Radviliškio Aruodas: Istorija, Mitologija ir Šių Dienų Realijos

Radviliškio kraštas, turtingas istorija ir kultūra, slepia daugybę paslapčių. Nuo akmens amžiaus gyvenviečių iki partizanų kovų atsiminimų, šis regionas yra svarbus Lietuvos istorijos ir kultūros dalis.

Radviliškio rajono žemėlapis

Archeologiniai Radiniai ir Mitologinės Sąsajos

Archeologas Adomas Butrimas, kasinėdamas aplink žuvingąjį Biržulio ežerą, aptiko net 56 akmens amžiaus gyvenvietes, aukojimo vietas ir kapinynus, tarp kurių ir garsusis Donkalnio žynio palaidojimas (5520 m. pr. Kr.). Paaiškėjo, kad Biržulio apyežeryje buvo gyventa prieš dešimt tūkstančių metų.

Algirdas Julius Greimas ir kiti pabrėžė poetinės klausos svarbą mitologiniuose tyrinėjimuose. Jau vien baskų lokatyvo galūnė ,-an‘, germanų prielinksnis rodantis vietą ‚in‘ ir mūsų ‚miškan - medėn‘ bei suomių ‚metsään‘ - į mišką verčia papustyti akis ir įtempti ausis bei mąstyti apie medžiotojų laikmečio nuėjus šiaurėn paskui elnius, kai tirpo ledynai, kalbos reliktus. Ir pirmykščiai žodžiai buvo konstruojami atsižvelgiant į svarbios situacijos kontekstą netgi esamų keleto sudurtinumu (pvz.

Itin svarbu pabrėžti Dzūkijoje kasinėto titnago išteklių svarbą baltų konsolidavimui nuo mezolito. Užnemunėje tinkamo titnago įrankių ir ginklų antgalių kūrimui išteklių nebėra, ten vyravo kauliniai ginklų antgaliai, todėl šios strateginės žaliavos transportavimas nuo Eišiškių - Druskininkų regiono iki Rygos ir Suomių įlankų bei vykę mainai įtvirtino ne tik materialines archeologines mezolitines Nemuno ir tribriauniais ietigaliais žinomą Kundos (vietovė Estijoje) kultūrą, bet ir konsolidavo bendrą kalbą bei tikėjimą išskirtine dievybės Perkūno tete nago galia apsireiškiančia titnago kibirkščių įskėlime gyvybiškai svarbios šiauresniuose kraštuose ugnies įkūrimui (žr. prūs.

Seniausias elnio kultas sietinas su tokiais vietovardžiais ar hidronimais kaip Alniaragis (3), Alnė (1), Alnis (1) [12], gal būt ir Alinavos pelkė (Panevėžio rj.), o jau ‚liūnų‘ kruopštus Lietuvos helonimų tyrinėtojas Laimutis Bilkis yra priskaičiavęs beveik šimtinę [13].

Baltiškas tikėjimas Lietuvoje yra išsaugojęs senoviškų šventviečių, žinomų apeigomis iki XIV a. - Alkakalnių gerbimo (prūs. ‚garbis‘ - kalnas, ‚garian‘ - medis) tradiciją. Tarp žinomiausių turistiniuose leidiniuose minimas yra Dzūkijoje Liškiavos alkakalnis, o Aukštaitijos - alko kalnas Sirvetos nacionaliniame parke, tačiau šiuose dviejuose regionuose alkakalnių tėra tik keliolika, o Žemaitijoje, Kurše jų gausybė, nemažai ir Vidžemėje prie Rygos įlankos [18] (latv.

Gi jau vietovardžių su visa hidronimija Lietuvos teritorijoje su šaknimi ‚alk‘ akims raibstant nuo gausos priskaičiavau per dvi šimtines [19]. Panašus vaizdas ir iš Prūsijos: Alka, Alkainiai, Alkgiris, Alkynėliai, Alkininkai, Alkkalnis, Alknikiai [20] bei kyšulys į jūrą - Alknikių ragas (vok. Rantauer Spitze, rus. Gvardejskij mys) [21].

Žaliava pirminiam apmąstymui tebūnie lietuviškų žodžių lizdas ‚alksnis, alkūnė, alkanas, alkas‘, o tolimesnis pasižvalgymas po kitas geografines platumas tuoj pat atveda prie helėnų ‚αλϰη‘, lotynų ‚alces‘, germanų (švedų/norvegų/danų/anglų: ‚älg /elg/elk‘) - briedis [23]. Todėl labai jau tikėtina, kad alkavietėse baltai ne tik aukodavo alksnynų smarkuoliui, kuris brido per pelkes, upokšnius - briedžiui, bet ir vaišindavo praalkusius, bet ne įvaryto į duobes briedžio kepsniais (- išlikdavo alkani [25]), o turbūt dar ir kartu sumedžioto bei iškepto šerno: skrandis, skilvis, blužnis, vėdaras, lašinys yra tik baltams būdingi žodžiai.

Tai būdavo neeilinė ir išskirtinė šventė (prūs. šventinis - ‚lankenan‘), lankytina takais ( - prūs. Kad prūsai lankams naudodavo lazdyną rodo jų ‚lunkun‘ - lazda. Kad medžioklė prasidėdavo nuo Alko pagarbinimo gal rodytų ir suom. ‚alku‘ - pradžia, nes baltų ir suomių paribyje šie galėdavo perimti kai kuriuos ritualus.

Baskų tarmių ‚alki, alkhi, aulki‘ reiškia krėslą, suolą, o kur Vykinto Vaitkevičiaus nurodytoje pvz. Saulės krėslo kalvoje nusileisdavo saulė irgi galima numanyti - žiūrint iš tam tikro žyniui žinomo taško atrodydavo, kad ant alkakmenio, o tai galėjo būti ženklu uždegti šventą ugnį, meldžiant, kad saulė niekada nepaliktų šios aplinkos, kaip kad nutinka poliarinėje naktyje.

Iš čia bus kilęs ir griausmavaldis PERKŪNAS - įvardijantis žmogaus nutrenkimą žaibu: helėniška ugnis mažytės milžiniško dangaus atžvilgiu ‚pirkšnies‘ - žaibo (iš ‚gaibo‘?) pavidale pereina per kūną (vėlgi tai iš globalios etimologijos, o tai rodo išskirtinį jo archajiškumą, žodis) ir žmogus žūsta (slav. ‚gibniet‘ - dar žr. Aistringas tautosakos tyrinėtojas Jonas Balys išvardijo 67 nupasakojimus kaip žmonės įsivaizduoja Perkūną [28]. Daugiau nei trečdalis susiejo Perkūną su ugnimi.

‚Liepsna‘ bus iš piliakalnių susižinojimo liepiniais fakelais, kad priešas ateina, laikų - gr. ‚ λίψ· ‘ - liepti, gr. Lupta karnai ‚liepa‘ bus kilusi nuo lipti medaus ir lapų, kurie jauni yra valgomi, o ‚lapas‘ savo ruožtu, vis tik gal nuo piečiau liepynuose gyvenusių slavų ‚lapa‘ - letena, o iš čia bei tos pačios reikšmės danų ‚lab‘ gal bus ir ‚labas‘.

Stiprų argumentą mezolitiniam žynių kildinimui duoda baskų *e-akin - žinoti, nes priebalsių ‚g,k‘ evoliucija į ‚ž‘ yra gerai įtvirtinta lyginamojoje kalbotyroje, o sugretinimas su ‚akimis‘ (žr. posakį ‚krito akin‘), kurios būtinos žinių kaupime dar labiau padidina sąryšio tikėtinumą, juolab atsektas ‚žinios‘ giminigumas ir germaniškam, ir fino-ugriškam žodžiui: suomių ‚kone(h)‘ - mašina, įrankis (ir kt.), karel. ,koneh’ - burtas < *koneš yra kildinama iš pragerm. *gn̥(H)-yo- (germ. *kunja-: s.isl. ‚kyn‘- nuostaba, kažkas stebinančio, keisto )< ide. Jei priimtume ‚kn‘ už žodžio ‚žinios‘ priebalsinį „stuburą, karkasą“, tai prasmių nuo baskų *e-akin‘ iki suomių ir karelų burtų leksikos būta šių: kūno paslapčių žinojimas, laukinių žirgų - ‚konj‘, ‚kiaunių‘ medžioklės su ‚šunimis‘ perpratimas, pagaliau nuo graikų ‚ κυνηγός ‘ - medžiotojas nebetoli ir iki „kuningų“ - kunigaikščių (geriausias medžiotojas, medžioklės dvasių išmanytojas) žinojimo, juolab kunigaikščio ir aukojančio žynio pareigos yra ne sykį sutapę.

Pastebėkime, kad lotynų sakralumą reiškiantis sacer labai jau morfologiškai atitinka … Kaukarį - XVIII a. minimą Mažosios Lietuvos leksikografų ir kultūros veikėjų darbuose kalnų dievą (plačiai gvildentas Rolando Kregždžio [35]), o tai, beje, atitinka Karpatų-Tatrų kryptį bei Kauko suliejimą su trakų, graikų, romėnų karo dievu Ἄρης (dar žr.

Žodžiai su ‚alk‘ turi išskirtinę vietą helėnų mitologijoje, nes yra tarp pradinių: Alkionejas - Gajos ir Urano sūnus, jaučiaganis, Alkionė - Atlanto dukra, Alkajas - Heraklio senelis, (dar žr. Alkatojas, Alkestidė Alkinojas, Alkmajonas, Alkmenė). Juk neveltui hiperborėjai - tolimieji šiauriečiai per skitus gabendavo dovanas į Delo salą deivei Ilitijai, globojusiai ir derlingumo dievybę Leto.

Tačiau neskubėkime „trupinti“ itin svarbią mitologemą, nes yra sudurtinės sandaros alternatyva: nuo ‚rus-‚ ir ‚alka‘ - tabuistiška briedė. Gi 3-4 metų briedžių patinai iš tiesų turi dvi tris ragų atšakas. Maks‘o Vasmer‘io ‚rusalkos‘ etimologija - nuo gr., lot. ‚rosālia‘ - rožių šventė neatrodo įtikinama, todėl akys krypsta link natūralaus kitų kalbininkų aiškinimo, kad nuo intako srovės - slav.

Taigi, etnonimas ‚rusas‘ yra vestinas nuo aukojimo Kijevo Rusios teritorijoje su kardu kairėje rankoje ‚rusalkai‘ - undinei, juolab estai ir suomiai bus pirma susidūrę su save įvardinusiais žmonėmis kaip slavais (suom. Venäjä, est. Vene, karel. Veneä - nuo germanų Winde, lotynų Wende), gal ne rusais, o kita gentimi.

Eidami link išvadų pabrėžkime, kad žodžiai ‚kūnas‘ ir ‚alkūnė‘ priklauso Merith‘o Ruhlen‘o konstatuotoms globalioms etimologijoms [39], todėl jie sietini su pirmuoju žmonijos išplitimu ir galimai itin artima kalbine išraiška buvo naudojami dar paleolitinės Aurinjako kultūros žmonių. Visa tai rodo, kad itin stipriai įsišaknijęs mūsuose Alkų garbinimas yra vos ne archajiškas bendraeuropinis Rygos - Atėnų kryptimi, o ir germanų - baltų vektorius nuo baskų krypties atrodo gan įtikinamai.

Tačiau pastarasis liudija neparastai senus laikus - ne žalvario amžių, o bent jau mezolitą ir judėjimą pajūriais nuo Iberijos link Arkties ledjūrio. Pagaliau ir ‚lokys‘, ir ‚elnias‘, ir...

Socialinė Padėtis ir Parama Radviliškio Seniūnijose

Josvainių seniūnas Algimantas Sirvidas įvedė griežtą tvarką pašalpų gavėjams, skatindamas juos susirasti darbą. Šioje seniūnijoje liko vos vienas kitas, kuris prašo finansinės paramos. Už pašalpas reikia atidirbti ir kitose seniūnijose, nors jos ir nėra pašalpų gavėjų taip stipriai į nagą suėmusios kaip josvainiškius A.

Seniūnijoje griežtą tvarką pašalpas gaunantiems asmenimis įvedęs Josvainių seniūnas A. Sirvidas sako, jog aplinkui yra pakankamai darbdavių, siūlančių darbą, todėl visus darbingo amžiaus žmones skatinantis dirbti, o ne gyventi iš pašalpų. Šiais metais per Užimtumo didinimo programą, anot A. Sirvido, Josvainių seniūnija iš savivaldybės biudžeto gavo apie 10 tūkst.

A. Kėdainių miesto seniūnija yra viena iš daugiausiai pašalpas gaunančių asmenų turinčių seniūnijų. Iš viso Kėdainių mieste yra 414 šeimų arba vienišų gyvenančių asmenų, gaunančių socialinę pašalpą.

Remiantis Kėdainių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos Jūratės Blinstrubaitės pateiktais duomenimis, neskaitant Kėdainių miesto, daugiausiai pašalpą gaunančių asmenų - 153 - šių metų gegužės mėnesį buvo Dotnuvos seniūnijoje. Tiesa, J. Blinstrubaitė pabrėžia ir atkreipia dėmesį, jog asmenys tai yra visi šeimos nariai ar kartu gyvenantys, bet ne pavieniai.

Vaida Vaitelienė: „Dotnuvos seniūnija yra didžiausia, joje daugiau kaip 4200 gyventojų, daug kaimo vietovių nutolusių nuo pagrindinių darboviečių dideliu atstumu. Asmenys praradę sveikatą, darbo įgūdžius, nebeturi jėgų grįžti į aktyvų gyvenimą, priklausomybių problemos. Pašalpų gavėjų skaičius - 75 (neskaičiuokite vaikų), tai sudaro tik apie 2 proc. gyventojų.

V. Vaitelienė kaip ir A. J. Blinstrubaitė: „Yra įvairių situacijų, kai asmenys negali dirbti dėl objektyvių priežasčių ir vienintelis pragyvenimo šaltinis yra tik piniginė socialinė parama.

Pašalpoms skirta beveik 200 tūkst. J. Blinstrubaitės duomenimis, Kėdainių rajono savivaldybės administracijos seniūnijoms Užimtumo didinimo programos priemonėms įgyvendinimui (laikiniems darbams) 2023 m. iš viso skirta 189,2 tūkst. Eur: iš jų valstybės deleguotų lėšų 130,1 tūkst. Eur ir savivaldybės biudžeto lėšų 59, 1 tūkst. Eur.

Kėdainių rajono savivaldybės administracija nereitinguoja seniūnijų pagal geriausiai ir prasčiausiai besitvarkančias seniūnijas su pašalpas gaunančiais asmenimis, todėl pateikiame informaciją, kad socialinę pašalpą gaunančių asmenų (asmenys, visi šeimos nariai ar kartu gyvenantys) skaičius 2023 m. gegužės mėn. buvo 1 402, iš jų skirta piniginė socialinė parama (socialinė pašalpa): Vilainių seniūnijoje - 82 asmenims, Dotnuvos seniūnijoje - 153 asmenims, Gudžiūnų seniūnijoje - 73 asmenims, Krakių seniūnijoje - 99 asmenims, Josvainių seniūnijoje - 30 asmenų, Pelėdnagių seniūnijoje - 34 asmenims, Pernaravos seniūnijoje - 62 asmenims, Šėtos seniūnijoje - 53 asmenims, Surviliškio seniūnijoje - 85 asmenims, Truskavos seniūnijoje - 76 asmenims, Kėdainių miesto seniūnijoje - 685 asmenims“, - komentavo J.

Prieš porą metų buvo svarstymų uždrausti savivaldybėms, seniūnijoms įdarbinti pašalpų gavėjus viešuosiuose darbuose, bet tuomet iš rajonų pasigirdo nerimas, kad dėl to bus apleistos viešosios erdvės, nesurinktos šiukšlės parkuose ir nenušienauti žolynai, o žiemą - nenukasti apsnigę šaligatviai.

Radviliškio Rajono Jaunimo Apdovanojimai

Jau kelintus metus iš eilės Radviliškio miesto kultūros centre organizuojami Radviliškio rajono jaunimo apdovanojimai. Pasak Radviliškio rajono savivaldybės mero Antano Čepononio, jaunimas - visos Lietuvos ateitis, todėl veiklus ir aktyvus jaunimas turi būti išsaugotas Lietuvoje.

Šiais metais apdovanojimus pelnė:

• „Metų sportininku“ - Remigijus Jurgilaitis.
• „Metų ūkininku“ - Žygimantas Dijokas, kooperatyvo „Radviliškio aruodas“ valdybos pirmininkas.
• „Metų atlikėjas“ - Radviliškio Lizdeikos gimnazijos grupė „Ratai“.
• „Metų verslininkas“ - UAB „Gintarinis grožis“ įkūrėja bei vadovė Gintarė Kasiliauskaitė.
• „Metų menininku“ - Gabrielius Verdingas.
• „Metų pilietiškiausiuׅ“ jaunimo atstovu - Imranas Krištanaitis.
• „Metų autoritetu“ - režisierė, pedagogė Rasa Atkočiūnienė.
• „Metų protas“ - Radviliškio „Lizdeikos“ gimnazistė Kamilė Gineikaitė.

Radviliškio jaunimo apdovanojimai

Partizanų Kovos ir Poezija

Iš lūpų į lūpas perduodamos partizanų dainos, klajojantys rankraštiniai eilėraščių nuorašai palaikė laisvės kovų dvasią ir tvirtino tautoje atkaklaus priešinimosi bolševikiniam terorui nuotaikas. Dalis šių kūrinių pirmąkart buvo išspausdinti periodinėje partizanų spaudoje ir kartojami dainuojamosios poezijos rinkinėliuose, kur daina papildė eilėraštį, eilėraštis - dainą, ir dažnai buvo nelengva atskirti, koks tai yra žanras.

Labiausiai literatūriniu originalumu iš visų trijų Lietuvos partizanų sričių išsiskyrė Vakarų (Jūros) srities rezistentų eiliuota kūryba. Bene anksčiausiai literatūrinė spauda atsirado pusantro, du šimtus, o gal ir daugiau kovotojų turinčioje Žaliojoje rinktinėje, kuri sujungė spontaniškai susikūrusias partizanų grupes Baisogalos, Radviliškio, Rozalimo, Pakruojo, Smilgių, Šeduvos apylinkėse.

Maironio rinktinės tritomyje „Kovos keliu žengiant“, padalytame į aštuonias dalis, sudėta 319 (1 t. - 164, 2 t. Maždaug nuo 1947 metų Žaliosios, vėliau Maironio rinktinės plotuose veikė Prisikėlimo apygardos štabas, taigi didžioji partizanų poezijos antologija turėjo materialiai pajėgų rėmėją.

Visuomeninės dalies viršininku išrinktas ir pulkininku paskirtas „Merainis“ (Šibaila) ėmė redaguoti LLKS visuomeninės minties leidinį „Prie Rymančio Rūpintojėlio“, skirtą svarbiausių organizacinių vienetų vadovybėms. Šis mėnesinis laikraštėlis aiškino partizaninės veiklos prasmę, ragino ginkluota jėga ginti tautą nuo komunizmo ideologijos skleidėjų, užtverti kelią plintančiam girtavimui.

Lietuvos partizanų apygardos

tags: #rasa #radviliskio #aruodas