Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame susipina istorija, menas ir kasdienybė, kartais sunku atskirti, kas yra tikra, o kas - iliuzija. Šią temą puikiai iliustruoja tiek nekilnojamojo turto portalas Aruodas.lt, siūlantis įsigyti išskirtinius namus su istorija, tiek Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) paroda „Tarp mūsų“, nagrinėjanti mūsų santykį su tikrove ir atmintimi.
Pažvelkime į šias dvi sritis atskirai, o vėliau panagrinėsime, kaip jos susijusios.
Išskirtiniai namai su istorija portale Aruodas.lt
Aruodas.lt portale galima rasti neeilinių būstų, turinčių savo istoriją ir sielą. Vienas tokių - trijų kambarių apartamentai Kaune, Petrašiūnuose, įsikūrę šiuolaikinį dvarą primenančiame name. Šie 74 kv. m namai pilni antikvarinių, vintažinių daiktų, kurie skoningai suderinti interjero dizainerės. Kiekvienas daiktas turi savo vietą, o erdvės tobulai išpildytos, išlaikant stilistiką. Visos medžiagos yra natūralios ir kokybiškos. Net gobelenai parinkti preciziškai, kad derėtų prie interjero ir meno kūrinių.
NT brokerė Sandra Babravičienė teigia:
„Tai būstas, kuriame net kiekvienas šaukštelis stalčiuje turi savo vietą. Tai namai, turintys savo charakterį ir sielą.“
Šiuose namuose galima pasijusti it įžengus į meno galeriją. Interjero dizainerė Kristina Lukauskienė išlaikė stiliaus vientisumą ir maksimalų buto ploto funkcionalumą. Potencialus pirkėjas turėtų būti žmogus, vertinantis meną ir kokybę, kuriam svarbu būstas su siela.
Namo aplinka taip pat išskirtinė: didelė teritorija aptverta, aplink auga seni medžiai, veikia fontanas, o gyventojai gali leisti laiką bendroje pavėsinėje. Namas primena dvarą, o įėjimo kolonos panaudotos iš popieriaus fabriko, turinčios savo istoriją. Į buto kainą įskaičiuotos papildomos erdvės: sandėliukas ir dvi parkavimo vietos.
Namas yra senos statybos, bet pilnai renovuotas. Tai - pokario meto statyba, mūrinis namas, kurio sienos - metro storio. Tai patiks pirkėjui, kuris vertina to laikmečio architektūrą ir statybos ypatumus.
Šis būstas - tai ne tik pirkinys, bet ir galimybė gyventi išskirtiniame pastate, kuris kartu su aplinka kuria vientisą estetišką vaizdą.
Apibendrinant galima pateikti tokią informaciją lentelėje:
| Savybė | Aprašymas |
|---|---|
| Tipas | Apartamentai |
| Vieta | Kaunas, Petrašiūnai |
| Plotas | 74 kv. m |
| Stilius | Antikvarinis, vintažinis |
| Ypatybės | Pilnas antikvarinių daiktų, natūralios medžiagos, išskirtinė aplinka |
Šie namai - tai tarsi gyvas pasakojimas, kuriame susipina praeitis ir dabartis, sukuriant unikalų ir jaukią atmosferą.
ŠMC paroda „Tarp mūsų“: Tikrovės ir atminties refleksijos
Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) pristato parodą „Tarp mūsų“, kurioje šešios menininkės (Jurgita Remeikytė, Alma Skersytė, Irma Stanaitytė, Laura Stasiulytė, Vilma Šileikienė, Kristina Inčiūraitė) stebi aplinką ir, pasitelkusios įvairias dokumentavimo priemones, pateikia tikrovės reiškinių vaizdą. Šiame vaizde susikerta skirtingi kontekstai, istoriniai laikotarpiai ir priežasties bei padarinio ryšiai.
Parodos idėjos įgyvendinimas primena google paieškos sistemą, kur kūriniai tampa raktiniais žodžiais, išmetančiais daugybę atsakymų ir susipinančiais įvairius kontekstus. Menininkės fiksuoja mūsų ir kitų tautų susidūrimo variantus, eksploatuoja tikrovės reiškinius ir užfiksuoja kasdienius objektus, suteikdamos jiems istorinį kontekstą.
Didelė dokumentiškumo dozė verčia abejoti, ar tai menas, ar gyvenimas. Tikrovės pajautimą sustiprina tai, kad kiekvienas kūrinio motyvas įvedamas į istorinio laikotarpio kontekstą, taigi kartu tampa vaizdine praeities įvykių dokumentacija. Tai primena C. Boltansky darbus, kuriems būdingi nebūties temos svarstymai per žmogiškąją atmintį ir istorinę praeitį. Daiktai meno kūrinyje veikia tarsi gyvi objektai, su sava istorija. Pats dokumentiškumo elementas kalba apie atminties išsaugojimą ir priešinimąsi užmarščiai.
PirmasisŠMC parodoje „Tarp mūsų“Ieva Petkutė Kristina Inčiūraitė. „Blondinės“. 2005-2006 m.
Kai kurie darbai nurodo į priešingą išsaugojimui procesą - mūsų erdvėje vykstančią nesustabdomą kaitą ir nykimą. Užmiršti dalykai egzistuoja tarsi vaiduokliai, o priklausomybės nebuvimas kalba apie metaforinę mirtį ir savitumo netekimą.
Nors ieškoma santykio su tikrove pateikiant daiktinius objektus, parodos idėjos pagrindiniu elementu išlieka žmogus - stebėtojas, žvelgiąs pro fotokameros objektyvą ar į patį objektą. Tikrovės ir meno kūrinio plotmės suartėja taip, jog ima atrodyti, kad pats tampi parodos eksponatu. Žiūrovas padaromas tuo, kam pavesta žiūrėti, pamatyti ir išlaikyti atmintyje.
Kūriniai neperša jokio istorijos ar dabarties vertinimo, bet leidžia formuoti savą žvilgsnį, pagal kiekvieno žinias ir vertybių sistemą. Randasi dabarties ir praeities samplaika, kuri skatina reaguoti ir klausti. Kūriniai kalba apie kasdienius dalykus neklampindami į egzistencinę problematiką, tačiau vis dėlto neleidžia pabėgti nuo suvokimo, kad kiekvienas prisidedame prie savo laikmečio istorijos.
Kolūkinis barokas: Tautiečių suvokimas
Kaip teigia istorikas Valdemaras Klumbys, lietuvių požiūris į nuosavą būstą gerokai skiriasi nuo vakariečių. Didžioji dalis vakariečių kone visą gyvenimą praleidžia nuomojamuose būstuose ir nesuka sau dėl to galvos. Lietuviams nuosavas būstas yra kažkas pastovaus ir neatimamo, statusas, rodantis sėkmę.
Būtent kolūkinis barokas atspindi tokį tautiečių suvokimą, dėl kurio buvo prasidėjusios „begemotiškų namų“ statybos. Kolūkinis barokas - tai postmodernistinių formų kultūros rūmai, statyti sovietmečio pabaigoje kolūkiuose. Taip pat dideli namai-pilys, kuriuos sugalvodavo patys žmonės, o architektai tik tenkindavo užsakovų užgaidas.
Kolūkinis barokas išplito jau po 1990-ųjų, kai žmonės galėjo pasistatyti ką tik norėjo. Staiga atsiranda pinigų, o žmonės neturi skonio. Jie žino arba tą sovietinį modernizmą, arba pasakas, arba matę kokias pilis, dvarus, bažnyčias. Įtakos turėjo net ir „Santa Barbara“.
Kolūkiniam barokui būdingi dideli plotai, neskoningos detalės, cementiniai delfinai kieme, arkiniai langai, rūsiai su pirtimis ir baseinais. Dėl pabrangusio išlaikymo dalis namų buvo nugriauti, kiti - apleisti, o treti - paversti parduotuvėmis.
Nors kolūkinio baroko mada Lietuvoje ilgai neužsibuvo, vis tik iki pat šiol išlikę tokio stiliaus namų. Jei vieni taip ir liko stovėti apleisti, tai kitus vis dar bandoma parduoti. Tik tai tikrai nėra paklausiausia prekė.