Rumšiškių muziejaus sodybos ekspozicija: Lietuvos kaimo paveldas po atviru dangumi

Lietuvos liaudies buities muziejus, iki 2023 m. vadintas Lietuvos liaudies buities muziejumi, yra skanseno tipo muziejus po atviru dangumi, įsikūręs Kaišiadorių rajono savivaldybėje, prie Rumšiškių, ant Kauno marių kranto. Tai vienas didžiausių ir įdomiausių muziejų Lietuvoje, pristatantis šalies kaimo paveldą autentiškoje aplinkoje.

Muziejaus tikslai ir uždaviniai

Svarbiausias buities muziejų uždavinys - pavaizduoti liaudies buitį natūralioje aplinkoje, išsaugoti autentiškus liaudies architektūros paminklus kaip mokslo šaltinį.

Muziejaus istorija

Idėja įkurti Žemaitijos kaimo muziejų po atviru dangumi gimė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tada planuota įsteigti vadinamąjį „Oro“ muziejų, tačiau šis sumanymas nebuvo pradėtas įgyvendinti. Žemaitijos kaimo muziejaus įkūrimo planą pradėta realizuoti 1963 m. Muziejininkus, kultūros veikėjus tąsyk parėmė Lietuvos Ministrų taryba - 1963 metais Lietuvoje buvo numatyta sukurti Liaudies buities muziejų (Rumšiškių) prie Kauno marių ir tris regioninius muziejus (Telšiuose, Rokiškyje ir Alytuje).

Alytuje darbai nebuvo nė pradėti, Rokiškyje pastatyti tik keli trobesiai, o Telšiuose pastatytas antrasis Lietuvoje (po Rumšiškių) buities muziejus. 1967 m. gegužės 6 d. Žemaičių buities muziejui paskirtas 15 ha plotas pietvakarinėje Masčio ežero pusėje, būsimo Telšių miesto parko teritorijoje. 1963 m. gegužės 15 d. Kultūros ministerijos pavedimu sudaryta komisija, kuriai buvo patikėta atrinkti trobesius ir kitus eksponatus, skirtus Telšių kaimo buities muziejui.

Pagal planą Žemaitijos kaimo muziejuje turėjo būti pastatytos trys sodybos: stambaus ūkininko, vidutinio valstiečio ir mažažemio, suformuotas visuomeninis sektorius: vėjo ir vandens malūnai, kalvė, milo vėlykla, kapinaitės su koplyčia, bažnytėlė ir keletas kitų pastatų. Pagal 1966 m. balandžio mėnesį sudarytą Žemaičių kaimo muziejaus teminį planą iš viso į šį muziejų buvo numatyta perkelti ir pastatyti trisdešimt penkis gyvenamuosius bei ūkinės, buitinės paskirties statinius. Statybos darbai prasidėjo 1967 m. 1967 m. į muziejų buvo atvežtas pirmasis eksponatas - pirtis, iki to laiko stovėjusi Tryškių apylinkės Sukončių kaimo gyventojo Stasio Bukausko ūkyje.

20 a. Liaudies buities muziejus įkurtas 1966 Pievelių kaimo vietoje, muziejininkų kuriamas iki šiol. 1967 jo zonavimo ir ekspozicijos išdėstymo projektą parengė architektas R. Jaloveckas, projektą detalizavo architektės B. Kugevičienė, Diana Volungevičiūtė-Pikšrienė. 1974 06 21 atidarytos pirmosios ekspozicijos; jų įrengimui vadovavo K. Čerbulėnas, S. Daunys, Vytautas Stanikūnas.

Ekspozicija išdėstyta etnografiniais regionais: Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos. Sukurti tam regionui būdingos sodybos ir gyvenviečių fragmentai su gatvėmis, tvoromis, želdiniais, tvenkiniais, 18 amžiaus pabaigos-20 amžiaus pradžios interjerai su baldais, namų apyvokos reikmenimis, audiniais (apie 85 000 eksponatų). Vertingiausi eksponatai - iš Lietuvos įvairių vietų atkelti ir restauruoti pastatai (tarp jų - žemaičių numas, pastatytas 1856).

Muziejaus centre yra miestelis su jam būdingais pastatais. Pristatomi ir liaudies verslai bei amatai - bitininkystė, medienos apdirbimas, audimas, puodų žiedimas, yra perkeltų malūnų, kalvių, milo vėlykla, kita. Tremties ir pasipriešinimo sektoriuje veikia tremtinių ir pokario partizanų buities ekspozicija.

Prieš pradedant statyti Kauno hidroelektrinę (1955 m.) ir užtvenkiant Nemuną 1959 m. Rumšiškių miestelis buvo išsidėstęs už 3 km nuo dabartinės vietos, dešiniajame Nemuno krante. Iš teritorijos, kurią vėliau užliejo Kauno marios, iškeltos 45 gyvenvietės, tarp jų ir Rumšiškių miestelis.

Etnografiniai regionai ir sodybų ekspozicijos

Dzūkija

Muziejuje eksponuojamos keturios dzūkų sodybos. Vienkieminėje sodyboje - pirkia (gyvenamasis namas), svirnas, tvartas ir klojimas. Musteika, Zervynos bei Vaitakarčmis sudaro dzūkų sodybų grupę. Dzūkų sodybose įprastas ūkininkavimo būdas buvo toks: ūkis priklausė visiems sūnums, nesvarbu, ar jie vedę, ar ne, žemė buvo valdoma bendrai. Ūkiui vadovavo tėvas, o šiam mirus - vyriausias sūnus.

Pirkioje, kadaise stovėjusioje Musteikos kaime, jaunystėje apsistodavo būsimas gamtininkas Tadas Ivanauskas. Dabar šios pirkios seklyčia primena apie profesoriaus viešėjimą, o gryčioje rodomas „dziedų“ (mirusiųjų) minėjimo momentas.

Aukštaitija

Aukštaitija - didžiausias etnografinis regionas, jame eksponuojamas gatvinis rėžinis kaimas ir užusienis - dvi sodybos už kaimo, kuriose vykdomos edukacinės programos. Ekspozicijos suteikia žinių apie spaudos draudimo laikotarpį, keliaujančio siuvėjo bei pynėjo amatus, vestuvių, Velykų papročius, kitas regionui būdingas šventes ir kasdienius darbus. Vienkieminėje Daujėnų sodyboje eksponuojama tiltinė linų minamoji, o gryčios priemenėje pristatoma aludarystė. Pagirių sodybos darže pamatysime prieskoninių ir vaistingųjų augalų. Galukaimyje stovi aštuonkampė buvusi kapinių koplyčia.

Aukštaitijos sektoriuje Pagirių sodyboje 2019 m. įveista Augalų nacionalinių genetinių išteklių lauko kolekcija pavadinimu Senieji Lietuvos gėlių darželių augalai: kvapnūs, puošnūs, gydantys. Kolekcija sudaryta iš augalų, įtrauktų į augalų nacionalinių genetinių išteklių informacinę sistemą, ir yra skirta auginimui, atnaujinimui ir jų saugojimui ex situ. Tai gerai žinomi ir dažnai sunkiai beatpažįstami ar visai nežinomi Lietuvos paveldo augalai. Kolekcijoje auga 60 vaistinių, prieskoninių ir gražiai žydinčių augalų rūšių bei formų. Tai senųjų Lietuvos sodybų vienmečiai, dvimečiai ir daugiamečiai paveldo augalai. Lauko kolekcijoje tarpsta augalų rūšys atrinktos iš muziejaus ekspozicinių gėlių darželių bei gamtos. Keletas pavyzdžių atkeliavo iš kitų Lietuvos augalų nacionalinių genetinių išteklių kolekcijų.

Suvalkija

Suvalkijoje buvo anksčiau panaikinta baudžiava (1807 m.), XIX a. kraštas ekonomiškai sustiprėjo. Suvalkijos sodybos planas, pastatai ir ūkyje naudojami daiktai pasakoja apie taupų, sumanų ir racionalų suvalkietį, kuris gyveno gausiai liepomis (žydinčios liepos - bitėms ganyklos) apsodintoje sodyboje. Įdomu tai, kad krosnies pakura suvalkiečio „stuboje“ visada būdavo virtuvėje - ten, kur nemiega gyventojai. Taupant malkas mėsos rūkykla būdavo įrengiama virš krosnies. Įdomi ir šuns būda - ji su durelėmis, kad augintiniui būtų šilčiau.

Žemaitija

Žemaitijos dalyje įrengtos šešios sodybos. Kupetinio kaimo branduolį sudaro keturios sodybos: viena jų priklausiusi turtingajam, antra ir trečia - vidutiniokams, ketvirta - mažažemiui. Nors sklypai susieina, bet sodybos išdėstytos laisvai, atskirai viena nuo kitos, jas sieja bendras kelias. Vienkieminės sodybos - Dirgalio ir Gondingos. Joje rodomas numas - seniausias žemaičių gyvenamojo namo tipas. Žemaitijoje apžiūrėkime puodžiaus ir klumpiaus dirbtuves, pakelės smuklę. Regiono pakraštyje galima aplankyti ir arklius - žemaitukus, kurie XIX a. buvo gerai vertinami Lietuvos ir užsienio žemės ūkio parodose.

Senasis etnografinis miestelis

Senajame etnografiniame miestelyje galima pamatyti XIX a. pabaigos - XX a. pirmosios pusės pastatus iš visos Lietuvos. Čia ne vieną sudomins pradžios mokykla su mokytojo butu, „lineikos“ „karčemos“ ratinėje, žydo butas, geležies dirbinių ir monopolio krautuvės bei buvusioje „špitolėje“ dirbantys amatininkai: puodžiai, medžio drožėjai ir tekintojai, juvelyrai, audimo ir pynimo meistrai. Kai kuriuos amatus gali išbandyti ir patys muziejaus lankytojai. Turgaus aikštėje stovi Šv. Florijono skulptūra, kuri, tikima, saugo nuo gaisrų.

Tremties ir pasipriešinimo sektorius

Tremties ir pasipriešinimo sektoriaus eksponatai mena 1941-1953 m. trėmimų iš Lietuvos į Sovietų Sąjungos gilumą laikotarpį. Jis įrengtas atokiau nuo kitų lankytinų muziejaus objektų, miškelyje. Šiame sektoriuje apžiūrėkime jurtą, projektuotą ir statytą pačių tremtinių. Jakutijoje tremtiniai gyveno savo pačių pastatytose jurtose. Taip pat pamatysime autentišką tremties ir skausmo liudytoją - gyvulinį vagoną, apraizgytą spygliuota viela, su mažais langeliais. Juo buvo tremiami Lietuvos gyventojai. Šiltuoju metų laiku šiame sektoriuje galime sutikti buvusią tremtinę Ireną Saulutę Valaitytę-Špakauskienę, kuri mielai mums papasakos Lietuvos trėmimų istoriją. Žemiau, Pravienos upelio šlaite, rasime partizanų bunkerį. Pasipriešinimas buvo atsakas į okupaciją ir masinius trėmimus.

Kiti muziejaus objektai

Sasnavos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia

Tai medinė bažnyčia, statyta 1817 m. Sasnavoje. Pastačius naują mūrinę bažnyčią, senoji buvo išmatuota, nufotografuota, kad būtų tiksliai atstatyta muziejuje. Išardžius bažnyčią, inventorius pasklido po kaimynines parapijas, bet buvo surinktas ir atgabentas į muziejų. Šalia stovi medinė varpinė, karstinė; šventorius aptvertas mūrine tvora. Bažnyčioje per šventes atliekamos liturginės apeigos, taip pat rengiami sakralinės muzikos koncertai.

Aristavėlės dvaro sodyba

Lietuvos liaudies buities muziejaus teritorijos pakraštyje stovi neseniai restauruota vertingos architektūros buvusi Aristavėlės dvaro sodyba. Mediniai dvaro rūmai vertingi dėl tradicinio statybos būdo, kuris vyravo iki XX a. Tyrinėtojų nuomone, XVI-XVII a. Aristavėlės dvaras priklausė Šiukštų giminei. Vėliau jis atiteko Zabieloms, XVIII a. - Medekšoms. 1940 m. iš paskutinių savininkų dvaro rūmai buvo konfiskuoti, vėliau perduoti kolūkiui.

Statytas dar 1700 metais, jis priklausė Zabielų giminei. Statomas buvo Martyno Zabielos, Kauno pavieto raštininko, o XVIII amžiaus pabaigoje atiteko Medekšų giminei. Medekšos kiek perstatė dvarą, bet išsaugojo jo barokinį siluetą. Pastatas neišsiskyrė prabanga - tai buvo tipinis vidutinės bajorų giminės dvaras, užtat vienintelis toks išlikęs Lietuvoje, išgyvenęs Šiaurės karą, carinės Rusijos jungą, Napoleono invaziją, ir visas XX amžiaus negandas.

Tačiau 1987 metais dvaras buvo išrinktas, "užkonservuotas", 2010 m. atstatytas, o 2016 metais atvertas lankytojams. Beje, dvare buvo apsistoję aukšti Napoleono kariuomenės pareigūnai, o jo didžiajame kamine 1863 metais slėpėsi net 7 sukilėliai! Dėl pastato stogo, kuris daugiau negu dukart aukštesnis už sienas, dvaras yra labai erdvus - čia tilpdavo 12 kambarių.

Apžvalgos bokštas

Nuo 15 m apžvalgos bokšto atsiveria įspūdingos atodangos, išplatėjusio Nemuno vingiai, Kauno marių vandenų užutėkiai. Tolumoje matyti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės įrenginiai - generatorių blokas ir dideli vandens vamzdžiai.

Senojo plento atkarpa

XX a. pradžioje buvo tiesiamas kelias iš Alytaus į Kauną per Rumšiškes ir Kruonį. Kelias gana stačiai leidosi į Nemuno slėnį (dabar čia Kauno marios), todėl jam išlyginti buvo supilta sankasa. Kelias išgrįstas lauko akmenimis, šalia jo buvo pasodintos medžių eilės. Dabar galima apžiūrėti maždaug 2 km senojo plento atkarpą tarp Dovainonių ir Kauno marių.

Mergakalnio atodanga

Mergakalnis - tai aukščiausia prie Kauno marių esanti atodanga. Prie jos galima pasivaikščioti miško takeliais šalia stataus šlaito. Tai puiki poilsiavietė ir regykla. Nuo čia atsiveria Kauno marių grožis. Matoma paukščių sala. Įrengta atokvėpio vieta, laužavietė.

Muziejaus veiklos ir edukacijos

Lietuvos etnografijos muziejuje yra laikomi ir ūkio gyvūnai - arkliai, ožkos, avys ir karvutė. Gausiausia ūkinių gyvūnų banda - arkliai. Muziejuje yra teikiamos pasivažinėjimo bei jodinėjimo arkliais paslaugos, jau daug metų gyvuoja jojimo būrelis.

Be vaizdingo ir įtraukiančio maršruto, kurį, beje, galima įveikti pasinaudojus brička (beje, Rumšiškėse galima pajodinėti ar net važnyčioti) muziejus dar gali pasiūlyti linksmai atšvęsti liaudies šventes - Užgavėnes, Velykas, Sekmines, Žolines su vaišėmis, kostiumuotomis eisenomis, muzika, šokiais. Taip pat muziejuje vyksta orientacinis žaidimas.

Muziejuje siūlomos įvairios edukacinės programos:

• Mergvakaris - edukacija merginoms apie tradicijas vestuvių išvakarėse nuotakos namuose.
• „Praverkime vestuvinių papročių lobių skrynia“ - apie tai, kaip prieš šimtmetį ir seniau buvo ruošiamasi vestuvėms; apie tai, kokią šeimos sampratą atspindi tuomečiai vestuvių papročiai.
• Palydėtuvės į bažnyčią vaiko krikštui „Ant krikštatėvių rankų“ - edukacija apie krikšto apeigas XIX a.
• „Sveiki sulaukim Šv. Velykų“ - nauja nuotolinė edukacija.
• Jurginės - „saugok ir dabok mūsų gyvulius“.
• Edukacijos apie nelegalias pogrindines mokyklas XIX amžiaus antrojoje pusėje.
• Pradžios mokykla XX amžiaus 3-4 dešimtmetyje.
• Edukacijos apie tremtinių dalią.
• Muzikuokime kartu - edukacija apie senovės muzikos sampratą ir instrumentų gamybą.
• Kaimiški jaunimo žaidimai.
• Linų kelias.
• Duonelės kelias.

Didžiausias renginys Rumšiškėse - tai Užgavėnės. Iš visos Lietuvos čia atvažiuoja žmonės, kad linksmai sutikti pavasarį ir palydėti žiemą. Į žūtbūtinę kovą stoja Lašininis ir Kanapinis, vyksta kaukių dirbtuvės, renkama pati baisiausia kaukė, na, ir, be abejo ragaujama karštų blynų ir šiupinio.

Jei norite pavakaroti, pavalgyti tikrų tradicinių lietuviškų patiekalų ir pabūti su savo kompanija autentiškoje kaimiškoje aplinkoje - ši programa yra būtent Jums. Tai - galimybė autentiškai atšvęsti asmenines šventes, sukaktis.

Lankytojų informacija

Per metus muziejų aplanko daugiau kaip 90 000 lankytojų.

Lietuvos liaudies buities muziejuje parengta pirmoji ekspozicija neregiams. Sukurtas vienos gražiausių sodybų muziejuje maketas, turintieji regėjimo negalią galės pasivaikščioti po jiems specialiai pritaikytą sodybą ir susipažinti su čia saugomais eksponatais. Brailio raštu parengti vienos gražiausių muziejuje - aukštaičių kaimo Tauragnų sodybos pastatų reljefiniai planai ir ekspozicijos aprašai.

Galima palikti automobilį Kaune ir iš Pažaislio prieplaukos į Rumšiškėse esantį muziejų plaukti laivu. Vasaros sekmadieniais reguliariais reisais plaukiantys laivai lauks, kol apžiūrėsite muziejaus eksponatus, ir parplukdys jus atgal. Pakeliui galėsite mėgautis vasaros vėjeliu, grožėtis Kauno marių kraštovaizdžiu ir iškylaujančių jachtų burėmis.

tags: #rumsiskiu #muziejaus #sodybos