Senaties Terminas Žemės Ūkio Paskirties Žemės Grąžinimas

Žemė yra savitas aplinkos elementas, laikomas vienu svarbiausiu išteklių, o kartu ir nacionalinis turtas. Svarbi žemė yra žemės ūkyje, nes derlingasis jos sluoksnis naudojamas kaip pagrindinė gamybos priemonė. Atidžiau pagalvojus, bet kokia žmogaus veikla yra susijusi su žeme ir jos naudojimu. Teisine prasme žemė pirmiausia suprantama kaip suverenios valstybės teritorija, taip pat kaip nuosavybės ir naudojimo teisės objektas. Teisės normose žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, kurios socialinė funkcija - tarnauti visos tautos interesams.

Valstybė, teisės normomis tvarkydama žemės santykius, siekia detaliai apibrėžti žemės, kaip pagrindinio nacionalinio turto, teisinį režimą, reguliuoti disponavimo žeme tvarką, garantuoti racionalų žemės naudojimą ir apsaugą. Šios žemės santykius, yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos Civiliame kodekse ir kituose įstatymuose. Vienas svarbiausių laikytinas Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas, reglamentuojantis žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje.

Jame numatyta, kad įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą tausojant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises. Šios nuosavybės teisės į įstatymus, įskaitant „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, Žemės reformos įstatymas ir kiti teisės aktai.

Nuosavybės teisė yra viena svarbiausių daiktinių teisių, kurios reglamentavimui skirta Civilinio kodekso 4 knyga. Nuosavybės teisės reglamentavimas yra aktualus tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. CK 1.2 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu - teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmens turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti. Šios idėjos, pastebimos teisės aktų taikymo problemos.

Darbo tikslas - atskleisti žemės nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, aptarti disponavimą žeme bei išnagrinėti žemės nuosavybės teisės gynimo būdus. Šios ir valstybinės žemės nuosavybės įgijimo pagrindus, savivaldybių teisę nuosavybe turėti žemės sklypus, aptarti bendrosios nuosavybės teisės ypatumus, taip pat išnagrinėti, kaip pasireiškia žemės savininkų disponavimo teisė, kokie reikalavimai keliami sudarant žemės sandorius, išsamiau analizuojama valstybinės žemės disponavimo teisė. Be to, keliamas uždavinys išnagrinėti žemės nuosavybės teisės gynimo būdus, t.y. vindikacinį ir negatorinį ieškinį, reikalavimą atlyginti žalą. Hipotezė - žemės nuosavybės teisė yra specifinė daiktinė teisė, turinti savitą reglamentavimą ir jos gynimo būdus.

Tyrimas atliekamas panaudojant istorinį, lyginamąjį, loginį ir sisteminės analizės metodus. Darbe analizuojama Kasacinio teismo ir Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo praktika, ja remiantis analizuojamos įstatymų taikymo teismų darbe problemos. Pati magistrinio darbo tema lėmė tai, kad darbą sudaro įžanga, trijos dalys dėstomoji dalis, išvados, o darbo pabaigoje pateiktas literatūros, panaudotos šio darbo rašymui, sąrašas.

Žemės Nuosavybės Teisės Įgijimo Pagrindai

Istorinis Kontekstas

Išiau pats jo supratimas įvairiais laikotarpiais kito. Iš pradžių žmonijai vertingesni buvo gyvuliai, drabužiai, įrankiai, ginklai. Vėliau nuosavybe tapo pavergti žmonės, jų gyvenamieji būstai. Žemės nuosavybė atsirado labai palengva, jau nemažai laikotarpių žmonijai pragyvenus. Kol žmonės vertėsi medžiokle, žvejyba, gyvulininkyste, žemės nuosavybės dar nebuvo. Tuo metu tautos daug keliavo ir vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo. Kai žmonės išmoko dirbti žemę, tapo sėslesni. Tada ir atsirado poreikis savintis dirbamą žemę, o kartu ir iš jos gaunamus vaisius. Išiau ašalia atsirado ir individuali nuosavybė. Iš stengtasi išlaikyti.

Mirus senajam šeimininkui, žemė ir kitas turtas perduodamas vyriausiajam šeimos nariui, kuris turėjo rūpintis visos šeimos išlaikymu. Taip atsirado žemės nuosavybės įgijimas paveldint turtą. Bet žmonija nepasitenkino tuo ką turi. Tautos kariavo, grobė kitų gyvenamas ir dirbamas žemes, o taip pat užimdavo ir dar niekieno nepasisavintus žemės plotus. Išiau savininkais galėjo būti ne kiekvienas. Išis vadai ir kiti išskirtieji. Ilgainiui savininkų ratas plėtėsi, bet moterys, vergai ar svetimšaliai nuosavybės turėti negalėjo. Pati nuosavybės samprata irgi kito. Justiano laikais Romėnų teisėje vietoj Romos civilinės teisės ir taip vadinamos pretoris nuosavybės susiformavo vieninga nuosavybės sąvoka ir teisinė jos konstrukcija.

Tai buvo absoliuti daiktinė teisė, turinti savyje tris pagrindinius elementus, būtent išskiriamai naudotis daiktu (ius utendi), gauti daikto vaisius (ius fruendi) ir rikiuoti, disponuoti daiktu, net jį ir sunaikinant pagal savo nuožiūrą (ius abutendi). Išia suprantama kaip absoliuti, nes su savo nuosavybėje turimu daiktu gali elgtis kaip nori. Be to, aš teisė ir amžina, nes yra paveldima, o savininkas negali netekti jos prieš savo valią. Justiano kodifikuota Romėnų teisė turėjo didžiulę įtaką vėlesnėms kitų Europos šalių kartoms. Iki tol daugelyje šalių galiojo jų nacionalinė teisė, kurios daugelis principų skyrėsi nuo įtvirtintos Romėnų teisėje.

Išis teisėje privatinės žemės nuosavybės nebuvo. Visa žemė priklausė tautai ir pavieniam asmenims buvo visuomenės perleista tik naudojimuisi. Nuosavybės sąvokoje buvo daugiau viešojo ir visuomeninio pobūdžio nuosavybės apribojimų, negu pagal Romėnų teisę. Vakarų Europoj žemės nuosavybės teisė formavosi įtakojama feodalizmo santvarkos. Pilna žemės nuosavybės forma- alodai galėjo priklausyti tik laisvam asmeniui, buvo paveldimi ir ginami teisme. Išiau tik valdymui ir naudojimui. Vasalai pilnos nuosavybės teisės neturėjo, jie buvo priklausomi nuo savo senjoro.

Išis žemė buvo visiaška pono nuosavybėj ir jo naudai apdėta sunkiomis prievolėmis. Feodaliniams ryšiams silpnėjant, žemės nuosavybės teisė darėsi privatinės teisės subjektu. Išios. Išiai ir baudžiauninkai žemės nuosavybės teisės neturėjo. Tuo metu nebuvo žinoma ir valstybinė žemės nuosavybės teisė. Įgyjamąja senatim pripažinta žemė. Žemės reforma atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Išios nuosavybės teisės esmę riboja į Lietuvos civilinę teisę įdiegta vadinamoji  triada - nuostata, kad nuosavybės teisės turinį sudaro trys savininko teisės - teisė turtą valdyti ir naudoti bei juo disponuoti. Nuosavybės teisės turiniui apibrėžti  triada naudojama tik Rusijoje. Europoje vyrauja prigimtinės nuosavybės teisės doktrina.

Nuosavybės teisės sąvoka Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 4.37 str. suformuluota kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmens teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Panašiai nuosavybės teisės sąvoka traktuojama ir kitų valstybių teisėje. Pagal CK 4.38 str. nuosavybės teisės objektais gali būti daiktai ir kitas turtas, skirstomas į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį. Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad visa Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti privati, valstybinė ir savivaldybių žemė sudaro Lietuvos Respublikos žemės fondą.

Bendras Lietuvos Respublikos žemės plotas sudaro 6530,1 tūkst. Kaip numatyta minėto straipsnio 3 dalyje, neperduota naudotis ir neišnuomota valstybinė žemė priskiriama laisvos valstybinės žemės fondui. Išiai žemę, ja naudotis ir disponuoti. Nuosavybė, kaip numato Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas ir Žemės įstatymas, gali būti privati, valstybinė ir bendroji. Išiai žemę valdyti ir naudoti bei disponuoti ja. Žemės savininkui valdymo teisė suteikia galimybę turėti žemę savo žinioje ir daryti jai fizinį bei ūkinį poveikį. Šios teisės pagrindu asmuo gali žemę arti, melioruoti ir kt. Naudojimo teisė savininkui leidžia žemės naudingąsias savybes pritaikyti savo poreikiams tenkinti ir taip gauti iš žemės naudą. Savininko naudojimo teisė apima teisę gauti derlių, vaisius ir žemės duodamas pajamas.

Disponuodamas žeme savininkas įgyja teisę keisti žemės teisinę padėtį, tai yra sudaryti žemės pirkimo - pardavimo, nuomos, dovanojimo, įkeitimo ir kitus sandorius. Žemės sklypo savininko teisės ir jų apimtis reglamentuota Civilinio kodekso 4.40 - 4.46 straipsniuose. Civilinio kodekso naujovė nuosavybės teisinės santykis srityje yra nuosavybės atsiradimo momento reglamentavimas. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 149 str. jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda nuo įregistravimo momento. Pagal 1964 m. Civilinį kodekso 255 str. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje.

Išiai. Išiame Civiliniame kodekse sutarties neįregistravimas nesukelia tokių sunkių pasekmės kaip sutarties pripažinimas. Išiau reikia atkreipti dėmesį, kad 2001 m. Civilinis kodeksas neskatina neregistruoti nuosavybės teisės. Išiuosius asmenis remiantis kitais įrodymais. Ūui sandorio šalys teisme negalės įrodinėti savo nuosavybės teisės remiantis tokiu sandoriu, be to, asmuo tokios nuosavybės negalės parduoti, padovanoti ar kitaip perleisti ir atlikti kitus veiksmus. Iaš to darytina išvada, kad iš esmės Civilinis kodeksas numato neigiamas pasekmes asmenims, kurie neregistruoja nuosavybės teisės perėjimo fakto. kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Žemės nuosavybės teisei įgyti taikomi analogiški pagrindai.

Subjektai, Galintys Įgyti Nuosavybės Teisę

Išiai ir juridiniai asmenys, savivaldybės, taip pat užsienio valstybės fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus (Konstitucijos 47 str.), bei užsienio valstybės diplomatinės ir konsulinės atstovybės. Privati žemės nuosavybės teisė įgyjama administraciniu aktu, sandoriu arba teismo sprendimu. Išis nuosavybės teisė į žemę bei suteikiama žemė nuosavybėn neatlygintinai apskrities viršininko sprendimu. Išis įstatymų ir poįstatyminis akts reikalavimus. Ūas dėl teisės, kai reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą apie įgijimą žemės nuosavybės teisės įgyjamąja senatim ir pan.

Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. akte  Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo patvirtintas Lietuvos valstybingumo ir suverenis galių tęstinumo principas. Nuosavybės teisės į žemę atkūrimą reguliuoja eilė įstatymų: 1991 m. Išius Vyriausybė nutarimus pakeitė 1997 m. liepos 1 d. Išis nuosavybės teisis į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkkūrimo įstatymas, 1997 m. liepos 2 d. Lietuvos respublikos Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymas, Žemės įstatymas.

Išis nuosavybės teisis į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkkūrimo įstatymo 2 straipsnyje. asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisis perėmėjai testamentu paliko turtą.
io fakto nustatymo. Išiai, išvardyti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Išiai. 1991 m. birželio 18 d. Išiams, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, jog testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. Išis atkurti nuosavybės teises, subjektiaškumui nebetaikomas nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje požymis, nors Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d.
neišlikusį nekilnojamąjį turtą, tokį kaip žemė, miškai ir vandens telkiniai, nuosavybės teisės taip pat gali būti atkuriamos, kaip numato šio straipsnio 2 dalis. Išiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Išiai turėjo pateikti prašymus. Prašymų pateikimo terminus reglamentavo 1991 m. Išis nuosavybės teisis į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygos.

Išis nuosavybės teisis į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkkūrimo įstatymo 11 straipsnyje nurodytas prašymo turinys. Iaš jo seka, kad prie prašymo privalomai turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei dokumentai, kurie įrodo giminystės ryšius. Išis turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Išis notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigos pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai ir pan. Išios dokumentų.
io dokumento, jeigu asmenys buvo gimę iki 1897 metų. Išiai, kurių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai neišliko, kaip numatyta .įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, turi kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl nuosavybės teisis bei giminystės ryšio nustatymo.

Teismų praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai pateikti prašymai neatitiko jų turiniui įstatymo keliamus reikalavimus. Išiai, turintys teisę į turto sugrąžinimą, prašymas surašytas ne ant nustatytos formos blanko, nenurodomas nekilnojamojo turto dydis ir pan. Kaip seka iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. Išiais rėkašiniais požymiais apib...

Valstybinės Žemės Nuoma ir Pirkimas Išsimokėtinai

Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesas Lietuvoje iš esmės jau užbaigtas, tačiau kai kuriose savivaldybėse dar likę laisvos valstybinės žemės. Trūkstant dirbamos žemės ūkio paskirties žemės, nemaža dalis žemės ūkio subjektų nusprendžia įdarbinti valstybinę žemę, esančią greta jų ūkių. Pagal Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) viešus duomenis, Šilutės, Švenčionių ir Varėnos r. savivaldybėse laisvos valstybinės žemės plotai sudaro daugiau negu 75 000 ha, o Rokiškio, Zarasų, Ignalinos, Vilniaus, Jurbarko, Kauno ir Šalčininkų r. Šių valstybinės žemės plotų didžiąją dalį sudaro miškai ir žemės ūkio paskirčiai tinkami sklypai.

Nenaudojamos valstybinės žemės apdirbimas naudingas abiem šalims. Pageidaujant įsigyti ar išsinuomoti laisvą valstybinę žemę, būtina su NŽT sudaryti sutartį pagal Vyriausybės patvirtintą formą, todėl sutarties šalys jokių papildomų, individualiai aptartų sąlygų negali numatyti, nes tokia sutartis prieštarautų įstatymo reikalavimams. Nepaisant to, egzistuoja tam tikros išlygos, kurios leidžia žemės ūkio subjektams gerokai sutaupyti net po sutarties sudarymo su NŽT. Perkant valstybinės žemės sklypus iš valstybės, žemės ūkio subjektai dažnai pasirenka atsiskaitymą išsimokėtinai, kadangi iš karto sumokėti visą kainą būtų nepakeliama našta. Toks atsiskaitymo būdas leidžia atsiskaityti su NŽT per ilgą laikotarpį, per kurį galima dirbti įsigyjamą valstybinę žemę ir kartu gautomis pajamomis mokėti įmokas.

Sutartinių įsipareigojimų nevykdantys asmenys privalo mokėti nukentėjusiai sutarties šaliai netesybas. Pagal Civilinį kodeksą netesybos yra apibrėžiamos kaip įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma (bauda, delspinigiai), kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t. Netesybų dydis yra aiškiai apibrėžtas Vyriausybės patvirtintose valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse.

Tinkamai įsipareigojimų nevykdančiam pirkėjui kyla pareiga už įsiskolinimo likutį (likusią sumokėti kainos dalį) mokėti 5 proc. metinių palūkanų, be to, nustatytu laiku nesumokėjus metinės skolos sumos ir palūkanų skaičiuojami delspinigiai - 0,05 proc. privalomos mokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. 0,05 proc. dydžio delspinigiai sudaro daugiau negu 18 proc. Reikia pažymėti, kad NŽT dažniausiai aktyvių skolos išieškojimo veiksmų imasi tik tuomet, kai valstybinės žemės pirkėjas labai ilgai nevykdo savo įsipareigojimų, todėl susidaro didelis įsiskolinimas valstybei. Visą laikotarpį, kai tinkamai nevykdomi sutartiniai įsipareigojimai pagal valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutartį išsimokėtinai, pirkėjo nenaudai NŽT skaičiuoja skolą didinančius delspinigius.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tiek netesyboms, tiek ir palūkanoms taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Reikalavimams dėl netesybų (baudų ir delspinigių) taikomas sutrumpintas 6 mėn. ieškinio senaties terminas. Sutartinių santykių dalyviai savo susitarimu šio ieškinio senaties termino trukmės, jo eigos pradžios, sustabdymo, nutraukimo ar atnaujinimo taisyklių pakeisti negali, be to, negalima iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį, kadangi ieškinio senaties terminus reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvios. Tai reiškia, jog šiomis teisės normomis privalo vadovautis ir NŽT. Tačiau nemažai teisminių ginčų su šia tarnyba dėl delspinigių sumažinimo rodo, kad ji nelinkusi skaičiuoti delspinigių tik už 6 mėn.

Antai Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas bylą pagal bendrovės pateiktą ieškinį Nacionalinei žemės tarnybai dėl delspinigių sumažinimo, paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo patenkintas bendrovės ieškinys dėl NŽT priskaičiuotų 167 054,90 Eur delspinigių sumažinimo iki 20 964,95 Eur. Pavyzdys, kuris padės geriau suvokti šį išaiškinimą. Ūkininkas su NŽT sudaro valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį išsimokėtinai dėl penkių žemės ūkio paskirties sklypų įsigijimo. Susidūręs su sunkumais, ūkininkas dvejus metus delsia mokėti įmokas NŽT pagal minėtą sutartį. Gavęs NŽT raginimą apmokėti įsiskolinimą gera valia ar notaro atliktą vykdomąjį įrašą, ūkininkas turi teisę pateiktu ieškiniu reikalauti delspinigių sumažinimo, taikant 6 mėn.

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta, tačiau būtina nepadaryti esminės klaidos, atliekant dalinius skolos apmokėjimus. Civiliniame kodekse įtvirtinta bendra taisyklė, kad netesybos nemažinamos, kai jos jau yra sumokėtos. Tačiau teismų praktikoje yra išaiškinta, kad situacija, kai skolininkas, sumokėjęs netesybas geruoju, sumokėtų netesybų dydį vėliau užginčija teisme, nesudaro pagrindo paneigti faktą, kad skolininkas netesybas sumokėjo geruoju. Teismai, vertindami skolininko valią mokant netesybas, kiekvieną situaciją vertina individualiai.

Minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje byloje pagal bendrovės ieškinį dėl delspinigių sumažinimo, NŽT laikėsi pozicijos, kad bendrovei paskaičiuoti delspinigiai negali būti mažinami, nes jie jau yra sumokėti. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas šių NŽT motyvų nepalaikė. Teismas pasisakė, kad šiuo atveju negalima daryti išvados, kad bendrovė netesybas sumokėjo gera valia. Bendrovė, 2018 m. atlikdama 13 mokėjimų, kurių vertė 116 000 Eur, galėjo tikėtis ir tikėjosi, kad iš sumokėtų sumų bus užskaityta pagrindinė skola ir palūkanos, o ne delspinigių dalis. Pateiktu atveju teismai bendrovės atliktus mokėjimus įvertino palankiai bendrovės (skolininkės) atžvilgiu, tačiau tai nėra taisyklė.

Kaip minėta, teismai kiekvieną reikalavimą dėl delspinigių sumažinimo vertina individualiai, todėl pirkėjui (skolininkui) reikia būti apdairiam ir rūpestingam atliekant mokėjimus, kai jau yra susidaręs įsiskolinimas NŽT pagal sudarytą valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutartį išsimokėtinai. Iki 2014 m. sausio 1 d. Pasitaiko tokių atvejų, kai jauniesiems ūkininkams NŽT teritoriniai skyriai nepritaikė 0,75 koeficiento, kadangi jie negalėjo įrodyti fakto, kad perkamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą naudojo ilgiau kaip vienus metus. Už tokius žemės reformos žemėtvarkos projektuose suprojektuotus žemės sklypus nuo jų suprojektavimo momento kyla pareiga mokėti žemės nuomos mokestį, kurį kiekvienais metais apskaičiuoja savivaldybės pagal NŽT teritorinių skyrių pateiktus duomenis.

NŽT teritorinis skyrius, pateikęs duomenis savivaldybei apie žemės naudojimą mokesčio apskaičiavimo tikslais, pats yra pripažinęs faktą, kad toks jaunasis ūkininkas naudojo suprojektuotą žemės ūkio paskirties žemės sklypą nuo suprojektavimo dienos.

Apibendrinant galima pasakyti, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartys išsimokėtinai yra ilgalaikiai žemės ūkio subjektų įsipareigojimai, kurių tinkamas vykdymas gali prisidėti prie sėkmingo ūkio vystymo. Todėl siūlytina šiuos įsipareigojimus peržiūrėti ir įvertinti, ar iš NŽT pusės nėra padarytą klaidų rengiant ir (ar) administruojant tokias sutartis.

tags: #senaties #terminas #zemes #ukio #paskirties #zemes