Pamiškės gatvė Mickūnuose, Vilniaus rajone - rami ir graži vieta, patraukli tiems, kurie ieško sklypo namų statybai. Ši vietovė pasižymi patogiu susisiekimu ir gerai išvystyta infrastruktūra. Panagrinėkime, ką siūlo ši vietovė ir kokie atsiliepimai apie ją sklando.
Sklypų apžvalga ir ypatybės
Parduodamas žemės sklypas Pamiškės g., Mickūnuose, Vilniaus raj. Sklypo plotas: 22,19 arų , iš jų 13,84 a. yra namų valdos paskirties, 8,35 a. - susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos. Šalia yra visos komunikacijos: elektra (yra sąlygos įvesti eletrą iki 15 kw), vanduo.
Sklypas yra Mickūnų gyvenvietėje, kurioje gerai išvystyta infrastruktūra: yra lopšeliai-darželiai, mokyklos, parduotuvė, bažnyčia. Kursuoja viešasis transportas (vos 300 m.
- Patogus privažiavimas: Tik 1 km žvyrkelio iki asfaltuoto kelio.
- Atstumas iki miesto: Iki Vilniaus miesto centro - 17 km.
- Komunikacijos: Šalia yra visos komunikacijos: elektra (yra sąlygos įvesti eletrą iki 15 kw), vanduo.
- Infrastruktūra: Mickūnuose yra lopšeliai-darželiai, mokyklos, parduotuvė, bažnyčia.
- Susisiekimas: Kursuoja viešasis transportas (vos 300 m. iki stotelės).
Infrastruktūra ir patogumai
Mickūnai gali pasigirti gerai išvystyta infrastruktūra, kuri užtikrina patogų gyvenimą.
- Švietimas: Vietovėje yra lopšeliai-darželiai ir mokyklos, todėl tai puiki vieta šeimoms su vaikais.
- Prekyba: Yra parduotuvių, kur galima įsigyti būtiniausių prekių.
- Religija: Veikia bažnyčia.
- Transportas: Viešasis transportas užtikrina patogų susisiekimą su Vilniumi ir kitomis vietovėmis.
Atsiliepimai apie vietovę
Pamiškės gatvė Mickūnuose vertinama dėl savo ramios aplinkos ir gamtos artumo. Šalia esantis miškas suteikia galimybę mėgautis grynu oru ir pasivaikščiojimais gamtoje. Patogus privažiavimas ir gerai išvystyta infrastruktūra užtikrina komfortą ir patogumą kasdieniame gyvenime.
Namai pardavimui Las Cruces mieste | Nuostabūs Sonoma rančos namai su nuostabiais kalnų vaizdais
Istorinis kontekstas
Ši vietovė mena ne tik ramius gyvenamuosius kraštovaizdžius, bet ir sudėtingą Lietuvos istoriją. Pokario metais šiose apylinkėse vyko aršios kovos tarp partizanų ir sovietų valdžios atstovų. Ši istorija paliko gilų pėdsaką vietinių gyventojų atmintyje. Į miškus tada pasipylė NKVD-MGB agentai, provokatoriai, kurie vitio jo vyrus visokiomis amnestijomis, gražiais pažadais, gražiu gyvenimu. O ką suviliojo, su tuo ir susidorojo: vienam kiaušą spaustuvais sutraiškė, kitą Sibiran pasiuntė, trečią „savu" padarė... Brolis brolį, draugas draugą išduodavo.
Tai tegu nors dabar pasiklauso, ką apie save ir bendražygius pasakoja anų dienų liudininkai, patys patyrę tas baisias kančias (beveik visi kilę iš Siaurės Lietuvos - Aukštaitijos). Ir dabar dar ne visi nori, kad jų vardai ir pavardės būtų paminėta viešai, sako: dar ne laikas...
Knygoje įterpta ir nemažai archyvinės medžiagos. Dalis jos - iš buvusių partizanų archyvų, kita dalis gauta iš sovietinių archyvų. Visa tai papildo pasakotojų prisiminimus, atskleidžia mums nežinomų faktų, susijusių su minimais įvykiais. Skaitytojas geriau supras, kaip buvo planuojamos ir vykdomos enkavedistų operacijos prieš partizanus, verbuojami agentai, sekami, provokuojami partizanai ir t. Darbą pradėjau apie 1970 metus, tada dar pavojingais laikais. Daug kas mane pakvaišėliu vadino. Esu labai dėkingas žmonėms patriotams, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie šios knygos rengimo.
1944 m. gruodžio 22 d. Tą ankstų rytą rusų kareiviai (NKVD dalinys buvo apsistojęs Troškūnuose) kartu su Troškūnų skrebais įsiveržė į eigulio-žvalgo Juozo Pajuodžio sodybą Raguvėlės girininkijos eiguvoje, Petkūniškių vienkiemyje. Pas Pajuodį buvo užėjęs jaunas miško darbininkas, medienos brokuotojas Povilas Vareika. Jie abu turėjo dokumentus ir ruošė medieną pagal rusų karinį užsakymą. Važdėlių kaime enkavedistai rado tėvą ir sūnų Gašlūnus remontuojant šulinio svirtį.
Tuo pačiu metu Petkūnų kaime iš namų enkavedistai išsivedė 44 metų Benediktą Peleką (irgi buvusį Lietuvos savanorį), liepė pasiimt maisto. Išsivedė ir aštuoniolikmetį Juozą Kanapecką. Pavarę į pamiškę, visus tris nušovė. Grįžę atgal raudonieji budeliai dar padegė ir Krisiūno sodybą, tik gyvenamąjį namą Krisiūnienė su vaikais šiaip taip užgesino.
1944 m. gruodžio 14-osios ryte kaimas kūlė javus. Pulkas skrebų, eidami iš Žudžgalio kaimo Taparevičiaus sodybos, pamatė jojant mano brolį Alfonsą Švilpą su draugu Vytautu Seibučiu. Seibutis nulipo nuo arklio, o skrebai pripuolę jį apdaužė ir nuėjo (Vytautą vėliau nušovė namuose). Mano brolis, nusiavęs batus, šoko bėgt. Netrukus jį atsivijo skrebai ir šeimininkams ėmė grasint padegsią gryčią, reikalavo parodyt, kur pasislėpęs banditas.
Tą pačią dieną skrebai nužudė dar keletą nekaltų žmonių. Nušovė senelį Povilą Valkavičių, pagriovy, prie Žviliūnų kaimo, pjaunantį vyteles keseliams pinti. Nušovė iš to paties kaimo 22 metų Motiejų Bartulį, bevedantį arklį; trisdešimtmetį siuvėją Gailiūną, kilusį iš Surdegio, kuris kieme lesino vištas; du brolius Astravus: Joną (22 m.) ir Vytautą (18 m.) ir jų pusbrolį iš Kanapynės kaimo, Juozą Belecką (20 m.) iš Upių kaimo, pusbrolius Pajuodžius iš Pajuodžiu kaimo.
Petras Ūzdras iš Mitošiūnų vaikščiodavo moteriškai apsirengęs. Labai darbštus buvo. Išeina į lauką paravėt. Grįžtu iš mokyklos į namus, o čia toks baisumas. Tėvas žiauriai sumuštas, gryčios pašalėj guli sušaudytas mūsų kaimyno sūnus Alfonsas Švilpa. Povilas Ramonas, užlipęs ant aukšto, Alfuką numetė žemėn. Apačioj buvę kiti skrebai į jį šovė. Jau sužeistas Alfukas nubėgo iki šulinio. Skrebai vėl į jį šovė kelis kartus. Visas kruvinas, sušaudytas Alfukas metėsi atgal, puolė skrebui Povilui Ramonui po kojomis, prašė pasigailėti, bet šis tik spyrė ir pribaigė jį.
Skrebai, pamatę per kiemą einančius du vyrus, pradėjo į juos šaudyt. Brolis Juozas krito negyvas, o Kazimierą sunkiai sužeidė. Kazimieras ir tėvai matė, kaip į juos šovė skrebas Jonas Vasiliauskas. Tarp skrebų buvo vietinis rusas Alionka Makarevičius, Juozas Ramonas iš Pavašakių ir dar keletas iš Subačiaus. Žiauriausias iš jų, kiek pamenu, buvo Juozas Ramonas.
Tarybinis rašytojėlis kupiškėnas Jasinskas apie Juozą Ramoną parašė net knygą - „Ramonas pakėlė ginklą“. Bet vietiniai žmonės ilgai atmins skrebą Ramoną tokį, koks jis buvo iš tikrųjų, be visų Jasinsko palakavimų. Liepa vėliau išsikėlė gyvent į Panevėžį, buvo muilo fabriko direktorium. Šulca vėlesniais metais dirbo Kupiškio rajone „Vienybės“ kolūkio pirmininku. Dabar jau miręs.
Juozas Ramonas keršijo ir keršijo visiems iš eilės, nė vieno nepagailėdamas. Jo rankos buvo kruvinos, jis pats turėjo vilko sielą. Tada Justinas Ramonas šautuvu užrėmė duris, kad žmonės neišeitų iš kambario, o skrebas Petrauskas liepė broliui bėgti. Kai šis pasileido bągt, tas ėmė šaudyt. Už kelių dienų pas tėvą atvažiavo skrebas Juozas Ramonas su visa „šaika“. Tėvą ėmė baugint ir reikalaut, kad pasakytų, kur sūnus.
Mama primokė aštuonmetę sesutę pult Ramonui po kojų ir prašyt, kad tėvo nemuštų. Ta, vaikas, ir paklausė: puolė Ramonui į kojas ir maldavo, kad tėvelį gyvą paliktų, bet Ramonas spyrė jai, kad ta akmeniniais laiptais taip ir nusikočiojo.
Ši istorinė atmintis suteikia vietovei papildomo žavesio ir primena apie svarbius Lietuvos istorijos įvykius.
tags: #sarduodu #sklypa #pamiskes #g #mickunuose