Daugelis žmonių svajoja apie jaukų kampelį gamtoje, toliau nuo miesto šurmulio. Sena sodyba gali tapti puikia vieta įgyvendinti šią svajonę. Tačiau, kaip apleistą sodybą paversti jaukia oaze, kurioje gera leisti laiką su šeima ir draugais? Šiame straipsnyje rasite patarimų ir įkvepiančių istorijų, kaip žmonės atnaujino savo namus ir sukūrė gražias erdves.
Nuo Vaikystės Svajonės Iki Realybės
Mintis, kad dienas leis kaime, sukosi nuo pat vaikystės - jau tada formavosi santykis su kaimu ir gamta, naujienų portalui tv3.lt pasakojo E. Barzdžius. „Viskas prasideda nuo ankstyvos vaikystės, kada, tikriausiai, kaip ir daugelis lietuvių, esam praleidę vasaras kaime ar pas močiutę, ar pas gimines.
Taip pat ir aš iki paauglystės leidau ščyrai, nuo pirmo savaitgalio po mokslų pabaigos iki priešpaskutinio savaitgalio iki rugsėjo pirmosios. Kaime dariau viską, ką žmonės kaime daro, taip formavosi gyvenimo kaime pajauta ir apskritai santykis su gamta“, - kalbėjo pašnekovas.
Geriausias Paskatinimas - Karantinas
Eugenijus sako, kad idėja grįžti gyventi į kaimą galvoje sukasi jau ilgai - dar 2009 metais jis prisimena pasakojęs viziją, kaip atrodys pabėgimas iš didmiesčių į kaimą. Tiesa, vizijos kūrimui ir formavimuisi įtakos turėjo ir gyvenimas Vakarų Europoje.
„Dar 2009 metais tuometinei draugei Italijoje pasakojau labai detaliai visą viziją, tai reiškia, kad ji buvo susikristalizavusi, dar prieš tai n metų buvo galvojama ir renkama informacija. Gyvenant įvairiose šalyse, didmiesčiuose, lankantis įvairiausiose bendruomenėse, kaimuose, kultūrinėse, etnografinėse vietose surinkau atitinkamai ir informaciją, ir patirtį apie gyvenimą kaime, žiūrėjau, kaip tai galima pritaikyti prie mano vizijos.
2020 metais užklupęs karantinas tapo atspirties tašku - mintis apie gyvenimą kaime niekad nepaleido, o dabar ir paskatino imtis veiksmų. Vyras neslepia - turėjo kriterijus, pagal kuriuos ieškojo tinkamų patalpų, kuriose galėtų įsirengti gyvenamąją vietą.
„Ieškojau seno mūro pastatas, ne sovietinio baltų plytų. Kad ir kaip aš myliu lietuviškus medinukus, savęs niekaip nemačiau tokiame gyvenant, tad ir ieškojau būtent mūrinio pastato. Norėjau, kad jis būtų kiek didesnis, kad galėčiau savo mamą atsivežti gyventi senatvėj, atitinkamai ir draugės tėvus priimti ir turėti vietos kultūrinėms, edukacinėms veikloms.“
E. Barzdžiui nusišypsojo laimė - per porą savaičių atradęs skelbimą apie parduodamą buvusią Kulmenų mokyklą ir ją aplankęs jau tada įsitikino, kad patalpos atitinka visus kriterijus ir yra tinkama vieta kurtis svajonių namus. Erdvės čia išties daug - virš 400 kvadratinių metrų, tačiau mokykla apleista stovi nuo 2007 metų, todėl atvykus pasitiko šabakštynai: "Viskas apaugę menkaverčiais medžiais, krūmais. Viskas baisiai apleista, bet pastato konstrukcija buvo pakankamai gerame stovyje."
Žiemą Kentė Šalčius
Įsigytose patalpose pašnekovas sako apsigyvenęs po kelių savaičių - nenorėjo gaišti nė minutės. Tiesa, čia atsikraustė sausio mėnesį, o pastatas - prastos būklės, stogas kiauras, todėl šildytis buvo neįmanoma.
„Vis dėlto, prisiminkim, buvo labai griežtas karantinas. Retkarčiais pačioj pradžioj parvažiuodavau pas mamą higienos reikalais ir truputį leisdavau sau pamiegoti 1-2 naktis šiltoj lovoj ir vėl grįždavau į nuolatinį šaltį. Kiekvieną dieną reikėjo versti save lipti iš lovos ir daryti privalomus fizinius darbus. Sėdėti negali, nes šalta, nuolat teko judėti.
Šildžiausi tik fiziniu darbu, neturėjau net elektrinio šildytuvo, nes nemačiau prasmės, jis būtų šildęs tik orą ir lauką. Pastatas ir kiauras, ir įšalęs ir prisukti tūkstančius kilovatvalandžių nesinorėjo, vien dėl to, kad sukurti sau dirbtinai įsivaizduojamą patogumą“, - apie sunkumus kalbėjo E. Barzdžius.
Tvarkytis Aplinką Ir Patalpas
Eugenijus stengiasi savo rankomis, tačiau neslepia - kai kuriuos darbus tenka palikti profesionalams. Ir dabar vyras džiaugiasi, kad darbus jau pradėjo stogdengiai.
„Stengiuosi kiek įmanoma pats, bet nei žinių, nei patirties pats tiek neturiu, esu labai aiškiai apsibrėžęs, kad stogą turi padaryti tas, kas sugeba ir gali. Aš, kiek įmanoma, padedu, sukuosi, ir stogdengiai jau yra atvažiavę. Langų aš nepasidarysiu tokio kiekio, elektros irgi, vis dėlto, yra reikalavimai, kaip ir vandentiekiui.
Kiek įmanoma, kur galiu darau pats, bet kur privaloma ir reikalaujama sertifikatų, štampų, darys specialistai. Svarbiausias darbas - stogas. Kol stogas kiauras, tol yra visas projektas. Tai kelia daug nerimo, nes tekantis vanduo viduj gadina visa pastatą. Stogas pasikeis, tada langai pasikeis, šildymas, elektra. Juk viską ne vienu metu darai, o progresuoji etapais“, - darbus vardija pašnekovas.
Pokyčius Vertina Teigiamai
Paklaustas, kokį progresą jau pasiekė, vyras sako nė nežinantis - tobulėjimui ribų nėra, todėl ir apskaičiuoti neįmanoma. Tačiau aplinkiniai džiaugiasi apleistos mokyklos pokyčiais, juolab, kad daugelis gyventojų šią mokyklą lankė, todėl ši apipinta sentimentais ir prisiminimais.
„Tai, ką aš padariau per tuos pirmuosius tris mėnesius su aplinka, visi žmonės, kurių dauguma aplink esančių ėjo į Kulmenų mokyklą ir turi savo emocinį ryšį iš mokymosi metų, visi džiaugiasi ir nustemba, klausia, kaip galima padaryti. Tikrai nesu nei iš turtingos šeimos, nei turintis palikimo, nei santaupų. Paprasčiausiai, mano didelio entuziazmo ir darbštumo bei gerų žmonių pagalbos dėka.
Žmonės ateina, patys pasisiūlo, nori padėti, kad ši vieta gyvuotų toliau ir transformuotųsi iš mokyklos į gyvenamąją, kultūrinę, edukacinę vietą, tvarų ūkį. Vyksta progresas, aplinka yra labai smarkiai sutvarkyta, lyginant su tuo, kas buvo. Aš nežinau, kaip įvertinti, kur yra 100, kur yra 0. Bet visi sako, kad labai didelis pokytis ir jiems malonų jį matyti. Turbūt, galiu tik atkartoti kitų žmonių pasakymus.“
E. Barzdžius dėkingas aplinkiniams - be kaimynų pagalbos su sunkiąja technika, aplinka nebūtų taip greitai sutvarkyta ir nedžiugintų praeivių. Paklausus apie įsirengimo darbus, Eugenijus juokiasi - čia pabaigos niekad nebus.
„Vidų, man atrodo, visa gyvenimą bus galima tobulinti - vieną galą padarius, po kurio laiko bus galima vėl prie jo grįžti. Čia nėra tikslas pasiekti kažkokį vieną tašką, čia yra nuolatinis procesas - kaip smėlio dėžė, kurioje galima žaisti nuolatos įvairiausius žaidimus“, - šypsosi pašnekovas.
Vyras neslepia, kad norėjosi sugalvoti pavadinimą, kuris būtų susijęs su vieta ir turėtų prasmę - o juk šiuose kraštuose kūrė K. Donelaitis. Paskyroje jis rašo: „Miestietis išvyko į kaimą mokytis gyventi gamtos ritmu bei kurti tvarų ūkį“. Tai kaip visgi sekasi su ūkiu - ar jis jau gimsta?
Šiemet daržininkavimo iniciatyvos dar nevyksta pilnu pagreičiu, tačiau pirmieji žingsniai jau nueiti. „Daržininkavimo pakankamai nedaug imuosi, nes prioritetas - sutvarkyti pastatą. Vienok, yra nedidelis darželis pasodintas, buvęs stadionas paverstas į avižų lauką. Pradėjau auginti avytes, senąją baltiška avių veislę. Lygiai taip pat tamsiąsias Lietuvos biteles laikyti, kurios nėra verslininkų bitininkų rūšis, bet tūkstančiais metų čia gyvena ir tai noriu toliau puoselėti“, - pasakojo E. Barzdžius.
Nors darbų priešakyje dar daug, tačiau vyras jau žino - čia ne tik apsigyvens, bet ir turės vietos edukacinėms, kultūrinėms veikloms. Jis pats užsiima fotografija ir įvairiais kūrybiniais darbais, todėl nori, kad ši vieta taptų ne tik namais, bet ir visiems atvira erdve.
„Mano mostai yra pakankamai platūs. Tai būtų mūsų pačių veiklos, bet tai nereiškia, kad nekviesim kitų meistrų, kitų profesionalų, kurie įtrauktų ir vietinę bendruomenę, kuri norėtų mokintis. Yra pakankamai erdvės priimti keliasdešimčiai žmonių, manau, kad galima labai lengvai pritaikyti bet kokiai veiklai, kuri, pirmiausia, būtų tvari, kultūringa, gal su ekologišku prieskoniu ir zero waste.“
"Laumių Sodelio" Šeimininkės Istorija
Šįkart laidos „Kada įkurtuvės?“ kūrybinė komanda lankosi pas G. Felenderę, dar žinomą kaip „Laumių sodelio“ šeimininkę. Kaip pasakoja pati laidos herojė, šiame namelyje užaugo jos mama, čia prabėgo pačios Gabijos vaikystė, o dabar čia auga ir laidos herojės dukra.
„Norėjau tęsti mamos pradėtą darbą, ji labai mylėjo šitą vietą“, - namelio istoriją pasakoja G. Felenderė. Pašnekovė atskleidžia, jog paties namelio plotas siekia apie 40 kv. metrų, o aplink namelį driekiasi 12 arų sklypas. Tiesa, kaip patikina laidos „Kada įkurtuvės?“ herojė, kai ji ėmėsi namelio atgaivinimo, sklype augo tik pieva, tačiau dabar vaizdas - kardinaliai kitoks.
Rastinio namo renovacija (1 dalis)
G. Felenderė išduoda, jog turi svajonę sklype sukurti angliško tipo sodą, kuris būtų gausus, kuriame nebūtų vietos piktžolėms ir kad šiuo sodu Gabija su šeima galėtų tiesiog mėgautis. „Man atrodo, pas moteris tikrai ateina tas laikotarpis, kada jos pradeda domėtis sodininkyste, daržininkyste. Man jis irgi atėjo“, - šypsodamasi sako laidos herojė.
Sklype ne tik auga įvairiausių rūšių gėlės - čia galima rasti ir ne vieną poilsiui skirtą vietelę. Kaip patikina G. Felenderė, net ir į svečius užsukę draugai stebisi, jog kieme yra tiek daug jaukių vietų prisėsti.
Laidoje „Kada įkurtuvės?“ išvysite, kaip atrodo G. Felenderės rankomis atnaujinto namelio vidus, kiek investicijų šis procesas pareikalavo ir kaip net ir nedidelėje erdvėje galima sukurti neįtikėtinai jaukų interjerą.
G. Kancytės Istorija: Kaip Gyvenimas Bute Neteko Džiaugsmo
Dabar G. Kancytė su būriu savo sekėju kasdien „Instagram“ tinkle dalinasi stulbinančiais gamtos vaizdais, kuriuos mato tiesiog pro savo namų langą, įvairiausiais remonto darbais bei daržininkystės subtilybėmis. Tačiau, prieš keletą metų ji gyveno visai kitokį gyvenimą.
„Kartu su gyvenimo draugu gyvenome Panevėžyje, nuomojomės vieno kambario butuką. Aš tuomet dirbau Panevėžio Respublikinėje ligoninėje, psichikos sveikatos slaugytoja. Mano sužadėtinis Benas dirbo vilkiko vairuotoju“, - pasakojimą pradeda ji. Pašnekovė pabrėžia, kad su gyvenimo draugu jie užaugo mažuose miesteliuose. Nuo vaikystės jie abu svajojo apie gyvenimą kaime, jų niekada nežavėjo didmiestis.
„Pasvajodavome apie vienkiemį, kuriame galėtume džiaugtis ramybe ir gamta. Norėjosi savo privataus kampelio. Tad, šiek tiek pagyvenus vieno kambario bute, labai greitai supratome - tos sienos tiesiog „spaudžia“, mums norisi erdvės“, - pasakoja tinklaraščio kūrėja. Anot jos, įgriso nuolatiniai kaimynų riksmai, tai, kad bene kasdien reikia galvoti, kur pasistatyti mašiną. Nepatiko jiems ir tai, kad nuolatos reikia kontaktuoti su daugybe žmonių.
Nesuklysti Padėjo Susidėlioti Prioritetai
Pašnekovė prisimena, kad gyvenant mažame butuke jie vis dažniau pasvajodavo apie tai, kad grįžę po darbų namo galės ne televizorių žiūrėti, o kažką veikti savo kieme, pasidarbuoti. „Mes norėjome užsiauginti sau maisto, kažką statyti, kurti, remontuoti. Svajojome net apie keturkojus gyvūnus, aš labi norėjau daug gėlių. Taip pat didelę įtaką būsto pirkimui turėjo tai, kad planavome vaiką. Visada įsivaizdavome, kad vaikas turi augti ten, kur daug gamtos, erdvės“, - nurodo Gabrielė.
Tad, visai natūralu, jog jų gyvenimas vieno kambario bute tęsėsi tik metus laiko. Dar tebegyvendami bute jie įsigijo sodybą Panevėžio rajone. Ją pradėjo remontuoti. Sutaupyti, anot jos, padėjo tėvai - jie leido šiek tiek pagyventi pas juos, kol jauna šeima tvarkė naujus namus.
„Pačios namo paieškos truko neilgai, gal tik keletą savaičių. Pirmiausia abu susėdę išsigryninome, ko mes norime, kokie mūsų prioritetai. Supratome, kad abu norime gyventi mažame kaime arba vienkiemyje. Mums nesinorėjo, kad arti būtų kaimyninių namų. Norėjosi, kad Panevėžys itin toli. Visus šiuos kriterijus mūsų namai atitinka. Puiku tai, kad netoliese mūsų yra nedidelis miestelis, kuriame - maisto prekių parduotuvė. Jei skubiai kažko reikia, galime nuvažiuoti ten“, - pasakoja G. Kancytė.
Taip pat ji pabrėžia, kad jie bendrai sutarė, jog perkamas namas neturėtų būti visai avarinės būklės. Jiems norėjosi, kad remontas neatsieitų labai brangiai.
Sodybą Įsimylėjo Iš Pirmo Žvilgsnio
Reikalavimų šeima turėjo ir būsimo namo kiemui. Anot pašnekovės, jie norėjo bent 30 arų sklypo, tačiau dabar džiaugiasi dvigubai didesniu žemės sklypu. Taip pat buvo svarbu, kad privažiavimas prie sodybos būtų tvarkingas, žiemą nekiltų problemų norint grįžti namo.
„Mes esame du jauni žmonės, tad visai natūralu, jog norėjome įsigyti nebrangų namą. Skaičiavome, kad galime jam skirti iki 50 tūkst. eurų. Planavome viską remontuoti patys. Taip pat atkreipėme dėmesį ir į tai, kad sklypo teritorijoje būtų ūkinių pastatų, kuriuose būtų galima laikyti įvairius daiktus ar net juos pačius renovuoti“, - teigia G. Kancytė.
Ji pripažįsta - rinkoje jie rado nedaug variantų, kurie atitiktų jų keliamus kriterijus. Vis tik, jiems labai pasisekė - vos atvykus apžiūrėti dabartinių namų, šeima iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo tiek patį namą, tiek kiemą.
„Pamenu, vaikštome po kiemą ir matome bėgiojančias stirnas. Šis vaizdas tiesiog pavergė mūsų širdis. Susisiekėme su namo šeimininke, įvertinome, kiek darbo prireiks, kad ši sodyba taptų svajonių namais. Vis dėlto, mūsų niekas neišgąsdino ir nutarėme sodybą pirkti“, - pasakoja pašnekovė.
Ji prisimena - pradėjus kurti turinį „Instagram“ socialiniame tinkle, jai parašė ne vienas žmogus, kuris taip pat domėjosi šios sodybos pirkimu. Visi vieningai pritarė, kad ji - nepaprastai gražioje vietoje, tačiau žmonės vis susilaikydavo nuo būsto vienkiemyje pirkimo, nes juos išgąsdindavo laukiantis vidaus remontas. Tad, G. Kancytė įsitikinusi - ši sodyba ilgai laukė būtent jų, tad jiems buvo lemta čia apsigyventi.
Susidaryti Darbų Planą Ir Atlikti Remontą Padėjo Tėtis
Paskyros „Jaunimas_kaime“ kūrėja prisimena, kad įsigytas pastatas buvo neblogos būklės. Nors jis - rąstinis, šeima džiaugiasi, kad yra išties gerai išsilaikęs. „Jis yra 1934 metų statybos. Praeiti jo šeimininkai buvo pakeitę namo stogą, apšiltinę fasadą, uždėję naują fasado apdailą. Dar prieš mums atsikraustant buvo atvestas šulinio vanduo, elektra. Buvo padaryta ir vietinė kanalizacija. Džiaugėmės, kad net ir plastikiniai langai buvo sudėti nauji. Tad, daug „juodų“ darbų jau buvo padaryta“, - vardija pašnekovė.
Ji prisimena, kad iki jiems įsigyjant sodybą, joje gyveno du pusamžiai žmonės. Tačiau, kadangi vyras mirė, sodybos šeimininkė nusprendė išsikelti į Panevėžį, tad sodyba liko apleista. Joje niekas negyveno keletą metų.
„Svarbiausia užduotis, kuri mūsų laukė - sodybos vidaus remontas. Patys viską griovėme, išnešėme senus baldus, lupome tapetus, grindis. Tas šiukšles reikėjo utilizuoti. Šį „dulkiną“ darbą darėme dviese. Vėliau, kai jau reikėjo pradėti konkrečius renovacijos darbus, kreipėmės į mano tėtį pagalbos. Jis ir pats yra renovavęs savo namą, tad padėjo ir mums. Jo pagalba buvo itin vertinga - jis kiekviename žingsnyje mus konsultavo, sudėliojo darbų planą. Jo dėka labai daug išmokome. Planavome ir darėme viską su juo. Jis padėjo ir su gerų meistrų kontaktais, kurių paslaugos nėra labai brangios“, - pasakoja G. Kancytė.
Visi drauge jie dėjo grindis, vedžiojo vandentiekį, kanalizaciją. Vėliau, kai jau reikėjo atlikti apdailą, jie nusprendė samdyti meistrus. „Esu įsitikinusi - rasti patikimus ir sąžiningus meistrus - misija ne iš lengvųjų. Tad, esame beprotiškai dėkingi Povilui ir Dariui, kurie savo darbą atliko tiesiog nepriekaištingai. Daugybės dalykų mes nežinojome, nebuvome susidūrę. Jie mus nukreipė teisinga linkme, patarė, konsultavo. Smagu ir tai, kad šie specialistai dirbo labai greitai. Tad ir remontas neužtruko ilgai“, - džiugiai prisimena ji.
Dabar, itin jaukiuose namuose pašnekovė gyvena drauge su sužadėtiniu ir dukryte. Ji įsitikinusi - tikrai nesigaili savo sprendimo atsikelti į vienkiemį ir čia kurti savo ateitį.
Patarimai Sutaupyti Norintiems Jauniems Žmonėms
G. Kancytė turi ir itin vertingų patarimų jauniems žmonėms. Ji sako, kad susižavėjus idėja pirkti senos statybos būstą, svarbu įsivertinti, kokius darbus pavyks daryti patiems, kiek reiks skirti finansų remontui. „Pavyzdžiui, jei būtume samdę visiems griovimo darbams meistrus, viskas būtų kainavę mums žymiai brangiau. Stengėmės kuo daugiau daryti patys, padėjo mums ir artimieji. Pasitaiko, kad žmonės nedrįsta prašyti pagalbos, nenori apsunkinti šeimos narių. Tačiau, aš esu įsitikinusi, bendras darbas tik suartina“, - teigia ji.
Pašnekovė įsitikinusi - jų namo renovacijos projektas buvo įsimintinas ne tik jiems patiems, tačiau ir visiems artimiesiems. Visi drauge galėjo dirbti, kurti, projektuoti. Tai - labai smagus procesas.
„Šį remonto projektą aš kartočiau ir kartočiau. Mums buvo labai smagu. Taip pat, sutaupyti mums padėjo ir tai, kad nieko nepirkdavome neatlikę kainų analizės. Visada tikrindavome, kiek vienas ar kitas daiktas kainuoja skirtingose parduotuvėse. Įsitikinome, kad vienur tas pats daiktas yra pigesnis, kitur - brangesnis. Pavyzdžiui, tas pats šaldytuvas vienoje parduotuvėje kainuoja 700 eurų, o kitoje - 500 eurų. Tad, taupyti tikrai apsimoka“, - nurodo G. Kancytė.
Ji teigia, kad būtiniausias remontas jiems atsiėjo apie 40 tūkt. eurų. Ši suma būtų buvusi tikrai didesnė, jei tam tikrų darbų jie nebūtų darę patys ir jiems nebūtų padėję artimieji.
Aukojo Atostogas Ir Laisvadienius
Remontuodami įsigytą sodybą šeima visada tikėjo, kad dirba vardan savo svajonės. G. Kancytė pripažįsta - lengva tikrai nebuvo. Jiems teko dirbti per atostogas, o joms pasibaigus - remontui skirdavo visus laisvadienius.
„Juk tai namas, kuriame žadame gyventi galbūt net visą gyvenimą. Buvo mėnesių, kuomet teko išleisti ir visą algą remontui, teko net skolintis. Ėmėme ir paskolą. Buvo laikotarpis, kuomet visus pinigus skyrėme tik namui. Nusprendėme, kad geriau metus laiko gyvensime labai taupiai, nepirksime naujų drabužių, atsisakysime prašmatnesnio maisto, tačiau finansus skirsime savo svajonei“, - pasakoja pašnekovė.
Tai, anot jos, ir lėmė, kad remontas užtruko vos metus laiko. Šiuo metu jie džiaugiasi savo nuosavais namais. Vis tik, net ir dabar yra tebelikę darbų, kurie dar laukia savo eilės.
„Pavyzdžiui, dar neturime gartraukio, trūksta tam tikrų baldų, šviestuvų. Tačiau patys svarbiausi darbai jau padaryti. Žinoma, planų turime ir ateičiai. Norėtume pasikeisti namo fasado apdailą, galbūt statysime pirtį, svajojame apie vištidę“, - ateities planais dalinasi G. Kancytė.
Ateityje šeima planuoja auginti gyvulius, plėsti gėlynus, sodinti daugiau augmenijos. Žmonėms, kurie svajoja apie tokio tipo namus, tačiau nedrįsta tos svajonės įgyvendinti, tinklaraštininkė ragina nebijoti ir imtis darbo.
„Jei tik norite to, imkite ir darykite. Nesitikėkite, kad visas bus tobulai, tačiau pats procesas link įgyvendintų tikslų - taip pat labai žavus. Manau, prisiminimai, kuriuos susikūrėme remontuodami sodybą, mus šildys visada“, - įsitikinusi ji.
G. Kancytę žavi pats remonto procesas ir ji pabrėžia, kad niekada nenorėjo, kad kažkas visus darbus už ką padarytų. Gyvenimą vienkiemyje lydi ir nesibaigiantys darbai. Vis dėlto, jie šeimos visai nevargina.
„Mes planų turime dešimtmečiui į priekį. Tačiau džiaugiamės, kad mums nekyla klausimų, ką veikti vakare, kuo užsiimti. Tokio nuobodaus gyvenimo visai nenorėtumėme“, - sako pašnekovė.
Nori Skleisti Žinią, Kad Gyventi Kaime - Labai Gera
Paskyrą „Jaunimas_kaime“ G. Kancytė ir susikūrė siekdama parodyti nepagražintą realybę bei paskatinti jaunus žmones kurti namus užmiestyje. „Savo paskyroje daugiausia kalbu apie tai, kad gyvenime viskas yra įmanoma. Noriu skleisti žinutę, kad gyvenimas kaime - tikrai puikus. Visada norėjau įkvėpti ir kitus jaunus žmones kraustytis į vienkiemį. Būna, man parašo žmonės, kurie dėkoja už turinį ir sako, kad ir patys pradėjo galvoti apie tokios sodybos įsigijimą“, - pasakoja ji.
Tinklaraštininkė pabrėžia - pradžioje buvo žmonių, kurie jais netikėjo. Tačiau dabar šie žmonės su susižavėjimu stebi, kaip jaunai porai puikiai sekasi vienkiemyje.
Ingridos Šiltnamis: Nuo Pomidorų Iki Poilsio Kampelio
Ingridos šiltnamyje, kaip ir priklauso, žydi ir dera pomidorai, tačiau jiems moteris skiria tik pusę šiltnamio - kitoje pusėje įsikūrė jaukų poilsio kampelį, kuris naktį primena pasakų namelį, į kurį norisi užsukti.
I. Lipnickienė pasakoja vos atsikrausčiusi į naująją sodybą norėjusi šiltnamio, kuriame ne tik augtų augalai, bet būtų ir poilsio kampelis. „Pas mus, kai pirkomės sodybą, šiltnamis jau buvo, bet jis stovėjo tiesiai prieš akis ir aš iškart sakiau, kad jį griausime.
Bet per laiko trūkumą visko nepavyksta pasidaryti vienu ypu, tad šiltnamis taip ir liko. Pavasarį gavau palaiminimą iš vyro, kad senąjį šiltnamį perskirsime per pusę, bet, išėjo taip, kad visgi liks senasis, nes naujo nespėjome pasidaryti“, - pasakojo Ingrida.
Itin Padėjo 79-erių Uošvis
Ji sako, kad tokios erdvės labai reikėjo - prie terasos stovi kubilas, o iš jo išlipus nėra kur eiti ramiai pasisėdėti, užkąsti ar išgerti arbatos, o iš kubilo einant tiesiai į namus, visur prisitaško labai daug vandens: „Mūsų terasa yra be stogo, nėra nei kur atsisėsti, maisto padėti negalime dėl šunų ir katinų, nes jie labai mėgsta pasivaišinti. Labai reikėjo erdvės, kad galėtum kažkur labai arti nueiti, pasėdėti.“
Ingrida atvirauja, kad kartais ne viską pavyksta pasidaryti taip greitai, kaip norėtųsi, nes reikia ir dirbti, ir vaikus nuvežti į mokyklą, ir tvarkytis namuose. Tačiau jiems pasisekė, nes turėjo puikų pagalbininką.