Savickio Sodyba Ariogaloje: Istorija, Atsiminimai ir Tragedijos

Šis straipsnis apžvelgia įvairius aspektus, susijusius su Ariogalos miesteliu ir jo apylinkėmis, apimant istorinius įvykius, kultūrinį paveldą ir netgi tragiškus incidentus. Nuo rezistencinės veiklos sovietmečiu iki žiauraus elgesio su gyvūnais, Ariogala ir jos apylinkės turi daug istorijų, kurias verta papasakoti.

Ariogalos panorama. Šaltinis: wikipedia.org

Vieningos Darbo Sąjungos (VDS) veikla Ariogaloje

VDS organizacijos įkūrėjai ir branduolys buvo vienuolika Ariogalos gimnazijos pirmosios laidos vaikinų, studijavusių Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose. Kiti šeši į VDS veiklą įsitraukė vėliau. Bet tribunolo nuosprendis visiems šešiolikai buvo vienodas: 25 metus kalėti ir 5 metams atimtos piliečio teisės. Šitaip 1953 m. pradžioje šešiolika jaunuolių pradėjo ilgą ir sunkų 25 metų kelią Gulage.

VDS organizacija turėjo savo veiklos programą ir įstatus. Programoje buvo numatyti jos uždaviniai okupacijos sąlygomis ir ateičiai, kai Lietuva taps nepriklausoma. Galutinis organizacijos tikslas - sukurti laisvą, nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą. Okupacijos sąlygomis organizacija turėjo į savo veiklą įtraukti daugiau studentų, inteligentų ir vykdyti ideologinę kovą, kurios galimybės, deja, buvo gana ribotos. Viena tos ideologinės kovos priemonių buvo pogrindžio spauda. Šiam tikslui organizacija užmezgė ryšį su Kęstučio apygardos kovotojais.

Nors Stalinas jau buvo miręs, tačiau kruvinoji sistema tebeegzistavo be ryškesnių pasikeitimų. Nemažai visiems teko patirti bado, sunkaus fizinio darbo ir pažeminimų. 1955 metais VDS bylą peržiūrėjo ir keliems studentams bausmę sumažino iki 5-6 metų, o kitiems - iki 10 metų. Tų pačių metų pabaigoje akivaizdžiai išryškėjo Gulago irimo požymiai. 1956 metais TSRS AT Prezidiumo komisijos peržiūrėjo visų politinių kalinių, taigi ir VDS narių, bylas.

Ne visiems sugrįžusiems iš lagerių buvo lemta baigti aukštąjį mokslą - sovietiniai organai visaip kliudė. Įvairiai susiklostė VDS narių likimai. VDS narių veikla, be abejo, įnešė tam tikrą indėlį į tautos pasipriešinimo kovą su pavergėjais. Jų asmeninė auka nebuvo beprasmė. Nepriklausomybės atkūrimo sulaukė penkiolika narių, kurių gyvenimas vienaip ar kitaip buvo suluošintas.

Represijos ir kaltinimai

Organizacijos vadovui, arešto metu 1952 m. buvo 21-eri. Jis buvo Vilniaus universiteto ketvirtojo kurso studentas. Taigi už tokį baisų nusikaltimą Sovietų Sąjungos Pabaltijo pasienio apygardos karo tribunolo kolegija nuteisė kalėti dvidešimt penkerius metus ir penkeriems metams atėmė piliečio teises.

Bolševikai, remdamiesi marksizmo dogmomis, teigdavo, jog jų santvarkos priešai dažniausiai esą turtuoliai, išnaudotojai, pasisavinantys darbo žmonių sukurtas vertybes. Kitaip sakant, tai klasiniai priešai. Abu jo tėvai kilę iš daugiavaikių valstiečių šeimų, gyvenusių netoli Raseinių. Sudėję tai, ką gavo iš savo tėvų, ir paėmę banko paskolą apie 1930 m., jie nusipirko netoli Ariogalos iš dvarininko 16 ha dirbamos žemės.

1949 m. Ariogalos gimnazija išleido pirmąją abiturientų, tarp kurių buvo ir jis, laidą. Sako, dėl tuometinės apskrities švietimo skyriaus aplaidumo negauta atestatų ir jiems įteikė tik baigimo pažymėjimus. Šių pažymėjimų aukštosios mokyklos nepripažino, ir be reikalo mynėme jų slenksčius. Vis dėlto prieš pat stojamuosius egzaminus atestatus gavome. Išlaikė egzaminus į Vilniaus universitetą.

Gyvenimas pokario metais

Tais pokario metais daugelis gyveno skurdžiai. 1944 m frontas sudegino visus trobesius. O čia dar šeimos galvos nėra. Išvažiavus studijuoti už 200 km nuo namų, reikėjo ne tik apie mokslą galvoti, bet ir apie pragyvenimą. Reisiniai autobusai nevažinėjo. Pasisekdavo, jei pavykdavo įsiprašyti į sunkvežimio kėbulą, kuriame stovėdavo statinės nuo benzino. Šios sulaikydavo vėją, ir lietus nebūdavo toks skvarbus.

Kai kas iš studentų mane laikė pasiturinčiu, nes po pirmojo semestro ir toliau gaudavau 50 rb (tuometinių) didesnę stipendiją už pažangumą, t.y. kad egzaminus išlaikydavau penketais. Retkarčiais atvažiavęs į Vilnių kaip studentas neakivaizdininkas, pas mane užeidavo mokytojas Čepas. Aš jį pavaišindavau ir, atrodė, gan skaniai.

Dar vaikystėje patyręs nelengvą kaimo žmonių dalią, svajojau, kaip ją palengvinti. Pradžioje maniau, jog tereikia sukurti, kaip dabar vadintume, apsaugines priemones, kad ražienos nebadytų kojų, o kraunami šiaudai - rankų ir veido, kad kuliant nereikėtų kasti pelų ir kvėpuoti dulkėmis. Vėliau įsitikinau, kad yra ir kitokių problemų. Neretos buvo varžytinės, nemaža invalidų elgetavo, brangiai kainavo mokslas, sunku buvo realizuoti žemės ūkio produkciją.

Visiškai suprantama, kad Lietuvos valstybėje per trumpą laiką negalėjo būti išspręstos visos socialinės problemos. 1940 m sovietų armijai okupavus Lietuvą, visi pamatėme, kad iš tikrųjų nėra nei darbo žmonių valdžios, nei demokratijos, nei lygybės. Begėdiškas bolševikų melas buvo priemonė užsienio gyventojų palankumui įsigyti. Vadinamosios liaudies valdžios tikrasis veidas išryškėjo kad ir išdraskant žemės ūkį.

Iš pradžių skelbta, jog ūkininkų, kurie sumokėsią didžiulius mokesčius ir pristatysią valdžiai daug produkcijos, nevarysią į kolchozus. Kai tokiu būdu jie nualino daugybę ūkininkų, buvo paskelbta visuotinė kolektyvizacija. Kartu vyko išbuožinimai, masiniai trėmimai ir areštai. Kolchozų pirmininkais neretai paskirdavo kažkokius perėjūnus, neišmanančius žemės darbų, bet mokančius gąsdinti kaimo žmones, uolius okupantų tarnus.

Visur žmonių likimą sprendė galingoji valstybinė struktūra - kompartija, kuri į vadovaujančius postus paskyrė kolaborantus. Vyko fizinis ir dvasinis tautos genocidas. Be jokios kaltės, net ir be teismo komedijos grūdo lietuvius į gulagus kankinimui ir naikinimui. Nuolat daugėjo kolonizatorių, kuriems išdavikiška bolševikinė Lietuvos vyriausybė sudarė geras gyvenimo sąlygas ir teikė privilegijas. Šie čia jautėsi šeimininkais, niekino lietuvių kalbą ir kultūrą, bruko mums svetimą ideologiją ir stengėsi nutautinti.

Sovietinės mokyklos “gamino” mankurtus. Mokinių tautinė sąmonė buvo žalojama, niekinamai nupasakojant tautos istoriją ir Lietuvos nepriklausomos valstybės laikotarpį. Už bažnyčios lankymą šalindavo iš mokyklos arba atleisdavo iš darbo. Moralumas, sąžiningumas, patriotizmas buvo išjuokiami kaip praeities atgyvenos. Kad pagreitintų moralinę degradaciją, valdžia visokiomis priemonėmis skatino alkoholizmą. Dėl neįmanomo gyvenimo iš kolchozų bėgo jaunimas, todėl nutrūko kartų ryšys, prasidėjo žmonių susvetimėjimas.

Apie 1950 m. ginkluotasis pasipriešinimas patyrė tragiškus nuostolius. Ar galėjo jis ilgai atsilaikyti prieš milžiniškos imperijos karo ir represijų mašiną? Kad bolševikinė imperija neturi ateities ir žlugs, blaiviai mąstantieji neabejojo. Bet daugelį kankino mintis: ar išliks lietuvių tauta, kai visomis priemonėmis ją naikina okupantai ir padeda savieji?

Iš mano kartos jaunuolių, pradedančių savarankišką gyvenimą, laikas reikalavo apsispręsti: su kuo eiti? Buvome studentai ir, tapdami abejingi Tėvynės likimui, galėjome tikėtis pakenčiamo gyvenimo. Bet mūsų tautos, geriausių jos žmonių kančios ir liejamas kraujas nedavė ramybės. Per vieną studentų ariogaliečių susitikimą pasikeitėme nuomonėmis ir nutarėme suvienyti savo jėgas rezistencinei veiklai, kurios galutinis tikslas - atkurti Lietuvos valstybę ir grąžinti istorinę tiesą. Suvokdami pavojų, nusprendėme neįtraukti į šią veiklą buvusių klasės mergaičių ir klasioko Vytauto Šulskio, spėjusio sukurti šeimą, nors jis bene labiausiai išgyveno Lietuvos tragediją.

Taip pat nutarėme, kad, jei kuriam nebūsią lemta išgyventi, išlikusieji pasirūpinsią jo tėvais. Negaliu sau paaiškinti, kodėl mane išrinko vadovu. Aš nebuvau iniciatorius, be to, keleriais metais jaunesnis už kitus ir paprastai daugiau klausydavau, nei kalbėdavau.

Svarbiausia buvo palaikyti Lietuvos gyventojų tautinę savimonę ir stabdyti jų dvasinį degradavimą, nes grumtis nusimatė ilga. Naudojome įvairias taikias kovos formas. Savo organizaciją pavadinome Vieningąja darbo sąjunga, nes buvom įsitikinę, kad lietuvių tautos ateitį gali garantuoti sąmoningi, kūrybiški, pakankamo techninio bei kultūrinio išsilavinimo žmonės. Blogį įveiksime suvieniję sąžiningus piliečius.

Sudarėme programą, kurioje pažymėjome, kad Sąjunga, įkurta bolševikinio režimo sąlygomis, yra idėjinė mokslinė organizacija, jungianti žmones, siekiančius išlaisvinti Tėvynę nuo bolševikinės okupacijos ir atkurti nepriklausomą valstybę. Valstybė savo piliečiams turinti užtikrinti demokratinę santvarką ir gerą gyvenimą. Gerovės pagrindas turįs būti sąžiningas piliečių darbas. Valdžia privalo sudaryti galimybę siekti gerovės per darbą. Kad valstybė galėtų vykdyti reguliavimo funkciją, turėtų būti valstybinė strateginių gamybos šakų, taip pat bankų, geležinkelių, gamtos išteklių naudojimo nuosavybė.

VDS turėjo vienyti žmones, sugebančius įvertinti valstybines santvarkas, skirti jų gerąsias ir blogąsias savybes. Jie privalėjo fiksuoti, kaip sovietinėje valstybėje apgaudinėjami ir moraliai žalojami žmonės, rinkti represijų ir kolektyvizacijos pragaištingumo faktus. Su apibendrintais tyrimų rezultatais numatėme supažindinti Lietuvos gyventojus. Sąjungos nariai buvo įpareigojami nuolatos didinti savo išsilavinimą, nepriekaištingai elgtis darbe ir moksle. Programos nuostatoms sąmoningi studentai pritarė.

Sąjungos branduolį sudarančių žmonių buvo beveik visose Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose. Nuolat rengdavome susitikimus, kuriuose aptardavome informaciją apie okupantų ir jų pagalbininkų daromas naujas piktadarybes, apie kitų pasipriešinimo jėgų veiksmus ir šiame kontekste koreguodavome savo veiklą. Daug dėmesio skyrėme būsimos Lietuvos valstybės modeliui. Pagal mūsų sampratą, valstybė turėtų būti sąžiningo gyvenimo, darbo sau ir tautos labui garantas. Moralumas turįs būti pagrindinis kiekvieno žmogaus veiklos vertinimo kriterijus. Šie siekiai išliko aktualūs ir praėjus keturiasdešimčiai metų, kai pasaulis jau pripažino Lietuvos valstybę.

Matome, kad nepaprastai sunki kliūtis mūsų laisvėjimo kelyje - tai iš bolševikmečio paveldėtas sąžiningo darbo nuvertinimas. Deja, šiandien didžiausias pajamas gauna įvairūs makleriai, o ne duonos augintojai arba sudėtingų pramonės gaminių, reikalingų visų mūsų egzistencijai, kūrėjai.

Rūsčiais stalininių represijų ir teroro metais Sąjungos branduolį sustiprino nauji ryžtingi žmonės: Žukauskaitė, Kryževičiūtė, Lukaševičius, Vaišvila. Jie gerai suprato, kad rizikuoja palaidoti jaunystę gulaguose arba žūti, ir vis dėlto stojo į Tėvynės gynėjų gretas. Organizaciniu požiūriu įvyko rotacija - Vilniuje mane pakeitė Adomas Lukaševičius.

Rasti būdą užstoti skriaudžiamąjį buvo VDS nario pareiga. Sykį Vilniaus universiteto komjaunuoliai surengė Teisės fakulteto studentų susirinkimą, kad pasmerktų ir pasiūlytų pašalinti iš universiteto studentą Dimbelį, nes gautas signalas, jog brolis palaikąs ryšį su partizanais. Po planinių aktyvistų šnekų, kitiems tylint, A Lukaševičius pasiprašė žodžio ir pasakė, kad atsakomybė turinti būti asmeninė, t.y. už savo veiksmus, o ne kolektyvinė. Susirinkimo organi...

Jurgio Savickio Dienoraštis: Karo nuojautos ir viltys

1939 m. rugsėjo 1 d. Prasidėjo tikras karas. Rugsėjo 7 d. dienoraštyje atsirado pastebėjimas: „Mums, Lieuvai, sakoma, būsianti pati draugiškiausia sutartis. kad mes nebijotume Maskvos bei į Maskvą važiuoti. ramutėliai, neužimtų visos Lietuvos“.

„Vilnių- visa Lietuva!“. koja jau yra įsistoję Lietuvoje. <…> Rusas gudrauja“. sovietų agresija kitose Baltijos šalyse.

Neleisti Lietuvą įvelti į karą. atitaisyti prieš 20 metų mums lenkų padarytą skriaudą. kraštą buvo ne vienas, ypač iš vokiečių pusės. kas ten atskirs lenkų kareivį nuo lietuvio“. vadinamosios Lietuvos- Lenkijos administracinės linijos.

Vokietijos užsienio reikalų ministras J. dėl slapto pasidalijimo Pabaltijyje. zonoje. Nespėjo J. kai Pabaltijo valstybėms atėjo sunkios dienos. valstybių likimu. Glaudaus kontakto tarp valstybių nebuvo. savais reikalais ir savo valstybės likimu. valstybėmis pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis.

Žiaurus elgesys su gyvūnais Ariogaloje

Deja, Ariogala minima ne tik dėl istorinių įvykių, bet ir dėl tragiškų incidentų, susijusių su žiauriu elgesiu su gyvūnais. 2025 m. rugpjūčio 27 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kai į vieną Ariogalos miestelio sodybą buvo iškviesti policijos pareigūnai ir išgirdo iš po žemių krūvos sklindantį šuns cypimą. Joje buvo rastas gyvas, stipriai sužalotas šuo.

Tyrimo duomenimis, žiauriai su gyvūnu elgėsi, įtariama, 68-erių metų minėtos sodybos šeimininkas ir 49 metų neblaivi kaimynė. Pastarosios sugyventiniui priklausė tądien sužeistas šuo. Manoma, kad bendrininkai kartu žiauriai smurtavo prieš gyvūną, o vėliau nusprendė šunį užkasti, pranešė prokuratūra.

Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas skelbė, kad 16 val. 50 min. Ariogaloje, namo kieme, neblaivi (1,04 prom.) moteris (gim. 1976 m.) kartu su neblaiviu (0,22 prom.) vyru (gim. Organizacija, prižiūrėjusi ir gydžiusi šunį, per ikiteisminį tyrimą pateikė daugiau nei 2 tūkst. eurų civilinį ieškinį.

„Gavome kvietimą iš Raseinių policijos, kad šuo buvo mušamas ir užkastas gyvas. Atskubėję policijos pareigūnai šunį atkasė ir išgelbėjo - šuo gyvas. Atskubėjome mes ir skubiai (šunį - ELTA) nugabenome į kliniką. Ikiteisminį tyrimą organizavo ir jam vadovavo Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuroras Arminas Elijošius. Tyrimą atliko Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato pareigūnai.

Baudžiamasis kodeksas tam, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jį kankino, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, baudžiamas viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

Savickio Dienoraštis: Emigracija ir Sodybos Statyba

Jurgis Savickis, patyręs politines represijas ir karo nuojautas, taip pat paliko savo pėdsaką istorijoje. Jo dienoraščio įrašai atskleidžia asmeninį gyvenimą, emigraciją ir sodybos statybą.

Jis nuomojosi viešbutyje kambarius, kol galiausiai nusprendė parduoti sklypą, priklausantį komunai. Žemė kainavo po du ir pusę franko už metrą. Jis atrado didelę pušį, lyg iš Ariogalos, ir nusprendė statyti koplytėlę ir pradėti „Ariogalos“ statybą.

Sodyboje buvo daug knygų ir paveikslų, atvežtų iš Ženevos. Jurgis planavo įsteigti vištų ūkį, žmona norėjo arbatinės tearoom. Per sodybą ėjo takas, neva, romėnų laikus menantis. Vienoje pusėje buvo namas ir sodas, kitoje - daržas, vynuogynai, rožynas.

Tačiau Jurgį kankino inkstų priepuoliai ir artėjančio karo grėsmė. Jis bijojo tapti pašliaužunu ir neturėti jokios vertės. 1939 m. liepos antroje pusėje Jurgis Savickis sugrįžo į Rivjerą ir ėmėsi priemonių stogui pataisyti. Visos mintys buvo savo sodyboje.

Capital Brokeris: Pagalba Nekilnojamojo Turto Klausimais

Nekilnojamojo turto sandoriai - tai vieni svarbiausių finansinių sprendimų gyvenime. Siekiant išvengti klaidų ir užtikrinti sklandų procesą, verta kreiptis į patikimus specialistus. CAPITAL NT brokeriai - tai profesionalai, pasiruošę padėti tiek perkant, tiek parduodant ar nuomojant įvairų nekilnojamąjį turtą.

tags: #savickis #sodyba #ariogala