Restauruojant autentišką sodybą, svarbu išsaugoti ir atkurti ne tik pastato architektūrines detales, bet ir interjero elementus bei baldus. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairius restauravimo aspektus, pradedant durimis ir langais, baigiant baldais ir kitomis interjero detalėmis.
Durų Restauravimas
Durys - neatsiejama ir labai svarbi namų interjero dalis. Ne gana to, kad jos būtų tik patrauklios, labai svarbu, kad taip pat būtų ir patogios. XX a. pradžios apartamentuose turėjome užduotį atkurti vidaus patalpų duris. Mums atvykus pora durų jau buvo pradėtos tvarkyti, tačiau dėl profesionalumo trūkumo atliekant darbus, joms buvo padaryta daugiau žalos, negu naudos, tad darbus teko pradėti nuo nulio. Atlikome devynių buto durų renovaciją. Buvo pašalinami ne tik per laiką atsiradę defektai, tačiau ir keičiama su stiklais esančių durų konstrukcija. Šioms privataus buto durims buvo perdaromas dizainas suteikiant šiek tiek modernumo. Keičiama langenių konstrukcija, taip pat ir patys stiklai. Sumontuotos naujos rankenos ir spynos, sudėti nauji apvadai.
Apvadai su staktomis buvo išsaugoti, tačiau durų varčias teko gaminti naujas. Taip pat tvarkoma furnitūra: išlūžę lankstai, fiksatoriai, rankenos, o gyventojų prašymu vietoj senosios sumontuojama nauja elektroninė sklendė.
Stumdomos Durys
Pirmosios stumdomos durys atsirado dar pirmame mūsų eros amžiuje. Archeologai jas aptiko Italijoje, tragiško likimo mieste - Pompėjoje.
Langų Restauravimas
Stikliniai langai žmonių namus ėmė puošti dar Romos imperijoje, kuomet III amžiuje buvo išrastas skaidrus tačiau toli gražu ne toks, kuris suteiktų galimybę pro jį žvelgti laukan, stiklas. Žlugus Romos imperijai stiklo gamybos technologijos nuėjo užmarštin ir buvo iš naujo atrastos tik viduramžių pabaigoje. Visgi, stiklinių langų renesansas prasidėjo tik XVII a. pabaigoje, Prancūzijoje Luka de Negu dėka.
Šiais laikais svarbus ne tiek stiklo skaidrumas, kiek lango šiluminė varža. Iki XXI a. Restauruodami visos sodybos langus vietoje paprastų stiklų sumontavome stiklo paketus, visi stiklai buvo naujai susilikonuoti, pakeistos stiklajuostės, sumontuotos nuolajos. Pagal originalų pavyzdį pagamintos trūkstamos varčios. Visose varčiose įfrezuoti grioveliai, į kuriuos sumontuotos tarpinės. Pakeista furnitūra: skandinaviškos rankenos, kabliai, sklastukai, kur buvo būtinybė - ir vyriai. Nuimti seni dažų sluoksniai nuo langų ir palangių, labiausiai pažeista mediena naujai suprotezuota, suglaistyta.
Baldų Restauravimas
Šiais dienų visuomenėje įprasta manyti, kad itališkų baldų pasirinkimas, tai geros kokybės ir puikaus skonio ženklas. Taip yra ne veltui, Italija iš ties turi labai gilias baldininkystės ir dizaino tradicijas, kurios atsispindėjo ir tarpukario laikotarpiu.
Modernaus retro stiliaus 1964m V. E. Cukermanienės suprojektuoti foteliai ir kavos staliukas. Restauracijos metu iššveista mediena, baldai beicuoti ir lakuoti. Kartais atrodo, jog viskas namuose pabodo, norisi didelių remontų, pokyčių. Laimei, egzistuoja ir palyginti nedidelių detalių, kurių atnaujinimas gali gerokai pagyvinti interjerą.
Mūsų restauruotų antikvarinių ąžuolo masyvo kėdžių sėdimosios dalys bei vienas iš atlošų naujai perdengti rotangu. Elegantiško dizaino ir gracingų formų buko medienos krėslas. Baldo kojelės profiliuotos, S formos, su paaukštintomis pėdomis. Dailių formų riešutmedžio medienos konferencijų salės stalas. Baldo dizainas itin plonų linijų. Cabriole stiliaus kojos, viršutinėje dalyje su augaliniu motyvu. Prailginamas ovalo formos stalviršis, „parquetry“ dizaino rėmeliuose.
Oktagono formos, „marquetry” stiliaus inkrustacijomis puoštas staliukas. Baldui naudota raudonmedžio mediena, stalviršis pakeliamas, po juo slepiasi stalčiukai. Mūsų dirbtuvėse atsidūrė šimtmetį skaičiuojanti spinta su savomis laiko žymėmis, medienoje esančiais randais. Dengta riešuto lukštu, dvejos durelės šonuose, centre lentyna su stumdomomis stiklinėmis durelėmis.
Pakliuvęs į mūsų rankas jis buvo sutvirtintas, nuvalyta ir beicavimui bei lakavimui paruošta mediena. Niekuo per daug neišsiskiriantis, smulkus, lakuoto ąžuolo masyvo kosmetinis staliukas buvo perdaromas galantiškuoju Provanso stiliumi. Visgi mums nusišypsojo laimė ir turėjome galimybę atrestauruoti šį XX a. Prabangiu juodmedžio lukštu dengtas stalas ir spinta šį kart atkeliavo iš Šiaulių. Taisyklingomis geometrinėmis formomis pasižymintys masyvūs tarpukario baldai buvo restauruojami trūkstamose ir iškilnotose vietose klijuojant naują juodmedžio faneruotę, medieną, atkuriant skilusių kojų formas.
„Baldų Atnaujinimas“ dirbtuvėse atsidūręs stalas dengtas raudonmedžio lukšto faneruotė, kojos pagamintos iš raudonmedžio masyvo. Baldą puošia žalvarinės detalės, furnitūra, kuri kaip ir medinė dalis buvo atnaujinta. Pakeistas senas raudonas audinys nauju žaliu, stalviršiui pagamintas facetuotas stiklas. Klasikinis lietuviškas baldas. Priekinės kėdės kojos su pentinais, atkaltę puošia vertikalios ir horizontalios įbraukos. Kėdė buvo iš naujo perrinkta, pagaminti visi trūkstami tarp kojų einantys stipinai. Sėdimojoje dalyje naujai įmontuota ąžuolo lukštu dengta fanera.
Ąžuolo masyvo spintelė vietomis dengta raudonmedžio lukštu. Kojos tekintos, viduje stalčiukas ir lentynėlė. Vieną slaptą stalčių turintis staliukas susilenkiančių stalviršio šonų dėka gali sumažėti ir tapti kompaktiškesnis. Balde derintas riešutmedis ir prabangos suteikiantis guobos gumbo lukštas. Pas mus, staliukas atkeliavo ganėtinai prastos būklės. Bukmedžio masyvo krėsliuko restauracija. Darbų metu buvo nuvalomas senų dažų sluoksnis, baldas beicuojamas ir lakuojamas.
Šį kart mūsų komanda gavo darbuotis prie lakuoto ąžuolo masyvo virtuvinio komplekto. Jį atnaujinant buvo koreguojama spintelių konstrukcija, keičiama durelių ir stalčių furnitūrą, į spintelę sumontuota indų džiovykla, o po viršutinėmis spintelėmis įrengtas led apšvietimas. Mums buvo paskirta pasendinti iš Liuksemburgo parvežtą lovą, jai suteikiant daugiau lengvumo, išryškinant rankų darbo raižinius, ornamentus. Ąžuolo masyvo baldas buvo sušveičiamas, perklijuoti išsivaikščioję filingai lovugaliuose.
Šis virtuvinis bufetas buvo pagamintas Kaune, pokario metais individualiai dirbančio baldžiaus. Per šešias dešimtis metų baldas spėjo prarasti savo estetinę išvaizdą, faneruotė suskilinėjo, spynelės neberakino. Šį kart į mūsų rankas pateko prieškarį menanti originali Thonet pianino kėdė puošta gėlių ornamentais. Pagaminta Austrijoje tarp 1890-1910m. Kėdė buvo šveičiama iki natūralios medienos, sutvirtinamos kojos, sraigtas, labiau išryškinami ant sėdimosios dalies esantys ornamentai. Baldas beicuojamas originalia juoda spalva.
Interjero Stiliai
Modernus klasikinis interjeras šiuo metu tampa vis populiaresniu. Jame vyrauja laiko patikrinti sprendimai, tačiau stengiamasi neapsikrauti tokiu dideliu kiekiu detalių.
Juodos spalvos įtraukimas greta natūralių medžio atspalvių vienas ikoniškiausių art-deco sprendimų. Neoklasicizmo stiliaus interjeras Švedijoje tapo populiarus, po to kai iš Versalio 1771 m. sugrįžo ir sostą užėmė karališkasis princas Gustavas. Jis siekė, kad jo šalis būtų pavyzdine ir lyderiaujančia Europoje ne tik politiškai, bet ir kultūriškai. Balta spalva siejama su gera nuotaika, šviesa, pergale, grynumu. Baltos spalvos ir atspalvių interjeras puikiai tinka tiek puošnios klasikos, tiek modernumo mėgėjams.
Šio valdovo vadovaimo metu vyravęs interjero stilius buvo tęstinis, panašus kaip valdant Napoleonui Bonapartui. „Shabby chic“ stiliui būdingi prabangūs, tačiau nunešioti, padėvėti baldai. Šį stilių XX a. pabaigoje inicijavo dizainerė Rachel Ashwell, kuri antikvarinius baldus įsigydavo sendaikčių turguose, o vėliau juos dekoruodavo, sendindavo.
Valerija Cukermanienė 1964 m. suprojektavo itin sėkmingą svetainės baldų komplektą „Ąžuolas“, kuris buvo gaminamas Vilniaus baldų kombinatas. Šiuo metu, atgimstant ir populiarėjant septintojo dešimtmečio interjerui V. Šio laikotarpio baldai ypač grakštūs, lengvi, mobilūs, pagaminti daugiausia iš šviesios medienos, beveik be puošmenų. Funkcionalistinės laikotarpio tendencijos diktavo formos lakoniškumą ir santūrumą.
Naujasis stilius buvo ypač ryškus architektūroje ir interjere. Jame vyrauja suapvalinti kampai, ryškios ir aiškios linijos. Dekoravimui naudojami elementai turintys vingiuotas, apvalias, rombų bei trikampių formas. Balduose pradėta dažniau naudoti stiklą, egzotiškų medžių lukšto intarsijas, odą, perlamutrą ir tauriuosius metalus.
Detalių Atnaujinimas
Šis XX a. trečiajame dešimtmetyje pagamintas, griežtų formų, prabangia medienos gumbo faneruote dengtas žaidimų staliukas atkeliavo iš žmogaus saugančio savo šeimos palikimą. Stačiakampio formos pasukamas-atlenkiamas stalviršis, slepiantis stalčiuką, apačioje dengtas samaninės žalios spalvos veliūru.
Išgirdus istorinio prekinio ženklo „Singer“ pavadinimą, mintys nukrypsta link siuvimo mašinų. Visgi, šiame laikmetyje labiau nei pirminę jų paskirtį imta vertinti išvaizdžias špižines (ketaus met.) singer’ių kojas. Pufo bei banketės evoliucija įvyko iš šešioliktame amžiuje Anglijoje naudotos taburetės. Banketė labai funkcionalus baldas, paprastai naudojamas miegamajame arba prieškambaryje. Dėl savo smulkumo baldas yra itin patogus ir nesunkiai pritaikomas kone kiekviename namų interjere.
Namų Istorija Kaune, Vilniaus g. 11
Namo Kaune, Vilniaus g. 11, istorija prasidėjo XVI a. pr., kai sklype prie Didžiosios Vilniaus ir Šventovaičio (dabar M. Daukšos) gatvių buvo pastatytas vienaukštis stačiakampio plano mūrinis gyvenamasis namas. Po šimto metų XVI-XVII a. sandūroje buvo užstatytas antras aukštas ir jame įrengtos trys gyvenamosios patalpos. Į Didžiąją Vilniaus gatvę atgręžtas fasadas papuoštas renesansiniu frontonu.
XVII-XX a. pr. namas priklausė įvairioms Katalikų bažnyčios institucijoms. Tačiau, ne kartą nukentėjęs per XVII a. bei XVIII a. vykusius karinius antpuolius, ilgą laiką stovėdavo apleistas. XVIII a. pabaigoje vyko perstatymai, tačiau apie atliktus pakeitimus beveik nėra jokios informacijos. Vienintelis mūsų dienas pasiekęs to laikotarpio ženklas - į Vilniaus gatvę atsiveriantys barokiniai vartai.
XIX-XX a. pertvarkant namą, daugiausia dėmesio buvo skiriama naujiems buitiniams, bet ne estetiniams poreikiams tenkinti. 1808 m. namas jau buvo nutinkuotas. XIX a. pietinio fasado pirmame aukšte iškirsti dideli langai ir durys. 1923 m. vakarinėje pastato dalyje esantis priestatas praplėstas, virš barokinių vartų, sumūrytas dviaukštis pastatas.
XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje atlikti tyrimai pateikė daug informacijos apie pirminę - gotikinę ir renesansinę - pastato architektūrinę formą. Beveik nepakitę išliko dviaukštis XVI-XVII a. sandūroje suformuotas tūris, buvo apytikriai žinomos gatvės ir kiemų fasadų kompozicijos bei patalpų planas. Tačiau utilitarinis požiūris sutrukdė atstatyti visus fragmentiškai išlikusius istorinius elementus. Dar prieš pradedant šio namo restauracijos darbus (projekto autorė D. Zareckienė) pastate buvo numatyta įrengti septynis nedidelius butus. Tokia paskirtis neleido atstatyti pastato pirminio išplanavimo, nors duomenų tam visiškai pakako. Didelis patalpų skaičius lėmė ir eksterjero restauracijos koncepciją.
Į M. Daukšos gatvę atgręžto fasado antrame aukšte atkurtas tik mažas renesansinės kompozicijos fragmentas, nes patalpoms apšviesti reikėjo daugiau langų, nei jų buvo XVII a. Dėl tos pačios priežasties nebuvo atstatytos ir kiemo fasado pirminės architektūrinės formos. Toks atvejis, kai turint informacijos nesistengta atkurti gotikinės renesansinės pastato kompozicijos, yra retas Lietuvos mūro paveldotvarkos praktikoje. Visiškai buvo restauruotas pietinis fasadas, rytinio - pirmas aukštas ir antro aukšto fragmentas. Nuvalius tinką, pietinio ir rytinio fasadų pirmame aukšte atsidengė autentiškas gotikinio mūro audinys, papuoštas iš juodų plytų galų suformuotu rombų ir kryželių ornamentu. Šis puošybos elementas buvo gana gerai išsilaikęs, trūkstamos dalys atstatytos naudojant tą patį ornamento piešinį, pritaikant jį prie originalo.
Tačiau restauruotą gana taisyklingą geometrinių figūrų ritminę eilę pažeidžia į ją įterpti stačiakampiai langai (pietiniame fasade - du, rytiniame - penki). Stebint pastatą natūroje kyla abejonės, ar minėtos angos iš tiesų yra savo pirminėse vietose. XV-XVI a. gyvenamuosiuose namuose langai buvo išdėstomi laisvai, atsižvelgiant į funkcinius poreikius, nesilaikant nei simetrijos, nei ritmo. O čia abiejų aukštų langai sukomponuoti simetriškai. Tokį sprendimą lėmė duomenų trūkumas. Atkuriant dalį originalios antro aukšto renesansinės kompozicijos, buvo pasiremta architektūrinių tyrimų duomenimis. Rytiniame fasade atidengtas ir restauruotas autentiško renesansinio mūro fragmentas, atkurta viena anga bei trys nišos. Pietinio fasado antras aukštas restauruotas visiškai. Čia daugiausia problemų kėlė renesansinis frontonas.
Iki XX a. vidurio beveik nepakitęs išliko tik pirmasis frontono tarpsnis, o kiti buvo sunaikinti. Rengiant restauracijos projektą nepavyko rasti jokių duomenų, galinčių padėti nuodugniai atkurti pirminį prarastų dalių vaizdą. Tuomet buvo nuspręsta nukopijuoti autentišką netoliese esančio Napoleono namo frontoną, kurio pirmasis tarpsnis, kaip teigia projekto autorė, identiškas išlikusiajam Vilniaus g. Visgi, išanalizavus abu pavyzdžius paaiškėjo, kad toks teiginys nėra pagrįstas. Namo Vilniaus g. 11 išlikusio tarpsnio plokštumą skaido kompozicijos kraštuose sutrejintų, o centre sudvejintų piliastrų eilė, į kurią įsiterpia du arkiniai langai. O Napoleono namo stambesnių proporcijų frontono pirmojo tarpsnio plokštumą skaido iš šono sudvejintos, o centre sutrejintos mentės. Taigi šių pastatų frontonų pirmojo tarpsnio elementai panašūs, tačiau ne identiški. Todėl kyla klausimas, ar remiantis dideliu fragmentų panašumu galima daryti išvadą, kad abiejų architektūrinių elementų kompozicijos buvo tapačios? XV-XVII amžiaus architektūros tyrimų duomenys parodo, kad anuomet statant gyvenamuosius namus buvo naudojamos panašios išraiškos priemonės, tačiau vyrauja nuomonė, kad identiškos kompozicijos nebuvo kuriamos.
Taigi restauruotame name Vilniaus g. 11 XVI-XVII a. architektūrą geriausiai atspindi pastato tūrinė erdvinė kompozicija, autentiški raštuoto mūro plotai, pietinio fasado antro aukšto ir frontono pirmojo tarpsnio kompozicijos bei rytinio fasado antrame aukšte restauruotos renesansinės detalės.
Antikvariato Dovana
Ar nudžiugins dovana iš ANTIKVARIATO? Ne visus, bet tuos, ką jau nudžiugins tai labai. Juk mes žinome, kas iš mūsų artimųjų daiktus su praeities ženklais mėgsta, o kas ne. Tai, ko gero, ir būtų tas kriterijus, kuriuo remiantis galima pirkti dovanų seną daiktą arba ne. Na, o mes praeities nebijome, tad ir dovanos iš senų laikų mums mielos.
Dovanojant visuomet tikimasi, kad adresatas bus pradžiugintas, ypač toks, kurio interesai ir laisvalaikio pomėgiai dovanojančiajam puikiai žinomi. Viskas priklauso nuo mėgstamų sveikinamojo užsiėmimų, jo meninės nuovokos ir išsilavinimo, tiesa, tai pat ir amžiaus. Dovaną gausiančiojo asmens požiūris į antikvarinius arba vintažinius istorinės ir meninės vertės objektus gali nesutapti su dovanojančiojo požiūriu ir meniškumo savybių supratimu, todėl dovanoti daiktą vien todėl, kad jis antikvarinis arba vintažinis - neatsargus ir, gal būt, dovanojančiojo lūkesčių nepateisinsiantis poelgis. Antikvarinius daiktus siūlyčiau dvanoti jų mėgėjams, kolekcininkams ar namų interjerų dekoratoriams, tai pat spausdintų leidinių kolekcininkams, jeigu jie - retų knygų mėgėjai.
Kalėdos ir Naujieji - tai šventės, kada norisi spindesio, tad nuspalvinę jas sidabro spalva tikrai neprasilenksite su geru skoniu. Sidabro spalvos paieška antikvariatuose gali būti ypač sėkminga,nes senovinių sidabro, pasidabruotų ar melchioro indų pasiūla juose dar gana nemaža. O kur dar stalo įrankiai, žvakidės, įvairios statulėlės, figūrėlės ir visi kiti mažmomiai, kurie gali suteikti elegancijos ir savituumo visiems namams. Visi šie gaminiai gali tapti ir labai išskirtine dovana tiems, kas neignoruoja antikvariatų apskritai ir nebijo daiktų su amžiumi.
Tačiau, dėmesio, kalbant apie sidabrą reikia žinoti, kad tiek juvelyrinio, tiek stalo įrankio vertė priklauso nuo tauriojo metalo kiekio lydinyje. Todėl nuo seniausių laikų, siekiant išvengti apgavysčių gaminant ir pardavinėjant brangiųjų metalų dirbinius, buvo draudžiama jais prekiauti be specialių įspaudų - prabos ženklo (lot. probe - „bandau, įvertinu“). Tauriųjų metalų lydiniai visada turi kitų metalų priemaišų, vadinamų ligatūra. Ligatūra dažniausi būna grynas varis, o į aukso lydinius dedama vario, sidabro, nikelio, cinko. Taurieji metalai sidabras ir auksas yra minkšti, o ligatūra suteikia jiems tvirtumo. Praba garantuoja tauriojo metalo kiekį ligatūroje. Prabos ženklai buvo ir yra labai įvairūs. Juose paprastai įštampuojami šalies, miesto herbai ar emblemos, prabuotojo (valstybės atstovo, kontroliuojančio ir atsakančio už gaminio kokybę) bei meistro - auksakalio ar juvelyro inicialai ar visa pavardė su pirmąja vardo raide. Prabos ženklai paprastai būna miniatiūriniai, dažniausia įžiūrimi tik su padidinamuoju stiklu. Yra ir tam tikri reikalavimai, kur gaminyje dėti prabą: indo dugne, ar kraštelyje, stalo įrankiuose - dažniausiai kotelio siaurojoje dalyje ar galelyje. Dar su lupa galima įžiūrėti gaminį sukūrusio meistro inicialus arba monogramą.
Didelė stiklo gaminių pasiūla, pastaruoju metu į šalį pastumėjo krištolą. Tačiau jeigu sugalvotumėte išgerti vyno ar šampano ne iš stiklo, o iš krištolinės taurės, Jums iš tiesų tai gali patikti. Antikvariatuose galima rasti ypač kokybiško ir gero krištolo gaminių, o kaip dovana jis patrauklus tuo, kad priešingai nei kiti daiktus, lieka laiko nepalytėtas ir visada atrodo tarsi naujas.
Kuo krištolas skiriasi nuo stiklo? Pirmiausia - išvaizda. Krištoliniai indai su švinu pasižymi savybe gražiai švytėti ir kaip tik dėl to yra tokie populiarūs. Žinoma, šie indai itin trapūs ir greitai dūžta, tad jau todėl laikomi prabangos preke. Beje, čekiškas krištolas yra be švino, o su kalio ir kalcio oksidais. Bario krištolas vietoje švino sudėtyje turi iki 19 proc. bario oksido, kitaip jis lengvai dužtų.
Europos Sąjungos direktyvose įvardijama, kad tikru krištolu vadinamas stiklas, kurio sudėtyje yra ne mažiau kaip 10 proc. švino. Per 24 proc. minėtos medžiagos turintys gaminiai yra priskiriami aukščiausios kategorijos krištolui. O štai JAV krištole gali būti tik 1proc.švino. Čekijoje krištolu vadinami tik išskirtinio skaidrumo, blizgesio bei grakštumo stiklo gaminiai, nebūtinai savo sudėtyje turintys švino. Tačiau pasaulio krištolo standartas - 24 proc. švino. Švino paplitimą galima paaiškinti tuo, jog būtent šis metalas geba suteikti krištolui nepakeičiamų savybių: mažina jo trapumą (patvariausias turi net iki 40 proc. švino), lengvina apdirbimo procesą, didina šviesos dispersiją, išsiskiria nepaprastu skambesiu bei skaidrumu. Švino oksidas krištolui taip pat suteikia atsparumą rūgščių, šarmų ar spirito turintiems skysčiams. Vienintelis dalykas, nuo kurio reikėtų saugoti krištolą - staigūs ir dideli temperatūrų pokyčiai. Dėl jų krištolas gali prarasti blizgesį bei skaidrumą.
Įsigiję krištolo indų, nepamirškite, kad jie turi nepriekaištingai blizgėti. Tad prieš pat serviruojant krištolas būdavo plaunamas šiltame muilo tirpale, skalaujamas šaltu arba šiek tiek šiltu vandeniu ir blizginamas lino servetėle. Jau pastačius ant stalo dar kartą blizginta sausa šilko servetėle, kad nebūtų net užuominos į pirštų pėdsakus.
Vintažinių žaislų antikvariatuose dažniausiai ieško ne vaikai ir ne vaikams. Vintažiniai žaislai - suaugusiųjų žmonių žaidimai, nes ir jie kaip bet kas kitas yra kolekcionuojami, pagal temas, gamintojus, šalis, medžiagas, laikotarpius - tų kriterijų gali būti įvairiausių. Žmogus visu tuo nesidomintis gali nustebti, kas šiandien kolekcionuojama ir kiek tai gali kainuoti. Tačiau antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse žaislų galima rasti pačių įvairiausių ir - o paradokse - visai tinkamų žaisti. Lėlės, mašinos, minkšti žaislai, įvairios dėžutės gali nudžiuginti ir mažuosius, jeigu tik tai kaip dovana priimtina jų „Kalėdų seneliams”. Dar daugiau - tie žaislai gali būti labai gražūs jaukūs, visiškai gero stovio ir palyginus nebrangūs. Kitas pirkinys galėtų būti vintažiniai kalėdų eglutės žaisliukai, kurių taip pat netrūksta sendaikčių parduotuvėse. Gauti dovanų dar vieną egzempliorių savo kolekcijai. Ir nieko nėra lengviau kaip pirkti dovaną kolekcininkui. Ir nėra geresnės vietos tam daryti negu antikvariatai ar sendaikčių paduotuvės. Senos knygos, vinilinės plokštelės ar tiesiog bet kas, ką kolekcionuoja draugas. Nes iš tiesų kolekcionuoti galima viską ir nudžiuginti galima viskuo.
tags: #reta #autentiska #1930 #sodyba