Seirijų miesto kolonijos kaimas: istorija ir paveldas

Seirijai ir jo apylinkės turi gilią ir turtingą istoriją, kurią formavo prekybos keliai, politiniai įvykiai ir žmonių pasipriešinimas. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius įvykius ir vietas, susijusias su Seirijų miesto kolonijos kaimu.

Lietuvos apskritys

Senieji prekybos ir pašto keliai

Nuo XV a. vystantis tarptautiniams ekonominiams ir prekybiniams ryšiams, svarbūs keliai jungė Vilnių su Maskva, Poznane, Kijevu, Ryga ir Karaliaučiumi. Tiesa, to meto keliai dar neturėjo kietos dangos, tad blogu oru būdavo sunkiai išvažiuojami. Pirkliai dažnai skųsdavosi dėl to Lietuvos feodalinei vyriausybei.

Kelių tiesimą ir priežiūrą reglamentavo LDK vyriausybė, o dalį lėšų surinkdavo iš kelių mokesčio. Skiriant didesnį dėmesį svarbiausiems vieškeliams, pradėjo gerėti jų būklė. Antai, 1797 m. gegužės 23 d. Rusijos imperatoriaus įsake nurodoma, kad keliaudamas Lietuvos, Kuršo ir Lifliandijos gubernijomis, jis radęs gerai prižiūrimus kelius ir tiltus.

Pašto ryšiams gerinti 1581 m. Seimas nusprendė nutiesti vieškelį iš Kauno į Prūsiją ir Žemaitiją. XVI amžiuje svarbus sausumos kelių mazgas buvo Tilžė. Iš miesto vieškeliai ėjo trimis kryptimis: į Katyčius, Tauragę ir Viešvilę. XVI amžiuje į Lietuvą buvo nutiestas naujas vieškelis nuo Įsručio per Virbalį. Toliau šis kelias suko prie Nemuno.

XVIII a. Lietuvoje jau buvo nustatyti pagrindiniai magistraliniai keliai. Tada LDK pradėta kelius grįsti akmenimis. Ši naujovė atėjo iš Prūsijos. Vietinės ir iš dalies tranzitinės reikšmės kelių tinklo formavimuisi didelę reikšmę turėjo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto Augusto 1557 m. įvesta Valakų reforma.

Jau XVI amžiuje Lietuvos vieškeliais vyko tarptautinis pašto eismas, jungęs Vilnių ir Kauną su Krokuva, Viena ir Venecija. 1673 m. XVII ir XVIII a., greta anksčiau buvusių svarbių prekybos ir tarptautinio susiekimo kelių, nutiesiami dar ir šie nauji svarbūs keliai: iš Kauno (per Kėdainius, Šiaulius, Jelgavą) į Rygą, iš Kauno (kairiąja Nemuno pakrante) į Alytų, o toliau (per Merkinę, Gardiną) Varšuvos link.

Plečiantis pašto ryšiams, plėtėsi ir pašto gabenimo maršrutai: jie sujungė miestus ir svarbesnius miestelius. Kiekvienam kaimui, proporcingai pagal gyventojų skaičių, būdavo priskiriamas pašto ar kitų svarbių vieškelių ruožas, kurį jis turėjo prižiūrėti ir remontuoti.

Po Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) žlugimo 1795 m. didžioji buvusios LDK dalis, o kartu su ja ir Žemaitija, atsidūrė Rusijos imperijos valdžioje. Pastaroji ėmėsi pertvarkyti susisiekimą prisijungtose žemėse, siekdama pagerinti susisiekimą tarp imperijos sostinės ir pakraščių.

1815 m. XIX a. pradžioje Šiauliai buvo trijų pašto kelių: Šiaulių - Palangos, Šiaulių - Panevėžio ir per Šiaulius ėjusio Rygos - Varšuvos kelio sandūroje. Susisiekimas Rusijos imperijos šiaurės vakaruose kurtas taip, jog plentai vestų dviem kryptimis - į Peterburgą ir Maskvą. 1830 m. pradėtas Rygos - Tauragės plentas, tapęs 1858 m. baigto plento iš Peterburgo į Prūsiją dalimi.

Tačiau ši prekybinė arterija buvo nepatikima, nes Nemuno žiotis kontroliavo Prūsija. XIX a. pradžioje Rusijos užsienio prekyba veik išimtinai vyko per Baltijos jūrą, todėl susisiekimas į Baltijos jūrą įtekančiu Nemunu buvo toks svarbus, kad imperija kūrė planus, kaip iš Nemuno upės baseino, aplenkiant upės žiotis, patekti į Baltijos jūrą.

Per Lietuvą ėjo dalis Rusijos prekybos su užsienio šalimis, tad didelė sausumos kelių įtaka šalies ūkiniam gyvenimui vertė carinę Vyriausybę gerinti jų būklę. 1809 m. buvo įsteigta Vyriausioji susisiekimo kelių valdyba, atsakinga už svarbiausių valstybinių kelių būklę.

Tik 1823 m. atsinaujinus Rusijos imperijos vakarinėje dalyje esančių upių tyrimui ir kanalų projektavimo darbams, ieškant palankiausios trasos vandens keliui iš Nemuno baseino į Baltijos jūrą, gimė Ventos vandens susisiekimo projektas. Šis vandens kelias, prasidėjęs netoli Seredžiaus, kur Dubysa įteka į Nemuną, turėjo baigtis Ventspilio uoste, kur Venta įteka į Baltijos jūrą.

Ventos vandens susisiekimo - vienos didžiausių laikmečio vandens kelių statybos darbai pradėti 1825 m. Bubiuose greta plento Ryga - Tauragė. Kanalo statybos darbus nutraukė 1831 m. sukilimas.

Apsispręsti nutraukti Ventos vandens susisiekimo statybą paskatino ir Rusijos imperijoje prasidėjusi geležinkelių statyba. 1837 m. Rusijoje nutiesta pirmoji geležinkelio linija.

Intensyvėjant eismui, kelius reikėjo nuolat prižiūrėti, tvarkyti: rudenį ir pavasarį valyti purvą, dengti akmenų skalda, taisyti šlaitus ir kelkraščius, remontuoti ir įrengti naujus kelio ženklus, stulpus ir t. t. Vis dėlto, daugumos Lietuvos kelių būklė buvo prasta.

Tuo metu pagrindiniais keliais tapo tie, kurie jungė prekybinius centrus - Vilnių, Kauną, Brestą, Polocką, Smolenską, Vladimirą, taip pat tie, kurie vedė į pajūrio uostus - Rygą, Gdanską, Karaliaučių, Liepoją. Nors iki XIX a. pradžios Lietuvos, kaip ir kaimyninių šalių, keliai neturėjo kietos dangos, tačiau jau buvo susiformavęs gana tankus jų tinklas.

Be to, XIX a. Plentų atsiradimas. XVIII-XIX a. prasidėjo pramonės kilimas. Greitai vystantis gamybai reikėjo gabenti didelius kiekius krovinių, prekių. Didėjo pašto ir keleivių srautai, augo arklių transporto intensyvumas. Plentus pradėta tiesti po karo su Napoleonu (1812 m.), kai paaiškėjo labai svarbi gerų kelių strateginė reikšmė.

Kelio važiuojamosios dalies stiprumui užtikrinti imtas naudoti sutankintas skaldos ir žvyro sluoksnis. Imperatoriaus įsakymu, 1827 m. Pirmojo trakto, nutiesto 1836 m. per Lietuvos teritoriją, poreikis buvo ne vien ekonominis, bet ir politinis. Tai buvo kelias iš imperijos sostinės Sankt Peterburgo į maištingos provincijos centrą Varšuvą, turėjęs tapti integracijos priemone.

Klaipėdos krašto keliai

Prūsijos karališkoji pora 1807 m. nuo prancūzų Napoleono armijos per Kuršių Neriją traukėsi į Klaipėdą. Kelionė truko tris dienas ir naktis. Tada Nerijoje pašto stotys buvo Šarkuvoje, Rasytėje, Nidoje ir Juodkrantėje.

Karališkosios poros kelionė per Neriją siejama su šio krašto keliu į laisvę. Prieš 200 metų Klaipėdoje buvo paskelbtas karališkasis raštas apie baudžiavos panaikinimą. Prūsijos lietuvninkai jau nuo tada pradėjo gyventi laisvai.

Pirmasis pasaulinis karas baigėsi Vokietijos pralaimėjimu. 1919 m. gegužės 28 d. Paryžiuje Versalio rūmuose buvo pasirašyta taikos sutartis (Versalio), pagal kurios 99 straipsnį buvo atskirtas vadinamasis Klaipėdos kraštas, kurį pagal 1422 m. Melno taikos sutartį Vytautas Didysis buvo sutikęs atiduoti kryžiuočių ordinui.

Nors Versalio sutartyje buvo pripažįstama, kad Klaipėdos kraštas lietuvių gyvenamas, tačiau jo Lietuvai tuojau negrąžino, o Santarvės valstybės: Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija laikinai pasiliko sau kaip kondominuotą ir pavedė jį valdyti prancūzams.

Prancūzijos vyriausybė paskyrė krašto gubernatorių Odry, kuris 1920 m. vasario 12 d. Buvo sudaryta vykdomoji valdžia - Krašto Direktorija, bet buvo paliktos vokiškos įstaigos su senaisiais vokiečių valdininkais, visur buvo vokiečių teisė ir vokiški pinigai.

Kelius tvarkė Krašto Direktorija per apskričių valdyba pagal vokiečių įstatymus ir nuostatas. Prancūzai į vidaus reikalus nesikišo. Neaiški politinė padėtis , o ypač vokiečių pinigų infliacija, neleido tiesti naujų kelių arba daryti kai kurių pagerinimų senuose keliuose. Buvo atliekami tik būtiniausi kelių remonto darbai.

1921 m. gegužės 1 d. krašto gubernatorius generolas Odry pasitraukė. 1923 m. sausio 15 d. įvyko Lietuvos sukilimas ir netrukus prancūzai turėjo išsinešdinti. Tuojau po sukilimo, būtent sausio 19 d. Klaipėdos krašto lietuvių atstovai nuvažiavo į vadinamąjį Šilutės seimą, kuris posėdžiavo Verdainės restorane „Villa Werden“ salėje (dabar Šilutės kelių remonto-statybos valdybos klubo salė), ir visais balsais nutarė prisijungti prie Lietuvos Respublikos ir visi pasirašė atitinkamą deklaraciją.

Po sunkių diplomatinių kovų ir ilgų derybų, pagaliau ir Santarvininkų Ambasadorių konferencija nutarė Klaipėdos kraštą pripažinti Lietuvai. 1924 m. gegužės 8 d. buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija ir Klaipėdos krašto statusas, suteikęs kraštui pilną autonomiją.

Lietuvos partizanų kovos

Lietuvių tautos pokario ginkluoto pasipriešinimo kova prasidėjo 1944 m. Tautos laisvę ginant toji kova tęsėsi 8 metus, o joje dalyvavo visi tie, kurie turėjo karčių prisiminimų iš 1940-194I m. siautusio bolševikinio NKVD teroro, kurie pergyveno savo artimųjų trėmimus į Sibiro mirties lagerius, kuriems atrodė gresia panašus likimas grįžus tiems patiems "išvaduotojams", o taip pat ir tie, kurie nenorėjo būti mobilizuojami į Raudonąją armiją ir tarnauti okupantams.

Tautos laisvės gynimui organizavosi atskiros laisvės kovotojų grupės, su menkais ginklais būrėsi miškuose, rinkosi vadus. Vėliau pradėjo kurtis partizanų teritoriniai kariniai vienetai- apygardos, rinktinės, rajonai, tėvūnijos, būriai ir skyriai. Partizanai- laisvės kovotojai vadinosi slapyvardžiais.

Visų žuvusiųjų kautynėse, enkavedistų nukankintų, suimtų ir tardytų partizanų, visų partizaninio judėjimo dalyvių niekas niekad nesuregistruos. Okupuotoje Lietuvoje buvęs partizanas Balys Gajauskas, 25 metus iškankintas Sovietų Sąjungos konc. stovyklose, grįžęs buvo sudaręs lietuvių politinių kalinių sąrašą ir kaupė partizaninio judėjimo dokumentus, bet už tą "nusikaltimą" 1978 m. balandžio 4 buvo nuteistas IO-čiai metų griežto režimo lag.

Laisvės kovotojai buvo ir 1944 m. vasarą iš Žemaitijos Lietuvos laisvės armijos organizacijos nariai išvykę į Vokietiją, ten apmokyti ir 1944 m. pabaigoje ir 1945 m. pradžioje iš lėktuvų permesti parašiutais į fronto užnugarį į įvairias Lietuvos vietoves.

Sudarytame sąraše stengtasi trumpai nurodyti turimas žinias: pavardė, vardas, amžius, profesija, slapyvardis, vietovė, partizaninio dalinio pavadinimą, partizanavimo laiką, likimą. Daug naudojausi ir bolševikinio saugumo tardymo duomenimis, kurie buvo paskelbti "Archyviniuose dokumentuose"- II- IX rinkiniuose.

Naudojantis "Dainavos" apygardos partizanų vado pasirašytais bolševikų nužudytais lietuvių sąrašais, Druskininkų, Leipalingio, Merkinės ir Seirijų valsčių sąrašuose buvo pažymėta, kurie iš nužudytųjų buvo partizanai. Kitų valsčių sąrašuose tokių pastabų nėra, o laisvės kovotojų tikrai buvo.

Žemiau pateikiami keli pavyzdžiai partizanų, veikusių Alytaus-Lazdijų rajone:

• ABECIŪNAS GEDIMINAS, Mankūnėlių k., Lazdijų rajonas, nuo 1948.V "Dainavos" apg., "Šarūno" rinktinės partizanas, spv. "K l a j ū n a s". Veikė Alytaus- Lazdijų raj., Dirmiškio ir Cijūniškio miške.
• ABECIŪNAS VALERIJONAS, Kaciuliškių k., Lazdijų raj., "Dainavos" apg., "Šarūno" rinktinės, "Juozapavičiaus" tėvūnijos vieno skyriaus partizanų vadas, spv. "S m a u g l y s", minimas Dirmiškio miške. Žuvo kautynėse 1949 m. vasarą prie Mankūnų k., Lazdijų raj.
• ABECIŪNAS VLADAS, Mankūnėlių k., Lazdijų rajonas, nuo 1948.V "Dainavos" apg., "Šarūno" rinktinė s,"Juozapavičiaus" tėvūnijos partizanas, spv. "J o v a r a s". Veikė Alytaus-Lazdijų raj., Dirmiškio miške.
• ABUKAUSKAS JONAS, g. 1927 m., po karo partizanas, 1948 m. vadovavęs vienam part. būriui. Sovietų saugumo suimtas, kalintas, tardytas, nuteistas sušaudyti, bet tais pačiais 1952 m. bausmę pakeitus į 25 m. griežto režimo lag., išvežtas į Mordovijos konc. stov. 385/19.

Ginčionys - kaimas šalia Seirijų

Ginčionys - kaimas šiaurės rytinėje Lazdijų rajono savivaldybės dalyje, 3 km šiaurės rytus nuo Seirijų, 1 km į šiaurės vakarus nuo Noragėlių. Vietovardis siejamas su pavardėmis Giñčas, Ginčáuskas. Šios kildinamos iš kitakalbių pavardžių vok. Güntsch, bltr. Гiнч, Гiнчанка, lenk. XIX a. pab. buvo Ginčionių kaimas, daržininkų kolonija ir palivarkas Seinų apskrities Seirijų valsčiuje ir parapijoje.

Šis kaimas, esantis netoli Seirijų, taip pat turi savo istoriją ir paveldą, kuris yra neatsiejama Lazdijų rajono dalis.

Kultūros ir gamtos paveldas Seirijų apylinkėse

Seirijų apylinkės garsėja ne tik istorinėmis vietomis, bet ir gamtos bei kultūros paveldo objektais. Kai kurie iš jų:

• Apžvalgos platforma Šereiklaukio kaime.
• Koplyčkalnis.
• 14 Kryžiaus kelio koplyčių Beržore.
• 1863 m. sukilimo Statiškės mūšio vieta.
• Stovyklavietė Dobrovolės k.
• Ziniuko stovyklavietė.
• Abejučių ąžuolas.
• Abejučių I stovyklavietė.
• Abejučių II stovyklavietė.
• Abejučių piliakalnis.
• Abromiškio atodanga.
• Abšriūtų kalnas.
• Rakštelių piliakalnis.
• Adolfo Ramanausko-Vanago Laisvės kovų keliais.

Šios vietos atspindi turtingą regiono istoriją ir gamtos grožį, kuris pritraukia lankytojus ir tyrinėtojus.

tags: #seirijai #miesto #kolonijos #kaimas #unikalus #numeris