Sveiki atvykę į Druskininkus - piečiausią Lietuvos miestą ir seniausią šalies kurortą, garsų gydomaisiais mineralinio vandens šaltiniais, įspūdinga gamta ir smalsumą žadinančiais mitais bei legendomis. Druskininkai - idealus kampelis atostogoms su šeima. Kurorte gausu parkų su žaliaisiais pasivaikščiojimo takais, sveikatingumo zonomis ir vaikų žaidimų aikštelėmis. Sakoma, kad Druskininkuose laikas sulėtėja.
Druskininkų miesto muziejus
Pirmoji mūsų maršruto stotelė - Druskininkų miesto muziejus, įsikūręs įspūdingoje neoklasicistinės architektūros viloje „Linksma“. Druskininkų muziejuje nenuobodžiaus nei vaikai, nei suaugusieji. Pagrindinę muziejaus ekspoziciją papildo edukacinės programos vaikams nuo 3 metų - šešėlių teatro pasirodymas „Kokius padavimus apie Druskininkus kužda šešėliai?“, magiškų druskos maišelių dirbtuvės „Stebuklinga druskos galia“.
Jaunieji muziejaus lankytojai su tėvais taip pat galės apsilankyti trumpam tapti vaistininkais. Pagrindinėje Druskininkų istorijos ekspozicijoje galima pamatyti Senųjų Druskininkų vaizdų atvirukų kolekciją, carinio ir tarpukario laikotarpių leidinius apie Druskininkus, Algirdo Juozo Kubiliaus fotografijų rinkinį; Bronislavo Pilsudskio fotografijų (1898-1905 m.) kolekciją, dailės kūrinių kolekciją. Už papildomą mokestį Druskininkų miesto muziejuje galima pasidaryti istorinių dokumentų kopijų ar eksponatų fotokopijų. Muziejaus darbuotojai juokauja, kad nesusipažinote su Druskininkais, kol neapsilankėte šiame muziejuje.
Meilės tiltas
Po apsilankymo muziejuje keliaukime dailaus arkinio pėsčiųjų tiltelio, esančio Ratnyčėlės upės žiotyse, link. Šis druskininkiečių pamėgtas tiltelis, apsuptas ypatinga aura ir išsiskiriantis savo grakščia lenkta forma, yra populiarus tarp kurorto svečių, ypatingai - tarp jaunavedžių ir jaunimo. Jis dar dažnai vadinamas meilės tiltu - kasmet dešimtys įsimylėjėlių ant jo turėklų prisega spynas. O patį tiltelį supa tikra gamtos oazė.
Nepaprastai graži Nemuno pakrantė, apaugusi didžiuliais juodalksniais, yra mėgstama poilsiautojų pasivaikščiojimo vieta - ypač Meilės takas, kuris tęsiasi nuo upės žiočių iki tiltelio, kertančio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gatvę.
Ratnyčėlės skulptūra
Ši skulptūra - viena populiariausių Druskininkuose. Ji vaizduoja ant aukšto pjedestalo sėdinčią mergaitę - Ratnyčėlę. Nors skulptūra Druskininkus puošia jau daugiau nei pusę amžiaus, ji vis dar žavi ir dvelkia romantika. Senųjų Druskininkų gyventojų lūpose vis dar netyla legenda apie tai, kaip Ratnyčia gavo savo vardą.
Pasak jų, kadaise tarp miškų gyvenęs stambus ūkininkas, kurio sūnūs nenorėjo dirbti tėvų žemės, tad jiems teko vesti ir užsiimti amatais. Vyriausiasis tapo malūnininku, o jaunėlis vedė gražuolę vienturtę ir apsigyveno jos tėvonijoje ant upelio kranto, šalia bažnyčios. Račiaus amatas jam patiko, o gal jauna žmona jį įkvėpė, tad šeima prasigyveno ir pasistatė didelius namus. Kad žmonės lengviau surastų talentingą ratų meistrą, virš vartų buvo pakabintas ratas su užrašu „Ratnyčia“, o žmonos namai pavadinti Ratnyčėle.
Gydyklų parkas
Aplankę „Ratnyčėlės“ skulptūrą, neskubėdami ir besimėgaudami grynu oru keliaukime Nemuno pakrante iki senojo miesto sodo. Sodas, įsikūręs pačioje Druskininkų miesto širdyje, dar vadinamas Gydyklų parku. Jei parką lankysite tarp 10-23 val., nepraleiskite gražiausiu Lietuvoje išrinkto Muzikinio fontano pasirodymo. Visas šios miesto puošmenos grožis atsiskleidžia sutemus, kai fontanas trykšta įvairiausiomis spalvomis pagal populiariausias melodijas.
Gydyklų parkas suplanuotas simetriškai, o jo dalys įrengtos anglišku stiliumi - su vingiuotais takeliais. Parke buvo pastatyta daug gydyklų ir Kurhauzas. Šiame pastate buvo stotis, knygynas-biblioteka, cukrainė, teatro salė. Anksčiau parko lankytojai galėjo pasivaišinti kefyru, kumysu. Sovietmečiu čia pastatyta mineralinio vandens šaltinio biuvetė ir kiti pastatai mineraliniam vandeniui gerti. Rekonstruotame parke taip pat įrengti nauji pasivaikščiojimų takai, suoliukai, apšvietimas, pasodinti nauji želdiniai, pertvarkyta „Grožio šaltinio“ aplinka.
Grožio šaltinis
Ar kada galvojote, kad norėtumėte turėti stebuklingą jaunystės eliksyrą? Jeigu jūsų atsakymas - taip, nedvejodami keliaukite Nemuno pakrante iki dar vienos Gydyklų parko įžymybės - „Grožio šaltinio“. Ši vieta taip vadinama ne veltui - nors šaltinio vandens per sūrus gerti, jis puikiai tinka nusiplauti veidą, rankas ar skalauti gerklę. Legenda pasakoja, kad „Grožio šaltinio“ vanduo turi odą atjauninančių savybių, suteikia grožio ir žvalumo.
Kaip ir daugelis Druskininkų miesto vietų, „Grožio šaltinis“ taip pat turi savo legendą - pasak jos, gilioje senovėje kunigaikštis medžiojo su dvariškiais ir atsitiktinai atsidūrė šioje vietoje. Medžioklė sekėsi, tad kunigaikštis privalėjo nušauti sakalą. Taiklios šaulio strėlės pervertas sakalas krito į Nemuną, o kunigaikštis puolė į vandenį jo išgriebti. Kunigaikštienė ant kranto labai gailiai pravirko ir bėgiojo upes pakrante, liedama sūrias ašaras bei šaukdama savo vyrą. Po kiek laiko su sakalu rankose iš vandens išniro kunigaikštis - sveikas ir gyvas. Pasak legendos, tose vietose, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrūs šaltiniai - tie, prie kurių šiuo metu stovite.
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio memorialinis muziejus
Dabar apsilankysime vieno iškiliausio visų laikų Lietuvos menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejuje. Pagrindinėje Druskininkų gatvėje, pavadintoje menininko vardu, stovi du namukai, kuriuose jis gyveno ir kūrė - nuo 1963 metų čia įkurtas memorialinis muziejus. Profesionalaus dailininko ir kompozitoriaus asmenybė jau tapo lietuviškos tapatybės simboliu, o kūryba - XX amžiaus pradžios Lietuvos ir Europos meno modernumo liudijimu.
Šiandien buvusiuose Čiurlionių namuose galite pamatyti, kaip iš tiesų gyveno garsus Lietuvos menininkas, mat pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio seserų Valerijos ir Jadvygos atsiminimus muziejuje buvo atkurtas autentiškas namelių interjeras bei sodybos aplinka. Šiuo metu čia veikia nuolatinė ekspozicija, išsidėsčiusi keturiuose atskiruose nameliuose. Pirmajame rasite biografinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ekspoziciją, antrajame - autentiškos Čiurlionių šeimos medžiagos, o trečiajame galėsite susipažinti su garsiausiais dailininko darbais.
Filmas apie Čiurlionį
Vijūnėlės parkas
Po apsilankymo muziejuje pasidžiaugti gamta ir atsikvėpti keliaukime į visai netoliese esantį Vijūnėlės parką - dar vieną puikią poilsio vietą, esančią prie garsiųjų Druskininkų vandens telkinių. Iš vienos pusės pamatysite Druskonio ežerą, o iš kitos - Vijūnėlės tvenkinį. 2011 metais rekonstruotas parkas savo grožiu ir jaukumu itin traukia druskininkiečius ir kurorto svečius, norinčius turiningai praleisti laisvalaikį - čia galima rasti įvairių skulptūrų, vaikų žaidimo bei tinklinio aikšteles.
Prie Vijūnėlės tvenkinio įrengtas paplūdimys su gelbėjimo postu, tad jei čia lankotės vasarą, galite drąsiai nerti į vandens linksmybes. Takas tarp Druskonio ežero ir Vijūnėlės tvenkinio, kurį mėgo Druskininkų garbės pilietis nepriklausomybės akto signataras Bronislovas Lubys, pavadintas jo vardu. Galite pasivaikščioti naujais takais - šiek tiek atsikvėpkite ir pasimėgaukite aplink juos pasodintomis japoniškomis vyšniomis-sakuromis bei romantiškai apšviesta parko erdve. Aplinką puošia ir mažosios architektūros elementas - besikaunančių avinų skulptūra.
Druskonio ežeras
Vasarą Druskonio ežero pakrantė yra tikra vaikų svajonė - čia atidaroma didžiulė pramogų zoną, kurioje veikia paspirtukų, vaikiškų elektromobilių, valtelių ir katamaranų nuomos punktai. Pakrantėje siūloma ir daug kitų smagių veiklų mažiesiems turistams - pastaraisiais metais šalia esančiame Alkos tvenkinyje veikia „Wake Inn" vandens pramogų zona su batutais, pripučiamais atrakcionais bei kliūčių ruožais.
Legenda byloja, kad senovėje prie Druskonio ežero gyveno Druskių Jono šeima. Iš čia ir kilo ežero pavadinimas. Prieš kelis amžius pirmuosius kurorto svečius po varginančios kelionės pasitikęs ežerėlis reiškė pagaliau pasiektą tikslą - ramybės oazę Druskininkus. Gatvė, einanti virš ežero pietinės pakrantės, - pagrindinis istorinis kelias iš Gardino. Pakrantėje ošia šimtametės pušys, vaizduojamos dar XIX amžių menančiuose atvirukuose, o sutemus jos yra jaukiai apšviečiamos.
Šiauriniame ežero krante žvilgsnį traukia Druskininkų miesto muziejaus pastatas su įspūdinga terasa, kitame - Senosios miesto bei tarybinių karių kapinės. Vasarą lankytojus žavi gėlynai, malonia vėsa gaivina fontanas. Šiltaisiais mėnesiais ežere galima pasiirstyti valtimis, paplaukioti vandens dviračiais. Visai netoliese slypi dar viena Druskininkų vandens telkinių įžymybė - paslaptingieji, užpelkėję Mergelių akių ežeriukai.
Mergelių Akys
Mergelių Akys - mažas pelkėtas ežerėlis, esantis į pietvakarius nuo Druskininkų centro. Ežerėlis telkšo pušynų apsuptoje pelkėtoje dauboje. Vietiniai teigia, kad prie Mergelių ežerų tvyro bauginanti ramybė, mat 1944-1953 metais į ežerą buvo metami nukauti apylinkių partizanai. Dabar pakrantėje stovi paminklas žuvusiems Dainavos apygardos Merkio rinktinės partizanams atminti.
Karolio Dineikos sveikatingumo parkas
Aplankę žymiausius Druskininkų vandens telkinius, keliaukime Karolio Dineikos sveikatingumo parko link. Tai - šiuolaikiška gamtos oazė, įsikūrusi pušyno apsuptyje ant Ratnyčios upės kranto. Parke įrengti treniruokliai, akmenų takeliai, įdomios žaidimų aikštelės vaikams, poilsio zonos, vandens kaskados ir net pirtys - tad tiek mažas, tiek didelis atras, ką veikti.
Parką įkūrė žinoma lenkų gydytoja Eugenija Levicka. Vis dėlto, parkas pavadintas žinomo Lietuvos pedagogo, gydomosios kūno kultūros specialisto Karolio Dineikos vardu, nes būtent jis po Antrojo pasaulinio karo sugebėjo parką prikelti antram gyvenimui. Kviečiame ir jus išbandyti šias unikalias procedūras: pasivaikščiojimą dozuotais vaikščiojimo takais, organizmo valymą jonų terapija, pasimėgauti saule ir ramybe terasose, išbandyti pėdų masažą akupresūros baseine. Čia visu savo kūnu galėsite pajusti ir išbandyti tai, kuo garsėja Druskininkų kurortas. Pailsėję šiame parke turėsite jėgų nukeliauti į kitą maršruto stotelę - Miško muziejaus „Girios aidas“, kurį pėsčiomis pasieksite per 25 minutes.
Miško muziejus "Girios aidas"
Mažieji ir didieji gamtos mylėtojai sukluskite - keliaujame Druskininkų Miško muziejaus „Girios aidas“ link. Muziejus įsikūręs miško apsuptyje, originalios architektūros namelyje. Tai gali būti arba maršruto pradžia (keliavimas laivu nuo Nemuno pakrantės iki Meilės salos) arba jo pabaiga - po Jono Čečiotos kapo tiesiog grįžti iki Nemuno pakrantės.
Raigardo slėnis
Į gražiausią miesto apylinkių vietą - Raigardo slėnį - galite nuvykti patogiais dviračių takais ar automobiliu. Tai - unikalus kultūros ir gamtos paminklas, pripažintas gamtos draustiniu. Raigardo slėniu vadinamas pasagos formos staigus Nemuno slėnio praplatėjimas. Manoma, kad jis susidarė dar prieš 14 tūkstančių metų, kai, traukiantis ledynams, Nemunas čia suformavo platų slėnį, o jo šlaitas neįprastai nutolo.
Raigardo slėnis garsus ir brangus tuo, kad būtent čia savai kūrybai įkvėpimo sėmėsi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis bei Vincas Krėvė. Pastarasis - „Vakarinei giesmei“, Čiurlionis - muzikai ir paveikslams.
Nemuno pakrantė ir Meilės sala
Grįžkime į Nemuno pakrantę, iš kurios ekskursiją tęsime laivu, laiveliais arba viešuoju transportu. Istorija pasakoja, kad XX a. 3-ajame dešimtmetyje kurorto svečiai ir vietiniai gyventojai Meilės salą, kur tuomet veikė populiarus paplūdimys, pasiekdavo tiltu per Nemuną.
Žinoma, kad senovėje Druskininkų apylinkėse populiariausia šventė buvo Joninės. Nemuno krantuose liepsnojo laužai, mergaitės ir vaikinai prie jų pynė vainikus, dainavo. Kai Nemuno krantus apgaubdavo sutemos, jaunuoliai vainikėlius paleisdavo į vandenį. Nemuno sūkuriai juos nešė vis tolyn ir tolyn, o jaunimas, dainuodamas bei šokdamas, bėgdavo paskui juos. Legenda taip pat pasakoja, kad kartą jaunuolių vainikėliai susijungė šalia salos, prie Mizarų kaimo. Jaunuoliai puolė į luotą ir prisiyrė prie vainikėlių. Mergina, džiaugsmingai tiesdama ranką pagriebti savo vainiką, persisvėrė ir luotas apvirto. Skęstančią mergaitę bandydamas gelbėti vaikinas taip pat pateko į Nemuno sūkurį. Bangos nusinešė abu kūnus. Ji laikė vainikėlį, jis - ją.
Mizarų krateris
Ši maršruto stotelė tikrai nudžiugins visus astronomijos entuziastus, mat aplankysite kosminės katastrofos vietą. Tai, kad iš dangaus retsykiais krinta akmenys, žmonės pastebėjo labai seniai. Bet ar žinojote, kad vienas jų prieš šimtus milijonų metų nukrito visai prie pat Druskininkų, Mizarų kaime? Pirmąkart krateris išryškėjo 1969-1971 metais, padarius Druskininkų geofizinę nuotrauką. Koks galingas buvo sprogimas, šiandien galime tik įsivaizduoti.
Sprogimo vietoje liko žiojėti didžiulė duobė, išmušta granito ir gneiso klode, tada buvusiame žemės paviršiuje. Krateryje šios uolienos buvo labai sutrupintos iki kelių šimtų metrų gylio, vietomis telkšojo ugninio lydalo ežerai, panašūs į lavą, išsiliejusią iš ugnikalnių. Pagal tam tikrus požymius, iki šių dienų išlikusiuose sutrupintose ir išlydytose uolienose, nustatyta, kad sprogimo metu temperatūra galėjo siekti 2000-2500° C, o slėgis - kelis šimtus tūkstančių atmosferų. Šiandien Mizarų kraterį yra užpildžiusios nuosėdinės uolienos - smiltainis, aleuritas, molio storymė. Iš kraterio gelmių veržiasi mineralinio vandens šaltiniai.
Liškiavos piliakalnis
Grįžę prie Nemuno pakrantės galite nuplaukti prie Liškiavos piliakalnio, esančio Liškiavos kaime. Piliakalnis, dar vadinamas Raganos mūru ir Perkūno šventinyčia, stūkso ant Nemuno šlaito, senoje Liškiavos gyvenvietėje. Pagal istoriografijoje vyraujančią tradiciją, Liškiavos mūrinė pilis pradėta statyti XV amžiaus pradžioje, dar prieš Žalgirio mūšį ir liko neužbaigta.
Nors šiandien išlikusių patikimų istorinių šaltinių apie kadaise stovėjusią pilį nėra, didingą praeities dvasią galite pajusti užlipę ant piliakalnio - nuo jo atsiveria įspūdinga gamtos panorama, matomos pilies bokšto liekanos. Taip pat galima matyti netoliese įsikūrusį Švč.
Leipalingio dvaras
Sugrįžę iš pasiplaukiojimo laivu nepraleiskite progos aplankyti kadaise garsiai Lietuvos didikų giminei - Sapiegoms - priklausiusią rezidenciją - įspūdingo grožio Leipalingio dvarą, esantį Druskininkų savivaldybėje, Leipalingio miestelyje. Pirmąkart istoriniuose šaltiniuose dvaras paminėtas 1503 metų balandžio 7 dieną, kai Aleksandras jį padovanojo Jonui Teodorui Pliuškovui, pabėgusiam iš Maskvos kunigaikščio Ivano III užimtos Smolensko žemės.
Vėliau, dvarui likus be šeimininko, 1508 metų birželio 28 dieną Žygimantas Senasis jį padovanojo Jonui Sapiegai. Sapiegos 1520 metais čia pastatė cerkvę. Valdant Jono sūnui Povilui Sapiegai, Leipalingio dvare kilo didelis gaisras, kurio metu sudegė cerkvė ir daugelis pastatų. Sapiegos dvarą valdė iki 1742 metų - vėliau dvaras priklausė Masalskiams, Plateriams, o XIX amžiaus pradžioje Leipalingis priklausė Kruševskių giminei. XX amžiaus pradžioje dvarą nusipirko Peterburgo pirklys, inžinierius Petras Balinskis. Jis dvarą labai puoselėjo: kasė kanalus, tvarkė parką, kuriame buvo iškastas ežerėlis, padaryti prabangūs tilteliai.
Leipalingio dvaras - vienas svarbiausių istorinių Dzūkijos architektūros paveldo kūrinių. Klasicizmo stiliaus dvare dabar veikia mokykla, seniūnija, biblioteka ir unikalus...
Broniaus Pundziaus sodyba
Prieš 50 metų beveik du šimtai žmonių susirinko į sodybą netoli Pievėnų - balandžio 23 d. 1907 m. gimusio ir šioje sodyboje augusio skulptoriaus, dailės instituto dėstytojo žinomiausiu darbu laikomas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefas ant Anykščių apylinkėse esančio Puntuko akmens, prie kurio yra nusifotografavęs ne vienas mūsų rajono gyventojas. Paminklo projektą narsiems lakūnams atminti B. Pundzius sukūrė dar 1937 metais ir planavo, kad jis stovės Kaune, tačiau Antrojo pasaulinio karo metu šie darbai sustojo. Už šią temą vokiečiai persekiojo skulptorių, kol galiausiai 1943 m. Tai tik vienas iš daugelio darbų, kuriuos mums paliko kraštietis, tarp žinomiausių - dekoratyvinė skulptūros grupė „Trys milžinai“, skulptūra „Vandens nešėja“, kuriai 1939 m. buvo paskirta pirmoji valstybinė premija, o B. Pundziaus darbas buvo pripažintas geriausiu metų kūriniu, Maironio biustas Karo muziejaus sodelyje, o taip pat - prieštaringai vertinama skulptūra „Taikos sargyboje“, kuri nukelta nuo Žaliojo tilto Vilniuje…
„Atidarydami skulptūros milžino memorialinį kambarį, norime nuoširdžiai padėkoti visiems prisidėjusiems, taip gražiai įamžinant jo atminimą. Muziejaus atidaryme, kaip pažymėjo šį renginį aprašęs laikraštis „Pergalės vėliava“, kalbėjo ir pirmasis skulptoriaus keramikos mokytojas bei vertintojas Viekšnių progimnazijoje Pranas Brazdžius. Šis pedagogas, kuris Viekšnių švietimo įstaigoje dirbo 1922-1926 m., buvo kūrybinga ir šviesi asmenybė. Jo mokiniais buvo ir tapytojas Antanas Gudaitis, dailininkas Vaclovas Ratas-Rataiskis, pedagogas ir tautodailininkas Antanas Kazlauskas, Panevėžio dramos teatro vyriausiasis režisierius Juozas Miltinis, broliai Kačinskai - kompozitorius Jeronimas ir aktorius Henrikas, medikas prof. Telesforas Šiurkus.
Kaip savo atsiminimuose rašė nusipelnęs mokytojas Algirdas Gedvilas, P. Brazdžius puikiai prisiminė būsimojo skulptoriaus B. Pundziaus pirmuosius darbus: „Ventoje nuskendo jo klasės draugė, Bronius Pundzius labai jautriai reagavo į nelaimę. Ant jos kapo Viekšniuose jis sukūrė paminklą - merginos biustą, kuris per karą buvo sunaikintas ir išliko tik galvos modelis, kuris ilgą laiką buvo saugomas mokykloje, bet paskui kažkur prapuolė. Kalbėdamas apie būsimo skulptoriaus jaunystę, jo pirmasis keramikos mokytojas A. Gedminui pasakojo: „Buvo jam sunku: tėvai nieko nepadėjo. Tad vaikinas ėmėsi įvairių darbų, užsidirbdavo pragyvenimui. Vienam husarui arklys nukando ausį, o Bronius Pundzius tiksliai nulipdė protezą ir gavo atlyginimą. Pastebėjo jo gabumus ir architektai, ėmė prie statybų papuošimų.“
1971 m. Mažeikių rajono laikraštis rašė: „Ekspozicija - graži ir tvarkinga. Čia matome skulptūrą „Kukurūzų augintoja“, S. Daukanto, J. Maironio biustus, poeto E. Mieželaičio skulptūrinį portretą, bareljefą „Atlanto nugalėtojams“ bei kitus skulptoriaus darbus. Tai, kad nuošaliau nuo kelio į Pievėnus yra žymaus šalies menininko gimtoji sodyba, šiuo metu žymi tik prie kelio posūkio esantis didžiulis akmuo.
„Sovietmečiu čia ekskursijos važiavo be perstojo - viena po kitos: ir moksleiviai, ir menininkai, ir taip žmonės, pamatę nuorodą prie to akmens. Viskas nutrūko po Nepriklausomybės atkūrimo, dabar retkarčiais atvyksta tik giminaičiai. Eksponatus išsivežė per uždarymą, priprašiau, kad paliktų memorialinę lentą, kuri skelbia: „Skulptoriaus Broniaus Pundziaus (1907-1959) gimtinė“. Ją pakabinome sodybos kitoje pusėje“, - „Santarvės“ aplankyta pasakojo name gyvenanti E. 1979 m. Gimtoji skulptoriaus sodyba neperstatyta - gyvenamasis namas yra toks, kokiame augo būsimasis menininkas, jo pėdsakus mena dar ir ūkinis pastatas.
Kambaryje, kur buvo ekspozicija, dabar laikomi šeimininkų daiktai. Pasak E. Mažonienės, niekas čia neprimena muziejaus.„Koridoriuje tais laikais buvo sukabinta daug nuotraukų. Kai muziejus buvo uždaromas, tas nuotraukas paliko. Deja, ir jų išsaugoti nepavyko - jas laikėme savo atvežtoje ir kieme stovėjusioje klėtyje, kuri vėliau visiškai sudegė“, - pasakojo namo šeimininkė.
Tai, kad čia užaugo garsus šalyje skulptorius, mena ir sodybos gilumoje stūksantis bei apie tai informuojantis paminklinis akmuo su jo bareljefu.