Kartais namuose yra nenaudojamos patalpos, kurios neatlieka jokios konkrečios funkcijos ir atrodo tarytum nereikalingos. Tai gali būti tokios nenaudojamos patalpos, kaip palėpė, rūsys ar garažas. Nors dažnai tokių namų savininkai pasvajoja apie modernų šių patalpų atnaujinimą, bet paprastai nuleidžia rankas dar nepradėję darbų.
Svajojate atnaujinti savo namus? Nedvejokite ir kreipkitės į mus!
Šiame straipsnyje aptarsime, kaip atnaujinti rūsio patalpas, kad jos taptų jaukios ir funkcionalios. Aptarsime drėgmės problemas, izoliacijos būdus, vėdinimo svarbą ir apdailos sprendimus.
Prasidėjus drėgniems ir šaltiems orams, vis dažniau tenka išgirsti namų savininkų dejones dėl atsiradusių balučių ant rūsio grindų, sienų pelėsių, drėkstančių cokolinių aukštų langų angokraščių. Taigi šiuo permainingu metu gamta tikrina statybininkų darbų kokybę. Norint išspręsti drėgmės atsiradimo rūsyje problemą, reikia apžiūrėti konstrukcijas ir nustatyti tai lemiančias priežastis.
Drėgmės problemos rūsyje
Drėgnumas rūsyje - tai nėra reta problema. Šiek tiek pelėsinis kvapas, sunykęs tinkas ar net pelėsio užkrėtimas - tai būdingi požymiai. Ilgainiui nepakankama rūsio apsauga pakenks pamatų sienoms. Vanduo suranda daug būdų, kaip skverbtis į rūsį.
Dažniausiai drėgmės kaupimosi rūsyje priežastys gali būti neteisingas konstrukcijų įrengimas, netinkama hidroizoliacija ir nevėdinamos patalpos.
Nuo pamato kylanti drėgmė trukdo naudotis rūsiais ir netgi gali pasiekti butą pirmame aukšte. To pasekmės yra pelėsių užkrėtimas ir pelėsių sporos vidaus ore. Tai yra pavojinga sveikatai ir sukelia daugybę ligų ir alergijų. Be to, drėgnos sienos orą pripildo vandens garais, todėl vidaus klimatas yra nesveikas.
Ne visada galima apsaugoti pamatus nuo drėgmės iš išorės, todėl kartais svarstomi būdai, kaip atlikti remontą ir apsaugoti pamatus iš pastato vidaus. Šiuo metu statybos inžinieriai gali pasiūlyti net kelis būdus, kurie padės apsaugoti konstrukcijas nuo drėgmės.
Pagrindinės drėgmės priežastys:
- Neteisingas konstrukcijų įrengimas
- Netinkama hidroizoliacija
- Nevėdinamos patalpos
- Kapiliarinė drėgmė
- Pažeista hidroizoliacija iš išorės
Vėdinimo svarba
Pelėsis atsiranda dėl prasto patalpų vėdinimo. Pirmiausia reikėtų aptarti priežastis, dėl kurių sienos drėksta. Problema gali atsirasti netinkamai vėdinant patalpas. Nesant pakankamos oro apykaitos patalpose, kaupiasi drėgmė, kuri kondensuojasi ant sienų ir lubų paviršių. Dėl to pažeidžiami apdailos paviršiai, tad dažnai randasi pelėsis.
Tinkamo vėdinimo sąlygos yra dvi:
- Turi būti angos orui ištraukti.
- Turi būti angos orui į patalpą patekti.
Angas orui patekti paprasčiausia įrengti išpjovus angas durų apačioje. Oro ištraukimo angas (jeigu jų nėra) būtina įrengti formuojant kiaurymes patalpos viršuje, atsižvelgiant į patalpų išsidėstymą ir rūsio atitvarinių konstrukcijų paskirtį (laikančiosios / nelaikančiosios). Suaktyvinus oro konvekciją, patalpoje besikaupiančios drėgmės koncentracija sumažės, ir didelė tikimybė, kad drėgmė nesikondensuos ant konstrukcijų paviršių.
Sienų šiltinimas iš vidaus
Pelėsis auga dėl neteisingai įrengtos arba visai neįrengtos rūsio sienų termoizoliacijos, tai yra dėl per didelio temperatūrų skirtumo tarp sienos konstrukcijos paviršiaus temperatūros ir patalpos oro temperatūros. Mokslininkai nustatė, kad pelėsis auga, kai šių temperatūrų skirtumas - 8,5 laipsnio ir daugiau. Ši problema sprendžiama įrengiant termoizoliacinį sluoksnį iš vidaus.
Čia ypatingą dėmesį reikia atkreipti į tai, kad iki pradedant šiltinti, būtų išspręstas sienos hidroizoliacijos klausimas (vienu iš anksčiau išvardytų metodų). Rūsio sienų termoizoliacijai įrengti rekomenduotina naudoti kietą putų polistireną, arba, dar geriau, kieto ekstruzinio putplasčio plokštes. Pakanka naudoti 50 mm storio plokštes.
Jeigu naudosime akmens vatos lakštus, būtina iš patalpos vidaus (ant termoizoliacinės medžiagos) įrengti garo izoliaciją. Pagal fizikos dėsnius šiltesnio oro santykinė drėgmė visada yra didesnė už šaltesnio oro santykinę drėgmę. Patalpos ore esanti drėgmė migruoja vėsesnės sienos link, pakeliui lengvai prasiskverbdama pro mineralinę vatą. Migruojanti drėgmė, pasiekusi temperatūros zoną, kur garai virsta vandeniu, kaupiasi, ir įmirkusi termoizoliacinė medžiaga netenka savo savybių. Ant teisingai įrengtos termoizoliacijos belieka apdailinti sienos paviršių.
Kiti drėgmės šalinimo būdai
Aktyvusis drenažas
Šis apsaugos nuo drėgmės būdas naudojamas tada, kai reikia pažeminti vandens lygį tose vietose, kur negalima atkasti pamatų iš išorės. Per visą pastato perimetrą iš vidaus iškasami nedideli drenažiniai šuliniai ir sujungiami plastikiniais kanalizacijos vamzdžiais. Drenažo vamzdžių naudoti nerekomenduojama. Sistemos paviršius dengiamas geotekstile ir užpilamas 20 cm skaldos sluoksniu. Taip pat įrengiamas vienas pagrindinis šulinukas, į kurį suteka visas gruntinis vanduo, iš kur jis išsiurbiamas elektriniu siurbliu. Taip įrengtas drenažas ne tik nusausina mūrą, bet kartu pažemina gruntinio vandens lygį.
Mūro džiovinimo sistema, mažinanti kapiliarinio siurbimo jėgas
Reikėtų paminėti dar vieną statybinės inžinerijos praktikoje žinomą drėkstančių pamatų ir mūro priežastį - tai kapiliarinės drėgmės atsiradimas dėl porėtos statybinių medžiagų struktūros. Veikiama gravitacinės jėgos drėgmė kapiliarais gali pakilti net iki 1,5 metro virš pamatų pagrindo. Tokioms sienoms, pamatams džiovinti galima naudoti elektros bangas skleidžiančius prietaisus.
Šių prietaisų veikimas pagrįstas magnetokinezės principu - prietaisas dėl Žemės gravitacinės energijos mažina kapiliarinio siurbimo jėgas, dėl to mūro kapiliaruose esanti drėgmė krinta žemyn. Su šiais prietaisais kietas grunto vanduo verčiamas minkštu. Toks vanduo praranda savybę kilti kapiliarais į viršų. Pavyzdžiui, be šio prietaiso vanduo gali pakilti 1 m virš pamato pagrindo, o jį naudojant, vanduo pakils apie 20 cm. Prietaisai naudoja elektros energiją.
Nusausinimas veiksmingas tik tada, kai elektros bangas skleidžiantys prietaisai veikia kelerius metus. Šie prietaisai veiksmingi, kai yra naudojami su kitomis hidroizoliacinėmis sistemomis. Tačiau ši sistema nėra skirta apsaugoti mūrą nuo pratekėjimų ir infiltracijos. Jeigu yra gruntinio vandens infiltracija į pamatą, šis prietaisas neefektyvus.
Elektros bangas skleidžiantys prietaisai veiksmingi tose vietose, kuriose sunku taikyti įprastinius būdus. Tai ypač aktualu veikiančiuose paveldo pastatuose ar ten, kur nėra galimybės sausinti netinkuotų rūsio mūro sienų, dekoruotų freskomis, dengtų dirbtiniu marmuru.
Skverbiamojo poveikio hidroizoliacija
Pagrindiniai skverbiamojo poveikio hidroizoliacijos įrengimo žingsniai:
- Konstrukcija turi būti nuvalyta iki pagrindinės medžiagos.
- Sluoksnis turi būti tepamas ant įmirkusio pagrindo (taip užteptas hidroizoliacinis skiedinys geriau įsiskverbia į sienos konstrukciją).
- Užteptam susirišusiam hidroizoliaciniam sluoksniui negalima leisti išdžiūti bent 24 val. Taip skiedinys maksimaliai įsiskverbia į konstrukciją, paskui įvyksta kristalizacijos procesas, per kurį konstrukcijos hidroizoliacinis sluoksnis taip pat didėja.
Netvarkinga hidroizoliacija
Dar viena dažnai pasitaikanti problema - sienos drėksta dėl pažeistos ar neteisingai įrengtos hidroizoliacijos iš išorės. Esant tokiai problemai, sieną galima remontuoti specialiais skverbiamojo hidroizoliacinio poveikio mišiniais, o taip pat darant injekcijas mechaniškai.
Betonas praleidžia skysčius dėl viduje esančių kapiliarų, įtrūkių, liejant susiformavusių oro ertmių, nepakankamai sutankinus betoną. Be minėtų defektų, naudojant betoną, dėl padidėjusių apkrovų, šalimo (šilimo) ciklų gali atsirasti laidžios siūlės ir atskirų betono dalių įskilimų.
Remontuoti tokį paviršių galima taikant vadinamąjį aktyvųjį būdą, kai chemiškai veikiant betono paviršių, numatytas medžiagų, kurios reaguodamos su betonu chemiškai, suformuoja vandeniui nelaidų ir chemiškai atsparų 5-10 cm sluoksnį, panaudojimas. Betono ir gelžbetonio konstrukcijoms apsaugoti nuo drėgmės galima naudoti neorganinės kilmės apsauginį skiedinį, pagamintą cemento pagrindu.
Ši mineralinė hidroizoliacija pasižymi išskirtine savybe - suformuoja netirpius kristalus betono porose ir kapiliaruose. Susidariusi kristalinė struktūra visam laikui užpildo betoną ir apsaugo jį nuo vandens ar kitų skysčių skverbimosi bet kuria kryptimi. Mineralinės kilmės hidroizoliacija, reaguodama su remontuojamoje konstrukcijoje esančiu vandeniu, tampa betono masės dalimi.
Svarbu pažymėti, kad siena padengta skverbiamojo poveikio skiediniu turi stiprių biocidinių savybių - ant paviršiaus nei pelėsis, nei mūro grybeliai nebesiveisia.
Įprastiniai betono apsaugos būdai, kurie taikomi iki šiol - prilydomoji hidroizoliacija, plėvelės - pagrįsti nelaidaus vandeniui ir agresyvioms medžiagoms sluoksnio sudarymu. Pagrindinis tokių paviršinių medžiagų trūkumas tas, kad jos nėra ilgaamžės, išlieka prasto sukibimo su betono paviršiumi tikimybė, be to, jos nėra tinkamos hidroizoliuoti betoną, jei iš kitos pusės veikia aukštas vandens slėgis.
Gali būti, kad drėgmė rūsyje kaupiasi kapiliarais migruodama iš pamato apačios į viršų. Tada drėgmei kelią galima užkirsti įrengus horizontalią hidroizoliacinę užkardą ties grindimis. Čia į sienos konstrukciją kas 8-12 cm įgręžiamos kiaurymės, kurios užpildomos hidroizoliacinių savybių turinčiu skvarbiu skysčiu. Jis įsigeria į sienos konstrukciją ir sudaro vandeniui nelaidžią užkardą.
Jeigu sienoje yra plyšių, pro kuriuos skverbiasi drėgmė, patikrintas ir tikrai veiksmingas sandarinimo būdas yra dviejų komponentų arba vienkomponentės mineralinės medžiagos injekcijos į plyšį. Reikia paminėti, kad toks sandarinimas atliekamas su specialia įranga, kurią paprastai galima išsinuomoti.
Sandarinant šiuo metodu, plyšyje nustatytais atstumais gręžiamos kiaurymės, į kurias įmontuojamas purkštukas, ir su specialiu presu 8-10 atm. slėgiu įleidžiamas paruoštas skystis. Skystis skverbiasi į plyšį ir po kurio laiko plėsdamasis tirštėja bei jį užsandarina.
Rūsio pertvarkymas ir apdaila
Yra daugybė rūsio apsaugos būdų. Nors dėl aštrių problemų, tokių kaip nutekėjimas ar pelėsių užkrėtimas, reikia imtis skubių veiksmų, rūsio apsauga turi būti planuojama iš anksto. Juk visapusiškai apsaugotas funkcinis rūsys padidina viso pastato gyvenamąją ir rinkos vertę.
Sausas rūsys yra pagrindinė bet kokių statybos ar reabilitacijos priemonių sąlyga. Nors drėgna rūsio siena ne visada gali atkreipti į save dėmesį matomomis dėmėmis ar blogais kvapais, sienose vis tiek gali būti drėgmės. Todėl patartina pasikonsultuoti su ekspertu dėl rūsio sienų būklės.
Jei aptinkama drėgmė, kovokite su priežastimis, negydykite paviršutiniškumo. Bet kaip gali tekti pirmiausia išdžiovinti rūsį? Rūsiai yra visiškai ar bent iš dalies apsupti dirvožemio, kuris yra drėgnas. Atsižvelgiant į grunto būklę, gali prireikti kokybiškesnės hidroizoliacijos - galbūt sustiprintos ištisine drenažo sistema - norint apsaugoti nuo gruntinio ar susikaupusio vandens nutekėjimo. Informacijos apie dirvožemio būklę galima gauti pas ekspertus.
Pavyzdžiui, jei pastato žemėje randamas spūdinis vanduo, tai gali sukelti vandens šoninį paspaudimą į išorinę rūsio sieną. Hidroizoliacija yra svarbiausias rūsio apsaugos komponentas. Nė vienas pastatas neturėtų būti be jos, ir ji visada turėtų atitikti individualius aplinkinių elementų reikalavimus. Todėl net planavimo etape būtina ištirti, kokia turėtų būti rūsio konstrukcija.
Jei jis bus dedamas ant įprasto gelžbetonio pagrindo plokštės, ant kurios pastatytos sienos, visi dirvožemio ribos paviršiai turi būti hidroizoliuojami, kad atlaikytų vietinį vandens poveikį. Jei yra spūdinio vandens ar požeminio vandens, gali būti naudojamas vadinamasis juodas rezervuaras. Paprastai tai susideda iš daugiasluoksnės bituminės hidroizoliacijos, kuri visiškai uždengia rūsį, taip pat pamatų plokštę. Arba galima numatyti vadinamąjį baltą rezervuarą, tokiu atveju rūsys bus pagamintas tik iš vandeniui atsparaus betono.
Be specialaus betono mišinio, šiuo atveju armatūrai reikia skirti ypatingą dėmesį, nes ji turėtų užtikrinti, kad betono susitraukimo sukeltų plyšių plotis neviršytų leistinų minimalių ribų. Kai rūsys pastatomas nuo nulio, yra visos jo apsaugos galimybės. Integruoti aukščiau aprašytus hidroizoliacijos metodus į jo planavimą nėra jokių problemų.
Senesniuose namuose arba blogiausiu atveju kai jau pastebima drėgmės žala, rūsį atnaujinti yra būtina. Tai gali būti įvairių formų: jei mūrą reikia atkurti, pamatų apsauga gali būti veiksmingai sustiprinta įrengiant DELTA drėgmei nepralaidžius sluoksnius (membranas). Kai rūsys turi būti pertvarkytas, taikomi specialūs reikalavimai, pavyzdžiui, šilumos izoliacija.
Prekės ženklo DELTA® rūsio produktai yra lankstūs sistemos sprendimai, skirti apsaugoti pamatus ir įrengti drenažą (nutekėjimą nuo pamatų). DELTA naudoja tik aukščiausios kokybės medžiagas, apie tai liudija DELTA produktų tarnavimo laikas ir funkcionalumas. Taigi, pavyzdžiui, pamato/mūro izoliacinė juosta DELTA®-SOFTFLEXX - nepraleidžiantis drėgmės sluoksnis įtikina dėl savo neįprasto elastingumo, todėl jis naudojamas daugybėje mūro rūšių. Atskiriant podirvį nuo pamatų sienų, „DELTA®-MS“ pagrindo sluoksnis neleidžia pakilti požeminio vandens. Apsaugos ir drenažo sistema „DELTA®-TERRAXX“ yra tikra klasika.
Veiksniai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį pertvarkant rūsį:
- Ar jūsų rūsys sausas?
- Ar yra struktūrinių pažeidimų?
- Ar rūsyje yra pakankama vėdinimo sistema?
- Kam bus skirta naujoji erdvė?
Aptarsime veiksnius, kurie nulems, ar jūsų rūsys bus toks pats jaukus, kaip ir likę namai. Turbūt jau pastebėjote, kad rūsiui reikia kitokio požiūrio, nei likusioms namo dalims.
Patarimai dėl rūsio apdailos:
- Lubos: Kadangi rūsio lubose kai kada būna sumontuoti svarbūs santechnikos ir elektros sistemų komponentai, nevertėtų montuoti gipso-kartono lubų ir blokuoti priėjimą prie jų.
- Apšvietimas: Rūsiuose dažnai trūksta langų, todėl čia būna mažai natūralios šviesos. Jei nenorite, kad jūsų rūsys atrodytų kaip ola, įdiekite glaudžiai išdėstytą ir nišoje įtaisytą apšvietimą.
- Grindys: Ekspertai namų savininkams pataria nekloti jokios grindų dangos tiesiai ant rūsio grindų. Jei norite, kad grindys būtų šiltos, tarp rūsio cementinių grindų ir pasirinktų būsimosios patalpos grindų įdiekite garų izoliacijos sluoksnį, izoliacijos plokštę ir apsauginę plokštę.
Dažnas rūsio apdailai neteikia didelės reikšmės - tai gana logiška, nes rūsys dažniausiai yra pagalbinė patalpa, nebent ten planuojate įsirengti kokį slaptą jaukų kambarėlį. Tačiau net ir be tokių didelių planų ir užmojų rekomenduojama nepatingėti ir pasirūpinti, kad namo rūsyje būtų sausa.
Drėgni vasaros orai dažnai daro įtaką ir rūsio drėgmei. Jei lauke šilta, drėgna, sudėtingiau rūsyje palaikyti tinkamą patalpų sausumą ir temperatūrą. Dėl oro temperatūros skirtumų pradeda kauptis kondensatas, ypatingai rūsio apačioje, ties grindimis, nes ten rūsys yra šalčiausias. Jei grindys yra suklotos tiesiai ant betoninių grindų, po jomis pradės kauptis drėgmė, atsiras pelėsis - amžinasis rūsio kvapas persekios jus dar ilgai. Sprendimas: pasirūpinkite drėgmei nepralaidžiu sluoksnius, tiesiamu ant betoninio grindų pamato.
Jei perdanga tarp rūsio ir pirmo aukšto lubų yra medinė, ji rizikuoja būti pažeista pelėsio. Tai įvyksta dėl ne visiškai geros izoliacinės sistemos - truputį šilumos, drėgmės žiemos metu, kai drėgnas, šiltas patalpų oras laisvai cirkuliuoja per pluošto izoliaciją - štai ir pelėsis. Atšalus orui apžiūrėkite rūsio patalpas - netgi delnu pajusite, kur lubų izoliacija yra pažeista. Sprendimu gali tapti sandarinimo putos. Ne mažiau kaip 7-8 cm. Sandarinimo putos gali būti išeitis, jei visgi įsirengėte rūsio patalpą ir apkalėte sienas, tarkime, gipso kartono plokštėmis.
Rūsio sienos yra atakuojamos drėgmės tiek iš lauko, tiek iš vidaus, o drėgmė kondensuojasi viduje. Šios problemos daugelis ilgai nepamato, jei greitai apkala sienas apdailos plokštėmis - drėgmė pasirodo ne iškart. Todėl dažnai kyla nuostaba, kodėl drėksta rūsio sienos. Izoliacinis sluoksnis būtinas, nes kondensatas tuomet kaupsis ant sienų, o palikti viską taip, kaip yra irgi ne išeitis.