Nuosavybė - tai visų rūšių materialusis ir nematerialusis turtas, kuris pagal nuosavybės teisę priklauso fiziniam ar juridiniam asmeniui (įskaitant valstybę ir savivaldybes) arba keliems savininkams kartu (bendrosios nuosavybės teisė).
Nuosavybė gali būti:
- Žmonių pasisavinta iš gamtos (jeigu iki tol ji niekam nepriklausė).
- Gauta iš ekonominės veiklos kaip darbo, gamybos, mainų ir paskirstymo procesų rezultatas.
- Gauta neatlygintinai iš kitų žmonių ar organizacijų (paveldėjimas, dovanojimas).
- Valstybės neatlygintinai (konfiskacija) ar už atlygį paimta iš privačių asmenų.
- Nusikalstamais ir kitais neteisėtais būdais.
Nuosavybės objektai, kurių civilinė apyvarta nėra uždrausta ar apribota, gali būti laisvai parduodami, skolinami, nuomojami, įkeičiami, mainomi, dovanojami, sunaudojami ir sunaikinami savininko valia. Nuosavybė suteikia savininkui ne tik teises, bet ir pareigas: garantuoti savo turto saugų naudojimą, padengti jo išlaikymo išlaidas, mokėti mokesčius (turto apmokestinimas).
Nuosavybė, ypač gamybos veiksnių (kapitalo ir gamybos priemonių, žemės nuosavybė, technologijų pramoninė nuosavybė) yra bet kokios ekonominės sistemos pagrindas, o vergovinėje santvarkoje nuosavybės objektas buvo ir žmogus. Vyraujantis nuosavybės pobūdis visuomenėje lemia ūkininkavimo formas, pajamų paskirstymą ir žmonių ekonominę gerovę, iš dalies ir teisinę santvarką, nes visuomenė siekia teisinėmis priemonėmis (nuosavybės teisė) apsaugoti esamos ekonominės tvarkos stabilumą.
Pagal formą skiriama privati nuosavybė, kolektyvinė nuosavybė (apima akcinę, kooperatinę nuosavybę, visuomeninę nuosavybę, savivaldybių ir valstybinę nuosavybę) ir mišrioji nuosavybė.
Lietuvoje pirminės gentinės bendruomenės, kurioje visas genties ar kitos bendruomenės turtas priklausė bendrai visiems jos nariams, bendruomeninė nuosavybė atsirado devintame tūkstantmetyje prieš Kristų ir vyravo iki 4 a. po Kr., kai yrant pirminei gentinei bendruomenei atsirado pavienių žmonių ar šeimų privati žemės, jos dirbimo įrankių, gyvulių nuosavybė. 10-12 a. galutinai susiformavo feodalinė nuosavybė, kurios pagrindinis objektas buvo žemė. 19 a. pabaigoje (gerokai vėliau nei Vakarų Europoje) pradėjo įsigalėti kapitalistinė nuosavybė, pagrįsta kapitalo ir gamybos priemonių valdymu. 1918-40 Lietuvos žemės ūkyje ir amatuose vyravo smulkioji privati nuosavybė, kurios turėjo dauguma šalies gyventojų, dėl to samdomųjų darbininkų buvo palyginti nedaug. Kartu egzistavo ir stambesnė akcinė, valstybinė, kooperatinė, mišrioji nuosavybė (pramonėje, prekyboje, finansuose, transporte). SSRS okupacijos metais privati nuosavybė buvo oficialiai panaikinta, gyventojai galėjo turėti tik individualią asmeninę nuosavybę (asmeniniai daiktai, pagalbiniai ūkiai) ir negalėjo jos panaudoti pelnui gauti. Ekonominė veikla rėmėsi valstybine nuosavybe, kolūkių nuosavybė buvo vadinama kooperatine, nors jie neatitiko kooperatinės bendrovės požymių. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 20 a. pabaigoje-21 a. pradžioje per pakankamai trumpą laiką iš naujo suformuota veiksminga privačios nuosavybės sistema privatizavus didžiąją dalį buvusio valstybinio turto ir grąžinus piliečiams išlikusį nekilnojamąjį turtą (įskaitant žemę), kuris jiems priklausė iki 1940. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (1992), šalies ūkio pagrindas yra privati nuosavybė. Kitos nuosavybės formos - valstybės, savivaldybių (jos savininko funkcijas įgyvendina savivaldybės taryba), kooperatinė, mišrioji nuosavybė.
Šio kodekso 4.79 straipsnyje nustatytos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai kitiems asmenims butų ir kitų patalpų, esančių namuose, savininkai parduoda bendrąja daline nuosavybe (palėpės, rūsio patalpos ir pan.) turimą visą ar ne visą dalį, priklausančią proporcingai jų turimai nuosavybės teise patalpai.
Butų ir kitų patalpų savininkai taip pat privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Šios lėšos yra butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Perleidus butą ar kitas patalpas naujam savininkui, su kaupiamosiomis lėšomis susijusios teisės ir prievolės atitenka naujam savininkui. Lėšų kaupimo, jų dydžio apskaičiavimo, sukauptų lėšų apsaugos tvarką nustato Vyriausybė.
Bendroji dalinė nuosavybė
Bendroji dalinė nuosavybė - tai turto valdymo forma, kai nekilnojamasis turtas priklauso keliems savininkams, kurie turi aiškiai nustatytas turto dalis. Ši situacija dažniausiai pasitaiko, kai, pavyzdžiui, vienas namas priklauso dviem ar daugiau asmenų, tačiau kyla klausimų dėl turto naudojimo, priežiūros ar pardavimo.
Pagrindiniai bendrosios dalinės nuosavybės bruožai
- Nuosavybės dalys: Kiekvienas bendraturtis turi aiškiai apibrėžtą turto dalį, kuri gali būti nurodyta sutartyje arba kitoje teisinėje dokumentacijoje.
- Atsakomybė: Bendraturčiai yra atsakingi už turto priežiūrą ir su juo susijusias išlaidas proporcingai savo daliai.
- Naudojimosi tvarka: Jei nėra aiškiai nustatyta turto naudojimo tvarka, gali kilti nesutarimų dėl turto naudojimo, todėl rekomenduojama tai suderinti iš anksto.
- Pirmumo teisė: Jei vienas iš savininkų nusprendžia parduoti savo dalį, kiti bendraturčiai turi pirmumo teisę įsigyti šią dalį.
Kaip parduoti turtą bendrojoje dalinėje nuosavybėje?
- Informuokite bendraturčius: Pagal teisės aktus, jei norite parduoti savo dalį, pirmiausia turite raštu pranešti kitiems savininkams. Jie turi teisę per nustatytą laikotarpį (paprastai 30 dienų) nuspręsti, ar pirkti jūsų dalį.
- Sudarykite notarinius dokumentus: Bendrojoje dalinėje nuosavybėje esančio turto pardavimas reikalauja notarinio patvirtinimo. Notaras patikrins dokumentus ir užtikrins, kad visi bendraturčiai būtų tinkamai informuoti.
Jei nusprendėte parduoti savo turto dalį bendroje dalinėje nuosavybėje, t.y. kai vienas namas priklauso dviem ar daugiau savininkų, privalote pasirūpinti notarišku bendraturčių pirmenybės teisės atsisakymu. Taip pat, jei nėra nustatyta naudojimosi turtu tvarka, visada rekomenduojame klientams pasirūpinti tuo dar prieš pradedant pardavimą. Padėsime sutvarkyti šiuos ir kitus tokio tipo NT pardavimui būtinus dokumentus.
Nuosavybė apskaitoje
Nuosavybė apskaitoje susijusi su turto investavimo į įmonę šaltiniu ir nurodo kas konkrečiai investavo turtą į įmonę. Steigiant įmonę turtą investuoja savininkas. Apskaitoje apskaičiuojamas įmonės turtas ir nuosavybė bei nurodoma kam konkrečiai visa tai priklauso, nes bet koks turtas privalo turėti savininką.
Priklausomybė tarp turto ir nuosavybės yra išreiškiama pagrindine apskaitos lygybe:
Turtas = Nuosavybė
Be į įmonę investuoto turto, įmonė laikinai gali disponuoti pasiskolintu turtu, kuris turės būti grąžintas savininkams. Skolintas turtas kitu terminu vadinamas - skolintojų nuosavybe. Dažnai skolintojų nuosavybė suprantama kaip skolintas materialusis turtas arba kitaip - pinigai (pavyzdžiui skola bankui). Skolos gali būti grąžinamos ne tik pinigais. Grąžinama skola gali būti įsipareigojant teikti paslaugas tam tikrą laiką arba įsispareigojant išnuomoti tam tikras patalpas, suteikti kitokios pridėtinės vertės įsipareigojant teikti tam tikras paslaugas.
Taigi, nuosavybė apskaitoje skirstoma į skolintojų bei savininkų nuosavybes. Galime papildyti aukščiau minėtą apskaitos lygybę:
Turtas = Skolintojo Nuosavybė (Skolintas Turtas) + Savininko Nuosavybė (Investuotas, Uždirbtas Įmonės Turtas)
Lygybė tarp įmonės disponuojamo turto ir savininkų bei skolintojų nuosavybės - apskaitinė lygybė. Turtas parodo kuo įmonė disponuoja. Skolintojų bei savininkų nuosavybė nurodo kam bei kiek įmonės turto priklauso. Apskaitoje negali egzistuoti turtas be nuosavybės arba nuosavybė be turto.
Visas įmonei priklausantis turtas yra investuotas pačių įmonės savininkų, pasiskolintas arba uždirbtas naudojantis disponuojamu įmonės turtu. Iš viso įmonės turto atimdami pasiskolintą turtą gauname įmonės savininkų nuosavybę - tai, kas jų buvo investuota į įmonę bei uždirbta. Apskaitoje savininkų nuosavybė apibūdinama kaip turtas, liekantis įmonei grąžinus skolas.
Apskaitoje privaloma fiksuoti visus aspektus, kurie keičia įmonės turto ar nuosavybės apimtį bei struktūrą. Kiekvienas ūkinis faktas, kuris susijęs su turto ar nuosavybės pasikeitimu, privalo būti registruojamas valstybės nustatyta tvarka. O turto ar nuosavybės pasikeitimai privalo atsispindėti metinėje finansinėje ataskaitoje. Nuosavybės pakitimų sumos sąskaitose fiksuojamos atvirkščiai, nei nustatyta turto sąskaitoms. Nuosavybės sąskaitų likutis - kreditinis.
Taigi, nuosavybė apskaitoje pirmiausia pagrindžia, iš kur įmonėje atsirado investuotas turtas ir kam jis priklauso.
Kapitalo struktūra
Įmonės kapitalo struktūra yra skolos ir nuosavybės derinys, kurį įmonė naudoja savo veiklai finansuoti bei augimui užtikrinti. Kitaip tariant, tai būdas, kuriuo įmonė finansuoja savo turtą, derindama skolą ir nuosavybę. Įmonės kapitalo struktūra yra svarbus veiksnys, lemiantis jos finansinę būklę ir našumą.
Svarbu atsižvelgti į skolos ir nuosavybės kainą. Skolos kaina yra palūkanų norma, kurią įmonė turi sumokėti už savo skolą, o nuosavybės kaina yra grąža, kurią akcininkai tikisi gauti iš savo investicijų. Skolos ir nuosavybės sąnaudos turėtų būti subalansuotos, siekiant užtikrinti, kad įmonė galėtų efektyviai finansuoti savo veiklą ir augimą.
Įmonės kapitalo struktūra taip pat turėtų būti valdoma taip, kad ji atitiktų įmonės rizikos profilį. Įmonės rizikos profilis nustatomas pagal skolos ir nuosavybės santykį jos kapitalo struktūroje. Manoma, kad įmonė, turinti aukštą skolos ir nuosavybės santykį, yra labiau rizikinga nei įmonė, kurios skolos ir nuosavybės santykis yra žemas.
Verslo įmonėse priimamus finansavimo sprendimus nemaža dalimi lemia tai, kokio požiūrio laikosi jos savininkai, kokią įmonės ateities viziją jie mato, o tai, savo ruožtu, priklauso nuo to, kokie savininkai valdo įmonę.
Tyrimo Rezultatai
Pirmoje tyrimo dalyje atlikta skirtingos nuosavybės struktūros įmonių kapitalo struktūros palyginamoji analizė. Antrame tyrimo etape, siekiant nustatyti listinguojamų įmonių nuosavybės struktūros poveikį kapitalo struktūrai, atlikta regresinė analizė. Atliktas tyrimas parodė nemenkus kapitalo struktūros skirtumus Lietuvos listinguojamų įmonių skirtingos nuosavybės koncentracijos įmonių grupėse ir skirtingas kapitalo struktūros kitimo tendencijas atskirose įmonių grupėse: vidutinės nuosavybės koncentracijos įmonės stengiasi naudoti vis mažiau finansinių skolų, o taip pat mažinti skolinto kapitalo dalį kapitalo struktūroje, o mažos ir didelės nuosavybės koncentracijos įmonės linkusios vis daugiau skolintis.
Apibendrinus palyginamosios analizės rezultatus padaryta prielaida, kad Lietuvos listinguojamų įmonių įsiskolinimo lygio priklausomybė nuo nuosavybės koncentracijos yra U (parabolės) formos, t. y., kai įmonių nuosavybės koncentracija yra maža (mažesnė nei 25%) arba didelė (didesnė nei 50%), įmonės linkusios naudoti daugiau skolintų lėšų, o esant vidutinei nuosavybės koncentracijai (kai pirmas didžiausias akcininkas valdo nuo 25% iki 50% akcijų), stengiamasi mažinti įsiskolinimo lygį, o taip pat finansinių skolų lygį.
Atliktos regresinės analizės rezultatai šią prielaidą paneigė ir leido padaryti išvadą, kad tarp nuosavybės koncentracijos ir įmonių įsiskolinimo yra statistiškai reikšmingas neigiamas tiesinis ryšys, t.y. didėjanti Lietuvos listinguojamų įmonių nuosavybės koncentracija turi statistiškai reikšmingą neigiamą poveikį tiek bendrai skolinto kapitalo daliai kapitalo struktūroje, tiek finansinių skolų daliai kapitalo struktūroje.
Akcinių Bendrovių Įstatinis Kapitalas
Pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnį:
Įstatinio kapitalo dydis yra lygus visų pasirašytų bendrovės akcijų nominalių verčių sumai. Jeigu bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, valdyba (jeigu valdyba nesudaroma, - bendrovės vadovas) ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį, privalo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris turi svarstyti klausimus dėl sprendimų, nurodytų šio Įstatymo 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje. Bendrovėje susidariusi padėtis turi būti ištaisyta ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dienos, kurią valdyba sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį.
Įsiteisėjus teismo sprendimui sumažinti bendrovės įstatinį kapitalą, bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma - bendrovės vadovas) bendrovės įstatuose privalo atitinkamai pakeisti įstatinio kapitalo dydį bei akcijų skaičių ar (ir) nominalią vertę, taip pat anuliuoti akcijas. Pirmiausia anuliuojamos bendrovės įgytos savos akcijos. Jei to nepakanka, sumažinamos likusių akcijų nominalios vertės ar (ir) anuliuojama dalis akcijų. Akcijų skaičius visiems akcininkams mažinamas proporcingai skaičiui jiems nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų, kurias jie turi pakeistų bendrovės įstatų įregistravimo juridinių asmenų registre dienos pabaigoje.