirmųjų vardų atstoja antri arba jų sutrumpinimai, pavyzdžiui: Mindovė - Izeslav, Svordhot - Danil, Batu-han - Batu. Slavų galūnių „-ovič“ ir „-ič“ prie tėvavardžių aristokratai nenaudojo.

Visų žemių- teritorijų tarp vandens ruožų pavadinimai užrašyti lotyniškai. Bendras žemių sąrašas - teksto gale. Jų prasmės aiškina anglų kalbą. Senovinių žemių ribas galima atstatyti tik pagal XX amžiaus vidurio karinius žemėlapius, nes vėliau pakeitė daugelio upių vagas ir dingo daugybė pelkių bei upelių.

Toliau pateiktas visų karaliaus miestų ir pilių sąrašas su jų pririšimu ir aprašymais.

Pagrindiniame rusų tekste paliktą pagal išgales kalbą XIII amžiaus šaltinių. Jos vertimas į dabartinę kalbą netikslingas.

Kartojimo išvengimui, žodžiai: ėjo, paėmė, žuvo, jo ir panašūs jiems, kartais pakeičia artimi pagal prasmę arba papildantys žodžiai. Kvailas žodis „kunigaikštis“ pakeistas senoviniais „vadovas“ arba „knezj“.

Visi atstumai duodami nuo miestų ar kaimų centrų.

Neretai, tik dėl supratimo patogumo, seni matai pakeisti naujais.

Šaltiniai

Gausią informaciją apie praeitį galima rasti viduramžių monetose. Jose mažomis raidelėmis, kurių dydis siekia 0,05 mm, išvardyti senjorų titulai, vardai, jų žemės, miestai, pilys ir daugybė kitų žinių.

Pradžioje tekstus ir piešinius nubrėždavo ant vieno arba kelių vaško blynų. Juos atšaldydavo ledainėje ir suspausdavo su kitu šiltu (apie 50˚C temperatūros) blynu. Paskui veiksmą kartojo daugiau nei šimtą katrų, sumažindami ruošinio dydį iki monetos skersmens. Po to mažą blyną užliedavo moliu, molinę formą - auksu, auksinę - plienu. Gautu antspaudu kalė monetas. Apsaugojimui nuo oksidacijos, varinių monetų paviršius dengdavo labai plonų sluoksnių aukso.

Šią technologiją naudojo ne tik Rusės kalėjai, bet ir kitų šalių meistrai iki XV amžiaus pradžios. Ji nuo seno atsirado dar Egipte ir buvo skirta įvykių įamžinimui ateitieskartoms, kurios sugebės perskaityti per lupą vos matomas raides. Jau tada suprato, kokie trumpaamžiai yra papirusas ir popierius.

Senovinė moneta

Jei pinigo atvaizdą padidinti kopijavimo aparatu, tada pilkame fone išryškės gausios, tarp savęs suraizgytos raidžių virtinės, kurių skaitymui reikia patirties ir ilgalaikio triūso. Daugkartinis atspaudų uždėjimas ant vieno neatmeta atsitiktinių, bet labai retų klaidų dalyje skaičių, bei kartą aptiktų pamirštų vardų arba pavadinimų.

Mindovės 1249 ir 1260 metų monetose (abi po ¼ sidabrinio) matosi žodžiai: “MИHДOBE” ir “MINDOVEKOPOЛЬ MCCLX Xpi” - Mindovė karalius 1260 Kri(staus). Užrašai ant jų sudaro rusų kalba, aristokratų dialektu parašytą 1206-1260 metų karaliaus metraštį.

Vėlesnius įvykius papildė tekstai iš Trėnjjotos 1264 ir Vojšėlko 1266 metų pinigų.

Suklydimą, kad tais laikais Litvoje ir Rusėje nebuvo monetų, neigia ne tik jų buvimas. Rusės metraščiuose jos minimos nuo 859 metų. 1019 metų Rusės knezjo (1019-1054) Jaroslavo Gėorgo įstatymų kodekse “Rusų Tiesa” pateikiama visa pinigų sistema ir monetų pavadinimai. IV Novgorodo metraštyje 1170 metais išvardytos prekių kainos.

Hėnriko iš Lėttios Senosios Livonijos kronikoje, Rygos vyskupas Aljbėrt, užgrobęs 1209 metais rusų miestą Gėrsiką, surinko jame didelį grobį daiktais ir pinigais. 1228 metų Smolensko sutartyje su Ryga ir Gotlandu minimos sidabrinės grivinos, kunų grivinos, nogatos, Smolensko kunos ir vėkšos - atitinkamai: luitas sidabro 204,756 g svorio, 48 ir 12 kunų, 1,066 g svorio sidabrinis bei ½ jo. Tvėrės metraštyje 1231 metais pateikiamos kainos Novgorode ir Smolėnske su pavadinimais: grivina sidabro, grivina ir kuna.

Ipatjėvo metraštyje 1256 metais paminėta jatvegų (tuomet gentis Mindovės valdžioje) duoklė monetomis: "čėrnyjė kuny i bėlj srėbro" - juodi arba variniai pinigai ir sidabriniai. 1263 metų Jaroslavo sūnaus Novgorodo Didžiojo knezjo (1263-1272) Jaroslavo rašte minimi „vėkši“. 1936 metų A. Orėšnikovo kataloge "Dėnėžnyjė znaki domongoljskoj Rusi" rodomos Rusės monetos iki 1125 metų. 1901 metų I. Liubomudrovo kataloge "Starinnyjė cėnnyjė russkijė monėty" pavaizduotas Jaroslavo sūnaus, Vladimiro knezjo (1272-1276) Vasilijo sidabrinis su užrašu: "вели кня василеи яpoc".

Taigi, monetos Rusėje ir Litvoje buvo. Tik po aštuonių amžių jų beveik nebeliko.

XIII amžiaus įvykių atskleidimui prireikė daugybės kitų šaltinių. Jų tarpe 1226 Hėrmanno iš Balko, 1255 Vasiljko, 1260 Bėrkė, 1264 Trėnjjotos, 1266 Vojšėlko, 1275 Mintėljo, 1280 Trojdėnto ir 1421 metų Pskovo monetos. Be to: Ipatjėvo, Novgorodo I ir IV, Sofijos, Tvėrės ir Pskovo metraščiai, Detalus metraštis nuo Rusijos pradžios iki Poltavos batalijos (1792 m. leidimo 2 dalis), Lenkijos, Vengrijos, Prūsijos, Livonijos bei Eiliuotos Livonijos kronikos, Mindovės ir popiežių: Innocėntijaus IV, Alėksandėro IV, Urbanaus IV bei Klėmėnso IV raštai, 1312 metų popiežiaus įgaliotinio Francisko iš Milano liudininkų apklausa, J. Dlugošo "Opera omnia", Kirakoso iš Gandzos Armėnijos istorija ir Rašido ad-Dino Metraščių rinkinys. Tai - pagrindiniai istoriniai šaltiniai.

Dalį žinių suteikia Baltarusijos ir kaimyninių šalių archeologų radiniai.

Šie šaltiniai leidžia atskirti tiesą nuo šiuolaikinių "žinovų" aiškinimo, kurie iki šiol klaidina nesenai atsiradusiais vardais, pavadinimais ir kvailomis fantazijomis. Jiems yra "Lietuvos valdovas Mindaugas" ir daugybė panašų išgalvojimų. Žiūri ir nemato, klausydami - negirdi ir nesupranta. Tuo laiku, kai visur kaimyninėse valstybėse buvo monetos ir raštas, jų „Lietuvoje“ dar gyveno laukiniai. Tačiau melo ilgam nepaslėpsi, anksčiau ar vėliau jis paaiškės.

Šeima ir Giminė

Pirmas Litvos karalius gimė 1192 metais rugpjūčio 15 Putivlje (miestas Ukrainos šiaurėje). Jo tėvas - Vladimir Valdėmar Piotr (1173.10.20-1255.4.3). Jis buvo Putivljo (1185-1198, 1207-1209), Novgorodo-Sėvėrskijo (1198 - 1206), Tėrėbovljo (1204-1209, 1235-1255) ir Galičo (1206-1207, 1209-1211) knezj. O jo tėvas - Svetoslavo sūnus Igorj Gėorg (1151.4.2-1202.12.29) - Novgorodo-Sėvėrskijo (1180-1198) ir Čėrnigovo (nuo 1198 m.) knezj. Svetoslavo protėviai kilo nuo danų vado Skjoldo (237 m. gimimo) ir Danijos (845-850), bei Rusės karaliaus (nuo 875 m.) Rioriko (802-879.2.23, nuotr. 7- jo profilis, perpieštas iš 910 m. monetos).

Riuriko antspaudas

Mindovės motina - Sofija Svoboda Rahilj-hanum (1165-1221.8.22) - polovų ir hvalisų (žydų) chano t.y. vado (1171-1187) Končako Mojšė-hano, 71-jo tiesioginio Izraelio karaliaus (1005-965 metai pr. m. e.) Davido palikuonio, dukra. Jos protėviai buvo žydų karaliai, hazarų (Vidurinės Azijos ir pietryčių Europos tauta) hakanai (valdovai) ir polovų chanai.

Mindovė (vikingų kalboje min dovė reiškia mano balandis) turėjo dar ir slavišką vardą Izeslav.

Rusų metraščiuose „Mindovė“ pavirto „Mindog“ arba į „Mindovg“, o lotynišame aprašyme „Descriptiones terrarum“ - į „Mendog“. Savo laiškuose lotynų kalba karalius vartojo įžanginius žodžius: „Myndowe dei gra rex Lettowie“ - „Mindovė, dievo malonei Lėttovijos karalius“. Tas pats vardas yra ir Senojoj Livonijos kronikoje. O Eiliuotoje Livonijos kronikoje - „Mindowe“ ir „Myndowe“.

Ipatjėvo metraštyje 6743 (1235-1236) metais užrašyta: „litvu, Mindoga, Izeslava Novgorodskogo“ - „litvus, Mindogą, Novgorodo Izeslavą“. 6763 (1255-1256) m. Izeslav žygyje į Galič paimtas Romano į nelaisvę. Po to Vojšėlk (Mindogo sūnus), sudaręs su Danilu (Romano tėvu) taiką, ištekino Mindogo dukrą už Švarno (Danilo sūnaus) Priėmęs vienuolystę, tapo vienuoliu, atidavęs Romanui Novgorod nuo Mindogo, o nuo savęs: Voslonim, Volkovysk ir visus miestus. Rusų metraščiuose Vladimiro Igorėvičo sūnus Izeslav buvo Tėrėbovljo, Novgorod-Sėvėrskijo, Kijevo ir Litvos Novgorodo, o Mindog arba Mindovg - Litvos Novgorodo knezj. Be to, detaliame metraštyje 6756 (1248-1249) metais Mindog - Sėvėrijos, t. y. Novgorodo-Sėvėrskijo valsčiaus knezj.

Deja, istorikai to nepastebėjo ir jiems „Mindovg“ arba „Mindaugas“ - ne Izeslav.

Simono Grunau Prūsijos kronikoje "Myndove", nugalėjęs Kijevo knezją, užkariavo visą "Littau" - 200 mylių (1506 km) ilgio ir pločio kraštą, kurio liaudis duoklę lig tol mokėjo savo Kijevo ponui.

Galima patikslinti - iš 1052 meto Rusės knezjo (1019-1054) Jaroslavo Gėorgo sidabrinio, kad litvai mokėjo jam duoklę nuo 1040 metų, o žemaitai - nuo 1043 metų.

Dabarties istorikai ir to neįžvelgė, o XIII amžiaus vidurio "Lietuvos" plotą jie sumažino beveik šimtą kartų. Tais laikais karalystė Litva nebuvo rajonas su keliais miesteliais, o buvo galinga didvalstybė su dešimtimis miestų ir šimtais pilių.

Valdėmaro broliai: Putivljo (1198-1207), Zvėnigorodo (1206-1208, 1209-1211), Galičo (1207-1208) knezj Roman Avgust Hardvulf Baklaver ir Kursko (1198-1206), Pėrėmyšljo (1210-1211) Vladimiro-Volynskijo (1206-1207) knezj Svetoslav Hardsvord. Svetoslavo dukra Agafija 1207 m. ištekėjo už Mazovijos (1207-1247) ir Kujavijos (1202-1231) hercogo Konrado I (1187-31.7.1247). Ji mirė 1242 metais.

Mindovės mamos broliai: Žemaitijos ir Kuronijos (1248-1252) knezj Vikint Sakal-han Bulmor (1182.10.2-1252), polovų chanas (1188-1223) Batu-han Bastyr-han Josėf-han (gimė 1185.8.15 Samkėrce-1255.11.6), Bėrkė-han Jakub (1187-1266), Bėrkėčar, Sakanak ir vyresnis - Ičan-han.

Žinomas Mindovės brolis - Gėrsikos (dabar - Krustpils Latvijoje) knezj (1202-1234) Vsėvolod Dovsprunk (1187-1234.8.5). Jo žmona, Sutojo iš durutų genties sūnaus kumanų chano (1223-1241) Kotano dukra. Jos sūnūs: Tovtovil Svetoslav Fėofil Sas-han (gimė 1204.3.6) ir Ėdivid Valėnt. Dovsprunko dukra ištekėjo už visos Rusės patvaldžio Romano Suzsajėro sūnaus, Galičo knezjo Danilo Svordhoto (1201.2.24-1264). Mindovės sesers Zinaidos Saros (1189-1254.9.8, mirė Svisloče) ir Svetoslavo Konstantino Svordhoto (1177-1245, žuvo mūšyje su totoriais) sūnus - Žemaitijos (nuo 1256 m.), Mėnsko (nuo 1239 m., dabar - Minsk), Turovo (1223-1241) ir kitų miestų knezj Trėnjjota (1205-1264).

Knezj

1206 metais galingos Čėrnigovo, Kijėvo, Smolėnsko, Ovručo (miestas 160 km į šiaurės vakarus nuo Kijevo), polovų, bėrėndėjų (gentis iš Rosjo upyno į pietus nuo Kijevo), Valdėmaro, jo brolių, kitų Rusės knezjų ir lenkų kariaunos nusikreipė į Galič (miestas netoli Ivano-Frankovsko Ukrainoje). Palikęs miestą, visos Rusės patvaldžio Romano našlė su mažamečiais sūnumis Danilu ir Vasiljko Svordvotu (1203.11.27-1271) pabėgo į Vladimir-Volynskij. Atvykęs ten Hungarios(Rusų metraščiuose - „Ugorskij“ - Vengrijos, tada apimančios dabartinių Vengrijos, Slovakijos, Rumunijos, Užkarpatjės ir Čėrnovcy srities, Slovėnijos, Juodkalnijos, Kroatijos, Bosnijos, Serbijos šiaurės ir Bulgarijos šiaurės vakarų žemes) karalius (1205-1235) Andrės II padarė taiką.

Tada Galičo bojarai(santuokiniai iš tėvinės pusės monarchų palikuoniai, kuriems pirmą vikingų arba tiurkų vardą duodavo po gimimo, antrą - 4 - 5 metų amžiuje po iškilmingo plaukų nukirpimo; tiurkų žodis „bojar“ reiškia turtingą ir kilmingą šeimininką) pasiuntė Mindovės tėvo.

Valdėmar sėdo (ant sosto) Galiče ir liepos 24 paskyrė Izeslavui į tėvoniją Novgorod-Sėvėrskij su žeme Hajhaetsheda, Zmėtnėv (dabar - kaimas 100 km į rytus nuo Čėrnigovo) ir pilis: Barrov, Horobor, Sosnicą bei Optėnj su žemėmis Axstoun ir Tornbuta už karinę tarnybą nuo septy...

tags: #raitininku #sodas #aruodas