Šiuolaikinį žmogų menas lydi visą gyvenimą - nuo gimimo iki pat mirties. Visa žmogaus aplinka, buitis ir būtis, kasdienybė ir laisvalaikis vienaip ar kitaip susiję su menu. Meno kūriniai atspindi visuomenės kultūros lygį, asmenybės meno suvokimas nusako jos išprusimą, išsilavinimą ir meninį skonį. Menas - plati sąvoka, apimanti daug kultūros sričių.
Vienas svarbiausių architektūrinės dailės bruožų yra koloritas, dekoratyvumas, spalvų tonų intensyvumas, kontrastas. Architektūrinėje dailėje dažnai naudojami simboliai, kurie išryškina reikšmingas idėjas ir įvykius, suteikia kūriniui nekasdieniškumo įspūdį. Architektūrinis dailės kūrinys stebimas iš didelių atstumų, dėl to reikalingas stambaus mastelio vaizdas. Dailės kūrinys architektūroje yra ne puošmena, o sudėtinė kompozicijos dalis, architektūros elementas.
Seniausi monumentaliosios dekoratyvinės tapybos kūriniai yra pirmykštės bendruomenės gyventojų; uolų ir urvų tapyba. Sienų tapyba viena seniausių vaizduojamosios dailės formų taikomų architektūroje. Joje naudojamos įvairios medžiagos ir atlikimo technikos. Sienų tapyba viena seniausių vaizduojamosios dailės formų taikomų architektūroje. Kitaip nei molbertinė tapyba sienų tapyba (taip pat lubų tapyba) yra susijusi su konkrečia vieta ir turi būti derinama su aplinka, pvz. su architektūra. Taigi siena, lubos gali būti traktuojamos kaip ribojanti plokštuma arba iliuziškai atsiverti į kitą erdvę.
Pagrindinės Sienų Tapybos Technikos
Seniai žinomas sienų ir lubų dekoravimas - freskos technika. Labai paplitusios technikos yra freska, al secco, enkaustika ir sgrfitas. Ko gero, sienų tapyba - sena tapybos rūšis (priešistoriniai uolų piešiniai), paplitusi visose senovės kultūrose.
Freska
Freska, tai sieninė tapyba vandeniu skiestais dažais, ant specialiai paruoštos sienos. Dažų mišiniai liejami ant sienos, lengvai sudrėkinto grunto paviršiaus, kuriam džiūvant susidaro anglairūgštės plėvelė, užfiksuojanti bei sustiprinanti dažus sienos paviršiuje. Freska labai klestėjo Italijos renesanso architektūroje. Žymiausi renesanso meistrai L.da Vinčis, Rafaelis. Naudojant šias freskos tapybos kompozicijoje gali pavaizduoti figūras ir daiktus keliais planais, sukurti iliuzinę erdvę, suteikti formai šviesos ir šėšėlių žaismingumo. Freska reikia atlikti per trumpą laiką, kol neišdžiuvo tinkas.
Freska (it. fresco - šviežias):
- Sienų tapybos technika. Mineralinės kilmės dažai tepami ant tinku padengtos sienos paviršiaus.
- Sienų tapybos kūrinys, sukurtas freskos technika.
Al fresco (sk. al. fresko; it. ant šviežio), buon fresco, sienų tapybos technika: tapoma ant šlapio, šviežio tinko šarmui atspariais gamtiniais pigmentais, sumaišytais su kalkių vandeniu arba paprastu vandeniu. Tinką sudaro keli sluoksniai: 2 - 3 apatiniai (it.arricciato) - iš smėlio ir gesintų kalkių, viršutinis - intonaco - iš gesintų kalkių ir marmuro miltelių arba smulkaus smėlio. Ppr. Freskos kompozicija pirmiausiai piešiama ant kartono. Tapoma ant drėgno iintonaco seansais (giornata). Tinkui džiūstant gesintos kalkės prisijungia ore esantį anglies dioksidą ir kietėja sudarydamos kristalinę kalcio karbonato plėvelę, padengiančią ir apsaugančią tapybos paviršių. Kai kada al fresco derinama su al secco technika. Al fresco kūrinys dažnai apibendrintai vadinamas- freska. Al fresco atsirado etruskų kultūroje, labiausiai paplito Europos viduramžių ir renesanso dailėje, Lietuvole - nuo XIV a. pab.
Mikelandželo freska Siksto koplyčioje
Al Secco
Be freskos sienų tapyboje naudojama ir temperos technika. Sieninė tapyba dažnai atliekama mišria temperos ir freskos technika.
Al secco (sk. al seko; it. ant sauso), sienų tapybos technika ant sauso tinko. Ne tokia patvari kaip al fresco, nes tapybos paviršiuje nesusidaro apsauginė kristalinė plėvelė. Pigmentas maišomas su kalkių skiediniu, į kurį dedamas rišiklis - kiaušinio baltymas arba klijai. Al secco taikyta jau sen. dailėje, nuo XIV a. - Europos dailėje al fresco korektūroms, vad. pentimentui, ir kaip savarankiška technika.
Pavyzdys Al Secco technikos
Enkaustika
Enkaustika (gr. Enkaustike) - kitaip vaško tapyba. Tapoma dažais kurių rišiklis vaškas. Enkaustika - vandeniui, o ypač šviesai atspari tapybos technika. Ji žinoma nuo V a. pr, Kr. sukurta Egipte. Itin įspūdingi enkaustikos pvz. Fajumo kapavietės (I - Iva.) mumijų portretai ir ankstyvosios krikščionybės ikonos (VI - VII a.) Sinajaus šv. Viduramžiais enkaustika išstūmė kitos tapybos technikos.
Šv. Petro ir Povilo ikona, sukurta enkaustikos technika
Sgrafitas
Sgrafitas - tai sienų dekoravimo būdas kelių sluoksnių spalvotu tinku. Jis atsirado Italijoje XV - XVI a. ir greitai paplito visoje Europoje. Sgrafito technika dažniausiai buvo taikoma dekoratyvinės bei ornamentinės tapybos darbams, o kartais ir figūrinėms kompozicijos. Sgrafito technika tai plonas viršutinis sienos tinko sluoksnis pagal tam tikrą piešinį nukrapštomas iki apatinio skirtingos spalvos sluoksnio. Jų gali būti du trys ir daugiau.
Sgrafito technika Drezdene
Antikinių sienų tapinių iki šių dienų mažai teišliko (pvz. Pompėjoje) tačiau jų tradiciją tęsė ankstyvoji krikščionių katakombų tapyba ir Bizantijos dailė. Romanikoje sienų tapyba (beveik išimtinai religinė) buvo ypač populiari, tuo tarpu - gotikos epochoje del vis mažėjančių sienų plotų pirmenybė atiteko vitražui. Italijoje sienų tapyba niekad nebuvo praradusi reikšmės, o freskos technika renesanso laikais dar labiau ištobulėjo. Nuo XIV a. vis dažniau tapyba puošiami ir pasaulietiniai statiniai (pilys, rūmai, rotušės) Baroke suklestėjo iliuzinė sienų bei lubų tapyba. XIX a. buvo sukurti istorizuoti mazarietiečių istoriniai tapiniai, o XX a.
Dailė ir Žmogus
Nuo senų senovės žmogus kuria grožį. Jam neužtenka pavalgyti šiltai apsirengti ir turėti pastogę. Žmogui maža gamtos sukurto grožio. Jis linkęs savaip išreikšti tikrovę. Ilgą laiką menas buvo tapatinamas su grožio sąvoka, o menininkai buvo tie, kurie iš savo amžininkų skyrėsi itin subtiliu „grožio formulės‘‘ suvokimu ir gebėjimu garsais, vaizdiniais, judesiais ja perteikti. Būtina priminti, kad įvairiais laikotarpiais ir įvairiose pasaulio šalyse grožio suvokimas ir pateikimas buvo skirtingas.
Žmogaus - menininko prabudimą liudija pirmieji ornamentai iškalti ar įrėžti akmenyje, kauliniuose ir raginiuose įrankiuose. Ant urvų sienų dažniausiai vaizduoti elniai, bizonai, arkliai, raganosiai ir kiti gyvūnai. Taip siekta juos užkerėti tikintis lengvos medžioklės. Archajinės epochos žmonės, susidūrę su paslaptingomis gamtos jėgomis, ieškojo būdų jas paveikti. Priešistorinė Lasko urvo tapyba (Makleno kultūra, apie 15000 pr. Senųjų civilizacijų menas pirmiausia tarnavo mirusiųjų kultui, dievams ir valdovų didybei.
Ankstyviausios pasaulio civilizacijos gimė Artimuosiuose rytuose. Prieš 6500m. Mesopotamija. Jos gyventojai - šumerai, akadai, babiloniečiai, asirai, chaldėjai, persai - gyveno miestuose, statė milžiniškas šventyklas ir mokėjo rašyti. Geriausiai išlikusi dailės dalis - gliptika. Ji atskleidžia, kad ankstyvoji šumerų meninė kultūra glaudžiai susijusi su mitais, totemine ir ritualine kultūra. Susiformuoja savitas šumerų estetinis žmogaus figūros vaizdavimo kanonas, sutinkamas gausiuose gliptikos ir menkai išlikusiuose reljefinės ir apvaliosios - visatūrės skulptūros kūriniuose. Juose žmogaus nosis vaizduojama iš profilio, akis - iš priekio, o kojos - iš šono. Žmogaus kūnas vaizduojamas ne toks, koks yra tikrovėje, o koks turi būti pagal griežtų kanonų reikalavimų apibrėžtos dailės tradicijas. Kalnai, medžiai, vandens bangos gliptokoje ir reljefuose vaizduojamos sąlygiškai, atsižvelgiant į simetrijos ir ritmo ssantykius. Milžiniškus deivės Ištarės vartus dengė mėlynos glazūruotos plokštelės, dekoruotos drakonų bei jaučių atvaizdais.
Etruskų menas gyvavo VIII - I a. pr. Kr. Truskai išlaikė savo senovinę vėjo audros ir dangaus religiją, kuri rėmėsi būrimu iš aukojamo žvėries organų. Pirmieji paminklai rytietiški. Graikų įtaka pasireiškia tik VII a. pr. Kr., bet ji nenustelbia pagrindinių etruskų meno elementų. Romėnai juos pavergė. Dažnai tai, kas kildinama iš romėnų, iš tikrųjų yra etruskų palikimas. Etruskų tapyba artima rytų stiliui. Antkapinių paminklų, stelų, vežimų dekoracijose sutinkami gyvačių, drakonų, grifonų, Gilgamešo, žvėrių ir kovų motyvai. Žmogaus figūra primena ornamentinė struktūra.
Senovės Romos menas gyvavo VIII a. pr. Kr. - 476m.po Kr. 79m. po ugnikalnio Vezuvijaus lava ir pelenais palaidotas Pompėjos miestas, nuo XVIII a. atliekami kasinėjimai. Atkastų namų sienos supažindina su senovės Romos tapyba. Senovės Romos dailininkai mokėjo vaizduoti erdvinę perspektyvą. Babilono Ištarės vartų fragmentas VI a. pr. Etruskų Freskos „Tomba del Triclinio“ Tarkvinija (V a. pr. „Misterijų vilos“ sienų tapyba. Pompėja apie 60 pr.
Romanikos kaip epochos sąvoka isigalėjo tik X - XI a. Prancūzijoje. po antikos tikra Vakarų meno epocha, jos centrai - Prancūzija, Vokietija ir Italija (ypač Lombardija). Interjere vyrauja monumentali freskų tapyba, o nuo XI a. vis svarbesnis vaidmuo tenka skulptūrai ir dekoratyvinei dailei. Romaniškose Bažnyčiose išvysime sudėtingas skulptūrines grupes, dekoratyvinius reljefus, puošiančius portalus, fasadus, kolonas, timpanus. Dekore vyrauja dangiško pasaulio personažai, tačiau greta regime stilizuotų gyvūnų, paukščių, augalų, fantastiškų gyvūnų, demonų motyvų. Skulptūros ir tapybos paskirtis - perteikti krikščionybės išganymo teoriją ir krikščionių pasaulėvaizdį vaizduojamąja simbolių kalba. Griežta, nuo gamtos formų nutolusi meninė raiška atspindi tokią meno sampratą, kai didaktinis meno pobūdis ir simbolių galia iškeliama virš visų estetinių ir kitų reikalavimų. Žmonių ir daiktų dydžio santykis grindžiamas hierarchiniais ryšiais, o ne tikrove (prasminė perspektyva) - reikšmingos detalės išdidinamos. Tikro klestėjimo romanikoje susilaukė miniatiūrų bei stiklo tapyba. Gotikos stiliuje sumenko freskų reikšmė, suklestėjo vitražų menas, pradėta plėtoti altorių tapyba.
Renesansas iš esmės pakeitęs estetinį ie intelektualinį Europos klimatą, apėmė laikotarpį tarp gotikos ir baroko. Jis atsirado Italijoje ir pasklido visur, kur tik siekė Italijos įtaka. Tarp kultūros ir meno istorikų nėra vieningos nuomonės, kada baigiasi viduramžiai ir prasideda renesansas. Šių dviejų eposhų riba stumdoma tai į vieną tai į kitą pusę.
- Protorenesansas (XIII a.pab.
- Brandusis renesansas (XV a.pab. - XVI a.
- Manierizmas (XVI a.
Renesansas labiau reiškėsi ne kaip apibrėžtas stilius, o kaip gyvenimo būdas. Atsižadėjus griežtų viduramžių nuostatų ir saitų, renesansas atrado žmogų. Naujas sąjūdis pradėjo keisti viduramžišką požiūrį į kūrybą, nes humanistų ir meninkų idealu tapo universalus antikos žmogus, galįs įvaldyti bet ką. Visuose menuose žmogus atsiskleidė kaip asmenybė, naujos kūrybinės galios ir humanizmo dvasia formavo laisvą pilietį. Menuose viršpatavo harmonija, formos, spalvos ir kompozicijos pusiausvyra. Renesanso gimtinė Netrukus susilsukė ltgiaverčių varžovų - žymių Nyderlandų tapytojų, vokiečių drožėjų ir vario raižytojų, tyrėjų, moksliškai pagrindusio meno dėsnius. Tačiau aptariant renesanso meną, vertėtų skirti du dalykus: XV - XVI a. Italijoje vykstantys procesai visiškai skiriasi nuo procesų, vykstančių šalyse į Šiaurę nuo Alpių. Antai Italijoje bandoma gaivinti antikos tradicijas, o Prancūzijoje, ypač Vokietijoje, Lenkijoje ar Lietuvoje gaivinti nėra ko.
Stebuklinga renesanso epocha ne tik gimdė talentus, bet ir juos globojo: dailininkai Italijoje buvo pakelti kone Į šventųjų rangą. Vos pasklisdavo gandas, kad kažkas nutapė freską, liaudis plūsdavo jos žiūrėti. Kai tauta sužinodavo, kad iš dirbtuvės į kokį nors vienuolyną bus gabenamas naujas paveikslas - jį lydėdavo milžiniškos procesijos. Kiekviena nauja skulptūra ar geresnio architekto statinys buvo plačiai aptariama turguose ir apdainuojam sonetais. Dailininkams buvo suteikiami riterių, patricijų, tautos didvyrių titulai, per jų laidotuves skambėdavo varpai ir nedirbdavo parduotuvės. Paprasti miestelėnai žvelgė į juos su dievobaiminga pagarba, pasaulietinė ir dvasinė valdžia jiems nuolaidžiavo, o teisėsauga taikė jiems švelnesnį baudžiamąjį kodeksą.
Tapyboje dailininkai, vėl “grįžę į gamtą”, išmoko tiksliai perteikti erdvę, šviesą ir šėš...
Lietuvos Muziejai: praeitis ir dabartis
Šiandien Lietuvoje yra per šimtas įvairių muziejų. Tai - istorijos, meno, mokslo, gamtos, technikos ir kito pobūdžio institucijos. Mūsų šalyje egzistuoja tokio pat tipo muziejai, kaip ir kitose šalyse: nacionaliniai, respublikiniai, savivaldybių, žinybiniai, privatūs ir kiti. 1995 m. buvo išleistas ir patvirtintas Lietuvos Respublikos muziejų įstatymas, 2003 m. sudaryta ir įsteigta Muziejų taryba, kuri sprendžia Lietuvos muziejų kultūros politikos formavimo ir veiklos klausimus. 2004 metais Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą atsirado daugiau galimybių paslaugų ir pramogų kultūros plėtrai, ypač kultūriniam turizmui, pradėti vykdyti muziejų modernizacijos ir strateginių krypčių plėtros projektai. Svarbu paminėti ir kylantį visuomenės poreikį mokytis visą gyvenimą, kuris daro didelę įtaką muziejų gyvenime. Mano nuomone, Lietuvoje muziejai turi labai didelį potencialą, tik kartais jo tinkamai neišnaudoja. Bet turiu vilties, kad ateityje situacija keisis. Auga nauja muziejininkų, kuratorių ir lankytojų karta.
Žemiau pateikiama lentelė, apibendrinanti pagrindines sienų tapybos technikas:
| Technika | Aprašymas | Privalumai | Trūkumai | Pavyzdžiai |
|---|---|---|---|---|
| Freska (Al Fresco) | Tapyba ant šlapio tinko mineraliniais dažais | Patvarumas, spalvų intensyvumas | Reikalauja greito darbo, sudėtinga koreguoti | Mikelandželo freskos Siksto koplyčioje |
| Al Secco | Tapyba ant sauso tinko pigmentais su rišikliais | Lengviau koreguoti, daugiau laiko darbui | Mažiau patvari nei freska | Viduramžių bažnyčių sienų tapyba |
| Enkaustika | Tapyba vaško dažais | Atsparumas vandeniui ir šviesai | Sudėtinga technika, reikalauja specialių įrankių | Fajumo mumijų portretai |
| Sgrafitas | Sienų dekoravimas kelių sluoksnių spalvotu tinku | Dekoratyvumas, ornamentiškumas | Reikalauja kruopštumo ir tikslumo | Renesanso Italijos pastatų dekoravimas |
Taigi, senų medinių namų piešimo technikos yra įvairios ir turtingos istoriją. Freska, al secco, enkaustika ir sgrafitas - tai tik kelios iš jų, kiekviena pasižyminti savo unikaliais privalumais ir trūkumais. Svarbu prisiminti, kad menas yra neatsiejama mūsų kultūros dalis, o jo pažinimas praturtina mūsų gyvenimą.