Didingos istorijos ir romantiškomis legendomis apipintos Salos (Kamajų sen.) - vienas unikaliausių ir gražiausių šalies kampelių. Dviragio ežero saloje įsikūrusio miestelio įžymybė - neoklasicistinio stiliaus dvaras, menantis didikų Kęsgailų, Radvilų, Marikonių ir grafų Tyzenhauzų gyvenimą. Čia yra ir vienas seniausių Lietuvos parkų, stebinantis milžiniškomis tuopomis, o didikų laikais dvaras garsėjo žvėrynu ir jame gyvenusiais lokiais.
Salų miestelis, įsikūręs unikalioje vietoje - Dviragio ežero 74 ha saloje, įtrauktas į šalies lankytinų vaizdingų vietovių sąrašą. Iš paukščio skrydžio darytose nuotraukose Salos - tarsi miniatiūrinė Lietuva. Salą su krantu jungia tiltas ir kelio pylimas.
Salos Strijkovskio „Kronikoje“ paminėtos jau 1450 m., kai dar priklausė didikams Kęsgailoms. Greičiausiai šie Žemaitijos bajorai jas gavo dovanų iš Vytauto Didžiojo. Kiek vėliau, bet sunku pasakyti, kuriuo tiksliai metu, jos atiteko Radviloms, kurie čia ir pastatė pirmuosius medinius dvaro rūmus.
Dvaro istorijos vingiai
Istoriniuose šaltiniuose vietovė minima nuo 1450 m. Kada įsikūrė dvaras, tiksliai nežinoma, tačiau nuo XV a. Salos priklausė didikams Kęsgailoms. Jie turi sąsajų su Žalgirio mūšiu. Jame giminės atstovas Mykolas buvo ištikimiausias Vytauto Didžiojo karvedys. Vėliau Salos atiteko Radviloms. Čia rezidavo kardinolas Jurgis Radvila.
Marikoniai dvarą valdė XVIII-XIX a. Salų senbuviai mena istorijas apie dvaro rūmo statytoją, Italijoje gimusį Ignotą Marikonį. Jis buvo taupus šeimyniškiams, bet labai dosnus valstiečiams, o šalia dvaro besikuriančiam miesteliui jis buvo tarsi variklis: pastatė ligoninę, prie jos buvo ir vaistinė, pastatyta mokykla, joje suburtas orkestras. Mokiniai mokytis buvo skatinami stipendijomis.
Skolų spaudžiamas I.Marikonis dvaro išlaikyti nesugebėjo, tad jį pardavė Rokiškio grafams Tyzenhauzams. Naujieji šeimininkai Salose pastatė medinę bažnyčią, o dvarą pavertė kultūros židiniu. Salų Šv. Kryžiaus bažnyčia, pastatyta 1888 m., - gotiško stiliaus medinės architektūros paminklas, saugomas valstybės. Pasakojama, jog Salose vykdavo didelės puotos, parke veikdavo vasaros teatras. Kaip ir pridera dvaro gyvenimui, ūkyje buvo karališkasis žirgynas. Tyzenhauzų valdymo laiku dvaras ir Salos išgyveno klestėjimą.
1920 m. nacionalizavus dvarą jame buvo įkurtos mergaičių namų ūkio ir žemesnioji žemės ūkio mokyklos, muzikos mokykla ir orkestras. Per Antrąjį pasaulinį karą dvare buvo įsteigta ligoninė. Pokariu Salos tapo mokslo židiniu: dvare veikė žemės ūkio technikumas, miestelis buvo gyvas dėstytojais, studentais. Vėliau, uždarius technikumą, dvaras virto mokykla, tačiau ir jai iki šių dienų išlikti nebuvo lemta: dėl vaikų mažėjimo mokykla uždaryta 2003 m. ir, kaip sako vietiniai, dvaras, kaip ir miestelis, neteko savo gyvasties.
Tiesa, Saloms buvo žadama šviesi perspektyva: vienos profesorės iniciatyva gvildentas planas dvare įsteigti universiteto padalinį. Prieš gerų 15 metų ši vizija buvo plėtota itin aktyviai: rajono tarybos prašyta universitetui panaudos sutartimi išnuomoti dvaro patalpas, prisidėti prie auditorijų ir studijų bazės rengimo. Rajono valdžiai ir politikams steigėja dėstė planus apie kompiuterizuotas erdves, biblioteką, į Salas atvyksiančius dėstytojus ir studentų gausą.
Salų dvaro savininkai
| Laikotarpis | Savininkai |
|---|---|
| XV a. | Kęsgailos |
| Nuo XVI a. | Radvilos |
| XVIII-XIX a. | Marikoniai |
| XIX a. | Tyzenhauzai |
Architektūra ir parkas
Nuo 1567 m. Salos priklausė Radvilų giminės Nesvyžiaus atšakai. 1806 m. Salų dvarą nusipirko italų kilmės didikai Marikoniai. Rūmų statyba pradėta XVIII a. pabaigoje, iki 1855 m. buvo sukurtas visas dvaro sodybos ansamblis. Monumentalūs rūmai pasižymi formų ir detalių įvairove. Ypač vertingas centrinės dalies klasicistinis šešių puikių proporcijų dorėninių kolonų portikas.
Salų parkas - vienas iš seniausių Lietuvoje. Dar šeimininkaujant Radviloms čia buvo miško parkas, kuriame medžiai nebuvo kertami. Parke vyravo vietinių rūšių lapuočiai medžiai - klevai, liepos, uosiai, pilkosios tuopos, kurioms šiuo metu yra du šimtai metų. Ežero link besileidžiantis takas jungė alėją su parko taku paežerėje. Dabar parkas apnykęs, medžiai sutankėję. Jo būklė pablogėjo pakėlus ežero lygį, kai buvo užtvindyta pakrantės juosta.
Salų dvaras šiandien
Salų miestelis įrašytas į lankytinų Lietuvos vietovių sąrašą. Už romantiškos istorijos dvaro gyvastį ir vietovės garsinimą Salos dėkingos kraštietei, Salose gimusiai ir užaugusiai kalbininkei Ginai Kavaliūnaitei-Holvoet. Ji su belgu vyru, lingvistikos profesoriumi Akseliu Holvoet, Salose 2004 m. ėmėsi šviečiamojo projekto ir jį tęsia iki šiol. Vilniaus universitetas ir asociacija „Academia Salensis“ kiekvieną vasarą Salų dvare rengia tarptautines kalbotyros vasaros mokyklas, į kurias suvažiuoja mokslininkai iš daugybės valstybių. Taip nuo 2005 m.
Vietiniai jau įprato, kad liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje į miestelį suplūsta šviesuolių: kalbininkų, meno kūrėjų, žymiausių muzikos grandų, aukštų dvasininkų. Žmonės didžiuojasi galėdami prisiliesti prie aukštosios kultūros: kalbininkų stovyklos metu vyksta Salų muzikos festivalis - pagrindinis miestelio gyvenimo įvykis tiek vietiniams, tiek gausiai į Salas atvykstantiems svečiams iš visos Lietuvos. Dvare koncertavo daugybė įžymybių: nuo jaunimo populiarių „radistų“ iki Vilhelmo Čepinskio vadovaujamo styginių orkestro „Senoji camerata“ su Baltijos gitarų kvartetu, garsiausio Lietuvos tenoro Virgilijaus Noreikos.
Salų kalbotyros vasaros stovykla ir muzikos festivalis moksliniu ir kultūriniu požiūriu pripažintas vienu sėkmingiausių projektų. Tačiau jo ateitį gaubia nežinia. Priežastis - apverktinos būklės dvaro rūmas, jo aplinka tampa didele gėda prieš užsienio lingvistus.
Salų dvaras - rajono nuosavybė, už jį atsakinga savivaldybė ir Kamajų seniūnija. Dvarui verkiant reikia rekonstrukcijos, bet jos nematyti… Dvarą - vieną gražiausių Lietuvos neoklasicistinio stiliaus istorinių pastatų - planuota sutvarkyti Europos Sąjungos lėšomis, bet kol kas tokių darbų neregėti. Europos pinigais ežero pakrantėje įrengtas paplūdimys, bet jis, vietinių manymu, per atokiai nuo dvarvietės.
Įspūdingo parko apsuptas dvaras mėgstamas ne tik turistų, bet ir ieškančiųjų romantiškos vietos šventėms: vestuvėms, jubiliejams, susitikimas, sąskrydžiams.
Režisierius Justinas Krisiūnas Salų dvare nufilmavo vieną sėkmingiausių savo filmų „Širdys“. Salas pamėgę dailininkai - ir Dailės akademijos studentai, ir Rokiškio moksleiviai.
Šiam turizmo sezonui Rokiškio kraštas parengė intriguojančią naujieną - trijų dvarų patyriminę kelionę „Paragauk paslapties“. Ši kelionė - tai vienas bilietas į tris įspūdingiausius Rokiškio krašto dvarus: Ilzenbergo dvarą, Salų dvarą bei Rokiškio krašto muziejų (Rokiškio dvarą), menančius ne tik įvairias dvariško gyvenimo peripetijas, bet ir jų tamsiausias intrigas bei paslaptimis apipintas legendas.
Akcijoje dalyvaujantys dvarai slepia tris, o gal ir daugiau, paslapčių, kurias išsiaiškinti kviečiami visi dvariškos kultūros ir mistiškų intrigų gerbėjai.
Nuolatinių gyventojų čia nėra daug, tačiau vasarą miestelis atsigauna, sulaukdamas turistų ir stovyklautojų.