Savininko ir Skolintojo Nuosavybė: Skirtumai Apskaitoje

19 a. pab. - 20 a. pr. rinkos ekonomikos šalių pramonės įmonių apskaita išsiskyrė į dvi sąlyginai savarankiškas dalis: finansinę (išorinę) ir valdymo (vidinę) apskaitas. Finansinė apskaita (FA) apima ūkinių operacijų fiksavimą, analizę ir informacijos pateikimą vartotojams, dažniausiai išoriniams, reglamentuotos formos ataskaitose, sudarytose pagal bendruosius apskaitos principus.

FA tikslas - teikti naudingą informaciją įvairiems vartotojams, patenkinti jų poreikius. Valdymo apskaita (VA) dažniausiai traktuojama kaip operatyvinė gamybinė apskaita valdymo sprendimams priimti, o finansinė apskaita (FFA) - tai įmonės visos ūkinės - komercinės veiklos sintetinė apskaita, pagal kurios duomenys nustatomi įmonės finansiniai rezultatai (pelnas arba nuostolis) ir sudaromos finansinės ataskaitos (balansas, pelno-nuostolio ataskaita, pinigų srautų ataskaita ir kt.).

Ji nuo VA skiriasi duomenų apimtimi, struktūra, tikslumu. Vienas svarbiausių VA bruožų - operatyvumas, o tai nėra būdinga FA. Jos teikiama informacija skiriama tik atitinkamai įmonei, jos tikslams ir poreikiams. Tačiau pagrindinis VA ir FA skirtumas yra tai kas naudoja jų informaciją. FA pateikia informaciją išoriniams įmonės atžvilgiu vartotojams, jos tikslas - pateikti tikrą ir tikslią informaciją apie įmonės ataskaitinio laikotarpio rezultatus. VA pateikia informaciją vadybininkams, kad jie galėtų planuoti bei kontroliuoti įmonės veiklą.

Apie 70-80% visos ekonominės informacijos įmonėje pateikia apskaita. Ji naudojama ne tik įmonės valdymo lygiuose, bet ir aukštesnėse valdymo institucijose, priimant įvairius ekonominius sprendimus. Visumoje apskaita teikia duomenis prognozėms, kontrolei, analizei, reguliavimui ir kt. ekonominėms sistemoms. Dėl to apskaita yra verslo širdis ir šerdis.

Turtas, skolos, nuosavybė nuolat keičiasi, t.y. vyksta ūkinės operacijos. Kadangi šie pasikeitimai dažniausiai išreiškiami pinigais, tai turto ar skolų pasikeitimai vadinami finansinėmis operacijomis. Įmonės apskaita stebi, registruoja verslo operacijas ir jas paverčia apskaitos informacija. O finansinių operacijų apskaita ir finansinės apskaitos formavimą lemia šalies ekonominė ir politinė situacija, finansų rinkos išsivystymo lygis ir kiti veiksniai.

FA apima išorinių atsiskaitymų apskaitą: atsiskaitymai su tiekėjais, bankais ir t.t., o VA apskaitė ir kontroliavo gamybinius išteklius ir jų panaudojimą, turint tikslą gauti daugiau pelno. Be to, VA užsiima materialinių, darbo ir piniginių sąnaudų normavimu, jų panaudojimą analizei, turėdama tikslą užtikrinti efektyvų šių sąnaudų panaudojimą, jų naudojimo kontrolę.

Apskaitos Duomenų Vartotojai ir Ataskaitos

Apskaitos duomenų vartotojai skirstomi į išorinius ir vidinius:

• Išoriniai vartotojai: akcininkai, kreditoriai, vyriausybė ir kt.
• Vidiniai vartotojai: vadybininkai, įmonės darbuotojai.

Ataskaitų rūšys:

• Finansinės ataskaitos: reglamentuojamos pagal bendruosius apskaitos principus (balansas, pelno ir nuostolių ataskaita, finansinės būklės pasikeitimo ataskaita).
• Valdymo ataskaitos: įvairios, tiksliai nereglamentuotos ataskaitos.

Ataskaitų sudarymo dažnumas ir laikotarpis:

• Finansinės ataskaitos: reguliuojama. Pateikiama periodiškai.
• Valdymo ataskaitos: nereguliuojama.

Laiko požiūris:

• Finansinė apskaita: orientacija į praeitį (istorinis požiūris).
• Valdymo apskaita: praeities, dabarties ir ateities informacija.

Informacijos rūšis:

• Finansinė apskaita: Agreguota informacija.
• Valdymo apskaita: Detali informacija.

FA teikia informaciją išoriniams vartotojams, todėl ji paprastai reguliuojama įstatymais, taigi jos būklė priklauso nuo apskaitos ir kitų įstatymų kokybės. Pagrindinis VA tikslas - gerinti įmonės veiklos planavimo ir kontrolės sistemą. Jos teikiama informacija naudojama siekiant šių ir kitų įmonės vidinių tikslų. FA ir VA apskaitos rūšys sudaro vientisą įmonės apskaitos sistemą, jos neprieštarauja, bet papildo viena kitą.

Bendrieji Apskaitos Principai (BAP)

BAP - tai konceptualūs teiginiai, susitarimai, taisyklės ir procedūros, reikalingos apibūdinti galiojančią sistemą. Patys bendriausi AP yra nusakyti Tarptautiniuose apskaitos standartuose. Tai: įmonės tęsiamos veiklos, kaupimo, apskaitos pastovumo (nuoseklumo), ir atsargumo (apdairumo) principai. Trys iš jų (įmonės tęsiamos veiklos, kaupimo ir apskaitos pastovumo) deklaruojami 1992 06 18d. priimtame buhalterinės apskaitos įstatyme.

BAP nesiekiama nustatyti apskaitos vedimo tvarkos įmonėse. Kiekvienas apskaitininkas turi teisę pasirinkti, jo manymu, racionaliausius apsk. Vedimo būdus.

1. Įmonės principas. Kiekviena įmonė yra atskiras apskaitos vienetas, atskirtas nuo įmonės savininkų ir kitų įmonių, t.y. apskaitos darbuotojai apskaito konkrečios įmonės veiklos rezultatus nesiedami įmonės turto su įmonės savininkų asmeniniu turtu bei jų asmeninės veiklos rezultatais. Šis principas taikomas visoms įmonių rūšims.
2. Įmonės tęsiamos veiklos principas. Apskaitoje daroma prielaida, kad įmonės veikla trunka neribotą laiką, t.y. ji nebus likviduojama, o savininkai nesieks jos parduoti.
3. Kaupimo principas. Visos ūkinės operacijos fiksuojamos tada, kai jos įvyksta: pajamos turi būti fiksuojamos tada kai jos uždirbamos, o jas uždirbant patirtos sąnaudos tada, kai jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar išmokėjimo. Pajamos laikomos uždirbtomis tada‚ kai produkcija yra parduota (išsiųsta)‚ o paslaugos suteiktos pirkėjui‚ nepriklausomai nuo to ar už tai buvo sumokėta ar ne.
4. Apskaitos pastovumo principas. Apskaitos metodika turi būti stabili pakankamai ilgą laikotarpį. Tai nereiškia, kad atsiradus naujiems apskaitos metodams, pastarieji turi būti ignoruojami, tačiau juos reikia išsamiai patikrinti ir, tik visiškai įsitikinus jų taikymo būtinumu, pradėti diegti įmonėje.
5. Atsargumo principas. Apskaičiuojant pajamas, uždirbtas per tam tikrą laikotarpį, apskaitoje turi būti pripažintos tik tos, kurių uždirbimu neabejojama. Tai reiškia, kad reikia sudaryti atidėjimus visoms abejotinoms pirkėjų skoloms padengti. Apskaičiuojant per ataskaitinį laikotarpį patirtas sąnaudas, jų suma neturi būti sumažinta, o visas abejotinas sąnaudas reikia skirti ataskaitiniam laikotarpiui.
6. Piniginio įkainojimo principas. Įmonės turtas ir veiklos rezultatai apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje turi būti atvaizduoti įkainoti pinigais.
7. Periodiškumo principas. Pagal tęsiamos veiklos principą įmonė gali egzistuoti neribotą laiką. Tačiau jos veikla gali būti suskirstyta į laikotarpius, kurių pabaigoje pateikiama ataskaitinė informacija apie turtą bei jo pasikeitimus, apie uždirbtas pajamas ir patirtas sąnaudas ir t.t. Dirbtinai skaidant įmonės veiklą į laikotarpius, neatsižvelgiama į tai, kad dauguma procesų ataskaitinio laikotarpio pabaigoje dar nėra pasibaigę. Todėl būtina įvertinti, kokiu mastu kiekviena ūkinė operacija arba įvykis yra susijęs su ataskaitiniu laikotarpiu, t.y., kokios išlaidos jau yra tapusios sąnaudomis, o kokios įplaukos laikytinos pajamomis. Pagrindinis ataskaitinis laikotarpis - finansiniai metai (12 mėnesių).
8. Išlaidų (savikainos) principas. Tinkamiausia turto (paslaugų) įsigijimo vertinimo bazė yra pradinė jo kaina arba faktinės įsigijimo išlaidos.
9. Pajamų registravimo principas. Pajamų šaltinis, pajamų matavimo ypatybės bei laikas, kai pajamos laikomos uždirbtomis.
10. Palyginimo principas.

BAP beveik turi įstatyminę galią, nors jie gali būti ir nepatvirtinti jokiais vyriausybiniais potvarkiais.

Nuosavybė Apskaitoje

Nuosavybė apskaitoje susijusi su turto investavimo į įmonę šaltiniu ir nurodo, kas konkrečiai investavo turtą į įmonę. Steigiant įmonę turtą investuoja savininkas. Apskaitoje apskaičiuojamas įmonės turtas ir nuosavybė bei nurodoma, kam konkrečiai visa tai priklauso, nes bet koks turtas privalo turėti savininką.

Priklausomybė tarp turto ir nuosavybės yra išreiškiama pagrindine apskaitos lygybe:

Turtas = Nuosavybė

Skolintas Turtas

Be į įmonę investuoto turto, įmonė laikinai gali disponuoti pasiskolintu turtu, kuris turės būti grąžintas savininkams. Skolintas turtas kitu terminu vadinamas - skolintojų nuosavybe. Dažnai skolintojų nuosavybė suprantama kaip skolintas materialusis turtas arba kitaip - pinigai (pavyzdžiui, skola bankui). Skolos gali būti grąžinamos ne tik pinigais. Grąžinama skola gali būti įsipareigojant teikti paslaugas tam tikrą laiką arba įsispareigojant išnuomoti tam tikras patalpas, suteikti kitokios pridėtinės vertės įsipareigojant teikti tam tikras paslaugas.

Nuosavybės Skirstymas Apskaitoje

Taigi, nuosavybė apskaitoje skirstoma į skolintojų bei savininkų nuosavybes. Galime papildyti aukščiau minėtą apskaitos lygybę:

Turtas = Skolintojo Nuosavybė (Skolintas Turtas) + Savininko Nuosavybė (Investuotas, Uždirbtas Įmonės Turtas)

Lygybė tarp įmonės disponuojamo turto ir savininkų bei skolintojų nuosavybės - apskaitinė lygybė. Turtas parodo, kuo įmonė disponuoja. Skolintojų bei savininkų nuosavybė nurodo, kam bei kiek įmonės turto priklauso. Apskaitoje negali egzistuoti turtas be nuosavybės arba nuosavybė be turto.

Visas įmonei priklausantis turtas yra investuotas pačių įmonės savininkų, pasiskolintas arba uždirbtas naudojantis disponuojamu įmonės turtu. Iš viso įmonės turto atimdami pasiskolintą turtą gauname įmonės savininkų nuosavybę - tai, kas jų buvo investuota į įmonę bei uždirbta. Apskaitoje savininkų nuosavybė apibūdinama kaip turtas, liekantis įmonei grąžinus skolas.

Apskaitoje privaloma fiksuoti visus aspektus, kurie keičia įmonės turto ar nuosavybės apimtį bei struktūrą. Kiekvienas ūkinis faktas, kuris susijęs su turto ar nuosavybės pasikeitimu, privalo būti registruojamas valstybės nustatyta tvarka. O turto ar nuosavybės pasikeitimai privalo atsispindėti metinėje finansinėje ataskaitoje. Nuosavybės pakitimų sumos sąskaitose fiksuojamos atvirkščiai, nei nustatyta turto sąskaitoms. Nuosavybės sąskaitų likutis - kreditinis.

Taigi, nuosavybė apskaitoje pirmiausia pagrindžia, iš kur įmonėje atsirado investuotas turtas ir kam jis priklauso.

Įmonės Kapitalo Struktūra

Įmonės kapitalo struktūra yra skolos ir nuosavybės derinys, kurį įmonė naudoja savo veiklai finansuoti bei augimui užtikrinti. Kitaip tariant, tai būdas, kuriuo įmonė finansuoja savo turtą, derindama skolą ir nuosavybę. Įmonės kapitalo struktūra yra svarbus veiksnys, lemiantis jos finansinę būklę ir našumą.

Skolos ir Nuosavybės Kainos Balansas

Svarbu atsižvelgti į skolos ir nuosavybės kainą. Skolos kaina yra palūkanų norma, kurią įmonė turi sumokėti už savo skolą, o nuosavybės kaina yra grąža, kurią akcininkai tikisi gauti iš savo investicijų. Skolos ir nuosavybės sąnaudos turėtų būti subalansuotos, siekiant užtikrinti, kad įmonė galėtų efektyviai finansuoti savo veiklą ir augimą.

Rizikos Profilio Valdymas

Įmonės kapitalo struktūra taip pat turėtų būti valdoma taip, kad ji atitiktų įmonės rizikos profilį. Įmonės rizikos profilis nustatomas pagal skolos ir nuosavybės santykį jos kapitalo struktūroje. Manoma, kad įmonė, turinti aukštą skolos ir nuosavybės santykį, yra labiau rizikinga nei įmonė, kurios skolos ir nuosavybės santykis yra žemas.

Kapitalo Struktūros Tyrimai

Verslo įmonėse priimamus finansavimo sprendimus nemaža dalimi lemia tai, kokio požiūrio laikosi jos savininkai, kokią įmonės ateities viziją jie mato, o tai, savo ruožtu, priklauso nuo to, kokie savininkai valdo įmonę.

Šio tyrimo tikslas - palyginti kapitalo struktūrą ir jos kitimo tendencijas skirtingos nuosavybės struktūros įmonių grupėse, ištirti nuosavybės struktūros poveikį Lietuvos listinguojamų įmonių kapitalo struktūrai.

Šiam tyrimui atlikti yra pasirinktas dešimties metų laikotarpis nuo 2009 iki 2018 metų. Į tyrimą įtrauktos nefinansinės įmonės, listinguojamos Nasdaq Vilnius vertybinių popierių biržoje. Nuosavybės struktūra vertinta pagal nuosavybės koncentraciją ir pagal savininko identitetą.

Tyrimo Rezultatai

Pirmoje tyrimo dalyje atlikta skirtingos nuosavybės struktūros įmonių kapitalo struktūros palyginamoji analizė. Antrame tyrimo etape, siekiant nustatyti listinguojamų įmonių nuosavybės struktūros poveikį kapitalo struktūrai, atlikta regresinė analizė. Atliktas tyrimas parodė nemenkus kapitalo struktūros skirtumus Lietuvos listinguojamų įmonių skirtingos nuosavybės koncentracijos įmonių grupėse ir skirtingas kapitalo struktūros kitimo tendencijas atskirose įmonių grupėse: vidutinės nuosavybės koncentracijos įmonės stengiasi naudoti vis mažiau finansinių skolų, o taip pat mažinti skolinto kapitalo dalį kapitalo struktūroje, o mažos ir didelės nuosavybės koncentracijos įmonės linkusios vis daugiau skolintis.

Apibendrinus palyginamosios analizės rezultatus padaryta prielaida, kad Lietuvos listinguojamų įmonių įsiskolinimo lygio priklausomybė nuo nuosavybės koncentracijos yra U (parabolės) formos, t. y., kai įmonių nuosavybės koncentracija yra maža (mažesnė nei 25%) arba didelė (didesnė nei 50%), įmonės linkusios naudoti daugiau skolintų lėšų, o esant vidutinei nuosavybės koncentracijai (kai pirmas didžiausias akcininkas valdo nuo 25% iki 50% akcijų), stengiamasi mažinti įsiskolinimo lygį, o taip pat finansinių skolų lygį.

Atliktos regresinės analizės rezultatai šią prielaidą paneigė ir leido padaryti išvadą, kad tarp nuosavybės koncentracijos ir įmonių įsiskolinimo yra statistiškai reikšmingas neigiamas tiesinis ryšys, t.y. didėjanti Lietuvos listinguojamų įmonių nuosavybės koncentracija turi statistiškai reikšmingą neigiamą poveikį tiek bendrai skolinto kapitalo daliai kapitalo struktūroje, tiek finansinių skolų daliai kapitalo struktūroje.

Akcinių Bendrovių Įstatinis Kapitalas

Pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnį:

Įstatinio kapitalo dydis yra lygus visų pasirašytų bendrovės akcijų nominalių verčių sumai. Jeigu bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, valdyba (jeigu valdyba nesudaroma, - bendrovės vadovas) ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį, privalo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris turi svarstyti klausimus dėl sprendimų, nurodytų šio Įstatymo 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje. Bendrovėje susidariusi padėtis turi būti ištaisyta ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dienos, kurią valdyba sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį.

Įsiteisėjus teismo sprendimui sumažinti bendrovės įstatinį kapitalą, bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma - bendrovės vadovas) bendrovės įstatuose privalo atitinkamai pakeisti įstatinio kapitalo dydį bei akcijų skaičių ar (ir) nominalią vertę, taip pat anuliuoti akcijas. Pirmiausia anuliuojamos bendrovės įgytos savos akcijos. Jei to nepakanka, sumažinamos likusių akcijų nominalios vertės ar (ir) anuliuojama dalis akcijų. Akcijų skaičius visiems akcininkams mažinamas proporcingai skaičiui jiems nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų, kurias jie turi pakeistų bendrovės įstatų įregistravimo juridinių asmenų registre dienos pabaigoje.

tags: #savininku #ar #skolintoju #nuosavybe