Šakiai - tai ne tiesiog miestelis žemėlapyje, o gyva istorijos knyga, kurioje kiekvienas puslapis atskleidžia naują pasakojimą. Zanavykijos sostinė Šakiai kviečia į netikėtą kelionę per laiką - nuo XVII amžiaus žydų kultūros iki šiuolaikinių meno kūrinių. Šis jaukus miestelis stebins ne tik istorijos mylėtojus, bet ir tuos, kurie ieško autentiškų patirčių bei kultūrinio paveldo turtingumo. Šakiai kviečia atrasti, išgirsti, pajausti ir išragauti.
Šakių ir jų apylinkėse kalbama vakarų aukštaičių kauniškių tarme. Ji yra gana artima bendrinei lietuvių kalbai, bet yra ir esminių skirtumų, pvz., daugiau germanizmų, trumpinamos galūnės. Išsamiai šnekta aprašyta 2006 m.
Šakių Miesto Žavesys: Nuo Kariliono Iki Holokausto Atminimo
Šakių miesto širdyje, centriniame skvere, stovi unikalus 24 varpų karilionas - trečiasis Lietuvoje ir vienintelis, kurį galite pamatyti atviroje erdvėje. Šis karilionas ne tik puošia miesto panoramą, bet ir gyventojų kasdienybę praturtina muzikos akordais. Kiekvieną lyginę valandą varpai suskamba tiek kartų, kiek rodo laikrodis, o darbo dienomis muziką galite išgirsti ryto, pietų ir vakaro metu.
Centrinėje miesto aikštėje, kur kadaise gyveno daugiausiai žydų gyventojų, stovi skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio sukurta skulptūra „Berniukas“. Skulptūra pasakoja ne tik apie tragišką Holokausto istoriją, bet ir apie turtingą žydų bendruomenės gyvenimą Šakiuose. 2023 metų vasarį senosios sinagogos vietoje atidengta Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo dovanota stela. Paminklas, papuoštas menora - septynšake žvakide, skelbia: „Šioje vietoje iki 1941 m. veikė žydų maldos namai - sinagoga“.
Miesto skvere, kur tarpukariu buvo miesto centras, atminimo lentelėje įamžinti 45 Šakių rajono gyventojų - žydų gelbėtojų vardai. 14 iš jų paskelbti Pasaulio tautų teisuoliais. Nepriklausomybės gatvėje stovi išskirtinė skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio bronzinė kompozicija „Simboliai laike“. Ši kompozicija - ne tik lietuvių kalbai, bet ir žmogaus pažinimo keliui skirtas paminklas. Skulptorius sąmoningai paliko erdvės interpretacijoms: vieni čia mato piemenaitę, kiti - zanavykę tradiciniais rūbais.
Dr. Ant Šakių ežero kranto, miesto centre, stovi skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtas paminklas dr. Vincui Kudirkai. Nors Kudirka savo medicinos profesiją nelabai mėgo, Šakiuose jo butas tapo svarbiu kultūrinio gyvenimo centru. Čia rinkdavosi spaudos platintojai, o sode prie namo buvo įrengta draudžiamų knygų slėptuvė.
Šv. Šakių bažnyčia - tikras architektūros šedevras su modernistinio renesanso bruožais. Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis suprojektavo netradicinę sumoderninto romaniškojo stiliaus bažnyčią su itin aukštu bokštu. Bažnyčios istorija kupina netikėtumų: pirmoji medinė koplyčia pastatyta 1689 metais stovėjo tuometinėje turgaus aikštėje, o dabartinė mūrinė bažnyčia atkurta po Antrojo pasaulinio karo griuvėsių.
Šakiuose rasite vienintelę cirko mokyklą Pabaltijo šalyse! Cirko studija „Šypsena“, užgimusi 1959 metais, turi visą reikiamą inventorių ir profesionalius pedagogus. Edukacinis užsiėmimas „Daiktai cirke atgyja“ supažindins su fotografo V. Venslovaičio cirko paroda „Viskas dėl šou“, mini klounų parodėle ir Lietuvos cirko istorija.
Miesto centre įsikūrusiame parke, pavadintame žymaus choreografo ir baletmeisterio Juozo Lingio, kilusio iš Šakių krašto, garbei, nuolat vyksta kultūriniai renginiai ir mugės. Dabartinė vasaros estrada pastatyta 2006 metais, o prieš ją esantis kalnelis vadinamas „Bučkalniu“ - mat anksčiau ant jo augo alyvos, slėpusios įsimylėjėlių bučinius.
Šakių išskirtinumas - skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio sukurtos aštuonios granitinės plokštės su iš bronzos išlietomis pėdutėmis ir QR kodais.
Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Suvalkietiškos Sodybos: Tradicijos Ir Paveldas
Nors Lietuva nedidelė, regionai pasižymi sava istorija, kultūra, papročiais, kraštovaizdžiu ir, žinoma, savitomis sodybomis. Suvalkija - Lietuvos etnokultūrinis regionas kairiajame Nemuno krante, apimantis didžiąją Užnemunės dalį.
Senovinė XIX a. pabaigos etnografinė, autentiška kaimo turizmo sodyba Pervazninkų turi didelį kiemą ir sodą, čia yra ir klėtis su senoviniais ūkiniais pastatais, pirtis, ežerėlis. Šalia miškas ir Nemunas su penkiais Sudargo piliakalniais. Čia dažnai rengiamos šeimos šventės, tačiau šeimininkė Aurelija Rutkienė mielai vartus atveria ir ramaus poilsio ištroškusioms šeimoms su mažais vaikais.
Buvusi lietuvių kalbos mokytoja, o dabar senjorė A.Rutkienė pasakojo, kad prieš penkiolika metų vyras čia persikėlė tėviškės sodybą iš kito Suvalkijos kaimo. Beveik tiek pat laiko jiedu ir verčiasi etnografiniu turizmu. Tačiau iš pradžių apie tai jiedu su sutuoktiniu net negalvojo.
„Svarstėme, kad kai vyras išeis į pensiją, čia gyvens ir ūkininkaus. Tačiau pradėjo eiti žmonės - nuotakos, jaunos poros, šeimos, prašyti, kad leistume čia šventes švęsti. Tada ir supratome, kad čia justi lietuviška dvasia ir kad privalome tuo dalintis“, - pasakojo buvusi mokytoja. Suaugę vaikai iš pradžių tokios tėvų minties nepalaikė, tačiau dabar, kai reikia, neatsisako padėti, o anūkai jau išmoko, kaip reikia senovinėje sodyboje dirbti.
Dabar Suvalkiečio sodyboje dažnai rengiamos vestuvės, krikštynos. Šeimininkė siūlo švęsti ne paprastai, o laikantis tradicijų, sukuria ištisus scenarijus, pagal kuriuos svečiams tenka įvairūs vaidmenys, tarkim, per krikštynas vaikui artimesnei viešniai tenka pribuvėjos vaidmuo. Ne visiems tradicijos rūpi. „Kartais per vestuves piršlio korimo nebereikia. O mano jaunystėje antrą dieną ištisas spektaklis būdavo. Dabar ir veliumo nebereikia, gerai, kad bent baltą suknelę nuotaka apsirengia. Per krikštynas anksčiau oracijas skaitydavo“, - apgailestavo gyvąją istoriją savo svečiams siūlanti šeimininkė.
Ilgainiui sodybos šeimininkai suprato: vien erdvės šventėms nepakanka, reikia ir nakvynės svečiams. „Paveldas turi būti gyvas ir pritaikomas žmonių poreikiams, tad tuščias patalpas nutarėme panaudoti nakvynei įrengti“, - pasakojo A.Rutkienė. Dabar sodyboje - kluone, ūkiniame pastate - įrengtos 58 miegamosios vietos: yra iš šeimyninių, ir mamyčių, ir veselininkų kambarių. Pramogos ir nakvynė sodyboje žmogui atsieina 18 eurų, maistas į kainą neįskaičiuotas, tačiau čia yra virtuvėlės, tad galima patiems pasigaminti valgį.
Norintiems ir po apylinkes pasidairyti šeimininkai taip pat turi ką pasiūlyti. Už šešių kilometrų - Sudargo piliakalnis. Netoli ir Kidulių dvaras. „Užsieniečiai džiaugiasi, kad lankomi objektai Lietuvoje yra vienas šalia kito“, - sakė A.Rutkienė. Svečiai iš kitų šalių Pervazninkų sodybos šeimininkei dažnai pasako tai, nuo ko ašaros rieda. „Viena vokietė, čia lankydamasi, net kelis kartus pakartojo, kad įsiminčiau: „Jūs, lietuviai, net neįsivaizduojate, kiek visko daug turite, kiek daug išlikusio istorinio paveldo turite, turite išlikusią medinę architektūrą, turite nuostabią gamtą, pas jus laukuose laisvai laksto stirnos, briedžiai, šernai, o kitur net varlių nebėra. Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug visko turite“, - perpasakojo A.Rutkienė.
„Vienas septynmetis po apsilankymo pasakė, kad tai buvo pati gražiausia jo gyvenime diena. O mama pridūrė, kad jam tik septyneri. Čia laisvė, kiemas, vaikai čia lanksto, nei valgyti, nei gerti nereikia. Čia viskas lietuviška, o tai, kas lietuviška, mums įmesta į širdelę ir niekada iš ten neišimsi“, - negailėdama gražių žodžių kalbėjo A.Rutkienė.
Lankytojams A.Rutkienė mielai papasakoja suvalkietiškos sodybos ypatumus ir kuo ji skiriasi nuo gyvenamųjų pastatų kituose Lietuvos regionuose.
Suvalkiečių sodybos keturkampis kiemas. Suvalkietis, kai kūrė sodybą, labai atsakingai į viską žiūrėjo. Nieko nereikalingo čia nėra. Stuba su kuklia puošyba. Tik žalčiai su karūna, tai primena, kad senovėje gerbėme šį laimės simbolį. Darželis ypač svarbus, mat pas mergelę bet kurią dieną galėjo atjoti piršlys. Tačiau suvalkietis tėvas ne taip lengvai atverdavo piršliui vartus. Bet kai atverdavo, išsyk didžiuodamasis patraukdavo darželio link. Ūkinis pastatas su stogo pakėlimu, kad po juo galėtų daug ko prikrauti. Durys vienos platesnės, kitos siauresnės, be pamato, kad įvažiuoti būtų lengviau. Kodėl mergų kamaroje langelis su grotomis, o durys atsidaro į vidų? Viskas dėl ten patekti norinčio bernelio. Kad jis pro langelį neįlistų, o duris būtų galima stipriai kartimi užsklęsti, jei atėjo ne tas, kurio laukė“, - šitaip pasakoja etnografinės Suvalkiečio sodybos šeimininkė A.Rutkienė.
Rumšiškių liaudies buities muziejuje tarp 140 įvairių į etnografines sodybas suskirstytų statinių Sūduvai skirtame kampelyje labiausiai išsiskiria turtingo Suvalkijos ūkininko trobesiai, ūksmingas, erdvus kiemas.
Nuo 1795 m. iki XIX a. pabaigos Suvalkijos ūkinė ir visuomeninė raida vyko izoliuotai nuo likusios Lietuvos, nes kraštas priklausė Lenkijos karalystei. Puse šimtmečio anksčiau nei kitur Lietuvoje buvo panaikinta baudžiava, valstiečiams suteikta asmens laisvė, įsigaliojo ir daugiau nei 100 metų veikė Napoleono įstatymų kodeksas, kuris skelbė, kad visi žmonės prieš įstatymus lygūs. Dėl to susidarė geros sąlygos plėtotis ūkinei ir kultūrinei veiklai. Pažangios idėjos iš šio krašto plito po visą Lietuvą. Čia pirmiausia atsirado iš valstiečių kilusi lietuvių inteligentija, kuri subrandino nepriklausomos Lietuvos idėją ir padėjo pamatus lietuvių bendrinei kalbai.
Suvalkijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo paplitusios gatvinės rėžinės kaimo gyvenvietės. XIX a. ir XX a. pradžioje ūkininkai vienkiemines sodybas kūrė remdamiesi Rytprūsių pavyzdžiu. Taip susiformavo savitas Suvalkijos vienkieminių sodybų planas ir jų želdinimo tradicijos. Nuo to laiko kitų Lietuvos etnografinių regionų vienkieminės sodybos kūrėsi Suvalkijos regiono pavyzdžiu. Senųjų vienkieminių sodybų, įkurtų iki 1930 m., apie keturkampį kiemą pastatai išdėstyti tokia tvarka: pietinėje, vakarinėje ar šiaurinėje kiemo pusėje šonu į kiemą statytas gyvenamasis namas. Priešingoje kiemo pusėje - kluonas. Klėtis statyta, žvelgiant nuo namo, dažniausiai prie dešiniojo kiemo krašto, priešais ją (kitoje kiemo pusėje) - tvartas. Kiti sodybos pastatai taip pat grupuoti apie ūkinį kiemą. Švarusis kiemas šliejosi prie gyvenamojo namo. Prieklėčio erdvė jungėsi su švariuoju kiemu. Sodas veistas šalia gyvenamojo namo, klėties arba priešingoje namo pusėje negu ūkinis kiemas. Mažesni ūkiniai pastatai (lauko virtuvė, bulvinė ar lauko rūsys) taip pat statyti šalia kiemo ribos, išskyrus kalvę, kuri priešgaisriniais sumetimais statyta toliau.
Ketvirtadalyje tirtų sodybų rasti specializuotos gamybos statiniai: malūnas grūdams malti, arkliais sukamas maniežas grūdų kuliamajai ar linų minamajai mašinai, aliejaus ar čerpių gamybos presui sukti. XIX a. pabaigoje įkurtose sodybose želdiniai sodinti dažniausiai laisvesnės formos juostomis ir eilėmis. XX a. pradžioje skirstydamiesi į vienkiemius, ūkininkai iš senųjų sodybų kasė jaunesnius medžius, vaismedžius, dekoratyviuosius augalus ir sodino juos naujai kuriamose sodybose. Pagal įsigalėjusį naują paprotį medžius sodino eilėmis sodybos pakraščiuose, sudarydami stačiakampę sodybą.
Šiaurinėje ir vakarinėje dalyse, kurių nedengė miškas ar kiti natūralūs želdiniai, sodino platesnes medžių juostas ir aukštesnius augalus. Sodybas gausiai želdino paprastaisiais ąžuolais, klevais, uosiais, mažalapėmis liepomis, baltosiomis ir kanadinėmis tuopomis, paprastaisiais šermukšniais ir lazdynais, pasitaikė savaiminių paprastųjų ievų bei miškinių kriaušių. Šakių rajone naudojo net baltalksnius ir juodalksnius. Stambūs medžiai augo sodybos priekinėje dalyje prie įvažiavimo, sklypo kampuose ar šalia pastatų. Tuopas sodino prie tvarto ar kluono galo arba už jų priešvėjinėje pusėje tam, kad apsaugotų stogus nuo vėjo, o pastatus - nuo žaibo. Lazdynus sodino prie įvažiavimo, sodybos ar sodo laisvame kampe, ant sodybos ribos, apsauginėse eilėse tarp ąžuolų ir kitose vietose. Ąžuolai augo pavieniui prie įvažiavimo į sodybą ar jos kampe, ant sodybos ribos, prie gyvenamojo namo, klėties, tvarto ar kluono kampo, prie vieno ar abiejų pastato galų. Želdinimo intensyvumas sudarė 40-50 proc.
Dekoratyvieji augalai puošė gerąjį kiemą, buvo sodinami prie tvorų, gyvenamojo namo, gėlių darželyje, prie klėties ar į ją vedančio takelio. Suvalkijos senosiose vienkieminėse sodybose gėlių darželius rengė švariajame kieme, dažniausiai pietinėje pusėje, tačiau gėlių lysveles formavo ir sode, kieme prie šulinio ar prie klėties. Gėlių darželius tvėrė lazdynų, alksnių, karklų, beržų ar eglių žiogrių tvorele. Tvėrė ir statinių tvorelę su pagražinimais. Paties gėlių darželio pakraščiuose sukasdavo siauras ištisines lysveles, o viduryje rengė dideles stačiakampes, apskritas ar elipsės formos lysves, kurių keturiose priešingose vietose centro link iki pusės metro įgilindavo kraštus kojai padėti tam, kad palengvintų priežiūros darbus.
1919 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, moterys darželiuose rengė net Gedimino stulpų ar šaulių ženklo formos gėlynus, taip išreikšdamos patriotiškumą. Taigi darželio lysvelių ir lysvių formos priklausė nuo prižiūrėtojos išmonės. Lysvelių kraštus tvirtino žemai karpytų žaliųjų rūtų, mėtų ar daugiamečių saulučių apvadais, tačiau iš kitur atitekėjusios moterys nevengė baltintų akmenėlių. Labiausiai vertino žaliąsias rūtas, baltuosius bijūnus, šiurkščiąsias ir lieknąsias radastas, kvapiąsias razetas, aukštąsias piliarožes. Aukščio atžvilgiu prie namo sienos sodino žemiausias, patvoriais - aukščiausias žiemines, o viduryje - žemesnes vasarines gėles. Rožes sodino centrinių lysvelių viduryje po vieną krūmą, o prie įėjimo į darželį ar gyvenamąjį namą - diemedį.
Suvalkijoje XX a. Sodus veisė prie gyvenamojo namo ar svirno. Sodino obelis, kriaušes, slyvas, vyšnias, juoduosius ir raudonuosius serbentus. Obelis sodino eilėmis kas 12 m, kriaušes - kas 10 m. Tarpai tarp eilių - 8-12 m. Vyšnias sodino sodo pakraščiuose arba atskirame plote - vyšnyne. Slyvos sodintos taip pat sodo pakraščiuose, kartais tarp vyšnių, skirtingose sodo vietose arba slyvynui skirtoje vietoje. Vaiskrūmiai sodinti eilėmis tarp vaismedžių arba sodo pakraštyje. Daržus rengė nuo sodo ir pastatų laisvoje sodybos vietoje, dažniausiai rytinėje ir pietinėje pusėje.
Suvalkijos lygumoje tarp dirbamųjų laukų Vilkaviškio, Marijampolės ir Šakių rajonų senosios ūkininkų vienkieminės sodybos, apsuptos aukštų medžių eilėmis, atrodo tarsi žaliosios salos. Nors Suvalkijos reljefas lygus, tačiau esant kalvelėms sodybas kūrė ir ant jų. Tokių sodybų silueto pagrindą sudaro sodybą supantys stambieji medžiai. Gyvenamasis namas skendi stambių medžių ir gerajame kieme augančių dekoratyviųjų bei sodo augalų žalumoje. Sodybos siluete ties įvažiavimu į sodybą dažnai būna properša tarp medžių. Stambių medžių ir rečiau pasodintų vaismedžių eilės švelniai pabrėžia ramų sodybos siluetą. Senosios suvalkiečių sodybos atrodo tarsi kompaktiški miškeliai, išsimėtę lygumoje, pro kurių stambių medžių šakas prasišviečia raudonų čerpių pastatų stogai.
Ką Aplankyti Šakių Regione: Nuo Dvarų Iki Piliakalnių
Šakiuose esančios lankytinos vietos garantuos įspūdžius visai šeimai.
- Unikalus liaudies skulptoriaus Prano Sederevičiaus skulptūrų ansamblis - vienintelis tokio pobūdžio primityviojo liaudies meno pavyzdys Lietuvoje.
- Ant vaizdingo Nemuno upės šlaito naujam gyvenimui atgijusiuose, ypatingą aurą išsaugojusiuose XIX a. Gelgaudiškio dvaro rūmuose Jūsų laukia net 8 skirtingos ekskursijos!
- Kidulių dvaras kadaise priklausė LDK iždininkui Jeronimui Krišpinui Kiršenšteinui. Vėliau čia vienas paskui kitą gyveno net trys žemaičių vyskupai, o 1807 m., ruošdamasis Tilžėje pasirašyti pralaimėjimo sutartį su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu, gyveno Prūsijos karalius Vilhelmas III. Kviečiame išbandyti teatralizuotas ekskursijas, kurių metu pasakojama dvaro istorija, šokami istoriniai XIX a. šokiai su dvaro damomis.
- XIX a. vid. Ilguvos dvaras lyg skambi nata Šakių r. žemėlapyje. tik įspūdingi vaizdai, šis dvaras turi neeilinę istoriją. Čia nuolat virė kultūrinis ir meninis gyvenimas. Metai iš metų lyg didžiausias turtas buvo kaupiama tūkstančio tomų muzikinės, grožinės, istorinės bei žemės ūkio literatūros biblioteka.
- Pajuskite XIX a. suvalkiečio gyvenimo dvasią apsilankę autentiškoje etnografinėje „Suvalkiečio“ kaimo turizmo sodyboje! Nuo 2018 metų Jūsų laukia edukacinė ekskursija (1 val.
- Vidury miesto telkšo Šakių tvenkinys.
Šakių rajone taip pat verta aplankyti šias vietas:
- Žemosios Panemunės dvaras
- Plokščiai
- Gelgaudiškio dvaras
- Sudargo piliakalnis
- Vinco Kudirkos muziejus
- Zyplių dvaras
- Jono Jablonskio sodyba-muziejus "Jablonskynė"
- Vaiguva
- Ilguvos šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia
- Lekėčių bažnyčia
- Panemunių regioninis parkas
Gelgaudiškio dvaras
Šakių rajone apstu lankytinų vietų, kurios atspindi regiono istoriją, kultūrą ir gamtos grožį. Nuo senovinių sodybų iki įspūdingų dvarų ir piliakalnių, kiekvienas keliautojas čia ras kažką įdomaus ir įsimintino.