Vilkai (Canis lupus) yra vieni iš labiausiai paplitusių plėšrūnų pasaulyje, o Lietuva - ne išimtis. Šiame straipsnyje aptarsime vilkų paplitimą mūsų šalyje, jų elgsenos ypatumus ir mitybos įpročius.
Vilkų paplitimo žemėlapis pasaulyje.
Paplitimas Lietuvoje
Vilkai Lietuvoje gyvena įvairiuose regionuose, tačiau jų populiacija nėra tolygiai pasiskirsčiusi. Daugiausia vilkų aptinkama miškingose vietovėse, ypač ten, kur yra dideli miškų masyvai ir pelkės. Tai susiję su tuo, kad tokios vietovės suteikia vilkams geras slėptuves ir pakankamai maisto išteklių.
Vilkai dažniausiai kaukia žiemą, kai ateina kelionių, svečiavimosi pas kaimynus, pažinčių ir vestuvių metas. Kiekviena vilkų pora arba šeimyna (abu tėvai, šiųmečiai ir pernykščiai jaunikliai) turi savo medžioklės plotus, savo teritoriją, kaskart ją apibėga, patikrina, ar nebuvo įsibrovėlių, naujai ją pažymi. Šis įprotis lieka ir nelaisvėje.
Vilkai sudaro poras visam gyvenimui, panašiai kaip gulbės, žąsys ar ereliai. Tik vieno partnerio mirtis gali būti priežastis pasirinkti kitą.
Miško aikštelėje, po išvirtusia egle, vilkas išsikasė olą. Vieta rami. Jau mėnuo čia gyveno vienu du su vilke, ir niekas nesudrumstė ramybės. Aplink neišdžiūstantis raistas, atsigerti gali kada nori. Kaimas už gero kilometro. Kai tylus oras, girdėti žmonių balsai, bet šie nepavojingi: nėra į mišką tiesaus kelio - čiatelško klampus raistas. Į jį užklysta briedžiai, viena kita stirna ar šernų pulkelis. Rypuoja antys kartais sučirškia juodasis strazdas, o žmonės į mišką keliaują apeidami raistą. Mokėjo senis vilkas išsirinkti ramią vietą.
Vieną naktį gimė penki vilkiukai. Vilkas, grįžęs iš medžioklės, išgirdo urve ploną cypimą, o kai bandė įkišti urvan galvą, vilkė parodė jam dantis. Suprato vilkas, kad nuo šios dienos kas vakarą eis medžioti vienas ir turės atnešti vilkei maisto. O vėliau - ir vaikučiams. Tik vaikams paūgėjus, juos bus galima palikti, maisto eis ieškoti abu su vilke. Vilkas žinojo, kad dar ilgai vilkė toli nuo gūžtos nesitrauks. Artimiausiose apylinkėse medžioti taip pat negalima. Pradėjus temti, vilkas išsiruošė medžioklėn. Naktis buvo sėkminga - pamiškėje sutiko nedidelį šerniuką, atsiskyrusi nuo pulko. Paėdė iki soties ir gabalą parnešė vilkei. Ir taip kasnakt, kol paūgėjo jaunikliai. Vėliau medžiodavo kartu. Vilkas baidydavo, vilkė bėgiodavo kvartalinėmis linijomis, keliais, pastodavo vejamam žvėreliui kelią.
Elgsena
Vilkai yra socialūs gyvūnai, gyvenantys gaujomis. Gaują paprastai sudaro vilkų šeima: tėvai ir jų jaunikliai. Vilkų gaujoje vyrauja griežta hierarchija, kurioje svarbų vaidmenį atlieka lyderis - patinas, ir jo partnerė. Gaujos nariai bendrauja tarpusavyje įvairiais būdais: garsais (kaukimu, urzgimu), kūno kalba ir kvapais.
Vieną rytą sugrįžusi pas vaikus vilkė aptiko žmogaus pėdsaką. Kas tai galėtų būti? Kur jis nuėjo? Vilkei pasišiaušė nugaros plaukai, įsitempė raumenys, o ausys gaudė kiekvieną garsą. Slapstydamasi tarp paparčių ir viržių, kaskart sustodama pasiklausyti, lanku artėjo prie gūžtos. Likus gal šimtui, o gal ir daugiau metrų, išgirdo skriaudžiamų vaikų cypimą ir, pamiršusi žmogaus pėdsaką, nušuoliavo gūžtos link. Atbėgusi pamatė žmogų, nuo kurio dvelkė tie patys kvapai kaip nuo pėdsako. Šis žmogus traukė iš gūžtos vilkiukus ir vieną po kito dėjo ant švarko. Panorusiam pasprukti suduodavo ranka, ir tas gailiai cyptelėdavo. Mušamo vilkiuko balsas žadino instinktą gelbėti vaikus, ir vilkė priartėdavo, pasirodydavo ir vėl slėpdavosi. Galiausiai priėjo taip arti, kad norėjo žmogų griebti už rankos, nukąsti ją ir atimti vilkiuką, bet tik kaukštelėdavo dantimis. Pagaliau žmogus su nešuliu nuėjo. Vilkė apėjo ratu gūžtą. Paskui dar kartą ir dar, kol įsitikino, kad čia žmogaus nėra. Tik tada, apuostydama kiekvieną žemės pėdą, atsargiai priartėjo prie urvo, įkišo galvą, įlindo visa ir greitai išlindo, dantyse nešdama vieną urvo kampe pasislėpusį ir žmogaus nesurastą vilkiuką.
Piemuo, palikęs miške karves, namo grįžo laimingas ir jau iš tolo gyrėsi motinai radęs šuniukų. Šuniukai jau bėgioja, nesunku bus išauginti, o namams reikalingas geras šuo. Ilgai piemuo su motina apžiūrinėjo radinį. Pasikvietė kaimynus. Šuniukai visi vienodi, pilki, baikštūs, nesileidžia glostomi. Vos tik prisilieti prie kaktos, staiga griebia už rankos, kaukšti mažais dantukais. Kur vilkiukus dėti? Trys buvo užmušti, o du - brolis ir sesuo - pateko į zoofermą. Prižiūrėtojai pavadino Volčioku ir Lapka. Cia jie išaugo kartu su šunimis, fotografų džiaugsmui buvo vedžiojami pavadėliais, paleisti bėgiodavo po mišką ir vėl leidosi sugaunami, Tik Lapka neapkenčia vaikų - griebia už kaklo ir verčia žemėn. Ir praėjus dešimčiai metų, ši neapykanta nesumažėjo. Vilkai užaugo vienas kitam draugiški, visą laiką gyveno viename garde, bet, priešingai naminiams gyvuliams, nesiporavo ir vaikų neturėjo. Volčiokas bardavo Lapką, kai ji prisiglausdavo prie aptvaro tinklo ir leisdavosi žmonių glostoma. Bet, apibaręs ir nustūmęs nuo tvoros, pats priglausdavo šoną ir laukdavo pakasomas. Kai šunyne naktį staugdavo šunes, vilkai jiems pritardavo, o kartais ir vieni patys uždainuodavo. Lapka tenoru ir trumpais posmais, Volčiokas - baritonu ar bosu, pratisai.
Elgsena nelaisvėje
Volčiokas su Lapka dar ilgai būtų ramiai gyvenę nedideliame aptvare, jeigu ne kino studijos darbuotojų sumanymas statyti filmą apie vilkų gyvenimą. Filmuoti vilkus laisvėje beveik neįmanoma. Jie turi gerą uoslę ir klausą, įjungtos kino kameros burzgimą išgirsta iš tolo. Be to, gamtoje vilkų mažai, dienomis jie vaikšto retai. Todėl ir buvo sutarta filmuoti prijaukintus vilkus. Filmavimo grupei atrodė, kad dokumentiniam filmui dviejų „artistų" maža. Iš Kauno zoologijos sodo atvežė dar tris: porą senų vilkų - Pilkį su Dina ir bevardį vienišą patiną. Jis buvo pavadintas Donžuanu. Pilkis su Dinaf stambūs, gerai nuaugę, jau išvedę tris vadas vilkai, gyveno draugiškai, vienas kitą stebėdavo ir saugodavo. Apskritai vilkai laisvėje, panašiai kaip gulbės, žąsys, ereliai, poras sudaro visam gyvenimui. Tik vieno mirtis gali būti priežastis pasirinkti kitą partnerį. Donžuano (pakeisime šį vardą artimesniu vilkui ir šuniui genties vardu -Kanis) elgesys skyrėsi nuo kitų. Jis buvo judresnis, daugiau be tikslo vaikštinėdavo, aukštyn iškėlęs uodegą ir šitaip rodydamas gerą nuotaiką, dažniau bardavo Volčioką, o Lapką kartais net dantimis gribštelėdavo, bet visuomet pataikaudavo Pilkiui, o jam priėjus arčiau, priglusdavo prie žemės, glausdavo ausis ir, kyščiodamas liežuvio galą, rodydavo kaklo apačią.
Kiekviena vilkų pora arba šeimyna (abu tėvai, šiųmečiai ir pernykščiai jaunikliai) turi savo medžioklės plotus, savo teritoriją, kaskart ją apibėga, patikrina, ar nebuvo įsibrovėlių, naujai ją pažymi. Sis įprotis lieka ir nelaisvėje. Taigi Volčiokas, pamatęs, kad voljere yra nauja šeima, paskubėjo pažymėti savo valdas. Kaip ir dera šeimininkui, sau užsirašė didžiąją dalį, Pilkiui ir Dinai palikdamas ne daugiau kaip trečdalį. Nors Pilkis už Volčioką gerokai didesnis ir stipresnis, naujoje vietoje pretenzijų nereiškė ir nužymėtos sienos nepereidavo. Jo dalis ir taip čia buvo kur kas didesnė negu zoologijos sode. Kanis valdų negavo, nes vilkai moka dalyti tik į dvi dalis - mano ir ne mano. Jis laikėsi arčiau Pilkio su Dina, bet vengė ir vienų, ir kitų, todėl dažniausiai tenkindavosi ežia. Po kelių dienų buvo atvežta dar viena jauna vilkė, tikėtasi, kad ji su Kaniu sudarys trečiąją porą. Ši (vadinkime ją Vilke; kino studijos darbuotojai ją pavadino taip pat Vilkams netinkamu vardu - Balerina), aplaks-čiusi voljerą ir susipažinusi su visais jo gyventojais, prie Kanio neapsistojo, nors jis ir rodė prielankumą, o pradėjo gerintis Pilkiui. Dina Vilkę vijo šalin, o ši, pabėgiojusi ratu, vėl glausdavosi prie Pilkio. Pilkis iš pradžių piktai urzgė ir rodė dideles baltas iltis. Bet Vilkė buvo atkakli, į Pilkio šiurkštumą atsakydavo švelnumu - laižydavo jam kaklą, kojas, apvirsdavo ant nugarosP šokinėdavo apie jį ir kviesdavo žaisti. Tai truko keletą dienų, kol Pilkis sutiko priimti ją į savo valdas. Kai Dina ją norėdavo nuskriausti (Dina už Vilkę buvo stambesnė ir stipresnė), Pilkis užstodavo. Toks voljero pasiskirstymas gal būtų likęs visam laikui, jeigu šėrike būtų laikiusis tinkamos šėrimo tvarkos: įmestų maisto kiekvienam vilkui jo teritorijoje, pirmiausia atiduotų davinį stipriausiems - Pilkiui ir Dinai, vėliau Vilkei, paskui Volčiokui ir Lapkai, o vėliausiai - Kaniui. Bet šėrike šį darbą supaprastino - visų vilkų davinį sumesdavo per tvorą į Volčioko ir Lapkos valdas ir nueidavo. Alkis daro savo. Visi keturi vilkai - Pilkis, Dina, Vilkė ir Kanis - buvo priversti nusikalsti įgimtam dėsniui ir pereiti pažymėtas ribas. Tarp vilkų prasidėjo nesantaika ir naujos teritorijos dalybos. Natūralu, kad Volčiokas ir Lapka gindavo savo valdas ir stengdavosi įsibrovėlius išprašyti, kibdavo Pilkiui į gaurus. Ypač drąsus būdavo Volčiokas, kai netoliese jausdavo žmogų. Pilkiui Volčioko agresyvumas labai nepatiko, jis kaskart vis ilgiau stoviniuodavo baramas, ir galėjai jausti, kad artėja atomazga. Vieną kartą, kai Volčiokas pastojo kelią prie mėsos gabalo, Pilkis jį parvertė aukštielninką ir griebė už kaklo. Nežinia, kuo viskas būtų baigęsi, jeigu laiku nebūtų atskubėjusi Lapka. Ji kandžiojo Pilkiui užpakalines kojas, uodegą. Pilkiui padėti atbėgo Dina ir Vilkė, bet pavėlavo. Pajutęs kojoje skausmą, Pilkis paleido Volčioką. Šis atsistojo. Dabar dvi poros išsirikiavo viena prieš kitą, rodė dantis, garsiai urzgė, ir tik jie galėjo suprasti, ką reiškia ta kalba. Kanis vaikščiojo aplink ir nežinojo, kas nugalės, kam ateiti į pagalbą. Paliaubos dar negalėjo įvykti, nes mūšis nebuvo baigtas. Vilkai, kaip ir šunys, ginčus sprendžia jėga, ir vieną kartą turėjo įvykti tikros grumtynės, išryškėti stipriausias. Jos vyko naktį, be liudytojų. Tam padėjo vienas įvykis. Kino operatoriai į aptvarą įleido šunį ir norėjo nufilmuoti tą liūdnos baigties sceną. Pilkis su Dina stvėrė šunį dantimis, bet šuo iš jų ištrūko, kiek kojos neša nėrė į kitą aptvaro galą ir čia norėjo peršokti tvorą, bet nepasisekė. Atgal kelio jau nebuvo. Jį vijosi vilkai. Rytą atėjusi šėrike pastebėjo, kad Lapkos šone žiojėja didelė žaizda, Volčiokas vaikšto šlubuodamas, Pilkiui apdraskyta galva. Lapkai skauda šoną. Ji dažnai gulasi, laižo žaizdą ir inkščia, bet Kanis su Dina neleidžia jai gulėti. Kai išgirsta inkščiant, atbėga ir ima ją vaikyti. Lapka bėgioja vis tuo pačiu takeliu palei tvorą, pribėga savo valdų naują ribą, pasuka pagal ją, nusileidžia į pakalnę, vėl bėga prieš kalną ir kitu patvoriu į savo pamėgtą kampą. O persekiotojai nesiliauja, kol pavargsta patys. Volčiokas bėga paskutinis, kad prireikus ateitų lapkai įpagalbą. Neatrode, kad sveiki ir didesni vilkai negalėtų Lapkos pagauti, jeigu to tikrai siektų.
Pilkojo vilko nuotrauka.
Nuolat rodoma Vilkės simpatija Pilkiui davė rezultatų. Jie susiporavo. Gamtoje vilkai poruojasi atsiskyrę nuo kitų, nuošalioje vietoje, gerai įsiklausę, pavojus. Nelaisvėje sąlygos buvo kitos. Ir žmogus ne toks baisus. brangiai kainavo. Tuo metu, kai jie negalėjo išsiskirti, Dina puolė Vilkę, o Volčiokas - Pilkį. Pilkis neliko skolingas. Vieną naktį, kai buvo tikras, kad žmogus neateis į pagalbą, jis galutinai išsprendė, kas yra voljero šeimininkas. Rytą Volčiokas atrodė labai varganai - abiejuose šonuose arti nugaros raudonavo dvi didelės skausmingos žaizdos, perkąsta koja, apkandžiotas snukis. Pamatęs Pilkį, jis spausdavosi į kampą už eglaičių, cypdavo, duodamas Pilkiui suprasti, kad jis jau nugalėtas ir mielai spruktų šalin, vengtų susitikti, jeigu tai galėtų padaryti. Tik Lapka jį guodė, priėjusi aplaižydavo snukį, priglausdavo šoną prie jo kaklo, piktai urgzdavo, pamačiusi artėjant Diną, Vilkę ir Kanį. Prieš Pilkį ir ji buvo bejėgė. Jam artėjant prie Volčioko, abu spausdavosi į kampą ir inkšdami prašydavo palikti juos ramybėje. Tai truko mėnesį. Užgijo žaizdos. Bet Volčiokas ir Lapka savo teritorijos atgauti negalėjo. Bandžiau Volčioką pervesti per šią sieną. Glostydamas ir skatindamas, ėjau pagal vielos tinklo tvorą. Jis sekė šalia, bet, priėjęs Pilkio pažymėtą kupstą, pauostydavo jį ir, pabrukęs uodegą, kiūtindavo į savo kampą. Aš vėl jį raginau ir ketvirtą ar penktą kartą priėjęs ribą, Volčiokas ryžosi ją peržengti. Pabėgėjo gal dešimt metrų į Pilkio valdas, padraskė užpakalinėmis kojomis žemę, pažymėjo naują riboženklį. Tai atlikęs, pažiūrėjo, ką veikia Pilkis, ir grįžo į pamėgtą savo kampą. Buvo įdomu, kaip į šią Volčioko savivalę reaguos Pilkis. Atėjau prie jo pamėgto patvorio. Pilkis, kaip paprastai, pasitiko ramia laikysena, iš karto ėjo artyn lėtu, paskui vis spartėjančiu žingsniu ir, pribėgęs tvorą, sustojo. Taip jis elgdavosi kiekvieną kartą, kai prie tvoros prieidavo žmogus. Pakakdavo paliesti tvorą ranką, ir Pilkis griebdavo dantimis tinklą, stengdamasis nutverti už rankos. Nelaisvėje užauginti jauni vilkai beveik visada paklūsta žmogui, o pradeda jo nebijoti, sulaukę trejų, ketverių metų. Pilkis jau vienų metų pasidarė toks atžagarus, kad docentas M. Valius šio savo augintinio turėjo atsisakyti ir atidavė jį Kauno zoologijos sodui. Čia Pilkis taip pat nepakluso prižiūrėtojams ir vieną kartą, „vaidindamas" filme „Meškutės Nidos nuotykiai", apkandžiojo drąsiausią iš jų. Naudodamasis stipria Pilkio neapykanta, dabar erzinau jį ir kviečiau eiti patvoriu. Pilkis, tikėdamasis mane nutverti, ėjo greta, bet, priėjęs naują Volčioko pažymėtą ribą, sustojo, ją apuostė ir grįžo atgal. Visi bandymai pervesti Pilkį per šią ribą nedavė rezultatų. Bet kai nuėjau tolyn nuo aptvaro, Pilkis, pasikvietęs Diną ir Vilkę, atėjo prie Lapkos ir Volčioko, smarkiai juos „išbarė" ir užrašė jiems vos keletą kvadratinių metrų. Šios dalybos buvo galutinės. Bet koks jos perėjimas baigdavosi pjautynėmis.
Voljiere buvo įrengtos 2 dirbtinės olos. Viena arti maitinimo vietos, kita toliau. Pirmąją vilkės nesidomėjo, nes netoli olos stovėjo indas su vandeniu, čia buvo maitinimosi vietair ją nuolatos lankydavo kiti vilkai. Vaikus vilkai veda tik nuošaliausiame kampe. Vilkė vis dažniau ja ėmė domėtis, o vieną rytą iš jos neišlindo. Kaip elgsis Pilkis, kuria iš dviejų, Vilke ar Dina, jis labiau domėsis, kuriai neš maistą? Bet Pilkis Vilkės rūpesčiais nesidalijo, olą iš tolo. Užtat Dina, kur buvus, kur nebuvus atsirasdavo prie olos ir stengdavosi ten įlįsti. Vilkė, kankinama troškulio ir alkio, ne kartą bandė išlįsti iš olos ir ieškoti vandens (vilkų prižiūrėtojai nekilo mintis, kad Vilkę, sulaukusią reikia pamaitinti ir pagirdyti prie olos). Bet, jai išlindus, Dina tuoj pat atsirasdavo greta, ir vienišai Vilkei vėl tekdavo lįsti olon - neramu palikti mažylius. Vis dėlto troškulys nugalėjo. Kartą, pasidairiusi ir pamačiusi, kad arti kitų vilkų nėra, suliesėjusi ir perkarusi Vilkė nurisnojo prie vonelės su vandeniu. Tai pastebėjusi, Dina greitai pribėgo prie olos, įlindo vidun. Pasigirdo vilkiukų cypimas. Netrukus išlindo su vienu dantyse ir, dar porąkart spustelėjusi stipriomis iltimis, nusviedė šalin. Vilkė. Iššiepusi dantis ir piktai urgzdama, ji norėjo nutverti Vilkę už nosies ir kaklo. Nežinia, ką oloje veikė Vilkė, įsitikinusi, kad nėra vaikų, iš kvapo jusdama, kas jų žudikė. Gyvendama laisvėje, ji nebūtų taip arti kitų, stipresnių, vilkų išsikasusi olos, o susirastų nuošalesnį girios kampą. Susiporavusi ji vestų savo vilką tolyn, atsiskyrę gyventų vienu du. Vilkas ją apgintų nuo gentainių, atneštų maisto. Laisvėje kitaip elgtųsi ir Dina, ir Pilkis, ir Volčiokas su Lapka.
Rytą Vilkė gulėjo aikštėje negyva. Leisgyvis, su giliomis ilčių padarytomis žaizdomis vartaliojosi Ka-nis. Pilkis su Dina buvo kaip niekada ramūs, tupėjo po pamėgtu lazdyno krūmu ir nekreipė dėmesio į žmonių kalbas. Dabar voljere gyveno tik jiedu. Operatoriai nepaliko Pilkio ir Dinos vienų. Į aptvarą įleido namie išaugintą vilką, gerai nuaugusį, bet nepasitikintį svetimu žmogumi, baikštų ir todėl pavadintą Bailiu. Bailys, ilgai gyvenęs mažame narve, apsidžiaugė išleistas j didesnį ir šuoliais pasileido tolyn. Pamatęs Pilkį su Dina, nuskubėjo prie jų, iškėlęs uodegą. Tai geros nuotaikos ir draugiškumo ženklas. Bet Pilkiui ir Dinai šiuo metu draugystė nebuvo reikalinga. Jie, atsikratę artimų kaimynų ir konkurentų dėl vietos, laukė vaikų, todėl nekviestą svečią sutiko pašiaušę nugaros gaurus ir urgzdami. Kaip ir reikėjo tikėtis, Pilkis Bailį vijo šalin, stūmė jį šonu, palenkęs žemyn galvą ir...
Mityba
Vilkai yra plėšrūnai, kurių pagrindinis maistas - mėsa. Jų mitybos racioną sudaro įvairūs gyvūnai: elniai, briedžiai, stirnos, šernai, kiškiai ir smulkūs graužikai. Vilkai medžioja tiek pavieniui, tiek gaujomis. Medžiojant gaujomis, vilkai gali sumedžioti didesnius ir stipresnius gyvūnus.
Vilkai taip pat gali maitintis paukščiais, ropliais ir net vabzdžiais, jei trūksta pagrindinio maisto. Be to, vilkai nevengia maitintis dvėseliena, ypač žiemą, kai sunku sumedžioti gyvą grobį.
Svarbu atsižvelgti, jei taikytina, į elgseną ieškant maisto, atmetimo reakciją, alternatyvų maistą, faktinę likučių koncentraciją maiste, cheminio junginio atsparumą visą vegetacijos laikotarpį, preparato arba apdoroto produkto skilimą, sumedžioto maisto dalį, jauko patrauklumą, granules ar beicuotas sėklas ir biokoncentracijos tikimybę.
Pašarai
Kasdien naudoti pašarų priedus, kurie sudaro ne daugiau kaip 3 % gyvojo svorio ir kurie skirti įprastai gyvulių mitybai užtikrinti, išskirtinai leidžiama tik tada, jei dėl nepalankių oro sąlygų ar dėl to susidariusios padėties (sausra, ilgai trunkančios liūtys arba ilgai besilaikanti sniego danga) negalima visiškai išnaudoti lauko arba miško ganyklų išteklių.
Plotas, deklaruotas kaip pašarų plotas, gali būti laikomas „galimu naudoti“, jeigu, pirma, jis skirtas tik jame visus kalendorinius metus laikomų galvijų pašarams ir, antra, jis realiai galėjo būti naudojamas jiems šerti mažiausiai septynių mėnesių per tuos metus laikotarpiu, skaičiuojant nuo nacionalinės teisės aktais nustatytos datos nuo sausio 1 d. iki kovo 31 d., netgi jei šie gyvuliai nepertraukiamai nebūtų šiame sklype, be kita ko, dėl laikino jo apsėmimo vandeniu.
Jei pašarų plotas yra valstybėje narėje, kuri nėra pagrindinėūkininko veiklos vykdymo vieta, ūkininko prašymu šis plotas laikomas to ūkininko ūkio dalimi, jei jis yra artimiausioje ūkio kaimynystėje ir jei didžioji ūkininko naudojamos visos žemės ūkio paskirties žemės dalis yra valstybėje narėje, kuri yra pagrindinė jo veiklos vykdymo vieta.
Vietovės dirvos ir klimato sąlygos itin gerai tinka natūralioms pievoms susidaryti ir augti pašarinėms kultūroms, kuriomis anksčiau mito didelės gyvulių bandos ir kuriomis šiuo metu daugiausia minta pieniniai galvijai.
Liucerna, liucernos miltai, dobilai, dobilų miltai, žolė (gauta iš pašarinių augalų), žolės miltai, šienas, silosas, javų šiaudai ir pašarinės šakninės daržovės naudojamos kaip pašarai.
Vilkai maitinasi elnio lavonu.