Savo Turtus Nešiojasi Savyje: Sarbievijaus Išmintis

Kalba, pasakyta išėjimo į emeritūrą proga Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje 2011 m., atskleidžia gilias įžvalgas apie žinias, patirtį ir dvasinius turtus, kuriuos žmogus sukaupia per gyvenimą. Ši kalba nagrinėja, ką reiškia "savo turtus nešiojasi savyje" Sarbievijaus kontekste.

„Nieko nėra išmintingesnio kaip ratas“, - ištarė Raineris Marija Rilke, vienas įžymiausių XX a. Europos poetų.

Hermeneutinis ratas

Mintis apie išmintingąjį ratą suformuota ne labiausiai žinomuose R. M. Rilke’s kūriniuose, o tarsi paraštinėse pasakose „Vom lieben Gott und Anderes“ (1900); tik lygiai po šimto metų pasakos išverstos į lietuvių kalbą, pavadintos „Pasakojimais apie gerąjį Dievą“.

Literatūros ir Kalbos Ryšys

Kalba - kalbotyros, tikslių ir tikslingų minties pjūvių sritis, atnaujinama vis kitų metodologinių perspektyvų. Man atrodo, kad lietuvių kalbotyra turi gerus pamatus; juos yra padėjusi pati kalba, sutvirtinusi ankstyvoji raštija, vėlesnė literatūros klasika.

Kalbėjimas, kuris yra atskiroji kiekvienos sąmonės kalbos teritorija, gali būti tiriamas fenomenologiniu žvilgsniu, matant nenutraukiamą kalbos ir literatūros ryšį. Prigimtinį ryšį, nes kiekvienas žodis yra (gali būti) pasakojimo branduolys.

Fenomenologinis Žvilgsnis į Literatūrą

Labai tyliai, iš per daugiau nei šimtmetį nutolusio, bet amžinajame, išmintingajame rate besisukančio R. M. Rilke’s balso, iš K. Balmonto akimirksnio įeiname į tą humanistikos sritį, kuriai bandžiau duoti literatūros fenomenologijos vardą. Fenomenologija, iš esmės vienmetė su R. M. Rilke, Marceliu Proustu, su mūsų Jonu Biliūnu, bandė išsaugoti žmogui jo gyvenamojo pasaulio gyvybę, skatindama sąmonę suvokti pačią save, semtis iš savo patirties, iš prigimto, bet ir įgyjamo gebėjimo suprasti save, savo kalbą, savo tylą.

Literatūroje fenomenai yra gyviausi, sklaidžiausi, raiškiausi. Jų gyvybė plasta ir klausimuose.

Mokyto Žmogaus Turtas

Išmintingas yra amžinai besisukantis ratas, kai tai suvoki ir kai suvoki, kad niekada nežinai… Ir kai pakartoji išmintingąjį antikos pasakėtininką Fedrą, verstą Simono Daukanto: „Ho-mo dictus in se semper divitias habet“ („Mokytas žmogus pačiame savyje nešiojasi turtus”).

Neturite užmiršti, kad esate mokyti žmonės, tariant senovine, primiršta kalba. Kad turite savyje turtų, kurie gali praversti ir visai neįtikėtinose situacijose. Ir, žinoma, kad mokyto žmogaus statusas įpareigoja. Įpareigoja savo kalbai, savo tautai, savo respublikai, saviesiems ir apskritai žmogaus pasauliui, žmogiškumui. Kol gyva lietuvių tauta, tol turime aiškintis visa, kuo ji gyva.

Mes išeiname, bet ratas sukasi, kol jis suksis ir mums, tol jausime jo išmintį.

Universiteto Auditorijos Kvapas

Jau senyvą Jurijų Lotmaną, garsųjį semiotiką, turėjusį mokinių ir Lietuvoje, pakvietė skaityti paskaitų į Miuncheno universitetą. Parašė laiške, kad jį, atvykusį visai iš kito gyvenimo, sujaudino ne prabanga, mokslo lygis, o universiteto auditorijų kvapas. Lyg susitiko su kažkuo, prisiminė, atpažino, apsidžiaugė.

Taip, auditorijos kvapas - kitas nei salės, kabineto, kambario. Taip, yra šis specifinis jutimas žmonių, daug metų įeidinėjusių į auditorijas. Atsidarai duris ir plūsteli kažkas, kas jaudina, teikia energijos. Lyg įbristum, paneigdamas Herakleitą, į tą patį vandenį, teikiantį pasitikėjimo.

Grįžkime mintimis kiekvienas į savo auditorijas, labiausiai į tas, kur mus ištiko kas gero, šviesaus, ir mus palytės jų kvapai. Senų universiteto pastatų, siaurų koridorių, menkai vėdinamų, saulės retai peršviečiamų patalpų. Dulkių, kreidos, tinko, kartais ir pelėsių, knygų, popieriaus, nors jų ir nebūtų. Kvėpavimo, alsavimo. Kiti kvapai mano auditorijose nuo 1963-iųjų, kiti - jūsų. Kiekvienam atskiri.

Lemtingoji mano auditorija buvusiame Pilies, dabar Bernardinų skersgatvyje, kur vyko paskaitų dalis ir profesoriaus Donato Saukos literatūros seminaras, pakreipęs mano gyvenimą didesnio sąmoningumo linkme.

Maždaug prieš dvidešimt metų, bet jau dabartinėje Lietuvių literatūros katedroje, profesorė Vanda Zaborskaitė, tyliai žvelgdama į Sarbievijaus kiemą, prisiminė Putiną; sakęs, kad jaučiąs čia buvusių, dirbusių, kūrusių žmonių dvasias. Patikėjusi tuo. Ir aš tikiu.

Vilniaus universiteto biblioteka

Tegu Jūsų sąmonėje įsigyvena mokyto žmogaus jausmas, tegu jis sutvirtina Jūsų gyvenimus nematomais, bet jumyse esančiais turtais, tegu tie turtai padeda Jums ir Jūsų artimiesiems, mažiems, jauniems ir pagyvenusiems, šiandien supantiems Jus žydėjimo, gėlių, vilčių kvapais, artimumo alsavimu.

tags: #savo #turtus #nesiojasi #savyje #sarbievijus