Saulius Mykolaitis - ryški asmenybė lietuvių literatūroje, palikusi gilius pėdsakus ne tik savo kūryba, bet ir gyvenimo istorija. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo kūrybinį kelią, pradedant nuo mokyklos suolo iki brandos laikotarpio, kai gimė žymiausi jo kūriniai.
Knygnešys Jurgis Bielinis, kurio kapą Bronius Krivickas aplankė vaikystėje.
Pradžia: vaikystė ir mokykla
Bronius Krivickas pradžios mokyklą baigė Suoste. Prisimenu, kartą mudu užbėgom ant šventoriaus ir sustojom prie knygnešio Jurgio Bielinio kapo. Aš jam papasakojau, kad mano mama matė, kaip Jurgį Bielinį žandarai mušė, buvęs visas kruvinas, jam surišę rankas už nugaros, pririšę prie ienos šalia arklio ir taip varę jį iš namų. Į didesnius mokslus tėvai teišleido vienintelį Bronių.
Nuo 1934-ųjų gimnazijai, gavusiai Pirmojo Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos vardą, ėmė vadovauti lotynistas Juozas Vosylius, reikalus tvarkęs tikrai sumaniai. Bet svarbiausia gimnazijoj ne stadionas ar fortepijonas, o mokytojas.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dauguma Biržų gimnazijos pedagogų jau buvo Lietuvos universiteto auklėtiniai. Ypač išsiskyrė humanitarai. Galima drąsiai teigti, kad tai jie lėmė, kokiu keliu pasuks imlus mokinys. Po mokinių kojomis gulė romėnų gyvenimas: darnūs, tvarkingas, kupinas tautinio pasididžiavimo.
Turbūt ne mažiau įtakos turėjo mokiniams ir kitas jaunas lotynistas Viktoras Januškevičius. Jis iš tolo pamato net kiekvieną pirmaklasį, ir jo veide jau atsiranda šypsena. Tartum pats didžiausias malonumas būtų po tiek nesimatymo dienų jį sutikti.
Nuo 1935 iki 1937 m. vyresnėms klasėms dėstė lituanistė E. Mikalauskaitė, atkakliai mokydama literatūrinės tarties tarmiškai kalbančius vyresnių klasių mokinius. Nuo 1937 m. pagrindinis gimnazijos lituanistas buvo Kauno VD universitetą baigęs kupiškėnas J. Vaitiekūnas. Ir E. Mikalauskaitė, ir jis literatūra besidomintiems mokiniams duodavo rašyti referatus. Pratindavo naudotis periodinėje spaudoje rastais straipsniais, knygų recenzijomis, patiems analizuoti ir vertinti.
Vis dėlto didžiausias autoritetas gimnazistams buvo nuo 1918 metų Biržuose mokytojaujantis vicedirektorius Jurgis Kutra (1891-1943) - Evangelikų reformatų kolegijos generalinis sekretorius, gimnazijos rūmų statybos komisijos narys, Lietuvių tautosakos archyvo narys korespondentas, talkinęs prof. Balčikoniui, kartu su Borisu Dauguviečiu Biržuose steigęs „Mūzos” dailės draugiją, vaidinęs, režisavęs, išvertęs Šekspyro, Maeterlincko, Dickenso ir kt. Mokytojas tik reikšmingai šypsodavosi, jiems pritardamas, ypač kai jie dainavo apie meilę... O reikšti savo sugebėjimus jis mokė „laisvosios kūrybos” pamokose.
Greičiausiai per vieną tokią pamoką ir užkliuvo mokytojo Kutros akis už trečioko ar ketvirtoko Broniaus Krivicko rašinio, ir buvo pakviestas paskaityti visai klasei. Kutra rimtai klausėsi. Tik staiga mokytojo plikos galvos oda ėmė raukšlėtis, judėti, jis dar minutėlę stengėsi laikyti lūpas sučiauptas, bet nebepajėgė - ir ėmė garsiai juoktis.
Broniaus Krivicko pavardė pirmąkart paminėta 1935 metais: IX.27 gimnazijos literatų susirinkime skaitęs savo kūrybą; XI.29 recenzavęs Kazio Zupkos „Balsą žemei”; XII.6 literatų būrelis patvirtinęs savojo „Literato” antro numerio redakciją: Br. Krivickas, A. Alimaitė ir M. Iš poetų patiko Brazdžionis, Zupka ir Žitkevičius. Pastarasis per daug monotoniškai skaitė, bet jo eilėraščiai gražūs - pilni švelnios melancholijos.
Gimnazijos kasdienybė: fizinis lavinimas. katalikų bažnyčios ir gimnazijos kapelionų globojami, ateitininkai veikė kasmet vis smarkiau. Jų šūkyje „Viską atnaujinti Kristuje” žodis „viskas” slėpė ir gilią tautinę potekstę. Susirinkimus užbaigdavo savo himnu „Lietuvą Dievas apveizi ir gina, / Amžiais suvargusios jos nepaleis.
Biržų gimnazijos literatų būrelis, greta panevėžiškių Meno kuopos, buvo bene stipriausias Aukštaičiuose. Susirinkimuose nagrinėdavo naujai pasirodžiusias knygas, skaitydavo savo kūrybą. Įdomiausias dienotvarkės punktas būdavo diskusijos, kurias sukeldavo iš anksto paruošti koreferatai. Tokiu būdu literatai formavo didžiumą moksleivių lektūros.
Kaip Biržų gimnazijos reprezentantas, dalyvavo literatūros vakaruose Pasvaly, Šiauliuose, Panevėžy. Biržiečių gimnazistų leidžiamame „Literate” savo eilėraščius spausdino ne tik saviškiai, bet ir Vytautas Mačernis, Julija Švabaitė, Kazys Bradūnas, Pranutė Aukštikalnytė. 1936.XII.20 per kultūrinės propagandos vakarą skaitytą feljetoną „Areštuotas keliautojas”, pervadinusi „Areštuotuoju”, išspausdino jau „Ateitis”.
1938.VI.18 Biržų P. L. R. P. A. Smetonos valstybinės gimnazijos direktorius ir mokytojų tarybos nariai pasirašė atestatą Nr. Prašyme Jo Magnificencijai Ponui Vytauto Didžiojo Universiteto Rektoriui Bronius Krivickas pareiškė norįs įstoti studentu į Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyrių studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros (pagrindinis dalykas) ir prancūzų kalbos16 bei literatūros ir pedagogikos (šalutiniai dalykai). Fakulteto dekanas prof.
Vytauto Didžiojo Universitetas 1938 m.
Studijų metai ir kūrybos branda
Gimnazijoje nepratusiam gyvent vien mokslais, ir studijuojant atsirado papildomų užsiėmimų. Kaip tik 1938-ųjų rudenį į kariūnų kursus išvyko „Ateitį” redagavęs Kazys Bradūnas - darbas atiteko Broniui Krivickui. Bronius, kaip redaktorius, buvo labai korektiškas, džentelmeniškas.
1938-1940 metais Bronius Krivickas rašo noveles, kurios rodosi „Ateityje”, „Studentų dienose”, „Darbininke”; kaip kritikas, bendradarbiauja, be jau minėtų leidinių, ir „Naujojoje Romuvoje”, „XX amžiuje”. akivaizdžiai susipažįsta ir bendrauja su iš visos Lietuvos susirinkusiais literatais, kurie vėliau bus pavadinti žemininkų karta.
Žymusis gimnazijos humoristas studentaujant su juo susipažinusiems rodės „karštas ir ne vengiantis, o tiesiog ieškantis susikirtimų” (Kazys Bradūnas); „toks jau gana rūstus, dramatiškas ir labai intensyvus žmogus. Tokį įspūdį, pirmąkart pamatytas, jis paliko Jonui Mikelinskui 1938-ųjų vasarą.
Lietuvai atgavus Vilnių, Bronius Krivickas su kolegom persikelia sostinėn studijų tęsti universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriuje. Atkunta „Šatrijos”, kurią sutinka globoti prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, veikla, vėl ima rinktis prof. Tačiau džiaugsmas tęsės labai neilgai. Okupacija, iš pradžių bolševikinė, paskui nacinė, apniaukė ne tik nuotaiką.
Lengviau atsikvėpdavome tik prof. Vinco Mykolaičio-Putino globojamose literatūrinėse popietėse. Ten skaitydavome savo kūrybą, ją vertinome, dėl jos ginčydavomės. kartais reikėdavo tiesiog kaip nors provokuoti. Indriiiūnas ir Krivickas tokiais atvejais būdavo visa ko inspiratoriai. Vieną iš tokių popiečių prisiminė prof. Ne vieną kartą yra atsiminimuose minėta, kaip Putinas, sakytume, įšventino į poetus V. Mačernį, kaip jam 1942 m. rudenį literatūros popietėje perskaičius „Vizijas”, nuščiuvusioje auditorijoje pasigirdo Putino balsas: „tikras lyrikas!”
Perfrazuodamas nuo senovės žinomą posakį „Kas ta Lietuva - miškai, miškai, o tada - Vilnius“, galiu pritaikyti jį ir Vilniui: kas tas Vilnius - keli mūro namai, o toliau - miškas.
Sauliaus Mykolaičio kūryba yra neatsiejama nuo jo gyvenimo patirties, paženklintos tiek mokslų ir kūrybinių ieškojimų, tiek istorinių įvykių, nulėmusių jo pasirinkimus ir kūrybos temas.
Sun Tzu psichologinis karas šiuolaikiniame biure
Sauliaus Mykolaičio gyvenimo ir kūrybos etapai
| Etapas | Laikotarpis | Svarbiausi įvykiai |
|---|---|---|
| Vaikystė ir mokykla | Iki 1938 m. | Mokslai Suoste ir Biržų gimnazijoje, literatūrinės veiklos pradžia |
| Studijos universitete | 1938-1940 m. | Studijos VDU, "Ateities" redagavimas, kūrybos publikavimas |
| Okupacija | Po 1940 m. | Studijų tęsimas Vilniuje, dalyvavimas literatūrinėse popietėse |
tags: #saulius #mykolaitis #mano #bustas #tamsus