Lietuva gali didžiuotis žmonėmis, kurie, net ir palikę gimtąjį kraštą, puoselėja meilę jam ir siekia prisidėti prie jo gerovės. Algirdas Puišys, sėkmingas verslininkas iš Vilniaus, yra vienas iš tokių žmonių. Vaikystėje praleidęs laiką Ignalinoje, jis jaučia nostalgiją ir pareigą duoti kažką neatlygintino šiam kraštui.
Šiame straipsnyje panagrinėsime Romo ir Romos Puišių sodybos istoriją Ignalinos rajone, jų veiklą kaimo turizmo srityje ir įdomius kultūrinius renginius, kurie vyksta šioje sodyboje. Taip pat aptarsime jų planus statyti išskirtinį rekreacinį pastatą, kuris praturtins Ignalinos kraštą.
Romo Puišio sodyba. Šaltinis: versmes.lt
Šaknys Ir Prisirišimas Prie Ignalinos
Pasak A. Puišio, jo mama yra kilusi iš Dūkšto, esančio Ignalinos rajone, garsios sportininkų slidininkų Milašių šeimos. Gyvendamas sostinėje, A. Puišys vasaros ir žiemos atostogas bei savaitgalius kartu su tėvais dažnai leisdavo Ignalinoje.
"Kai atvažiavome 1991 m. čia gyventi, nejaučiau, kad aš persikrausčiau į kitą miestą, - patikino pašnekovas. - Viskas buvo sava, turėjau čia draugų, atrodė, jog aš iš čia ir kilęs."
Kaip sakė pašnekovas, su žmona Roma jis susipažino sporto varžybose. Nors R. Puišienė - šiaulietė, šiokių tokių sąsajų su Ignalina turi ir ji. Be tikrai aktyvaus laisvalaikio, abu sutuoktiniai plėtoja savo verslą - turi įkūrę implantologijos centrą, taip pat odontologinių medžiagų platinimo įmonę.
Abu sutuoktiniai labai sportiški (R. Puišienė - orientacininkė, A. Puišys - biatlonininkas, vėl grįžęs aktyviai sportuoti į veteranų lygą) ir, netgi galima teigti, jog nebijantys jokių gyvenimo iššūkių. 2018 m. gruodžio mėnesį jie abu įveikė maratoną Pietų ašigalyje, Antarktidoje. R. Puišienė tapo šio maratono moterų kategorijos nugalėtoja, A.
Kaimo Turizmo Sodybos Idėja
R. ir A. Puišiai turi sodybą Ignalinos rajone, šalia Dringio ežero.
„Žemės sklypas buvo nupirktas jau seniai - gal kokiais 1992 metais, - pasakojo A. Puišys. - Kai prasidėjo europinių projektų teikimas, mes pagalvojome, kad galime užsiimti kažkokia papildoma veikla, susijusia su Ignalinos rajonu. Taip gimė kaimo turizmo sodybos idėja.“
Pasak jo, dešimt metų sodyba buvo nuomojama, bet be aiškios vizijos, ką toliau norima daryti. Kaip teigė A. Puišys, Ignalinos rajonas nėra labai „apkrautas“ turistais, kaip turėtų būti turint tokią nuostabią gamtą. Pasak vyro, jiems visą laiką kirbėjo klausimas, ką reikėtų daryti, kad iš šio verslo gautų bent šiokią tokią investicinę grąžą.
„Bet po to pagalvojome, kad turime iš ko gyventi, nes verslai Vilniuje vystosi sėkmingai, - aiškino pašnekovas. - Ignalina man labai artimas kraštas. Net mokydamasis mokykloje sau sakiau, kad, kai užaugsiu ir turėsiu galimybių, būtinai kam nors čia padėsiu, ką nors paremsiu. Pagalvojau - kada gi tas laikas ateis? Taip, anot jo, atsirado mintis vystyti veiklas, kurios būtų išskirtinės, įdomesnės, reikalingesnės, pritrauksiančios daugiau lankytojų.
Ignalinos rajonas. Šaltinis: ignalina.lt
Planai Ateičiai: Išskirtinis Rekreacinis Pastatas
Taigi, šiuo metu sutuoktiniai planuoja, skaičiuoja, braižo projektus ir ketina įgyvendinti tai, ko Lietuvoje dar nėra - pastatyti išskirtinį rekreacinį pastatą. A. Kaip sakė R. Puišienė, nors planuojamas statyti vieno aukšto statinys tikrai žada būti labai didelis, ketinama jį suprojektuoti taip, jog jis organiškai įsilietų į jau esantį kraštovaizdį ir būtų beveik nepastebimas.
„Be to, jis bus išskirtinis tuo, kad jame galės vykti visos sporto, meninės, teatro, šokių, dirbtuvių veiklos, - užsidegusi pasakojo moteris. - Statinio tūris sudarys sąlygas rengti bet kokio tipo renginius ir žiemą, ir vasarą. Tai bus universalus daugiau nei 1000 kv. Anot R. Puišienės, lapkričio pabaigoje jie surengė posėdį, kuriame dalyvavo architektai, Ignalinos savivaldybės atstovai, saugomų teritorijų ir Aukštaitijos nacionalinio parko atstovai.
Anot verslininkų, šio projekto statyba jiems atsieitų apie 1 mln. eurų ir panašu, kad juos teks investuoti patiems, nes jiems, kaip fiziniams asmenims, tokių lėšų, bent kol kas, negali suteikti nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, nei Europos Sąjungos finansuojami projektai.
„Jei galvotume, kur padėti milijoną, tai tikrai yra vietų, kur jį galima investuoti gerokai naudingiau, su realia grąža, - šypsojosi R. Puišienė. - Tai nėra vien atsipirkimo klausimas. Mes norime Ignaliną matyti gyvą, norime, kad žmonės galėtų atvažiuoti ten, kur yra visa reikalinga infrastruktūra, sudarytos sąlygos kažko siekti, kažką veikti. Salė suteiktų galimybę atvažiuoti ir treniruotis olimpinių rinktinių nariams, rengti meno kolektyvų, šokių, teatrų konkursus, netgi respublikinio lygio varžybas.
Pasak A. Puišio, norisi viską atlikti be klaidų ir gerai, todėl jie stengiasi išsiaiškinti visus reikalavimus, keliamus tam tikrų sporto šakų ar renginių salėms, kad po to nereikėtų gailėtis ar perdaryti iš naujo.
A. Puišys pridūrė, kad labiausiai norėtųsi vietos valdžios bei gyventojų pritarimo. „Mano gero draugo, Paliesiaus dvaro savininko žodžiais tariant, pinigų niekur nenusineši, - sumanymo esmę dėstė vyras. - Jei Dievas davė galimybę uždirbti daugiau, nei gali išleisti, tai gali dalintis su kitais. Manau, tai teisingas kelias.
Yra nemažai daug pasiekusių žmonių, kilusių iš Ignalinos, kurie gali žengti žingsnį ir kažką pradėti.
Kultūriniai Renginiai Sodyboje
Praėjusį šeštadienį „Šaltupio“ sodyboje vyko jau ketvirtasis bardų festivalis „Esu ruduo“. Susirinkusieji galėjo išgirsti daug bardų dainų, kylančių iš širdies. Meno dvasia, plazdanti virš susirinkusiųjų, įgavo naujų spalvų. Ignės Markauskaitės bardiškoji siela buvo giliai iš širdies išnyranti bei visus širdies kampelius pavergianti.
Pertraukos metu vieni užkandžiavo, antri apžiūrinėjo sodybą, o treti skubėjo apeiti ir įvertinti menininkų oazėje, sujungiančioje Prienų ir Kauno mėgėjų bei profesionalų ūrybą, atidarytą fotografijų parodą. Čia buvo galima pamatyti jau istorija tapusius kadrus. Ant popieriaus nugulę 1996-1998 m. Kauno mieste daryti fotografo Romo Juškelio krišnaistų gyvenimo epizodai patraukė ne vieno akį.
Bardų festivalis "Esu Ruduo" Šaltupio sodyboje. Šaltinis: versmes.lt
Po pertraukos festivalio vedėjas A. Svidinskas pakvietė visus sugrįžti į kluoną, kuriame žiūrovus pasitiko Kauno rajono Ramučių kantri šokių kolektyvo „Saulėgrąža“ šokėjos. Nuskambėjus paskutiniam akordui ir paskutiniam batų treptelėjimui, prabilo Algirdo gitaros stygos. A. Svidinskas pradėjo antrąją dalį, kurioje sceną užėmė brandesni bardai.
Į festivalį atvyko svečių, panorusių susirinkusiesiems, o ypač sodybos savininkui R. Puišiui padėkoti už nuotraukų parodą. Grupė krišnaistų ilgai nelaukdami patogiai įsitaisė ant scenos ir savo instrumentais sugrojo bei sudainavo kūrinį, paremtą savo maldomis.
Lauke vis labiau temstant ir vėstant, rodos, ir laikas pradėjo skubėti į priekį. Nespėjus įsijausti į Vaidoto kūrybą, atvyko ir šiek tiek vėluojantis Klarkas. Visiems žinomas dainininkas šį vakarą prisijungė prie bardų.
Nuolat „Šaltupio“ renginiuose dalyvaujanti Prienų rajono savivaldybės tarybos narė Loreta Jakinevičienė šiemet aplankyti dainingųjų talentų neturėjo galimybės, tačiau jos dovana už ilgametį dalyvavimą bardų festivalyje ir kūrybingą sielą vis tiek pasiekė A. Svidinską. O sodybos savininkui R. Puišiui už kiekvieną rudenį klausytojams padovanojamą rudens gėrybę - bardų festivalį L.
Bardai į festivalį susirinks tik po metų, tačiau žiūrovai į „Šaltupį“ rinksis anksčiau, jau pavasarį, kuomet sodyba šiltąjį sezoną pasitinka mėgėjų teatro festivaliu.
Klojimo Teatrų Krivūlė „Šaltupyje“
Nuo 2024 metų spalio 5 d. ši sodyba tapo istorine - sodybos šeimininkai Raimondas ir Gintarė Puišiai čia sušaukė Lietuvos klojimo teatrų XXXV krivūlę. Šių laikų Lietuvos klojimo teatras išgyvena savo renesansą. Krivūlės, arba tautodailinio teatro suvažiavimai, kas metai šaukiami įvairiose Lietuvos vietose.
Kas metai sudaroma profesionali klojiminio teatro savitumą išmananti vertinimo komisija, keliamos ir svarstomos meninės ir pedagoginės idėjos universitetiniame lygmenyje.
Klojimo teatrų renesansas sutampa su tautos išsivadavimo laiku. Tauta budo ir kėlėsi. Kartu kėlėsi ir senoji, unikalioji mūsų kaimo kultūra.
Klojimo teatrų krivūlė Šaltupio sodyboje. Šaltinis: versmes.lt
Romos Puišienės Požiūris Į Iššūkius Ir Svajones
„Žiūrėk, kokia gera nesąmonė!“ - entuziastingai šūkteli žmona vyrui, uždavusiam klausimą, ko ji norėtų Kalėdoms dovanų. Ta „nesąmonė“ - maratonas Antarktidoje. Neprabėgo nė metų, ir verslininkė Roma PUIŠIENĖ (42) maratoną nubėgo pirma. Tokių „nesąmonių“ Romos gyvenime - ne viena. Man patinka iššūkiai.
Apie ką galvojote bėgdama tas 5 valandas 3 minutes ir 32 sekundes, per kurias įveikėte 45 kilometrus 195 metrus? Nieko. Galva tuščia, buvau panirusi į meditacinę būseną. Tuo metu vyksta fizinis darbas, dėlioju kojas, jos smenga, nes bėgu puriu sniegu.
Maratoną įveikiau su pasimėgavimu, ypač paskutinį iš keturių ratų, nes žinojau, kad nuo varžovių esu atsiplėšusi visa valanda. Nebuvo ir sunkiausios akimirkos. Nesame su vyru bėgę maratono, tačiau kartu esame dalyvavę multisporto varžybose, kuriose šešias ar devynias valandas važiuoji dviračiu, irkluoji, bėgi, orientuojiesi. Ta patirtis leido susidėlioti tinkamą bėgimo tempą, kad jėgų užtektų ilgam.
Koks pergalės skonis? Žiauriai fainas (šypsosi). Tos varžybos - labiau nuotykis, savęs įveikimas nei kova dėl prizo. Man patinka sportuoti turint planą.
Vien startuoti Antarktidos maratone kainuoja 15 tūkstančių eurų. Kai žmonės ryžtasi tokiems tikslams, žiūrėk, kas nors iš šalies sumenkina: koks čia pasiekimas - prisigalvoja turtuoliai nesąmonių, nusiperka varžybas ir bėga.
Niekas netrukdo patiems siekti svajonių. Jei žmogus ko nors pasiekė ir garsina šalį, reikėtų tik sveikinti. Dauguma Lietuvoje seka Dakaro ralio varžybas - juk ten važiuojama taip pat už savo ar rėmėjų lėšas, bet dėl to jų žygis neatrodo menkesnis.
Baigusi finansų studijas Stokholmo verslo mokyklos filiale Rygoje, pradėjau dirbti vienoje didžiausių telekomunikacijų bendrovių Lietuvoje. Be atostogų variau beveik trejus metus, tačiau kartą pasakiau sau „stop, metas pailsėti“. Įkūriau kelionių agentūrą - trejus metus rengiau išvykas į Kamčiatką, Sibirą, Jordaniją, Siriją, Libaną. Sprendimas buvo teisingas.
Kai pradėjau savo verslą, dvejus metus sau nieko nepirkau. Norėjau pasiekti momentą, kai padengi investicijas ir pradedi uždirbti. Tiek laiko gyvenau iš nedidelių savo atsargų, šopintis nelabai mėgstu, bet įšokti į naujus, o ne nudėvėtus džinsus jau labai norėjau.
Susipažinę su vyru ėmėme galvoti apie bendro gyvenimo planus. Jis norėjo kurti verslą medicinos srityje. Prisidėjau, o keliones nutarėme palikti malonumui. Dabar turime vieną didžiausių odontologijos klinikų - Vilniaus implantologijos centrą, taip pat odontologinių medžiagų platinimo įmonę. Nedirbu nustatytomis valandomis, mano vyras labiau pririštas prie pacientų ir grafiko, tačiau su visomis įmonėmis yra ką veikti.
Trilikametė dukra niekaip nesupranta mano darbo, net pasiprašė dieną praleisti kartu. Taip ir padarėme, pavyzdžiui, šiandien buvome susitikusios su architektais: Ignalinoje turime sodybą, norime ją paversti sporto kompleksu, į kurį galėtų važiuoti treniruotis vaikų ir suaugusiųjų sporto komandos.
Ką jums reiškia pinigai? Laisvę ir pasitikėjimą savimi. Kita vertus, niekas nėra nepajudinama, bet jei ką, spėju, bet kokioje situacijoje sugebėčiau mėgautis gyvenimu ir sugalvočiau, kaip išeiti iš manęs netenkinančios padėties.
Sakoma, kad už viską gyvenime reikia mokėti, o kiekvienoje sėkmės istorijoje įaustas ir dramos siūlas. Visi turi savo dydį atitinkančių skeletų, tik ne visi apie juos kalba. Prieš 13 metų susirgau sudėtinga nepagydoma liga, tačiau pasitelkus specialią mitybą, meditaciją, jogą ir sportą man pavyksta ją kontroliuoti.
Kuo domitės, ką skaitote? Lankau jogą, medituoju rytais - galvoje būtina inventorizacija, kad neįstrigčiau prie neigiamų dalykų. Kartkartėmis važiuoju į jogos retritus, kad pabūčiau viena su savimi. Todėl sportuodama klausausi pažintinės literatūros. Pavyzdžiui, antropologinių, istorinių knygų. Nuo mokyklos laikų patinka fizika, jaučiau, kad man daug ko mokykloje nepapasakojo, todėl pusantrų metų klausiausi įrašytų fizikos paskaitų.
Moterims su jumis bendrauti nėra paprasta? Mano draugės - stiprios ir protingos. Su draugėmis galime šnekėti apie viską, nors ir apie tą patį Higso bozoną, investicijas ar gyvenimo prasmę.
Tai kokia gyvenimo prasmė? Tiesiog jaustis gerai, santarvėje su savimi, gyventi, kad nieko nesigailėtum, neapgaudinėtum savęs, suvoktumei tikruosius savo elgesio motyvus.
Išvados
Romo ir Romos Puišių sodyba Ignalinos rajone yra ne tik kaimo turizmo vieta, bet ir kultūros židinys, kuriame vyksta įvairūs renginiai, pritraukiantys menininkus ir žiūrovus. Jų planai statyti išskirtinį rekreacinį pastatą rodo jų norą prisidėti prie Ignalinos krašto gerovės ir sukurti vietą, kur žmonės galėtų sportuoti, kurti ir tobulėti.