Šeimos Turto Fondas: Kas Tai?

Šeimos turto fondai, dar žinomi kaip patikos fondai, tampa vis populiaresni tarp turtingų žmonių, siekiančių išsaugoti ir valdyti savo turtą efektyviau. Šiame straipsnyje išnagrinėsime, kas yra šeimos turto fondas, kokia jo struktūra, tikslai ir nauda.

Kas Yra Patikos Fondas?

Patikõs fòndas (angl. trust fund) - juridinis subjektas, kuriam priklauso nurodyto asmens (ar asmenų) naudai perduotas tam tikras turtas (asmens, įmonės ar jų grupės) ir kuris valdo turtą to naudos gavėjo (ar gavėjų) naudai.

Pirmieji „patikos fondai“ atsirado dar 19 amžiuje. Tuo metu jie buvo sunkiai apibrėžiami ir teisinė sistema jų niekaip nereglamentavo. 20 amžiuje jie ypač paplito Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje ir buvusiose Britanijos imperijos valdose - ypač Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Vien Jungtinėse Amerikos Valstijose tokių fondų suskaičiuojama beveik 4500. Jų bendras valdomas turtas viršija 1 trilijoną JAV dolerių. Didžiojoje Britanijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje tokie fondai dažniausiai siejami su šeimomis ir jų turtu.

Kaip Veikia Patikos Fondas?

Patikos fondą įsteigia asmuo (patikėtojas), kuris dalį ar visą savo turtą (nekilnojamąjį turtą, banko sąskaitas, grynuosius pinigus, vertybinius popierius, intelektinę nuosavybę, meno kūrinius ar kita) perduoda fondui. Patikėtinis priima su fondui perduotu turtu susijusius sprendimus, atsako už tinkamą to turto paskirstymą ir administravimą. Patikos fondui valdyti patikėtojas paskiria patikėtinį (fizinį asmenį ar įmonę), nustato fondo valdymo taisykles, nurodo naudos gavėjus (pvz., perduodamo turto savininkus, artimuosius, labdaros organizaciją), kurie turi teisę į patikos fondui perduoto turto teikiamą naudą (periodiškai, įvykdžius tam tikras sąlygas, atėjus tam tikram laikui, tam tikram tikslui ar kitais atvejais; fiksuotą sumą, tam tikrą dalį ar visą turtą).

Tokius fondus turi ne tik labai turtingi žmonės. Šie fondai naudojami kaupiant šeimos turtą, kuris po asmens mirties perkeliamas į šeimos fondą, bet neperleidžiamas kitiems asmenims pagal paveldėjimą. Tai leidžia konsoliduoti pakankamai daug turto vienoje vietoje ir protingai jį investuoti.

Kodėl Kuriami Šeimos Turto Fondai?

Patikos fondą dažniausiai kuria daug turto turintys asmenys ir šeimos, kai norima:

• Kaupti turtą paveldėtojams
• Užtikrinti privatumą (fondui perduotas turtas neatsispindi turto deklaracijose)
• Planuoti išlaidas
• Optimizuoti mokesčių mokėjimą (pvz., įsteigus patikos fondą šalyje, kur mažesni mokesčiai)
• Valdyti turtą ir investicijas iš jo (pvz., norint apsaugoti turtą skyrybų atveju)
• Aprūpinti neveiksnius artimuosius
• Apsaugoti turtą nuo praradimo (pvz., žlugus verslui, susidarius skoloms)
• Apsaugoti turtą nuo iššvaistymo (pvz., neatsakingai elgiantis įpėdiniams)

Dažniausiai visame pasaulyje jie naudojami turtui nuo iššvaistymo apsaugoti. Tai puikus pavyzdys, kas nutinka, jeigu žmogus tinkamai nesirūpina savo sunkiai uždirbtais pinigais. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia - net 60 proc. galingiausios pasaulyje krepšinio lygos NBA žaidėjų iššvaisto uždirbtus pinigus vos per dvejus metus nuo karjeros pabaigos. Skaičiuojama, kad vidutiniškai per karjerą jie uždirba apie 23-25 mln. JAV dolerių (po mokesčių). Panašių situacijų galima rasti ir pramogų, ir daugelyje kitų sričių.

Fondų Tipai

Patikos fondai būna įvairių tipų. Turtas į patikos fondą gali būti perkeliamas ne tik po asmens mirties -jis gali būti perkeltas bet kada ir naudojamas pagal nustatytas taisykles. Užsienyje yra ne vienas fondas, kuriame sukauptas nekilnojamasis turtas ir lėšos yra reinvestuojami, o gaunama grąža naudojama šeimai ar šeimos nariams išlaikyti. Pavyzdžiui, iš patikos fondo sukauptų kasmetinių lėšų gali būti finansuojamos asmenų studijos universitete.

Fondas taip pat gali investuoti į vieno iš šeimos narių verslą. Kitas atvejis - po pagrindinio įmonės akcininko mirties visos akcijos perleidžiamos fondui, bet ne artimiesiems, ir verslas yra toliau valdomas per fondą. Pagrindinius sprendimus priima fondo valdytojai, kurie yra profesionalūs dažnai licencijuojami ekspertai. Taip turtas apsaugomas nuo pardavimo ir užtikrinamas verslo veiklos tęstinumas.

Reikėtų paminėti ir labdaros fondus, kuriuose kaupiamas turtas tam tikrai labdaringai veiklai vykdyti. Geriausias pavyzdys - Nobelio fondas, iš kurio kiekvienais metais skiriamos Nobelio premijos. Fondas buvo įkurtas dar 1900-aisiais. Nors tai nėra patikos fondas, bet jo veikla ir struktūra atitinka visus tokio fondo bruožus.

Fondų Struktūra ir Valdytojai

Patikos fondų struktūra gali būti įvairi, bet didžiausia atsakomybė tenka fondų valdytojams - jie yra atsakingi už visą sukauptą turtą ir tinkamą jo administravimą, valdymą ir naudojimą. Valdytojai tik vykdo instrukcijas, kurias kurdamas fondą parengia jo steigėjas ar pagrindinio turto savininkas, bet iš patirties galiu pasakyti, kad tokiems fondams vadovauja ilgametę darbo patirtį turintys teisininkai, ekonomistai, bankininkai, investicijų patarėjai. Dažnai į fondo struktūrą - valdybą ar kitą valdymo organą - įtraukiami ir paties fondo kūrėjo parinkti asmenys - buvę kolegos ar verslo partneriai.

Ribota Teisinė Atsakomybė

Vienas iš esminių dalykų, kodėl fondai vis populiarėja - juose sukauptas turtas yra apsaugotas ir negali būti išieškomas kaip turtą perleidusio asmens asmeninis turtas. Tas pats galioja ir valstybių mokesčių administratoriams, teismo sprendimams. Kitaip tariant, į patikos fondą perkeltas turtas yra visiškai apsaugotas nuo išorinių grėsmių - ateities kreditorių. Skyrybų atveju patikos fonde esantis turtas nelaikomas bendru sutuoktinių turtu.

Patikos Fondai Lietuvoje

Lietuvos teisinėje sistemoje patikos fondai neegzistuoja, todėl tai vis dar yra naujovė ir jais, siekdami išsaugoti savo turtą, daugiausia naudojasi tik turtingiausi šalies žmonės, įsteigdami atitinkamas struktūras užsienio valstybėse. Vis dėlto netolimoje ateityje situacija turėtų keistis ir tokie fondai galėtų tapti galimybe šeimoms daug protingiau ir efektyviau naudoti savo uždirbtus pinigus.

Infrastruktūros Fondai

Infrastruktūra iš vyriausybių planų ir viešųjų pirkimų dokumentų sugrįžo į investuotojų žodyną. Kelių, mokyklų ar energijos tinklų statybos nebėra tik valstybės rūpestis ir vis dažniau matoma kaip stabili, patrauklią grąžą generuojanti investavimo kryptis. Pasak tarptautinės „McKinsey & Company“ ataskaitos The Infrastructure Moment (2024), pasaulinės infrastruktūros investicijos kasmet siekia apie 3,8 trilijono JAV dolerių, tačiau iki 2040 m. reikės dar 15 trilijonų papildomų investicijų, kad ekonomikos galėtų augti ir būtų atnaujinta visuomeninė infrastruktūra - nuo švietimo ir sveikatos įstaigų iki transporto ir saugumo objektų. Šį trūkumą vis dažniau padengia privatus kapitalas - pensijų fondai, investiciniai fondai, šeimos biurai ir individualūs investuotojai.

Vertinama, kad Lietuvoje iki 2030 m. į infrastruktūrą reikėtų investuoti iki 62 milijardų eurų. Realios valstybės galimybės leidžia finansuoti tik ketvirtį poreikio, 18 milijardų Eur. Likę 44 milijardai - atsiverianti galimybė privatiems investuotojams.

Pandemijos, geopolitiniai konfliktai ir infliacijos laikotarpiai paskatino investuotojus ieškoti mažiau nuo rinkų svyravimų priklausomų turto klasių. Didžiųjų fondų portfeliuose infrastruktūros dalis per dešimtmetį jau išaugo nuo 3 proc. iki 11 proc. „Preqin“ duomenimis, 2023-2024 m. daugiau nei 60 proc. pasaulio šeimos biurų planavo padidinti infrastruktūros dalį savo portfeliuose, o 64 proc. tikėjosi ją išauginti 25-50 proc. per artimiausius dvejus metus.

Pagal tarptautinę praktiką (Europos Komisijos, Pasaulio banko bei Lietuvos Ekonomikos ir inovacijų ministerijos taikomą klasifikaciją), infrastruktūros projektai paprastai skirstomi į kelias pagrindines grupes:

• Ekonominė infrastruktūra - transportas, energetika, komunalinės paslaugos (vandentvarka, atliekų tvarkymas) ir ryšių tinklai.
• Socialinė infrastruktūra - švietimas, sveikatos apsauga, kultūra, viešasis saugumas.
• Skaitmeninė infrastruktūra - duomenų centrai, telekomunikacijų tinklai, dirbtinio intelekto ir debesijos resursai.

Socialinės infrastruktūros projektai dažniausiai pasižymi ilgesnio laikotarpio, valstybės įsipareigojimais grįstais kontraktais (10-25 metų) ir fiksuotu paslaugų apmokėjimu, todėl jų grąža artimesnė fiksuotoms pajamoms nei akcijoms.

Infrastruktūros fondų grąža dažniausiai siejama ne su rinkos spekuliacijomis, o su fundamentaliais projekto veiksniais - valstybės dalyvavimu, užtikrinančiu projekto tęstinumą, ilgalaikėmis sutartimis ir stabiliais pinigų srautais. Šiuos veiksnius papildo atsakingai suplanuota finansų struktūra, leidžianti efektyviai paskirstyti kapitalą ir valdyti projektų apimtis. Tokia strategija padeda pasiekti tvarų grąžos ir rizikos balansą, išlaikant dėmesį ne finansiniam svertui, o projektų kokybei ir stabilumui.

Fondas veikia kaip projekto vystytojas: ieško PPP (viešo ir privataus sektoriaus partnerystės) konkursų, dalyvauja atrankoje, vysto objektą ir užtikrina, kad jis atitiktų valstybės keliamus reikalavimus. Kai objektas perduodamas naudoti, valstybė už jį moka sutartus periodinius mokėjimus. Būtent šie mokėjimai tampa nuolatinių pinigų srautų šaltiniu, iš kurio formuojama investuotojų grąža.

Grąžos dydį lemia trys pagrindiniai veiksniai:

• Finansinis svertas. Kadangi tik dalis kapitalo yra nuosava, o likusi -skolinimasis žemomis palūkanomis, grąžos potencialas didėja.
• Efektyvus vystymas. Kuo greičiau projektas pradedamas eksploatuoti, tuo anksčiau fondas pradeda gauti valstybės mokėjimus.
• Pastovūs, indeksuoti srautai. Dalis mokėjimų indeksuojami pagal infliaciją, todėl išlaikomas realus investicijų pelningumas.

Dėl šios struktūros tikslinė grąža gali siekti 12-16 %* per metus (IRR).Tai dvigubai ar trigubai daugiau nei įprastų fiksuotų pajamų produktų, išlaikant palyginti žemą rizikos profilį.

Į ką atkreipti dėmesį renkantis investicinį fondą?

Infrastruktūros fondai yra vis dar nauja sritis daugeliui privačių investuotojų Lietuvoje. Skirtingai nuo akcijų ar nekilnojamojo turto,šio tipo investicijos remiasi aiškiais, ilgalaikiais pinigų srautais, o sėkmę lemia ne tiek rinka, kiek projekto kokybė ir valdymo kompetencija.

• Trumpesnė trukmė. Skirtingai nuo įprastų dešimtmečio trukmės fondų, Nter Infrastruktūros fondas siūlo trumpesnį investavimo laikotarpį, apie dvejus-trejus metus. Tai įmanoma dėl spartaus infrastruktūros projektų poreikio: švietimo, medicinos ir gynybos sektoriuose nauji objektai dažnai būna išpirkti vos užbaigus vystymą. Tokia rinka leidžia greičiau realizuoti projektus ir grąžinti kapitalą investuotojams.
• Atvirumas privatiems investuotojams. Lietuvoje infrastruktūros fondai tapo prieinami ir privatiems investuotojams. Minimalus įnašas, pavyzdžiui, „Nter Infrastructure Fund II“ atveju, yra 30 tūkst. eurų - tai riba, leidžianti dalyvauti institucinio lygio investicijose, anksčiau prieinamose tik pensijų ar rizikos kapitalo fondams. Fondas investuoja ne tik į viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės (PPP) projektus, bet ir į kitus socialinės, ekonominės bei komunalinės infrastruktūros objektus - nuo švietimo, sveikatos ir viešojo saugumo iki transporto ar energetikos sektorių.
• Fondo branda. Renkantis fondą, svarbiausia suprasti, kokiame etape jis veikia. Ankstyvos fazės fondai dar tik ieško projektų, todėl rizika didesnė, o grąža labiau priklauso nuo valdytojo gebėjimo juos užtikrinti. Brandesni fondai jau turi portfelį, aiškų įgyvendinimo planą ir konkrečius partnerius - tai leidžia investuotojui realistiškai vertinti laiką ir galimą grąžą.
• Komandos patirtis. Infrastruktūros projektai reikalauja techninių, teisinių ir finansinių kompetencijų. Svarbu vertinti, kiek objektų valdytojas jau yra įgyvendinęs, kokio dydžio portfelius valdė ir kokie buvo faktiniai rezultatai.
• Sutarčių ir garantijų mechanizmai. PPP modeliu pagrįstuose projektuose pinigų srautai dažniausiai užtikrinami valstybės ar savivaldybės įsipareigojimais. Įsitikinkite, kad sutartys numato aiškią, ilgalaikę mokėjimų tvarką.
• Skaidrumas ir komunikacija. Fondas turi reguliariai teikti ataskaitas apie projektų eigą, srautus ir numatomą grąžą. Geras ženklas - kai iš fondo gaunate ne tik skaičius, bet ir informaciją apie kontekstą, rizikos veiksnius bei poveikį visuomenei.

*Tikslinė fondo grąža nėra garantuojama. Šis fondas skirtas informuotiesiems investuotojams. Investavimas susijęs su rizika, įskaitant galimą investuotos sumos praradimą.

Turto saugotojas ir depozitoriumas: skirtumai

Kaip rodo praktika, dauguma Lietuvoje naujai kuriamų investicinių fondų yra skirti informuotiesiems investuotojams, ir jie nėra labai griežtai reglamentuojami. Į tokius fondus gali investuoti tik profesionalūs investuotojai, kuriems dėl turimos didelės investavimo patirties nėra reikalinga griežta apsauga, nes jie geba įsivertinti rizikas ir apsaugoti savo interesus. Todėl skirtingai nei pensiniams ar investiciniams fondams, veikiantiems pagal kitus įstatymus, informuotiesiems investuotojams skirtiems fondams nėra reikalingas depozitoriumas, o užtenka turto saugotojo. Turto saugotoju, kaip ir depozitoriumu, Lietuvoje gali būti tik kapitalo reikalavimus atitinkantis bankas arba finansų maklerio įmonė.

Pas turto saugotoją atidarytoje fondo sąskaitoje turi būti saugomas finansinis turtas - pinigai, indėliai, finansinės priemonės ir kita. Turto saugotojas, kaip ir depozitoriumas, fondo turtui turi taikyti pakankamo atskyrimo reikalavimus - sąskaitos turi būti atskirtos nuo valdymo įmonės ir paties turto saugotojo.

Pagrindinė turto saugotojo funkcija yra minėtų priemonių saugojimas, kuris kartu apima finansinių priemonių sandorių priėmimą ir vykdymą, teisingą registravimą, įrašų tvarkymą, reguliarų derinimą, ataskaitų teikimą. Turto saugotojas yra atsakingas už lėšų ir finansinių priemonių saugojimą. Tačiau ši atsakomybė yra ribota, nes turto saugotojas nekontroliuoja valdymo įmonės priimamų sprendimų minėtų priemonių atžvilgiu. Platesnės depozitoriumo funkcijos nulemia žymiai didesnę apsaugą investuotojams. Kiekvienas valdymo įmonės finansinis sprendimas, susijęs su fondo turtu, visuomet yra peržiūrimas, patikrinamas depozitoriumo ir tik tada patvirtinamas.

Atkreiptinas dėmesys, jog ne visi profesionaliems investuotojams skirti fondai investuoja į finansines priemones, kurias reikia saugoti. Pastaruoju metu Lietuvoje steigiami investiciniai fondai vysto verslus, užsiima nekilnojamojo turto (NT) objektų kūrimu, pardavimu ir pan. Jei fondas tiesiogiai perka NT, vienintelė turto saugotojo funkcija - saugoti fondo sąskaitoje esančias lėšas. O jei tokia investavimo strategija besivadovaujantis fondas turi depozitoriumą, jo veiksmai apimtų kur kas platesnį spektrą. Depozitoriumas pirmiausia turėtų susipažinti su įsigyjamo objekto dokumentais, įsitikinti, kad objektas atitinka fondo strategiją, įvertinti, ar šis įsigijimas nepažeis fondo diversifikavimo reikalavimų. Depozitoriumas, turėdamas piniginių lėšų sąskaitos kontrolę, turėtų papildomai patvirtinti lėšų pervedimą. Įvykus sandoriui, depozitoriumas įsitikintų, kad NT tinkamai užregistruotas fondo vardu ir toks faktas matomas atitinkamuose registruose. Patikrinęs nuosavybę, depozitoriumas įtrauktų tokį turtą į apskaitą ir vestų tokio turto sąrašą.

Apibendrinant turto saugotojo ir depozitoriumo funkcijas, juos sieja tik bendra turto saugojimo pareiga. Tačiau reiktų atminti, kad kiekvienas depozitoriumas yra ir turto saugotojas, bet ne kiekvienas turto saugotojas yra depozitoriumas.

Ši lentelė apibendrina pagrindinius turto saugotojo ir depozitoriumo skirtumus:

tags: #seimos #turto #fondas