Nuosavybės teisių atkūrimo į miškus klausimas yra įsisenėjusi žemės reformos problema, kuri iki šiol nebaigta spręsti. Tokie miškai sudaro apie 12 proc. visų šalies miškų. Būtina užtikrinti, kad nuosavybės teisių atkūrimui rezervuoti miškai turėtų pilnaverčius savininkus, o tie, kurie patenka į valstybinės reikšmės miškų masyvus ar ribojasi su jais, būtų perduoti patikėjimo teise miškų urėdijoms, kurios kuo greičiau juos įtrauktų į miško išteklių naudojimą ir užtikrintų miškų ūkio pajamas iš šių miškų.
Lietuvos miškų padengimo žemėlapis
Naujausiais šių metų Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, bendras Lietuvos miškų žemės plotas yra 2 172,9 tūkst. ha, o tai sudaro 33,3 % šalies teritorijos. Valstybinės reikšmės miškų žemės plotas sudaro 1 076,5 tūkst. ha ir nuo 2011 m. padidėjo 1,1 tūkst. Žemės ir kito nekilnojamojo turto registre 2012 m. sausio 1 d. 257 tūkst. ha miškų rezervuoti nuosavybės teisėms atkurti. 2011 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 245 tūkst. privačių miškų savininkų.
Valstybiniai miškai yra valstybės turtas, todėl jį turi prižiūrėti valstybinės įmonės. Darbo partijos nuomone, rezervuotus miškus turi ir toliau prižiūrėti urėdijos, o visos su rezervuotų miškų grąžinimo klausimais dirbančios institucijos turi dėti maksimalias pastangas kuo greičiau grąžinimo procesą užbaigti.
Rezervinius miškus saugomose teritorijose atiduosime urėdijų pavaldumui. Ūkinius miškus siūlysime privatizuoti gretimų valdų savininkams, siekiant optimalios žemėnaudos. Nesulaukus privataus kapitalo susidomėjimo, ūkiniai miškai būtų perduoti urėdijoms.
Tikriausiai niekas nepaneigs to fakto, kad geriausiai mišku gali pasirūpinti atitinkamos srities profesionalai - miškininkai, nesvarbu ar jie dirbtų valstybinėje miškų žinyboje ar privačioje struktūroje.
Privatus miškų ūkis
Lietuvos miškai yra didžiulis valstybės turtas. Tai ne tik mediena. Miškai saugo biologinę įvairovę, dirvą nuo erozijos, grynina orą, be jų neįsivaizduojame savo poilsio gamtoje. Šiuo metu atskaitymai nuo pajamų, gautų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, taikomi tiek urėdijoms, valdančioms valstybinius miškus, tiek privačių miškų savininkams.
Urėdijoms šių atskaitymų tarifas yra 10 proc., privačių miškų savininkams - 5 proc. Tačiau jei miškų savininkai nekerta miško ir neparduoda medienos, tų atskaitymų nemoka. Surinktos lėšos skiriamos miško kelių tvarkymui, kas tampa ypač aktualu pavasarį ir rudenį, kai miško technika giliomis provėžomis išvažinėja kelius taip, kad jie tampa sunkiai pravažiuojami mažesnėms transporto priemonėms; taip pat lėšos skiriamos priešgaisrinių, sausinimo sistemų išlaikymui ir kt.
Taigi, sakyčiau, kad toks mokestis turėtų būti, tačiau galima diskutuoti dėl tarifo dydžio, galimybių jį mažinti, palankesnių mokėjimo laikotarpių nustatymo. Svarbiausia, užtikrinti, kad miško savininkų sumokami pinigai atitektų būtent miškų priežiūrai, o ne valstybinių įmonių egzistavimui išlaikyti.
Kiekvienas žemės sklypas turi turėti tinkamą privažiavimą. Servitutų klausimas šiuo metu aktualus daugiau nei 4400 savininkų, prie kurių sklypų nėra suprojektuota privažiavimo kelių ar nustatyta kelio servitutų.
Todėl Seimo Kaimo reikalų komitetas yra raginęs Žemės ūkio ministeriją užtikrinti, kad servitutų problemos būtų sprendžiamos operatyviau. Būta siūlymų, kad kompensacijos būtų mokamos ne į valstybės biudžetą, kaip yra dabar, o tų sklypų savininkams, jei jie įsipareigotų įveisti mišką.
Manau, kad kompensacijos už servitutų nustatymą turi būti mokamos į valstybės biudžetą, kaip yra dabar, nes kompensacinis metodas yra susijęs su viešuoju interesu atkurti sunaikintus miškų plotus ir juos išsaugoti.
Iš tiesų, prieš beveik du metus iki dešimties kartų buvo padidintos baudos už neteisėtų statinių statybą miško žemėje, už neteisėtą miško kirtimą ir medienos vagystes, už miško, medienos matavimo, apskaitos ar ženklinimo reikalavimų nesilaikymus. Baudos turi būti atgrasančios taip, kad neapsimokėtų ir nesinorėtų daryti pažeidimų. Tačiau vertinant proporcingumo požiūriu, yra ir koreguotinų vietų.
Šiuo metu mūsų keliais leidžiama važinėti miškovežiams, kurių bendroji masė su kroviniu yra ne didesnė nei 48 tonos. Kitose Europos šalyse gali važinėti ir sunkesni miškovežiai. Šiuo klausimu jau daug kartų diskutuota Seime, lieku prie nuomonės, kad svarbiausia yra riboti apkrovą ant ašies, o ne bendrą automobilio masę, nes būtent ratų slėgis į kelią ir daro žalą keliams.
Ūkiškai tariant, jei privačios nuosavybės teise valdomo miško dokumentuose yra žodelis „laikinas“, gali būti, kad, nepaisant visų registracijų ir antspaudų, šie duomenys neatsispindės VMT registre. Kiek tokių atvejų yra visoje Lietuvoje, statistinių duomenų neturima, nes jie nekaupiami. Be to, dažnai apie dviprasmišką nuosavybės situaciją neįtaria ir pats savininkas.
Kol duomenys neatsispindės šiame registre, miško šeimininkas, ūkiškai tariant, savo miške kirviu nemojuos. O jo sklypas liks įtrauktas į nuosavybės teisėms atkurti skirtų miškų plotų sąrašą.
Valstybinė miškų ūkio pertvarka
Lietuvai būtina miškų ūkio pertvarka. Šiuo atveju reikia mažinti urėdijų skaičių, jas apjungiant tam, kad galėtume efektyviai valdyti miškų ūkį, užtikrinant didžiausią naudą valstybei ir visiems jos gyventojams.
Seimas yra pritaręs Vyriausybės programai, kurioje numatyta miškų ūkio valdymo pertvarka ir perėjimas prie efektyvaus ir centralizuoto valdymo, taip suteikdamas įgaliojimus Vyriausybei veikti, t. y. įgyvendinti miškų ūkio politikos kryptis, kurias nustato Seimas, ir pasirinkti miškų ūkio valdymo modelį, remdamasi minėtais aspektais. Tačiau tos pačios kadencijos Seimas priėmė Miškų įstatymo pataisas, kuriose numatyta prievolė išsaugoti 42 miškų urėdijas, tuo perimdamas dalį Vyriausybei būdingų funkcijų dėl kai kurių valstybės įmonių, šiuo atveju − urėdijų, valdymo.
Pagal Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymą valstybės įmonių savininkė − valstybė − savo teises ir pareigas įgyvendina per Vyriausybę. Tuo tarpu dabar, jei Vyriausybė, siekdama efektyviau valdyti miškų ūkį, ketina mažinti urėdijų skaičių, ji turi Seimui teikti įstatymo pataisas, jos turi būti svarstomos, o pats reformų procesas užsitęsia.
Problema, matyt, kilusi dėl vykdomosios valdžios negebėjimo vesti dialogą su įstatymų leidėju.
Iš tiesų gal staiga Lietuvoje prasidėję miškų ūkio paskirties žemės, rezervuotos nuosavybės teisėms grąžinti, bet iki šiol neįgijusios savininkų, pardavimai išjudins tą dviprasmę situaciją, bešeimininkė žemė pagaliau įgis tikrus savininkus, palengvės apskaita ir mokesčių administravimas, papilnės vis kiauras valstybės biudžetas, ir nuo to visiems bus tik geriau.
Tačiau nerimauti yra dėl ko, nes Vyriausybė, lyg dosni mama tvirtindama Valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo aukcionų organizavimo taisykles, numatė ir galimybę pirkti sklypus atsiskaitant išsimokėtinai, t. y. pirkėjams suteikta teisė už perkamą žemę atsiskaityti ne vėliau kaip per 15 metų. Matyt, šios baimės pagrįstos tikra tiesa, nes aplinkos ministras G. Kazlauskas, užbėgdamas galimoms manipuliacijoms, nurodė keisti Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarką.
Situacija „teoriškai - savininkas, praktiškai - ?“ netikėtai gali iškilti ne vienam privataus miško ar apskritai nedidelių sklypų šeimininkui, nuosavybės teises vienaip ar kitaip atsikūrusiam neilgai trukus po nepriklausomybės atgavimo.
Tačiau anksčiau minėtas nuosavybės „dingimo“ atvejis yra dar komplikuotesnis, nes miško savininkas sklypą Registro centro vietiniame filiale buvo įregistravęs, apie ką byloja ir registrų centro to meto antspaudas, tačiau praktiškai nuosavybės teisė į miško sklypą Miškų kadastre neatsispindėjo. Kaip tai atsitiko, iki šiol niekas negali paaiškinti. Kaip ir kiek dar tokių atvejų gali netyčia išlįsti į dienos šviesą?
Iš esmės pats Registrų centras tampa tarsi vartais, atveriančiais kelią į Valstybinės miškų tarnybos bendrąjį registrą. Tačiau kodėl kartais tie vartai neatsidaro ir kur paklysta žmonių nuosavybė, šiandien atsakyti negali niekas.
Miškų pardavimo aukcionai prasidėjo be didesnės informacinės kampanijos. Tačiau parduodant ir šalies piliečių nuosavybės teisėms atkurti skirtą miškų dalį tą informaciją, matyt, reikėjo labiau paskleisti tarp Lietuvos gyventojų.
Priminus žmonėms, kad galbūt verta peržiūrėti nuosavybės dokumentus, ko gero, būtų patikslintas ne tik neįregistruotų žemių skaičius, bet gal pavyktų ateityje išvengti ir kai kurių galimų nemalonių situacijų. Ar tai valstybės problema, kitas klausimas.
Peržvelgus įvykusių ir dar vyksiančių aukcionų sąrašą, visur figūruoja apibūdinimas „ūkiniai miškai“. Tad savaime suprantama, kad pirmuosiuose aukcionuose iš viso mėsos puodo imami geriausi gabalai - „ūkiniai miškai“. Kam teks uodega ir ar kas nors jos iš viso panorės? Nebent koks nuosavybės teisių neatsikūręs žmogelis, kuriam kompensacijai teliks miško aikštės ar keliai, kirtavietės ar žuvę medynai.
Ar neliks prie suskilusios geldos ir kai kurie anksčiau minėtų miškų savininkai, nėra visai aišku ar bent to aiškumo prieš pradedant valstybinių nuosavybės teisėms atkurti rezervuotų miškų išpardavimą nepateikta.
Šią situaciją „Miškams“ vilnietė advokatė Nerija Žeknienė pakomentavo taip: „Nekilnojamųjų daiktų ir daiktinių teisių į juos (kartu ir pastato nuosavybės teisės) teisinės registracijos tvarką nustato Nekilnojamojo turto registro įstatymas, o ją detalizuoja Nekilnojamojo turto registro nuostatai. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis, nustato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, jeigu nekilnojamojo turto registre miško sklypas yra įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu, tokius duomenis gali tekti ginčyti teismine tvarka, nes formaliąja prasme toks daiktas yra valstybės nuosavybė.“
Tikėkimės, kad po aukcionų nepasipils teismų maratonas. Ateitis parodys.
Nacionalinis miškų susitarimas
tags: #rezervuoti #nuosavybes #teisems #atkurti #miskai