Šiame straipsnyje aptariami religijos, turto palikimo bažnyčiai teisiniai aspektai, remiantis įvairių autorių mintimis ir patirtimis.
Religija yra tarytum audžiama juosta, kuri įsiaudžia į pačią Dievybę. Religija reikalauja ne tik klūpoti ir melsti, bet savo nors ir tyliu šešėliu - užstoti į Kristų taikomas vilyčias. Religija pribrandina žmogų kaip kviečio varpa grūdą. Nors varpą daužo spragilai ir varto vėtyklė, bet ji savo auka maitina žemę ir pro altorių Ostijas kelia sielas į Dievą.
Religija išsunkia iš žmogaus naudingiausius syvus, skirtus jo paties sielos maistui ir amžinajam gyvenimui. Religijų yra daug ir visokių: vienos trypinėja klaidose, kitos, jieškodamos Tiesos, išsiskaido tamsoj. Tik viena Kristaus Bažnyčia, žydėdama Ostijomis ir kildama, veda tautas tik pas vieną Meilės ir Taikos Karalių. Religija yra tamsiausių nakčių švyturys, rodąs mums kelią į Tiesą.
Religija yra tarytum kompasas, rodąs tik į vieną - Augščiausiąjį Gėrį. Religija žudo tironus - mūsų klaidas mumyse. Religija yra paties Dievo Tėvo duona, kurios mes būsime amžinai alkani. Religijos turi savo šventoves, grupes ir draugijas, bet viską valdo vienas Kunigas - Visagalis Dievas. Religiją pasmerkė tūkstančiai kenkėjų, bet ji neatmetė nė vieno, išskyrus klaidas ir nuodėmes. Religija yra besiprašąs angelas į kiekvieno žmogaus sielos duris.
Religija išdegina žmoguje visas nuodėmingas dėmes ir užkuria tobulėjimo aukurą jo paties sielos šilimai ir džiaugsmui. Religija neša mus sužeistais pečiais į didžią Taikos ir Meilės Karalystę. Religija daug vainikų suklojo, daug kraujo perbrido, o mes esame jos tik našta, kad ji nuneštų mus į sielų džiaugsmo Uostą.
Religija savo sparnais apglobia mus, gerus ir blogus; gerus mažai pagiria, kad nusižemintų ir šventėtų, o blogųjų neatstumia, bet kantriai pakelia jų keiksmą ir laukia pasitaisymo. Dora, moralė ir tikėjimas apdovanoja mus vidujiniu džiaugsmu už žmonių kalbamą netiesą.
Pasaulėžiūra ir religija
Mūsų pasaulėžiūra turi mus padaryti galingus ir turtingus dvasia, išmintingus ir laisvus atlikti didžiuosius gyvenimo uždavinius. Ji turi padėti mums nugalėti gyvenimą, likimą ir mirtį, nueiti iki galo savo gyvenimo kelią ir pripildyti mūsų asmenybę amžinosiomis vertybėmis, įprasminančiomis mūsų gyvenimą ir sujungiančiomis mus su amžinybe.
Tokia pasaulėžiūra yra religinė pasaulėžiūra. Ji parodo mums, kad žmogus nepriklauso tik šiam nykstančiam ir praeinančiam pasauliui, bet turi savo šaknis amžinybėje. Niekad negęstančios amžinosios vertybės, kurių troško ir kuriomis tikėjo visų laikų ir tautų kilniausieji žmonės, Gėris, Grožis, Tiesa ir Šventumas - yra tos žvaigždės, kurios tamsiausioje gyvenimo naktyje rodo tikrąjį ir saugųjį gyvenimo kelią. Tik neužtenka, kad šių žvaigždžių auksiniai spinduliai šviestų tik toli už debesų, bet juos reikia įausti į mūsų realųjį, kasdieninį gyvenimą.
Šiuos dieviškosios šviesos spindulius įaudžiame į savo gyvenimą doroviniais veiksmais, kurie puošia Dievui ir Jo karalystei paaukotą gyvenimą. Gyvenimas yra Kūrėjo dovana, todėl žmogus yra atsakingas už šį gyvenimą prieš savo sąžinę ir dieviškąją Tiesą, už kiekvieną dieną, kurią praleidžia po sąmoningo gyvenimo pradžios. Yra atsakingas ir už tai, kokiais darbais savo gyvenimą pripildo, ką ir kaip dirba, kovoja, džiaugiasi ir kenčia. Šios atsakomybės pajutimas ir jos reikalavimų įvykdymas gyvenime ir sudaro mūsų dorovę, vedančią mus į žmogiškosios pilnatvės tikslą - Dievą.
Jei gyvenimas turi kokią nors prasmę, tai ji turi būti prieinama ne tik kokiems rinktiniams vyrams, bet ir paprasčiausiam žmogui. Gyvenimo prasmė, kuri būtų prieinama tik kokiai siaurai žmonių grupei, reikštų, kad milžiniškos žmonių daugumos gyvenimas neturi prasmės.
Kultūra ir tauta
Gyvenimo nepaliaujamoje srovėje atskiro žmogaus gyvenimas yra trumpa banga tarp praeities ir ateities, yra maža liepsnelė didžiajame žmonijos kultūros ugniakure. Kaip degs ši kultūros ugnis, kiek skaisti ir tyra bus jos šviesa, pareis nuo atskirų žmonių kūrybinės valios, nuo jų darbų ir gyvenimo, šioje kultūros kūryboje ir jos išlaikyme pagal organišką gyvenimo ir pasaulio sąrangą ir tvarką, kiekvienas mūsų atsakome už savo mintis, žodžius ir darbus, už padarytus ir nepadarytus veiksmus ne tik prieš Kūrėją, bet ir prieš busimąsias kartas, pirmoje eilėje prieš savo tautos ateitį ir jos žmones.
Ši dvasinė kultūra yra mūsų tautinės gyvybės pagrindas. Tauta, kuri neturi kilnių ir stiprių asmenybių, gali tapti tauta be ateities ir išnykti iš kitų tautų tarpo. Stiprios asmenybės, su šviesiu žvilgsniu ir tvirta valia, kelia augštyn kiekvieną bendruomenę, kurioje jos dirba ir gyvena.
Laiminga toji tauta, kuri rimtą ir kritišką savo gyvenimo valandą turi tokių asmenybių, drąsių kovotojų, tylių didvyrių. Ir kiekvienas žmogus gali tapti galingas ir kilnus, jei jo protą ir širdį apšviečia ir pagauna didžios pareigos idėja, gili meilė savo tėvynei ir tautai. Tauta yra natūralioji dirva, kurioje bręsta didžios asmenybės. Žmoniją galima organizuoti ir ugdyti tik per tautas ir tautose.
Lietuvių tauta yra man brangiausia, nes ji yra - mano. Saviausia, nes iš jos gyslų gavau gyvybę, lopšį, duoną ir dvasią. Mieliausia, nes ten viskas sava: savi kapai, takai, giminės... Dažnas medis, krūmai ir gėlės - sava ranka sodinta. Miškai ir sodai - išbėgiota ir išglamonėta. Gėrėtasi siūbuojančiais javais, braidžiota pievomis, žvilgsniais ir širdimi - viskas sielon sugerta.
Tautos stipriausias pulsas - sava kalba, daina ir savi papročiai. Be savo tėvynės - nešioju širdy sunkų akmeninį kalną, ilgesiais ir siekiais niekaip neužkopiamą. Ten prie jūros mano tėvynė - deimantas visoj žemėj. Motina ir tėvynė yra tik viena. Jų niekur negalima pirkti nė už augščiausią kainą.
Siaurai ir karštai įsidegusi patriotinė sąvoka išraito savo aukas į nesukalbamus fanatikus. Tauta remiasi ne fanatikais, bet išmintimi. Kai tautiečiai nuskęsta ir savo vaikus nuskandina svetimų įtakų bangose, jie palieka tuščią aikštę su giltinės griaučiais. Motina, kuri neįdeda į savo vaiko lūpas žodžių „Lietuva, tėvynė mūsų“, neįsodina į jo širdį ąžuolų tautybės patvarumui išlaikyti. Iš tautų visuomet nubyra svėrės ir kūkaliai.
Aš nepajėgiu su savo tautos minia eiti, bet tautą ir minią nešioju širdy. Tauta ir religija privalo suaugti į vieną celę taip, kaip sveikas obuolys. Tas obuolys privalo pribrandinti savyje sėklas tokias, iš kurių išaugtų geri medžiai. Tie medžiai neštų vis tobulėjančius ir tobulėjančius vaisius, ligi išaugintų pačiame žmoguje pilnutinę Dievo Karalystę.
Žmogus be maldos yra lyg užgesęs ir apleistas dykumų aukuras. Be maldos bus jums tuščia ir alkana kaip tyruose. Be Dievo užges jums žmoguje žmogus. Be tėvynės jūs būsite apvogti, nes jos visame žiede glūdi mūsų kankinių kraujo, kančių ir sopulių briliantai, savų baltų kaulų relikvijos, o kiekviename žemės grumste - susikristalizavę senolių ir prosenolių prakaito ir ašarų lašai, auginę mums gyvenimą ir duoną; juose žėruoja mūsų tėviškių žiburiai ir jų pėdsakai.
Dėl turto paveldėjimo teise perėjimo valstybei
tags: #religingumas #turto #palikimas #baznyciai