Kiekvienas žmogus yra savo tėviškės vaikas. Per tėviškę normaliai vyksta žmogaus įaugimas į savo tautą. Tėviškė sudaro tą pradinę aplinką, kurioj išbunda žmogaus dvasia ir pradeda savo formavimąsi. Retai žmogui lemta visą gyvenimą likti tėviškėj. Daugelį iš tėviškės išvilioja platusis pasaulis. Galima sakyti, kad apskritai jau praėjo tie laikai, kada žmogus ten ir mirdavo, kur buvo gimęs. Dabarties gyvenimo sąlygomis beveik neišvengiamai reikia ieškoti gyvenimo platesniame pasaulyje. Bet ir judriais moderniais laikais vis vien tėviškė lieka tie pirmieji namai, kurie yra nepakeičiami savo brangiais žmogiškojo išbudimo pergyvenimais. Kur bebūtų nuo tėviškės nutolstama, jos vaizdas pasilieka gyvas akyse visą gyvenimą. Prano Dovydaičio tėviškė verta mūsų dėmesio dvejopu atžvilgiu. Pirma, dėl to, kad Dovydaitis buvo savo tėviškėn taip giliai įaugęs, jog visą gyvenimą išliko toks, koks joj išaugo.
Gimtinė Giriose
Dovydaičio gimtinis kaimelis Runkiai tūno Kazlų Rūdos miškų masyvo pietvakariniame pakraštyje. Nuo kaimelio gavo vardą ir tas miškas, kuriame jis prisiglaudęs. Kai dar rusų caro administracija vykdė miškų surašymą, kaimelio vardu pavadino ir jį supusį mišką. Runkių miškas apima 1259 ha plotą. Tokio stambaus miško atskiros dalys turi savo ruožtu įvairius pavadinimus, kurių etnografai priskaičiuoja apie 30. Nepriklausomos Lietuvos laikais Runkiai susilaukė ir girininkijos titulo. Runkių girininkija tebėra ir dabar.
Runkių girininkijos titulą Runkiams nupelnė Pr. Dovydaitis kaip gamtos mokslų puoselėtojas savo leistu „Kosmoso" žurnalu. Tą Dovydaičio gimtinės pagerbimą pravedė Kazlų Rūdos miškų urėdas V. Žemaitis. 1929 m. jis pasiūlė Miškų departamentui Kazlų Rūdos urėdiją skelti pusiau, įsteigiant naują Jūrės urėdiją. Drauge buvo suprojektuotos ir dvi naujos girininkijos. Viena iš jų gavo vardą nuo artimo Bagotosios bažnytkaimio. Antrą būtų tikę nuo artimos Višakio Rūdos pavadinti pastarosios vardu. Tačiau V. Žemaitis, atsižvelgdamas, kad nors Runkiai buvo mažas kaimelis, bet Lietuvai davė didelį žmogų, Dovydaičiui pagerbti pasiūlė naują girininkiją pavadinti jo gimtinės vardu. Miškų departamentas šį siūlymą patvirtino.
Du artimesni miesteliai Runkius sieja su „pasauliu". Už 7 km į pietus yra Kazlų Rūda, už 5 km į vakarus - Višakio Rūda. Į šiaurę ir rytus nuo Runkių tėra kaimai, kurie dar giliau paskendę miškuose. Šiaurryčiuose ne per toli ir Nemunas ties Zapyškiu - tiesia linija tik per 15 km. Kazlų Rūda buvo svarbi kaip geležinkelio stotis, bet irgi ne taip jau patogiai pasiekiama. Artimiausias pakeliui kaimas Jūrė buvo už kokių 5 km, ir kelias į ją ėjo miškais bei tarpmiškėmis.
Seniai jau Lietuva nebėra girių kraštas. Tačiau Dovydaičio tėviškė glūdėjo giriose, kurios iš tiesų bent kaip „praeities šešėliai" priminė senąsias Lietuvos girias. Jo gimtinis kaimelis buvo didžiausiame buvusios nepriklausomos Lietuvos miškų masyve - Kazlų Rūdos miškuose. Kazlų Rūdos miškų masyvas yra Sūduvos (Užnemunės) šiaurryčiuose.
Prano Dovydaičio senelio laikais briedžiai buvę labai reti. Bet stirnų buvę taip apsčiai, kad jos pulkeliais ateidavusios į tarpgirio laukus pasiganyti. Tačiau kai jau pats Pr. Dovydaitis piemenavo, nebeteko jų matyti, tik girdėdavo, kad kas nušaudavo. Vėliau jų pagausėjo, bet daugiau atsirado ir jas naikinančių vilkų. Iš vaikystės Pr. Dovydaitis atsimena namuose buvus didelio elninio gyvulio (spėja, gal būt, tauriojo elnio, Cervus elaphus) ragą, tarnavusį drabužių kabikliu. Kaip Briedžkampio vietovardis liudija nuo seno gyvenus briedžius, taip Meškingirė nurodo, kad būta ir lokių. Dovydaičių šeimoje išlikęs padavimas, kad į naujai pastatytą klojimą (1871 m.) kartą vilkai atsiviję mešką.
Tais keleliais „šimtus kartų" keliavęs, Dovydaitis yra pats aprašęs tą kelią. Pirmiausia Stirnaplynė, kuri tįso palei Dovydaičių sodybą. Prakeliavus tarp Lygutės ir Parplynės, atsiduri Varnaplynėj. O tarp Barsukyno ir Klampynės patenki lomelėn, „kur iš abiejų kelio šonų kaip siena stovi tankumynas, brūzgas". Apie šią nejaukią vietą būdavo gandų, kad čia vaidenasi. Gal užtat netoliese, kur išsiskiria kelelis į Pabarsukynį, ant pušies prikaltas kryželis. Toks buvo kelias iš Runkių į Kazlų Rūdą. Pasiekus Kazlų Rūdą, iš ten jau atviras kelias į platųjį pasaulį.
Kazlų Rūda yra svarbios Kauno - Virbalio linijos geležinkelio stotis. Ši linija pravesta jau praėjusiame šimtmetyje (1861 - 62). Vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, iš Kazlų Rūdos nutiesta geležinkelio atšaka pro Marijampolę į Alytų. Geležinkeliu iš Kazlų Rūdos į Kauną yra 37 km, į Marijampolę - 25 km (iš pačių Runkių, Dovydaičio apskaičiavimu, į Kauną yra 35 km šiaurryčių kryptimi, į Marijampolę - 30 km pietvakarių kryptimi). Be to, vokiečiai I pasaulinio karo metu išvežti miško medžiagai buvo nutiesę siaurąjį geležinkelį iš Kazlų Rūdos pro Lekėčius į Pavilkijį prie Nemuno. Tas geležinkeliukas ėjo per patį Runkių kaimą (dėl didelio išsiraitymo miške jo stotis Runkiuose, pagal Dovydaitį, buvo 14-ame kilometre).
Susipažinus su prof. dr. Prano Dovydaičio asmeniu, gyvenimu ir darbais, jis mums iškyla kaip įkūnijimas to gaivalingo šviesos troškulio, kuris amžiais kaupėsi tamsoj laikytoj mūsų liaudyje. Ypačiai jam būdinga tai, kad ir mokslus išėjęs jis savo sieloj liko liaudies vaikas. Tad iš pirmo žvilgio Dovydaitis atrodo labai paprastas, „neaptašytas ir neaptašomas“ kaimietis, Donelaitį ar Strazdelį primenantis profesorius. Tačiau iš tikrųjų jis buvo sudėtingo būdo žmogus, kurio neįmanoma deramai suprasti be visapusiško jo pažinimo. Ne visi ir Dovydaičio bendraamžiai pajėgė jį suprasti. Juo sunkiau jį gali įsivaizduoti šių dienų skaitytojas. Nebūdamas beletristas, be to, aplamai nelinkęs į retoriškai ornamentuotą žodį, autorius pasitiki, kad Dovydaičio vaizdą skaitytojui sukurs pati šioje knygoje sutelkta medžiaga. Jos sutelkta tiek, kiek buvo įmanoma. Nemaža ir smulkesnių faktų iš Dovydaičio gyvenimo atrodė verti dėmesio. Žmogų atskleidžia ne tik jo didieji žygiai, bet ir kasdieniniai epizodai. Kas atskirai paėmus, iškart gali pasirodyti nereikšminga, visumos žvilgiu įgyja savo prasmę kaip reikšmingas liudijimas apie žmogų.
Su kokiu ryžtu Dovydaitis per vargus mušėsi į mokslus, su tokiu pat ryžtu jis vėliau atsidėjo mokslo skleidimui mūsų tautoje (St. Šalkauskio žodžiais, Lietuvos mokslinimui) savo įsteigtais, leistais ir redaguotais žurnalais. Nesitenkindamas šiais leidiniais, jis savo tikimąją krikščioniškąją tiesą skleidė ir gyvu žodžiu - mokslinį darbą siejo su visuomenine veikla. Plačiai varyti darbai ryškiai įrašė Dovydaitį mūsų kultūros istorijon. Bet kaip tik šis reiškimasis labai įvairiuose mokslo ir visuomenės baruose jo biografui užduoda sunkų uždavinį. Apžvelgti Dovydaičio darbams reikėjo leistis į visas sritis, kuriose jis reiškėsi. Savo ruožtu tai reikalavo nusakyti ir visų tų darbų aplinkybes, kad būtų aiški ir aplamai istorinė jų reikšmė, ir jų prasmė paties Dovydaičio būtyje. Pavyzdžiui, rašant apie Dovydaičio vaidmenį ateitininkų sąjūdžio kūrime, drauge teko rašyti ir to meto ateitininkų istoriją, nesgi ji ligi šiol likusi kone visai netyrinėta.
Dovydaičio atsidėjimas Lietuvos mokslinimui leidžiant žurnalus buvo tikras jai aukojimasis, kurį pačioj knygoj išreiškė žodžiai: tūkstančiai puslapių - nė vieno stambaus veikalo. Kas norėtų susipažinti su Dovydaičio mintimis, tas turėtų raustis žurnalų komplektuose, sunkiai čia ir randamuose. Todėl ir buvo stengtasi ne tik aprašyti visokeriopą jo veiklą, bet kiek galint perteikti ir jo minčių. Esamomis sąlygomis atlikto darbo trūkumai yra matomi ir pačiam autoriui.
Būtų reikėję po ranka turėti Dovydaičio asmeninį archyvą - bet ar išvis jis yra išlikęs? Nebuvo prieinami ir kiti šaltiniai, kurie būtų buvę randami tik Lietuvos bibliotekose. Daug kur reikėjo remtis tik atsiminimais, kurie neišvengiamai lieka subjektyvūs ir dėl to reikalauja jų patikrinimo dokumentiniais šaltiniais ar bent jų sulyginimo su kitų atitinkamais atsiminimais. Nebe daug Dovydaičio bendraamžių buvo galima rasti (keletas paliko šį pasaulį jau šios knygos rengimo metu, dar spėję jai parašyti savo atsiminimų). Ne visi pajėgė beatsiminti tai, kas buvo dėjęsi prieš keliasdešimt metų. Ne visų ir atmintis pasirodė patikima, ją tikrinant pagal turimus šaltinius. Šiaip ar taip, Dovydaičio buvusiųjų bendradarbių bei pažįstamųjų atsiminimai daug patarnavo datų skeletą padengti raumenimis - konkrečia medžiaga.
Nuoširdi padėka visiems, kurie savo atsiminimais apie Dovydaitį praturtino šią knygą. Ypačiai autoriaus padėka priklauso prof. Pr. Daugiausia triūso ir laiko pareikalavo šio krašto bibliotekose susiieškojimas Dovydaičio redaguotų, o taip pat tų žurnalų, kuriuose buvo jo straipsnių. Visko rasti nepavyko. Vis dėlto, padėjus pastangų, pasisekė susipažinti su dauguma (apie 85-90 %) Dovydaičio redaguotųjų leidinių bei jo paties raštų. Už malonų leidimą pasinaudoti jų bibliotekomis reiškiu padėka Chicagos seserims kazimierietėms, Marianapolio marijonams, Kennebunkporto pranciškonams, Putnamo seserims ir „Alkos“ muziejui. Taip pat dėkingai prisimenu a.a. Prof. Pr. Dovydaičio biografijos iniciatorė - Ateitininkų sendraugių sąjunga. Jos tuometinė valdyba, pirmininkaujama Juozo Baužio, 1969 m. įgaliojo valdybos narį Joną Žadeikį tam reikalui sutelkti lėšų. Lėšų telkimą vykdė atskirai sudarytas komitetas: pirmininkas J. Žadeikis, Dalia Damijonaitytė-Čarauskienė ir Antanas Tauginas. Nedaugeliui ateitininkų atsiliepus į aukų prašymą (ir tik menkutėmis sumomis), šio stambaus veikalo išleidimui 5000 dolerių paskyrė lietuviškosios knygos didysis mecenatas prel. Juozas A. Karalius. Už rūpestingą darbą reiškiu padėką Mykolui Morkūnui ir jo spaustuvės darbuotojams, o dail.
2014 02 15 Jūratė Dručkienė „Vasario 16-osios signataras Pranas Dovydaitis"
tags: #savas #draugelis #parduodami #sklypas