Kauno medinių namų istorija ir likimai

Turbūt retas kaunietis, eidamas pro miesto centre nuo XIX amžiaus pabaigos ar XX amžiaus pradžios stovinčius medinukus, pagalvoja, kad tai yra savotiškas stebuklas. Nors mediniai namai čia nebuvo pageidaujami jau nuo 1920 metų, kai kurie išliko iki šiol. Atrasime kalvos šlaite suręstą kompozitoriaus Juozo Gruodžio namą, apžiūrėsime namus, kuriuose gyveno žymusis keliautojas Matas Šalčius, tapytojai Jonas Šileika bei Viktoras Vizgirda ir kiti. Maršrute taip pat pristatomi mediniai namai, kuriuose šiuo metu įrengti memorialiniai muziejai, skirti ten gyvenusių žmonių atminimui.

Kauno medinukų likimai

Kauniečiai paskutinį kartą šiais metais buvo pakviesti į ekskursiją „Kauno medinukų likimai“. Jos metu gidė M.Oniščik papasakojo apie daugiau nei prieš šimtą metų pastatytus ir iki šiol išlikusius medinius namus. Kauno centras buvo pasirinktas neatsitiktinai, nes dėl čia pastatytų medinių namų tarpukariu virė didelės aistros ir tai, kad jie išliko - beveik neįtikėtina. „Dauguma šių pastatų nėra kažkokia labai didelė paveldo vertybė. Tai tiesiog mūsų miesto raidos istorija“, - sakė M.Oniščik.

Architektūros ypatybės

Gidė M.Oniščik pasakojo, kad daugiausia medinių namų Kauno centre buvo pastatyta XIX amžiaus pabaigoje arba XIX ir XX amžių sandūroje. Aplink juos būdavo daržai, gėlynai, sklypai su namais primindavo sodybvietes. Neretai nutikdavo taip, kad sklypų savininkai iš pradžių statydavo medinius namus, vėliau greta išdygdavo mūriniai pastatai, į kuriuos turtingesni kauniečiai persikraustydavo, o medinukus išnuomodavo kitiems gyventojams.

Dabar prestižinės Kauno - Kęstučio, K.Donelaičio ar V.Putvinskio - gatvės tokiomis anuomet nebuvo laikomos ir todėl ten pridygo medinių namų. Leidimo nutinkuoti gatvės fasadą A.Kacas paprašė 1933 m. pabaigoje, motyvuodamas tuo, kad namas, "mūsų laikinosios sostinės, šiaip ar taip kalbant, centralinėje gatvėj stovėdamas, rodo nemodernišką išvaizdą". Leidimą jis gavo, nes namas, nors ir medinis, buvo pripažintas esantis "gerame stovy, negriautinas". Jame netgi buvo "centralinis šildymas, vandentiekis ir kanalizacija". Tačiau savininkui laiku darbų neatlikus ir 1935 m. pavasarį paprašius leidimą pratęsti, atsakymas buvo neigiamas, "kadangi namas mūriniame kvartale".

Šis medinins namas akivaizdžiai turi išlikusias vertingąsias savybes: galima grožėtis kiaurapjūviais drožiniais dekoruotu fasadu, ypač - langų sandrikais ir mansardos langelio apvadais, kuriuose net erdvines figūros išpjaustinėtos; karnizinėmis juostomis. Šio medinuko gimimo metai nurodomi tarp 1896 ir 1900-ųjų.

Draudimai ir apribojimai

„Lietuvai tapus nepriklausomai, o Kaunui - laikinąja sostine, centre buvo leidžiama statyti tik mūrinius namus. Meninių namų statyba buvo uždrausta, net remontuoti ar perstatyti medinukų nebuvo galima“, - pasakojo specialistė. Nuomojamų butų savininkai, kurie gyveno iš nuomos, arba neturtingi gyventojai, norėdami pagerinti savo gyvenimo sąlygas, visaip gudraudavo, bet namus remontuodavo.

„Dokumentuose radau daug skundų ir bylų, susijusių su mediniais namais. Vieni kauniečiai juos remontuodavo, kiti dėl to skųsdavosi valdžiai“, - pasakojo M.Oniščik. Tarpukariu taisyklės sugriežtėjo. Sostinės (tegul ir laikinosios) centras turėjo būti moderniškas. Todėl 1923 m. Jokimo ir Frandseno plane buvo nustatytos plačios vadinamosios mūro kvartalų ribos. Jos tęsėsi iki tuometės Girstupio ir Šiaulių gatvių, o 1929 m. apėmė jau visą Geležinkelio stoties rajoną. Visai šiai teritorijai galiojo griežta taisyklė: "statyti medžio trobesiai miesto mūrinio kvartalo ribose yra draudžiama".

Miesto centre negalima buvo ne tik statyti naujus medinius namus, bet ir kapitališkai remontuoti senų. Šiaip palopyti stogą leisdavo, bet prieš tai apžiūrėdavo namą, ar jis dar geros būklės. Kartais darydavo išimčių. Bet faktiškai laukdavo, kol namas taps visiškai susenęs, supuvęs, pavojingas gyventi ir "gaisro žvilgsniu", tada surašydavo griovimo aktą.

Išlikę medinukai

Gidė džiaugėsi, kad kai kurie mediniai namai, esantys Kauno centre, prižiūrimi. Vienas tokių - K.Donelaičio gatvės 1-asis namas, kuriame įsikūrusi advokato Sauliaus Dambrausko šeima. „Čia gyveno ir gyvena ne viena šios šeimos karta. Jie vertina tokį palikimą. Kieme yra ir dar vienas medinis namas, kurio nuo gatvės nematyti. Abu pastatai prižiūrimi“, - tikino M.Oniščik. K.Donelaičio gatvėje esantis 5 numeriu pažymėtas medinukas prieš kelerius metus taip pat buvo suremontuotas. XIX amžiaus pabaigoje jį pasistatė Rudolfas ir Michalina Markeliai. Tarpukariu gyveno jų giminaitis, pirmasis Lietuvos karo lakūnas Pranas Hiksa.

Kęstučio gatvėje greta mūrinių namų išlikęs medinukas, pažymėtas 43 numeriu, traukia daugelio praeivių dėmesį, nes jį puošia drožiniai. Namas priklauso kelioms šeimoms. Tos dalies, kuri išnuomota ir kurioje įsikūrusios kelios parduotuvės, savininkai - Antano Digimo šeima - gyvena Aukštaitijoje. Vyras pasakojo, kad namas statytas 1900 metais. Jame ilgai gyveno dabartinio Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius agronomas Bronius Baginskas. Medinio namo dalies šeimininku A.Digimas tapo prieš 16 metų.

„Namo dalis buvo apdegusi, sugriuvęs ir greta buvęs medinis ūkinis pastatas. Remdamiesi išlikusiomis fotografijomis namą atnaujinome. Mums jis gražus, išsiskiria drožiniais, todėl ir stengiamės jį kiek įmanoma saugoti“, - sakė vyras. Deja, kitas, visai greta stovintis 47-asis medinis namas, jau daug metų apleistas.

Prie įvažiavimo, vedančio į Kauno nacionalinio dramos teatro Ilgąją salę, stovi medinukas, buvęs linksmai ištapytas tais laikais, kai jame buvo įsikūrusi vieno vaikiško laikraščio redakcija. Deja, jo istorija dar nėra žinoma. Sprendžiant iš išlikusių tarpukario situacijos planų, atrodo, kad tai buvo dr.

Žaliakalnio medinukai

Kauno Žaliakalnis garsėja savo unikalia medine architektūra, kuri formavo rajono identitetą tarpukariu. Šiandien šie mediniai namai, vadinami "medinukais", yra svarbi rajono savasties dalis, tačiau dėl lėšų stygiaus remontui ir renovacijai jie pamažu nyksta. Ekspertai įsitikinę, kad senų medinių namų atgimimas galimas būtent tada, kai jų šeimininkus su pastatais sieja emociniai ryšiai.

Virtualus maršrutas suteikia galimybę neišeinant iš namų apžiūrėti medinius Žaliakalnio namus, kuriuos statėsi ar nuomojosi žymūs Lietuvos visuomenės veikėjai, kūrėjai. Istorijos vingiai ir iššūkiai Žaliakalnis - vienas žymiausių Kauno rajonų, iki galo suformuotas tarpukariu. Tuo metu čia ėmė kilti įvairių tipų gyvenamieji mediniai namai - nuomojamų butų dviaukščiai, vieno aukšto sodybinio tipo medinukai. Dėl puikios strateginės padėties rajone ėmė kurtis Kauno inteligentai.

Vieni svarbiausių Žaliakalnio charakterį palaikančių objektų - autentiški mediniai gyvenamieji namai. Ne tik medinės architektūros išorės elementai, bet apskritai išsaugota gyvenamoji aplinka: išlaikytas sklypo apželdinimas, eksterjero ir interjero detalės, tradicinė gyvensena. Tačiau ne visi savininkai sugeba prižiūrėti medinius pastatus, todėl seni statiniai vis labiau griūva.

Asta Raškevičiūtė, Medinės architektūros duomenų bazės „Archimedė“ specialistė, teigia: "Tarpukariu Kaunas sparčiai augo, mieste daugėjo gyventojų. Todėl buvo statomi ne tik visuomeniniai pastatai. Turtingi žmonės už savo pinigus statė ir namus nuomai. Išsinuomoti butus buvo kur kas pigiau, nei įsigyti būstą. Einant metams nemaža dalis tokių namų dėl nepriežiūros tapo apleisti, avarinės būklės."

Atskiri istoriniai priemiesčiai savo mediniais namais nuo XX a. pirmosios pusės formuoja Kauno veidą. Kiekvienas priemiestis turi tam tikrą vyraujantį medinių namų tipą, kurį nulėmė socialinės sąlygos, kultūrinės tradicijos, vietovės urbanistinė sankloda. Pvz., Panemunėje gausu vasarnamių, kuriuose Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpiu poilsiaudavo visuomenės elitas.

Žaliakalnyje dėl pasiturinčio sluoksnio gyventojų įnorių, namai išsiskiria įmantriu dekoru, kuriam būdingi geometriniai ir liaudiški motyvai, modernesni architektūriniai sprendimai. Šančiai - Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais sparčiai augęs Kauno darbininkijos rajonas. Nuo panašaus profilio rajonų kitose valstybėse ar Lietuvos miestuose, Šančiai skyrėsi tuo, kad darbininkai gyveno higienos reikalavimų neatitinkančiuose daugiabučiuose, turėjo savo medinius namukus su žemės sklypeliais. Taip tik miestui būdingas darbininkų sluoksnis neatitrūko nuo žemdirbiško, lietuviško prado.

Pastatų tyrimai Žemuosiuose Šančiuose parodė, kad architektūrinės-urbanistinės struktūros turi itin glaudžią sąveiką su vietinės gyvensenos ypatumais. Nuo pat tarpukario priemiesčio urbanistiniam išplanavimui nebuvo skirtas tinkamas dėmesys, taip pat nebuvo skiriama pakankamai lėšų gatvių tvarkymui, apšvietimui. Todėl Žemieji Šančiai asocijavosi su prastesne gyvenimui miesto dalimi.

Daugelis tarpukariu pastatytų namų susidėvėję, neremontuojami, kai kurie medinukai griūvantys, kiti, turintys kelis savininkus ir remontuojami pagal kiekvieno jų išmonę ir finansines galimybes, atrodo neestetiškai ir primena ,,kregždžių lizdus“.

„Brazilka“ - skurdo ir emigrantų istorija

Legendinis Žaliakalnio kvartalas, seniesiems Kauno gyventojams geriau žinomas kaip „Brazilka“, per eilę metų tapo visiškai neatpažįstamu. Jame buvusius rąstų, lentų ir kartono namus, kurie buvo pastatyti Pirmosios Lietuvos Respublikos metais, sparčiai keičia solidūs mediniai arba mūriniai gyvenamieji pastatai. Kvartalo pavadinimas kilo dėl čia gyventi grįžusių emigrantų iš Brazilijos.

Reikėtų paminėti, kad kituose miestuose taip pat yra vietų, kurios vadinamos ‘brazilkomis’. Jų bendras bruožas - tai skurdas“, - pasakojo ilgametis kvartalo gyventojas E. Tuo metu Kaune kilo butų krizė, su dideliais nuomos mokesčiais, dėl to tie, kurie negalėjo sau leisti nuomotis brangaus būsto, ieškojo alternatyvų. „Brazilka” pasiūlė išsigelbėjimą, nes žemės sklypo nuoma ten siekė tik 100-125 Lt per mėnesį.

„Brazilkos” sklypai užėmė nuo 100 iki 200 kvadratinių metrų ir buvo išnaudojami iki galo pastatant pastatus. Namai „Brazilkoje” dažniausiai buvo maži, su vienu kambariu ir virtuve, kai kurių kambarių plotas svyravo nuo 6 iki 8 kvadratinių metrų, jame gyveno nuo 7 iki 10 žmonių. 1938 m. „Lietuvos žinios“ rašė: „Žymiausias Kauno biednuomenės centras yra „Brazilka“, kuri yra kairiajame Neries krante, tarp maž. ir did. Darbininkų gatvių. Šį kvartalą įsteigė ūkininkas Sabaliauskas, mažyčius žemės sklypelius išnuomodamas darbininkams, namelius pasistatyti. Namų namelių čia daugybė. Stačiame upės krante jie vos laikosi, kaip kregždžių lizdai trašančioje pastogėje. Silpnai jie laikosi todėl, kad status kalnas nuolat slenka, kreipdamas silpnų pamatų namelius.“

Kvartalas išraižytas siaurais, vingiuotais takais, tad galima prieiti prie kiekvieno namo. „Dabar „Brazilkos“ vaizdas labai pasikeitęs, šiandien tokio Kauno veido jau nebelikę. Jau kurį laiką medinius namelius „stumia“ mūriniai statiniai, greitai keisdami „Brazilkos“ kraštovaizdį. Tačiau „Brazilkos” identitetas sparčiai nyksta, dauguma senesnių gyventojų jau išmirę, jaunesni išvyko užsienį ir, pasak senųjų gyventojų, kas antras namas dabar stovi tuščias.

Medinių namų išsaugojimo problemos ir perspektyvos

Kiekvienais metais Kaune ugnis suniokoja bent po kelis medinius gyvenamuosius namus. Praėjusiais metais kilęs gaisras stipriai apgadino vieną įspūdingesnių medinių Kauno vilų, kuri neseniai įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Į Kultūros vertybių registrą įtrauktų statinių remontui, keliami specialūs paveldosaugos reikalavimai, tačiau pastaruosius išpildyti dažnai sudėtinga net ir pasiturintiems miestiečiams.

Pastarajai grupei reikėtų priskirti Savanorių prospekto 63 numeriu pažymėtą medinuką, kuris neseniai pavirto degėsių krūva. Tyrėjai neabejojo, kad namas buvo padegtas. Nors pastatas neturi didelės architektūrinės reikšmės, jo slenkstį prieškario metais mynė gausybė to meto garsenybių. Susidaro įspūdis, kad savininkui pastatas nerūpi, mat daugybę metų jis stovi apleistas.

Greta Savanorių prospekto 63-iojo namo įsikūrę kauniečiai tikino, kad pastatas apleistas stovi maždaug dešimtmetį. Tiesa, viduje buveinę įsirengė benamiai. J.Stadalninkas mano, kad būtent jie ir galėjo sukelti gaisrą. Apleistas statinys liepsnojo jau ne kartą. Vien 2017-aisiais jis gelbėtas dukart. Prieš kelerius metus viduje buvo aptiktas nužudytas vyras.

Kauniečių pakvietė į ekskursiją Turbūt retas kaunietis, eidamas pro miesto centre nuo XIX amžiaus pabaigos ar XX amžiaus pradžios stovinčius medinukus, pagalvoja, kad tai yra savotiškas stebuklas. Nors mediniai namai čia nebuvo pageidaujami jau nuo 1920 metų, kai kurie išliko iki šiol.

Kauno savivaldybė antrus metus skiria pinigų, kad kultūros paveldo statusą turintys namai būtų remontuojami. Šiais metais tokią paramą gaus 50 namų savininkų. Tam skirta 1 milijonas eurų. Tačiau kai kurie kauniečiai, gyvenantys ne saugomuose, bet istoriškai vertinguose tarpukario mediniuose namuose, tokios paramos nesitiki.

Panašu, kad Žaliakalnio bei kitų Kauno medinių rajonų gyventojus vienija rūpestis savo namais ir aplinka. Prieš kurį laiką susipažinau su žaliakalniečiu architektu Povilu Konkulevičiumi, kuris iš griaunamų Kauno medinių pastatų gelbsti jų puošybos elementus. Žinau apie Žemųjų Šančių gyventoją, atsisakiusią parduoti savo medinio namo dalį prekybos centrui: planuota namą nugriauti ir vietoje jo išasfaltuoti stovėjimo aikštelę. Galiausiai šimtametis medinis pastatas liko stovėti, o prekybos centro stovėjimo aikštelė buvo išasfaltuota aplink jį.

Kaune medinukai yra pigesni nei mūriniai, blokiniai ar monolitiniai namai, tačiau sunku arba beveik neįmanoma jų apdrausti draudimu, reikalingu norint imti būsto paskolą. Tai reiškia, kad medinukus dažniausiai galima įsigyti tik neimant paskolos. Šančių medinukai palyginti pigūs - prastos būklės pastatą galima įsigyti už 30-50 tūkst. eurų.

tags: #seni #mediniai #namai