Maskva, būdama Rusijos sostinė ir didžiausias miestas, traukia žmones iš visos šalies ir užsienio. Nuosavas būstas šiame mieste yra prestižo, stabilumo ir galimybių simbolis. Tačiau įsigyti būstą Maskvoje yra didelis iššūkis dėl aukštų kainų ir konkurencijos.
Tarsi tyčiojantis iš vis dar gležnos lietuviškosios demokratijos, Tautininkų sąjungos atkuriamasis suvažiavimas buvo surengtas antivalstybinio perversmo 85 - ųjų metinių dieną, o jos vadukai (jokie ne „vadai“) ir dabar nepraleidžia progos sužadinti mūsų plebso juodžiausius zoologinius instinktus.
Ksenofobinė (daugiausia antilenkiška ir antižydiška - pavyzdžių daugiau negu pakanka) retorika tokiais atvejais „švelniai“ pereina į retoriką antikrikščionišką, antivakarietišką ir apskritai antidemokratinę, kas nežada Lietuvai nieko gero. Tiesą kalbant, net keista, kad šiuo reikalu Lietuvoje niekaip nesusirūpina tie, kas stovi įstatymo ir žmogaus teisių sargyboje.
Na, o dabar lieka paskutinis klausimas - kas gi buvo švenčiama Pamėnkalnyje? Skirtingai, negu teigia J.Panka, Lietuvos kariuomenės „įžygiavimas“ nebuvo kažkoks karo žygis, pakeitęs regiono geopolitinę situaciją.
Tuo metu Sovietija jau buvo suderėjusi su naciais dėl Baltijos valstybių likvidavimo, iki kurio buvo likę vos keli mėnesiai. Tokiomis sąlygomis Maskvai nebuvo ypatingo skirtumo - ar Vilnius priklausys būsimai Lietuvos, ar Gudijos, ar kokiai nors Karakalpakijos SSR.
Svarbiausia buvo kas kita - kuo veiksmingiau panaudoti šitą „Trojos arklį“, siekiant dar kartą suaktyvinti kažkada caro „ochrankos“ dirbtinai sukeltą lietuvių ir lenkų tarpusavio neapykantą, ir kuo stipriau demoralizuoti ir dezorientuoti Lietuvos žmones prieš artėjančią apokalipsę.
Ta prasme Lietuvos kariuomenės įžengimas į rusų jau apiplėštą ir ganėtinai priešiškai nusiteikusį kraštą reiškė tik vieną - pasaulio viešosios nuomonės akyse Lietuva tapo dar viena (kartu su hitlerine Vokietija ir stalinine Rusija) agresijos prieš kraujuojančią Lenkiją dalyve.
Kitaip sakant, tuometiniame tarptautiniame kontekste šio krašto perėmimas iš agresoriaus letenų ne sustiprino, bet susilpnino Lietuvos argumentus dėl Vilniaus - panašiai kaip ir Bulgarijos argumentus dėl Makedonijos arba Vengrijos - dėl Užkarpatės (ką karui baigiantis teko apleisti).
Teks pabūti ciniku, bet gal ir gerai, kad tautininkų neveiklumo dėka mums nepavyko atkurti nepriklausomybės iškart po Antrojo Pasaulinio karo pabaigos, nes tikrai liktume tuomet be Vilniaus, ir važiuotume dabar (anot J.Pankos) į jį vien tik kaip turistai (kadangi visas likęs pasaulis pažinojo tada Vilnių tik kaip Wilno).
Ar naudinga mums tai akcentuoti? Ir kieno naudą tautininkai gaudo? Dabar turime tai, ką turime - ir Vilnių, ir Klaipėdą (ačiū už tai Dievui ir likimui, bet tikrai ne tautininkams), tai gal vieną kartą baikime kurti problemas patys sau?
Ir gal dar ne visi trokštame susikurti Lietuvoje „savąjį“ Karabachą, kaip kad Pamėnkalnyje prieš kelias dienas rėkavę vaikinukai? Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Vincas Vitkauskas 1939-1940 metais nurodė kariams “pagal visas mandagumo ir draugiškumo taisykles“ sutikti sovietų raudonarmiečius.
Ta prasme Lietuvos kariuomenės įžengimas į Vilnių 1939 metų spalio 28 dieną nėra data, kuria galėtume ir turėtume didžiuotis - galime džiaugtis tik pačiu Vilniaus ir jo apylinkių sugrįžimo Lietuvai faktu.
Tautininkų vaidmuo Lietuvos istorijoje
Lietuvos istorikai nustatė, kad tautininkai pradėjo bendradarbiauti su Sovietų Rusijos emisarais dar 1920 metais, ir būtent su jais jie vėliau rengė, o 1926 metais ir įvykdė sunkų valstybės nusikaltimą - karinį perversmą, kurio metu buvo nuversta teisėta, Lietuvos piliečių išrinkta šalies valdžia.
Perversmas sustabdė pilietinės visuomenės tapsmą Lietuvoje, kas savo ruožtu parengė dirvą 1940 metų nacionalinei katastrofai. Atėjus lemiamo apsisprendimo valandai, uzurpatoriai net nebandė organizuoti pasipriešinimą okupantams (t.y. savo sėbrams) ir metė Tėvynę likimo valiai; nesugebėta sukurti net Vyriausybės tremtyje.
O iki tol, siekdami užsitikrinti didesnės visuomenės dalies palaikymą, tautininkai kurstė Lietuvoje šovinistinę isteriją, nors iš tikrųjų šūkis „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ buvo skirtas daugiau vidaus naudojimui.
Tautininkų politikieriai dar iš 1918 - 1920 metų gerai žinojo apie tikrąją Vilnijos etnodemografinę situaciją, todėl neapkentė ir bijojo to Vilniaus. Ne veltui „tautos vadas“ A.Smetona taip ir neprisiruošė apsilankyti istorinėje sostinėje po jos sugrįžimo Lietuvai 1939 - 1940 m.
Taigi galima teigti, kad tautininkai suvaidino pražūtingą vaidmenį Pirmosios Lietuvos Respublikos istorijoje, ir kad yra pakankamas pagrindas uždrausti šios partijos veiklą. Bet gal dabartinė Tautininkų sąjunga nutraukė ydingą santykį su savo nusikalstama praeitimi ir tapo atvira civilizuoto pasaulio vertybėms? Kaip matome - ne, nieko panašaus.
Komentuodamas galiu paminėti nebent tai, kas ir taip yra aišku - lietuvių tautos vardu kalbėti pasišovę radikalai ir marginalai eilinį kartą išnaudojo istorinės datos paminėjimą tautinės nesantaikos kurstymui mūsų šalyje, ypač etniškai margame Vilniaus krašte (taigi vidaus padėties valstybėje destabilizavimui), ir santykių su valstybe - sąjungininke bloginimui (taigi Lietuvos tarptautinių pozicijų silpninimui ir jos diskreditavimui).
Iš vieno pagrindinių tautininkų „ideologų“ - Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vado (oho!) Juliaus Pankos kalbos susirinkusieji turėjo progos sužinoti daug įdomių dalykų. Paminėjo taip, kaip ir priklauso tautininkams, kurių patriotizmo samprata neatsiejama nuo neapykantos kitataučiams (ypač lenkams) skleidimo.
Pavyzdžiui, apie tai, kad 1920 - 1939 metai buvo „juodžiausi Lietuvos ir Vilniaus miesto istorijos puslapiai“ (tik tuometiniai vilniečiai apie tai kažkodėl taip nemanė - kur kas didesnį įspūdį jiems paliko tai, kad Antrojo Pasaulinio karo ir pirmaisiais pokario metais buvo sugriauta apie 40 procentų miesto pastatų ir maždaug 70 - čia procentų pasikeitė jo gyventojų tautinė sudėtis) ir „košmariški Lietuvai metai“ (pavydėkite lenkiškos niekšybės, apgailėtini naciai ir sovietai!), taip pat apie tai, kad „jei mūsų kariuomenė 1939 spalio 28 dieną nebūtų įžygiavusi į šį miestą, dabar mes galėtume į jį važiuoti tik su turistiniais autobusais“.
Po tokio istorijos žinių demonstravimo J.Panka sugrįžo į dabartį ir pasiūlė smogti daliai Lietuvos piliečių - Vilnijos vietiniams gyventojams, atimant iš jų galimybę mokytis gimtąja lenkų kalba.
Kad būtų dar „tautiškiau“ (ar „tautininkiškiau“?), ne toks jau jaunas jaunųjų nacionalistų vadas pareiškė, kad ir dabartinės Lenkijos užsienio reikalų ministrui reikia uždrausti „įvažiuoti“ į Lietuvą, o kalbėdamas apie jo lietuviškąjį kolegą, J.Panka informavo bendraminčius, kad šis nelaikąs šlapimo (taip buvo įvertintos ministro L.Linkevičiaus diplomatinės pastangos atkurti bičiuliškus santykius su viena pagrindinių Lietuvos strateginių partnerių).
Tokiu būdu galima teigti, kad į antrą straipsnio pavadinime iškeltą klausimą atsakė patys renginio dalyviai.
Skirtingai, negu teigia J.Panka, Lietuvos kariuomenės „įžygiavimas“ nebuvo kažkoks karo žygis, pakeitęs regiono geopolitinę situaciją. Tuo metu Sovietija jau buvo suderėjusi su naciais dėl Baltijos valstybių likvidavimo, iki kurio buvo likę vos keli mėnesiai.
Tokiomis sąlygomis Maskvai nebuvo ypatingo skirtumo - ar Vilnius priklausys būsimai Lietuvos, ar Gudijos, ar kokiai nors Karakalpakijos SSR. Svarbiausia buvo kas kita - kuo veiksmingiau panaudoti šitą „Trojos arklį“, siekiant dar kartą suaktyvinti kažkada caro „ochrankos“ dirbtinai sukeltą lietuvių ir lenkų tarpusavio neapykantą, ir kuo stipriau demoralizuoti ir dezorientuoti Lietuvos žmones prieš artėjančią apokalipsę.
Ta prasme Lietuvos kariuomenės įžengimas į rusų jau apiplėštą ir ganėtinai priešiškai nusiteikusį kraštą reiškė tik vieną - pasaulio viešosios nuomonės akyse Lietuva tapo dar viena (kartu su hitlerine Vokietija ir stalinine Rusija) agresijos prieš kraujuojančią Lenkiją dalyve.
Kitaip sakant, tuometiniame tarptautiniame kontekste šio krašto perėmimas iš agresoriaus letenų ne sustiprino, bet susilpnino Lietuvos argumentus dėl Vilniaus - panašiai kaip ir Bulgarijos argumentus dėl Makedonijos arba Vengrijos - dėl Užkarpatės (ką karui baigiantis teko apleisti).
Teks pabūti ciniku, bet gal ir gerai, kad tautininkų neveiklumo dėka mums nepavyko atkurti nepriklausomybės iškart po Antrojo Pasaulinio karo pabaigos, nes tikrai liktume tuomet be Vilniaus, ir važiuotume dabar (anot J.Pankos) į jį vien tik kaip turistai (kadangi visas likęs pasaulis pažinojo tada Vilnių tik kaip Wilno).
Ar naudinga mums tai akcentuoti? Ir kieno naudą tautininkai gaudo? Dabar turime tai, ką turime - ir Vilnių, ir Klaipėdą (ačiū už tai Dievui ir likimui, bet tikrai ne tautininkams), tai gal vieną kartą baikime kurti problemas patys sau?
Ir gal dar ne visi trokštame susikurti Lietuvoje „savąjį“ Karabachą, kaip kad Pamėnkalnyje prieš kelias dienas rėkavę vaikinukai?
Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Vincas Vitkauskas 1939-1940 metais nurodė kariams “pagal visas mandagumo ir draugiškumo taisykles“ sutikti sovietų raudonarmiečius. Ta prasme Lietuvos kariuomenės įžengimas į Vilnių 1939 metų spalio 28 dieną nėra data, kuria galėtume ir turėtume didžiuotis - galime džiaugtis tik pačiu Vilniaus ir jo apylinkių sugrįžimo Lietuvai faktu.
Daug filosofuojat, bet nėra konkretumo.. Aš pvz. sau nusistačiau konkrečias sumas kiek man reikia kad jausčiausi daugiau mažiau saugus.. - 1mln. Lt investuotų į akcijas, obligacijas ar kitokia forma, kas teoriškai galėtų generuoti ~100K Lt per metus.. Man asmeniskai kol neturiu seimos, ir esu taupymo rezime, pragyvenimui neskaiciuoju tik kuro. uztenka 800lt, gyvenu nenuomojame buste.
- savas būstas (namas) be įsipareigojimų bankams.. Super, sito man siai dienai labiausiai truksta, man tai net svarbiau uz ta milijona kurio jus norite, nuosavas bustas be isipareigojimu leidzia rizikuoti, nes visada zinai kad jei ir nepasiseks grisi i savo namus, ir ramiai juose miegosi.. siam tikslui man reiktu 300k Lt nereikia ispudingo namo,, bet manau isigysiu tai idarbines savo turta i tam tikras priemones, kad gaunama graza padengtu paskolos imokas..
- savas nedelis verslas teikiantis malonumo.. Turiu keleta, vienas nelabai idomus bet padeda mokytis niunsu susijusiu su mokesciais ir verslo vadyba , kitas idomesnis... jei tureciau jusu jau igyvendinta tiksla nuosavas namas, manau tai leistu man ramiai dirbti.
Reziumuojant, mano tikslas nuosavi namai 300k lt. Investicijos ir verse esantys pinigai kurie leistu gyventi is ju iki 30 metu reikia pasiekti 1mln, padidinus iki 2mln butu pasiektas tikslas, investavus si kapitala gauti 15k lt menesines pajamas. Pasiekti viskam reikia apie 2-2,5mln Lt. Rulli musu patirtis skirtinga, man gal taip nepasiseke su zmonemis kuriais dirbau, dirbu.
Keletas minciu.. Finansinis saugumas. Tai tokia suma kurios jums reikia kas menesi patenkinti savo poreikiams. Ka tai reiskia. Pasiemate lapeli susirasote savo menesio biudzeta ir paziurite kokia suma gavosi, sukeles max savo islaidas menesiui pragyventi man pilnai uztenka, neturint seimos 2100Lt.
Kokios sumos reikia kad gauti, toki menesini atlyginima kuris patenkintu poreikius, nedirbant kasdienio neidomaus darbo.. 2100(menesiniam pragyvenimui reikalinga suma) * 150 = 315000 Lt , tokia suma reikalinga norint is 8 procentu palukanu, gauti pastovu 2100 lt atlyginima.. Nera maza suma, bet kiek atsiveria nauju galimybiu, savo poreikius sugebi patenkinti, tada likusi laika skiri kitiem dalykam kurie nesa didziausias pajamas, gali rizikuoti ( su protu) gali igyvendinti idejas, nes poreikiai bus patenkinti, nesvarbu tu ar eisi i darba ar ne..
40 metu reikalinga suma 16800 lt 25200000 Lt. mantas0,iš paskutinio pasisakymo pastebėjau įdomų dalyką. suma nurodziau.Paversk kalbamas sumas svarais, doleriais ar eurais ir pamatysi, ką turiu galvoje. Daugelis vakariečių ir amerikiečių gauna panašias kasmėnesines pjamas. Ką ten panašias - Europoje ir JAV tavo minimi skaičiai atrodo kukliai - daugelis net paprastų žmonių kas mėnesį gaudinėja daugiau.
Bet gerokai mažiau žmonių normaliame pasaulyje turi tokias sumas, kad galėtų jas skirti investicijoms ir kaži kokiam finansiniam saugumui. Taip sutinku, kad panasias pajams nesunkiai uzdirba zmones, o ypac uzsienyje, bet yra du skirtingi dalykai, kai tu neturi laiko bet turi pinigu, ir kai tu turi laiko ir pinigu. Cia manau suprasite. Plius igavus toki sauguma, prie sios sumos antra tiek galima ir daugiau uzsidirbti papildomai, kodel? Toli ieskoti nereikia IT specas draugas uzdirba 8klt. kitas pazistamo pazistamas 40k. lt i menesi, nes pradejo dirbti ant saves, kai dirbo uzsienio kompanijoje gaudavo 20k lt.
Tokių milijono vertų kolonėlių JAV yra daug. Kalbu apie idarbinta kapitala, NT, Obligacijos, Akcijos ( nezinau apie tai bandysiu rasyti veliau), Ir kitos finansines priemones, bet reikalingos tokios kurios generuotu pastovu pinigu srauta, nes gyventi reikes cia ir dabar, reikia pastoviu pajamu.
Nesvajoju, tiesiog galvoju kaip turima kapitala teisingai toliau nukreipti, ir kaip ji padidinti iki mano nurodyti reiksmiu, kad butu pasiektas tikslas. 1000lt , darbas 7 dienos per svaite, taupymas, ieskojimas ivairiu budu kaip uzdirbti, manau tu nesunkiai tai padarytum per 2 metus, su dabartinia savo patirtimi.. Nors galbut ir per metus tai pasiektum,, nezinau tavo konkreciu uzdarbiu sunku pasakyti, savu lesu nereiktu.
Kaip viename interviu yra pasakes Vorenas Bafetas. Yra daug pavyzdžiu, pasyvios pajamos ir budu, kaip pasiekti savo galutinio tikslo finansines laisves. Nuo 2000 m. OMXV indeksas padidejo 311,78 proc. Tinkamesnis variantas ilguoju laikotarpiu butu gerus dividendus mokanti imone 6-8 proc div pelningumas. Teo neaiskios perspektyvos reiktu ieskoti kazka kito. Rizikia akcijos kaina gali kristi, taciau investuojant ilguoju laikotarpiu tai turetu nemaisyti, papildomai butu galima isigyti nauju akciju, galimas div nemokejimas kriziniu laikotarpiu. Reikalingos imones kurios vykdo ilgamete dividendu mokejimo politika.
Pajamos gaunamos viena karta per metus - minusas. Per daugiau nei 100 metų obligacijų pelningumas svyravo intervale nuo 2 iki 16% (vidurkis apie 5%), obligacijos dar vienas variantas, gauti fiksuotas palukanos, po ispirkimo, graza nedidele infliacija ilguoju laikotarpiu ja gali net pamazinti, arba padryti neigiama. Didziausias priesas kapitalui infliacija, tai procesas kai pinigai nuverteja, ir uz buvusia verte nebeisgalime isigyti materialaus daikto uz ta pacia pinigu suma.
Tema susikuriau sau kaip stimula toliau dometis investavimu, nes paskutiniu metu tai buvau apleides. Tad viska ka rasau tai reikalinga man, tam nereikia naudoti sasvinio, cia kazkas gali kazka patarti, galite isvis neskaityti, nes viska ka rasau tai mintys man, viska reikia suvesti i viena taska. Nematau prasmes paskoti apie savo uzdarbius, ar verslus, nes jie nera reiksmingi ir nemanau kad tai kazka duotu sitam forumui. Ka su kuo dirbu kiek uzdirbu, ar tai svarbu? cia lankosi apie 7 zmones kuriuos asmeniskai pazystu, Ar verta sneketi Lietuvoje kiek uzdirbi? ir su kokiom sumom dirbi?
Dar esu investaves I omxv, pagal parasa matosi kad portfelyje likes tik CTS. Vazineju su 22 metu senumo automobiliu, gyvenu 8m2 kambarelyje, Rudeni bandysiu gintis magistrini darba, nes uzbaiges sesija, nespejau dabaigti magistrinio darbo. Dirbu su skolintais pinigais, is fiziniu pinigu ju dalis mano kapitale sudaro apie 30 proc. Juos investuoju kur tinkamas, moku kas menesi palukanas skolintojams. Tikslas siuos pinigus pakeisti pigesniais banko pinigais. Tam tikslui ir statau NT, nes 24-25 metu jaunas zmogus nerealu kad turi kazka bankui uzstatyti, kvaila sistema.
Robertas Neuwirthas praleido keturis metus chaotiškose gatvių prekyvietėse, kalbėdamas su pardavėjais vežimėliuose - taip norėjo išstudijuoti “D sistemą”, t.y. ekonominį tinklą, kuriama prekiaujama neturint tam licencijos. Anot TED pranešėjo, šis tinklas yra galinga jėga, tiesa, dažnai nuvertinama. “Taigi, kas yra “D sistema”? Tradiciškai, taip vadinama neformali ekonomika, požeminė ekonomika, juodoji rinka. Neteikčiau pirmenybės tokiems vardams. Manau, jog labai svarbu suvokti, jog ši sistema yra visiškai atvira. Tam tikrose valstybėse tai visiškai kasdieniška ir priimtina. Visa prekyba vyksta atvirai ir tikrai ne po žeme.
“Pasiteiravau vieno stambaus sportbačių gamintojo ką šis galvoja apie autorinių teisių pažeidimus bei juodąją rinką. gal laikas baigti kliedeti apie 8% palukanas. Kas kalba apie banku indelius? Virsuje nurodziu, sritis kurios generuoja daugiau nei jusu nurodytas 0,5 proc. Kokiose bankose, laikote indelius? Kas kalba apie banku indelius? Virsuje nurodziu, sritis kurios generuoja daugiau nei jusu nurodytas 0,5 proc. o kiek tos sritys generuoja rizikos? ir ar pradiniame etape nors minimali rizika yra leistina? tikslas islaikyti sukaupta kapitala.
Na ir? saunu zmones turi darba, ka dar turejau pamatyti? versla kurio nesuprantu. Taip matau uzsienio kalba tinklapis, tikiuosi jiems sekasi. As nenoriu sulysti i viena versla.. tiesiog gal dar neatradau nisos kuri mane veztu, viska ka dabar darau tai skirta kapitalo sukaupimui. na ir? zmones ne turi, o susikuria sau darbo vieta, nes sugeba atrasti tuscia rinkos nisa. tai jus nesuprantate uzuominos? atsisesti ant vienos kedes, kai tai bando padaryti dar simtas ar tukstantis konkurentu kaip aukso puoda laimeti. ar jus turite kazkokiu isskirtiniu gebejimu?
Po tuo issibarstymu dar turejote pastebeti as kopijuoju, nekuriu nieko isskirtinio.. Mano tikslas kaip ir jau n kartu paminejau susikaupti kapitala pe kuo trumpesni laika. Mano pranasumas kaina, klientas uz mazesne kaina gauna tokios pacios kokybes gamini, ar preke kokia gautu isigijas pas konkurenta gerokai brangiau.. Kas liecia metalo gaminiu sriti cia reikia kreditavimo, kad gaminiu pvz einamiausio produkto verte apie 4000lt + PVM, zmogus nori moketi issimoketinai, seb ir panasus bankai tokiu s nefinansuoja, UKIO bankas zaizdavo sitoje srityje mikro lizingas, jo nebera.. Tad patikslinu, as nekuriu isskirtiniu produktu, as losiu kaina, ir tapacia kokybe tik zemesne kaina..
Viską R. Abramovičius pasiekė pats, vien kliaudamasis įgimtu pojūčiu verslui. Be to, jį visada palaikė Kremlius. Verslo imperiją būsimas milijardierius kūrė be jokių skrupulų. Pirmosios žmonos Olgos tėvai vestuvių proga padovanojo 2000 rublių, kuriuos R. Abramovičius iškart investavo į kontrabandą Maskvoje.
Kai kontrabanda pasiteisino, verslininkas nusprendė imtis žaislų („matrioškų“) ir automobilių dalių gamybos. Net ir praturtėjęs R. Abramovičius dažnai rasdavo būdų, kaip apeiti įstatymus, todėl 1992 metais jis buvo sulaikytas dėl vyriausybės nuosavybės vagystės. Paskui Abramovičius pradėjo bendrauti su rusų oligarchu Borisu Berezovskiu. Jis net buvo apkaltintas, kad buvo B. Berezovskio verslo partneris ir pažeidęs su juo pasirašytą Rusijos naftos bendrovės „Sibneft“ akcijų sutartį.
Del to pasakymo, Gera kad bandoma kazka gaminti, o netik perparduoti.. Gamybai galbut neskiriamos investicijos, neatnaujintos technologijos, naudojama dar tarybiniu laiku iranga, bei pastatai.. klausimas kur butu Lietuva Jei Rusija nebutu tiek pristacius ir palikus gamybiniu patalpu, palikus tiek turto..
Man rods, daug bjauresnis reikalas buvo tą kontrabandą, jei taip galima pavadinti, ypač metalų, užrišti, nei jai sėkmingai leisti toliau tekėti. O metalų kontrabanda nunyko natūraliai. Kiek žinau kad tais senais laikais Lietuvos valdžiažmogiai smulkius "metalistus" užtrumpino ne iš idėjos, o kaip konkurentus. Ir aukštai sėdintys kairieji, ir dešinieji turėjo savo interesą šioje nišoje, todėl daugybė smulkių spekuliantėlių trukdė.
Jis pasakoja, jog žlugus Sovietų Sąjungai, A. Verslininkas Antanas Bosas (53) pirmą atlygį už darbą gavo būdamas aštuonerių, o pirmą milijoną užsidirbo sulaukęs 33-ejų.Toje suirutėje, kai Lietuva kovojo dėl nepriklausomybės, nebuvo apibrėžtų valstybės sienų, susikrauti milijonus buvo labai lengva.
Daug žmonių taip ir darė: kas metalu prekiavo, kas mediena, kas drabužius eksportavo... „Kadaise uždirbti pirmąjį milijoną nebuvo sudėtinga - reikėjo tik jaunatviško apsukrumo. Kadangi paklausa buvo didelė, o pasiūla - menka, pakako sužinoti, iš kur gauti prekių, kurias žmonės išpirktų“, - sako Andrius Šedžius.
Dar paauglystėje Andrius suuodė, kad neblogai turėtų uždirbti pardavinėdamas džinsus. Jis pasamdė darbuotojus, kurie džinsus siūdavo, garindavo, sukaldavo kniedes, supakuodavo į... Skaitmeninta iš knygos: Bitė Vilimaitė. Papartynų saulė. - Sakykit, ar jūs žinote, ko jums reikia?
Motina skynė braškes. - Mama, tas dailininkas... Motina įdėmiai pažiūrėjo į ją. - Dabar aš buvau bibliotekoje. - Ko tu norėjai? - Aš norėjau ką nors apie šių dienų moteris... Tas atvykęs žmogus... - Ar tu uždarei langines? - Taip? - Jis pamatė mane paupy, kai skalavau baltinius... jis sakė, kad mano kojos gražios... - Vikta, - priekaištingai nutraukė motina. - Ar mes pažįstami? - Taip. - Sakiau? - jis truputį sumišo.
Vikta stovėjo, basa koja žarstydama smėlį, paskui apžvelgė skurdžius paupio krūmus, tokį paprastą upės vingį ir staiga suprato, kad jai bus be galo ilgu, jeigu dar kartą nepamatys dailininko. Vikta nubėgo prie vieškelio posūkio, kur keliskart per dieną sustodavo autobusas. Ji bėgo, iš tolo matydama į stulpą atsirėmusį žmogų. - Ar tu taip pat išvažiuoji? - Ne. Jie atsisėdo ant griovio krašto. - Ar mes tylėsime? - paklausė dailininkas ir užsikirto, pamatęs mergaitės akis. - Ne. - Tada aš buvau maža. Visai visai maža: devynerių metų... Su teta ėjome į zoologijos sodą. Ten buvo tigrai ir baltosios meškos...
- Gal buvo koją susižeidusi? - spėjo dailininkas. - Aš taip pat nesupratau ir visų klausinėjau. Ir niekas man nepaaiškino... Liūtė naktį susapnavo savo Afriką ir todėl visą dieną blaškėsi iš ilgesio... - Ar jūs sugrįšite? - Mane atšaukė iš atostogų. - Taip? Ji bėgo prie savo upės, kur vingis toks nepakartojamas, o krūmai - neįžengiami brūzgynai. Vieškeliu praėjo banda, ir pavargę piemenys net nepažvelgė į mergaitę.