Sapiegų rūmai Antakalnyje - brandžiojo baroko stiliaus XVII a. rūmai, esantys Vilniuje. Šie rūmai ir parkas - vienintelis Lietuvos teritorijoje išlikęs baroko laikotarpio didikų užmiesčio rūmų ir parko ansamblis, iki mūsų dienų išsaugojęs daugelį svarbiausių elementų.
2024 m. visuomenei atverti Sapiegų rūmai - vienas iš Vilniaus brandžiojo Baroko pavyzdžių. Beje ar žinote, kad Vilniuje dominuoja baroko pastatai ir jis laikomas šiauriausiu Baroko stiliaus paplitimo tašku nuo Alpių?
Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių kompleksas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytas 1992 m. balandžio 29 dieną. Sapiegų rūmai į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašyti 2001 m.
Šioje knygoje, apibendrinus ankstesnių publikacijų, rašytinių šaltinių ir natūros tyrimų duomenis, nagrinėjama ansamblio istorija, rūmų architektūros kaita ir perstatymai, aptariama jų tyrimo ir restauravimo projektų rengimo raida, pristatomos visuomenės pastangos apsaugoti ansamblį nuo privatizavimo. Daugiausia dėmesio skiriama rūmų architektūros bei įrangos aptarimui.
Taip pat siekiama išsiaiškinti visuomeninę ir idėjinę šių rūmų reikšmę (ją iš dalies atskleisti padeda išlikę arba šaltiniuose minimi viso ansamblio pastatų puošybos elementai); platesnį kultūrinį epochos kontekstą; numanomas rūmų statytojo Kazimiero Jono Sapiegos intencijas.
Rūmų architektūros ir interjero meninė bei idėjinė visuma gvildenama bendrame epochos kultūrinio gyvenimo ir Sapiegų veiklos kontekste, siekiant išryškinti istorinę bei meninę nagrinėjamo paminklo vertę. Knygoje publikuojami 1718, 1795, 1808 ir 1829 m. rūmų inventoriai bei jų vertimai į lietuvių kalbą.
Ansamblio statinių aprašymai inventoriuose ir 1795 m. sudarytame išlaidų, reikalingų pastatų remontui, apraše rodo išlikusių statinių architektūros ir puošybos pokyčius.
LTSapieha Palace in Antakalnis district of Vilnius was built in 1689-1692. This palace and the park represent the only surviving ensemble of noblemen’s Baroque countryside palace and park in the territory of Lithuania. The ensemble has retained many key elements until now.
After summing up data from previous publications, written sources and nature research, this book looks at the ensemble’s history, the palace’s architectural changes and reconstruction, discusses the process of creating projects for palace research and restoration, and presents public efforts to protect the ensemble from privatisation. Major focus is on the palace’s architecture and facilities.
The book also aims to grasp the palace’s public and ideological significance (decoration elements of the ensemble’s buildings that have remained or are mentioned in sources help to partly reveal it), a wider cultural context of the epoch and implicit intentions of the founder of the palace, Jan Kazimierz Sapieha.
Artistic and ideological aspects of the palace’s architecture and interior are analysed in a general context of the epoch’s cultural life and activities of the Sapieha family to highlight the historic and artistic value of the monument examined.
The book publishes the palace’s inventories of 1718, 1795, 1808 and 1829, and their translations into Lithuanian.
Kaip žinia, prabangūs Sapiegų rūmai pastatyti XVII a. paskutiniajame dešimtmetyje, tačiau, kadangi Sapiegos buvo itin reikšmingi LDK valdžios vyrai, Carinė Rusija, nusavinusi rūmus, jau nuo 1809 m. naudojo juos, kaip ligoninę. 1840 m. rūmai buvo nerūpestingai perstatyti.
A[a]F ir KPD tikisi, kad viešas projekto pristatymas ir jį sekanti diskusija padės išsiaiškinti, kaip geriausia atskleisti visą Sapiegų ansamblio ir rūmų istoriją, pažvelgti, kokiais principais derinami naujai atkuriami elementai ir išlikusios autentiškos detalės, kaip ikonografiškai pagrindžiama būsima restauruotų rūmų architektūra.
Vasario 27-ąją, pirmadienį, projekto autoriai ir užsakovai rengia ekskursiją po Sapiegų rūmų kompleksą, kurios metu apžiūrėsite rūmų būklę.
Atkuriant rūmų aplinką, ne atsitiktinai pasirinkti gelsvi, tarsi auksiniai dangos elementai - įprastai rūmų aplinka buvo ir įrengiama naudojant smėlį, kalkakmenį, smulkius vietinius akmenėlius, kurie įprastai buvo gelsvi.
Šiandien smėlis nebūtų praktiškiausias sprendimas, ar ne? Tad projekto aplinkai pasirinkti natūralaus akmens faktūros gaminiai Antika, dviejų spalvinių sprendinių - Silver ir Sand.
Silver danga žymi labiau ūkinę rūmų zoną, o gelsva Sand - paradinę, centrinio įėjimo vietą.
Istorija
Seniausi dvaro rūmai būsimoje Sapiegų rūmų teritorijoje dokumentuose minimi jau 1514 metais. Iki 1619 m. dvaro šeimininkai ne kartą keitėsi.
1619 m. dvarą įsigijo architektas, Vilniaus Žemutinės pilies bei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos statybų prižiūrėtojas, pilininkas Petras Nonhartas (Peter Nonhart). Dvaras Antakalnyje P. Nonharto giminei priklausė 29 metus.
1993 ir 2007 m. Sapiegų rūmų architektūriniai tyrimai leido nustatyti XVII a. pirmos pusės pastato, vadinamųjų P. XVII a. pirmoje pusėje vadinamųjų P. Nonharto rūmų savininkai pasikeitė dar kelis kartus. Galiausiai per 1655-1661 m. karą pastatas sudegė.
1664 m. rūmai parduoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui ir Vilniaus vaivadai Mykolui Kazimierui Pacui, kuriam priklausė didžiuliai plotai Antakalnio priemiestyje. Antakalnio dvarą M. K. Pacas 1671 m.
Vilnius. Dvarą iš jėzuitų nusipirko Kazimieras Jonas Sapiega. Įsigijęs dar kelis žemės sklypus pradėjo formuoti užmiesčio rezidencijos rūmų, parko ir kulto pastatų ansamblį.
Savo dvarą K. J. Sapiega ėmė kurti su karališku užmoju ir radikaliai keitė senąsias erdves. Naujojo dvaro ansamblis, skirtingai nei P. Nonharto rūmai, buvo nukreiptas Antakalnio gatvės link.
Formuojant parko kontūrus nugriautas ne vienas čia stovėjęs pastatas. Sapiegų rūmų ir parko ansamblis intensyviausiai buvo kuriamas 1689-1692 metais.
Rūmų (o gal ir viso ansamblio) projektą parengė architektas Giovanni Battista Frediani. 1693 m. kovą į Vilnių atvykę trys ispanų trinitoriai iš pradžių glaudėsi Antakalnio rūmuose, o tų pačių metų birželį persikėlė į rūmų teritorijoje laikinai pastatytą medinį vienuolyną su vidine koplyčia.
1694 m. padėtas naujo mūrinio trinitorių vienuolyno kertinis akmuo. Po dvejų metų vienuoliai persikėlė į jau baigtą pirmą mūrinio vienuolyno korpusą su koplyčia. Trinitorių vienuolyno ir bažnyčios statybos darbus prižiūrėjo ir skulptūrinę sienų bei skliautų puošybą iki 1705 m. atliko Kazimierui Jonui Sapiegai tarnavęs Giovanni Pietro Perti.
1716 m. birželio 6-7 d. įvyko trinitorių bažnyčios konsekravimo Švč. Sapiegų politinė veikla, nesėkmingai pasibaigę vidaus karo veiksmai, padidėjęs dėmesys kitoms valdoms sutrukdė iki galo užbaigti rūmų įrengimo darbus.
Vos pastatyti rūmai greitai tapo vidaus politinio gyvenimo liudytojais. 1693 m. kilus konfliktui su Vilniaus vyskupu Konstantinu Kazimieru Bžostovskiu dėl kariuomenės dislokavimo bažnytiniuose dvaruose, vyskupas viešai atskyrė Kazimierą Joną Sapiegą nuo Bažnyčios.
Tuo pačiu metu stiprėjo politiniai nesutarimai tarp Sapiegų ir jų priešininkų, galop jie peraugo į karinius susirėmimus. Pralaimėjimas prie Valkininkų 1700 m. lapkričio 18 d. pakirto Sapiegų įtaką ir galybę.
Po Valkininkų mūšio į Antakalnio rūmus įsiveržę bajorai „respublikonai“ nusiaubė pastatus, į smulkius gabaliukus sukapojo rūmuose buvusius paveikslus, ypač Sapiegų giminės pirmtakų atvaizdus.
Sapiegos prarado ne tik politinę įtaką, bet ir didelę dalį turtų, be to, turėjo trumpam pasitraukti iš Lietuvos. Lietuvoje įsisiautėjo maras, badas, kraštą niokojo švedų, rusų ir saksų kariuomenės.
Visos šios aplinkybės lėmė, kad dėmesys rūmams Antakalnyje išblėso, patalpos trečiame ir ketvirtame rūmų aukštuose taip ir liko neįrengtos.
Po Kazimiero Jono Sapiegos mirties 1720 m. Antakalnio rezidencija atiteko jo jauniausiam sūnui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalkai kunigaikščiui Aleksandrui Povilui Sapiegai. Jis palaidotas trinitorių bažnyčios kriptoje. Rūmus paveldėjo jo sūnūs Mykolas Antanas ir Juozapas Stanislovas, vėliau kiti giminaičiai.
1794 m. tuometis rūmų valdytojas Lietuvos artilerijos generolas Pranciškus Sapiega tapo vienu Tado Kosciuškos vadovaujamo sukilimo vadų.
Vilniuje įsitvirtinusios rusų kariuomenės 140 kareivių dalinys įsikūrė Sapiegų rūmuose Antakalnyje. Pasitraukus kareiviams, rasti nuniokoti rūmai, apgriauti ūkiniai pastatai, iškirstas miškas.
Pranciškus Sapiega ir Pelagėja Potockytė-Sapiegienė rūmus pardavė Juozapui Kosakovskiui ir Liudvikai Potockytei-Kosakovskai. Rūmai remontuoti.
1802 m. Juozapas Kosakovskis Antakalnio rezidenciją 93 metams įkeitė už skolas, o vėliau rūmus ir visą buvusią Sapiegų žemę Antakalnyje pardavė Rusijos imperijos valstybės patarėjui ir Slanimo pavieto maršalkai Vaitiekui Puslovskiui.
Sapiegų rūmai Vilniuje
Jis rūmus su parku ir dalį buvusių Sapiegų valdų Antakalnyje pardavė Vilniaus miestui, ši žemė netrukus buvo suskaidyta į sklypus. Antakalnio pušynuose skendėjusį Sapiegų ansamblį pradėjo supti statybos.
Nesuskaidytas, neatskirtas nuo rūmų liko tik parkas, mat jis tiko ligoninės reikmėms, kurią rūmuose ir juos supančioje teritorijoje 1809 m. kovo 30 d.
1815-1848 m. rūmai ne kartą remontuoti. 1815 m. užmūrytos arkados rūmų šoniniuose fasaduose, 1829 m. po didelio remonto oficialiai atidaryta karo ligoninė.
1843-1848 m. vyko didžiausia rūmų rekonstrukcija: nugriauti kampiniai bokšteliai, nutašytas senasis ir sumūrytas naujas vainikuojamasis karnizas, antrą ir trečią aukštus apimančiose patalpose padarytos perdangos.
Sunaikinta visa skulptūrinė interjero puošyba, galimai paaukštintos rūmų centrinės dalies sienos, nuardyti kampiniai bokšteliai. Prie rūmų rytinio fasado pastatytas apvalus, bokštelį primenantis ligoninės tualetų ir prausyklų priestatas.
Ilgiausiai XIX a. rūmuose veikė karo ligoninė. Buvo suprojektuoti parke šalia rūmų esantys ligoninės komplekso pastatai.
Kelerius metus rūmai nuomoti įvairiems asmenims, 1859-1863 m. juose įsikūrė Lietuvos Brastos (Aleksandro) kadetų korpusas.
Kadetų korpuso reikmėms perduoti Sapiegų rūmai su parku, karo ligoninės pastatai ir žemė už trinitorių vienuolyno. Už parko tvoros, priešais trinitorių bažnyčią, pastatyta laikina medinė cerkvė ir galerija.
Galbūt tuo metu nugriauti į vienuolyno pusę atgręžti rūmų parko vartai. 1864 m. uždaryta trinitorių bažnyčia ir vienuolynas.
1878 m. suprojektuotas ir dabar tebestovintis ligoninės korpusas į šiaurę nuo šiaurinės parko sienos, nugriauti šiauriniai parko vartai ir dalis šiaurinės parko sienos.
XX Amžius
Tarpukariu rūmuose veikė Stepono Batoro universiteto Akių ligų klinika. Per 1927-1928 m. rūmų rekonstrukciją pertvarkytas vidaus planas - naujose vietose įrengtos laiptinės.
Antrojo pasaulinio karo metais ir sovietmečiu rūmuose veikė sovietų kariuomenės mokyklos skirtingais pavadinimais. Daugiau nei du dešimtmečius, 1971-1992 m. Apie 1970 m. nugriauti skersinėje ansamblio ašyje dar stovėję šventoriaus vartai.
1992 m. traukiantis sovietų kariuomenei rūmai ir keli XX a. pradžios bei vidurio pastatai rūmų kieme grąžinti Lietuvos valstybei - Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministro įsakymu perduoti Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai.
Neturėdama lėšų rūpintis pastatu, biblioteka 2002 m. raštu kreipėsi į Kultūros ir švietimo ministeriją prašydama tarpininkauti perduodant Sapiegų rūmus Valstybės turto fondui. 2005 m.
Visuomenė, kultūros veikėjai, politikai sukilo prieš Sapiegų rūmų privatizavimą. Vyko piketai, prašyta nedelsiant stabdyti privatizavimą, Sapiegų rūmų kiemą kertančios gatvės atidarymą, protestuota prieš planus šalia Sapiegų parko statyti daugiaaukštį pastatą.
2006 m. pradėtas rengti Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso specialusis planas. Tikslas - specialiajame plane nustatytais sprendimais užtikrinti komplekso išsaugojimą ir įteisinti taikomus paveldosaugos reikalavimus. 2010 m.
2009 m. Sapiegų rūmai perduoti Kultūros paveldo departamentui valdyti patikėjimo teise. Tais pačiais metais pratęsti tyrimai, suformuota rūmų restauravimo koncepcija, parengtas restauravimo projektas.
2011-2014 m. atlikti Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso rūmų sutvarkymo darbai. 2014-2023 m. vykdytas rūmų aktualizavimo projektas, kuris nuo 2017 m. pabaigos buvo kuruojamas Šiuolaikinio meno centro.
Įgyvendinant projektą atlikti tvarkybos ir tvarkomieji statybos darbai, įsigyta ir sumontuota kultūrinėms paslaugoms teikti būtina įranga ir baldai. 2024 m. Parengta pagal dr. Rūtos Janonienės, dr. Evaldo Purlio tyrimų informaciją, projekto „Sapiegų rūmų aktualizavimas“ (Nr.
Sapiegų rūmai Vilniuje po restauracijos
Ružanų dvaras buvo viena pagrindinių Sapiegų giminės rezidencija, šiems didikams priklausiusi nuo 1598 m. Su šia vieta siejama daugybė žymių dinastijos atstovų, čia lankėsi ne vienas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas: 1644 m. svečiavosi karalius Vladislovas IV, 1784 m. lankėsi paskutinis LDK valdovas Stanislovas Potiatovskis, Ružanuose buvo slepiamas iš Vilniaus arkikatedros išgelbėtas šv. Kazimiero karstas - tai liudija įrašas sienoje.
XVI a. pabaigoje rūmai pradėti statyti kaip Leono Sapiegos gynybinio-reprezentacinio tipo rezidencija, statybos baigtos 1602 metais.
1700 metais Ružano dvaras buvo sunaikintas pilietinio karo metu prieš Sapiegų hegemonija kovojusio Mykolo Servacijas Vyšnioveckio karinių pajėgų ir atstatytas tik 1784-1788 m. pagal architekto Jono Samuelio Bekerio projektą.
Iš Saksonijos kilęs architektas suformavo angliško dvaro parko kraštovaizdį, arkadomis prie pagrindinio dvaro pastato prijungė teatrą, įkūrė oranžeriją. Tuomet rūmų komplekso pastatai įgavo klasicizmui būdingas formas ir puošybos elementus. Dvaro planas, pastatų išdėstymo tvarka ir išlikę pastatai liudija rezidenciją buvus ypatingai didelę ir prabangią.
Paskutinis Sapiegų dinastijos atstovas. Ružanus laikes pagrindine rezidencija buvo LDK didysis kancleris Aleksandras Mykolas Sapiega, po jo mirties rūmų reikšmė ėmė nykti. Rūmai nacionalizuoti po nepavykusio 1831 m. sukilimo, juose įkurtas tekstilės fabrikas, kuris 1914 metais sudegė. 1930 m. rūmai buvo dalinai rekonstruoti, tačiau vėl nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą.
Vasario pradžioje internete įsiplieskusioje diskusijoje apie Sapiegų rūmų ir parko komplekso Vilniuje, Antakalnyje, restauracijos projektą, tarp Vilniaus mylėtojų ir projekto autorių, buvo paliesta, anot KPD, daug aktualių klausimų, kuriuos, dėl interneto specifikos, išsamiai aptarti galimybės nebuvo.
Kaip Sapiegų rūmai atrodo iš vidaus? (vaizdo reportažas)
Architektūra
XVII a. Vilniaus rūmų architektūra - sintezės bandymas. 1692 m. kalvotame Antakalnyje Kazimiero Jono Sapiegos pastangomis buvo pastatyti vieni iš įspūdingiausių to laikmečio rūmai, pastatyti laikantis visų to meto baroko architektūros principus.
Neslėpdamas savo ambicijų tapti Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Kazimieras Jonas Sapiega šiuos barokinius rūmus statė, norėdamas pademonstruoti kitiems savo ir jo giminės tinkamumą tokioms pareigoms.
Šie rūmai nebuvo pirmasis statinys šioje vietoje. Jau XVII a. čia stovėjo Vilniaus pilininkui P. Nonhartui priklausęs pastatas. Vėliau čia stovėjusi rezidencija priklausė kitoms LDK didikų giminėms: Naruševičiams, Tiškevičiams, Pacams.
Rūmai buvo dviejų aukštų (vietomis trijų), simetriškų formų fasado, pagrindinis rūmų fasado akcentas - pusapvalis frontonas. Po 1700 m. Sapiegoms nesėkmingai pasibaigusio Valkininkų mūšio - rūmai buvo nusiaubti.
Rūmai iki XVIII a. pabaigos buvo Sapiegų rankose, vėliau jie buvo parduoti Kozakovskių giminei. 1808 m. rūmus įsigijo caro valdžia, juose buvo įkurta karo ligoninė.
Adresas: L. Sapiegos g. Antakalnio vardas jai prigijo, matyt, dėl kalvoto reljefo, kurio teikiamas galimybes gerai išnaudojo XVII a. pab. šioje vaizdingoje vietoje vasaros rezidencijas pamėgę statytis didikai.
Viena garsiausių tokių rezidencijų iškilo 1689-1705 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos pastangomis. Šis didikas dėl savo galių, turtų, įtakos ir ambicijų anuomet buvo laikomas nekarūnuotu, faktišku Lietuvos valdovu.
Manoma, norėdamas pademonstruoti tinkamumą tokioms pareigoms, jis ir ėmė statyti Antakalnio ansamblį, kurio realizacijai pasitelkė žymiausius tuo metu Lietuvoje dirbusius italų kilmės menininkus - architektą Džambatistą Fredianį, skulptorių Džovanį Pjetrą Pertį, tapytoją Mikelandželą Palonį.
Supirkęs iš įvairių savininkų didžiulį žemės sklypą kartu su jame buvusiais pastatais, K. J. Sapiega sumanė ne tiek didingą, kiek žavingą ir puošnų ansamblį, kurį sudaro rūmai ir pagalbiniai statiniai, itališko tipo, reguliaraus išplanavimo parkas, puoštas vartais, fontanais bei skulptūromis, ir trinitorių vienuolynas su Viešpaties Jėzaus bažnyčia.
Vienuolyno fundacija turėjo pabrėžti ne tik K. J. Sapiegos pamaldumą, bet ir jo, kaip kariuomenės vado, rūpestį savo karių gerove. Šio ordino vienuoliai savo pašaukimu laikė į turkų nelaisvę patekusių krikščionių karių išpirkimą.
Rūmai pastatyti rekonstruojant ir išplečiant senesnį, XVII a. pr. sumūrytą pastatą, priklausiusį Vilniaus pilininkui Petrui Nonhartui, prižiūrėjusiam didžiųjų kunigaikščių rezidencijos atstatymo darbus po 1610 m.
Antakalnis nuo seno didvyrių poilsis. Vėliau rūmai priklausė žymių LDK giminių nariams - Naruševičiams, Tiškevičiams, Pacams. Neatsitiktinai K. J. Sapiega rūmų fasade įmūrijo jų statybos pabaigą įamžinančią lentelę su 1691 m. data ir įrašu, skelbusiu, kad „Antakalnis nuo seno didvyrių poilsis. Iš griuvėsių pakilę didžiuliai rūmai kare pavargusį ramioje taikoje saugos.“
Griuvėsių atstatymo, rūmų atnaujinimo motyvas nėra atsitiktinis - norėta išryškinti K. J. Sapiegos, kaip karų nuniokoto krašto atgaivintojo, jo gerovės atkūrėjo nuopelnus. Iškalbingą to meto visuomenėje architektūros kalbą liudija anoniminis 1659 m.
Sapiegų ansamblis Antakalnyje buvo kuriamas pagal baroko architektūros principus, orientuojantis į tuo metu aristokratų sluoksniuose madingą prancūzų karaliaus Liudviko XIV stilių ir italų barokinių vilų madas.
Įkomponuoti upės link besileidžiančio parko gale, ant centrinės parko ašies, rūmai išsiskyrė savita architektūrine kompozicija. Pagrindinio fasado kompozicija atrodo griežtai simetriška (to reikalavo anuometinis skonis), tačiau ji slepia asimetrišką, nereguliarios struktūros pastato tūrį.
Lenkti, grakštūs šių paviljonų stogai ir pusapvalis pagrindinio fasado frontonas teikė rūmų siluetui įmantrumo. Beveik visos patalpos rūmų antrame aukšte tarp savęs susisiekė, tuo tarpu pirmame ir kituose aukštuose - ne.
Antrame aukšte ypač išsiskyrė didžioji salė, puošta lipdiniais ir tapytu plafonu. Tapybos, lipdinių, puošnių koklių krosnių, židinių buvo ir kitose patalpose. Rūmų fasadų puošyboje panaudoti klasikinės orderinės architektūros elementai - rustuotas pirmas aukštas, piliastrai, platus karnizas su puošniu frizu.
Tokia gausi puošyba rūmų išorėje nebuvo dažnas reiškinys, ji aiškiai išreiškia reprezentacinį pastato pobūdį, demonstruoja rūmų savininko skonį ir finansines galimybes. Iki mūsų dienų išliko didžioji dalis antro aukšto langų puošybos.
Sapiegų rūmų fasadas
Čia persipina pergalės ir taikos, poilsio gamtos prieglobstyje ir gerovės temos, per mitologines (Heraklis, Olimpo dievai) ir alegorines („Susivaldymas“, „Tvirtumas“) figūras buvo išreiškiamos rūmų savininko dorybės ir didvyriškumas. Antikos stiliumi sukurti Sapiegų giminės atstovų (ir rūmų statytojo) portretai rūmų fasade vaizdžiai primena Lietuvos didikų puoselėtą kilmės iš romėnų teoriją.
Tai, kad antikos palikimas to meto kultūroje funkcionavo kaip gyvas, aktualus paveldas, rodo Antakalnio rūmų statybas prižiūrėjusio K. J. Sapiegos patikėtinio Samuelio Venslauskio žodžiai 1692 m. laiške.
Darbams einant į pabaigą, jis kvietė K. J. Sapiegą atvykti į Antakalnį elegiškais Horacijaus odės Septimijui žodžiais: ille te locus et beatae postulant arces (liet. Po 1700 m. pralaimėjimo prie Valkininkų, pakirtusio Sapiegų politines ambicijas ir žymėjusio šios giminės galybės pabaigą, Antakalnio vasaros rezidencija buvo nusiaubta Sapiegų priešininkų, sunaikintas rūmus puošusių giminės portretų rinkinys, kitos vertybės.
Nors XVIII a. rūmus išlaikė ir remontavo Sapiegos, pirminės reikšmės jie neatgavo, liko iš dalies nebaigti (neįrengtos patalpos kampinių paviljonų viršutiniuose aukštuose). 1794 metais nuniokoti čia apsistojusių rusų kareivių, XIX a.