Lietuvos Dvarų Sodybų Istorija ir Architektūra

Nuo seniausių laikų Lietuvoje dvarai buvo neatsiejama kraštovaizdžio ir kultūros dalis. Dvaras nėra tik sodyba, bet pirmiausiai - ūkinis vienetas, tam tikra žemės valda, kurios centre yra dvaro sodyba. Dvarų architektūra ir istorija atspindi Lietuvos raidą, Europos madų įtaką ir vietos tradicijas. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip formavosi dvarų sodybos, kokie architektūros stiliai vyravo ir kokie pastatai išliko iki šių dienų.

Panemunės pilis - vienas iš renesanso architektūros pavyzdžių Lietuvoje. Šaltinis: wikipedia.org

Dvarų Formavimosi Istorija

Pirmosios dvarų sodybos Žemaitijoje ir kituose Lietuvos kraštuose atsirado XIV a. pab.-XV a. pr., kai bajorų žinion buvo perduoti dideli žemių plotai. Iki XV a. Lietuvos valstybės struktūros pagrindą sudarė valdovo dvarai (kiemai). XV-XVI a. iš valdovo dvaro išaugo pagrindinės krašto politinės institucijos, kūrėsi pastovios rezidencijos.

Vėliau, susilpnėjus valdovo dvaro įtakai, vietos didikų dvarų sodybos tapo vienais iš pagrindinių Vakarų Europos stilistinės architektūros židinių Lietuvoje. Per didikų dvarus architektūros naujovės pasiekdavo žemesnių bajorijos sluoksnių sodybas, kurioms didelę įtaką darė ir vietos tradicija.

Ankstyvasis dvaras, vadintas „kiemu“, turėjo ne tik ūkinę, bet ir politinę reikšmę. Dvaro architektūrinėje raidoje išskirtinis vaidmuo tenka aukščiausiam bajorijos luomui - didikams. Nuo XV a. jie lėmė kultūrinę šalies raidą, buvo ir pagrindiniai Vakarų Europoje susiformavusių architektūros stilių užsakovai.

Vyravusi vidutinė ir smulkioji bajorija priklausė konservatyvesniam dvarininkų sluoksniui, kuris daugiau orientavosi į vietos tradiciją, pasireiškusią sarmatiškąja ideologija. Yra paskaičiuota, kad XIX a. iš viso Lietuvoje buvo apie 3 000 dvarų. Daugiausiai jų (500) išliko Vakarų Lietuvoje. Tokių, kur būtų išlikę visi, pvz., XIX a., XX a. pr. čia stovėję pastatai, iš viso nėra. Seniau daugelis dvarų sodybų buvo formuojama senųjų gyvenviečių, kurios būdavo prie piliakalnių, vietose ar netoli jų.

Taip piliakalniai ir žemė apie juos atidurdavo dvarų sodybų reprezentacinių arba ūkinių kiemų teritorijose. Vienas tokių dvarų yra Telšių rajono Gintališkės seniūnijoje esantis Džiuginėnų dvaras, kuris susijęs su rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (Žemaitė) vardu. Šalia jo, kairiajame Durbino upelio krante, - Džiugo piliakalnis, jo šiaurės rytų ir šiaurinėje papėdėje - I tūkst. II p.- II tūkst. pr. būta senovės gyvenvietės.

Bukantės dvarelis - Žemaitės gimtinė. Šaltinis: wikipedia.org

Architektūros Stiliai Lietuvos Dvaruose

Dvarų architektūra (sodybos ir pastatų planavimas, architektūrinės formos, dekoras) kito veikiama Europos madų ir stilių. Reprezentaciniai dvarų sodybų pastatai (ponų rūmai, svirnai, lobynai) dažnai būdavo rekonstruojami, bet išlaikė esminius liaudies architektūros bruožus: darną su aplinka, monumentalumą, funkcionalumą, racionalų saikingumą, konstruktyvumą, savitą proporcinę sistemą, nuosaikias formas ir dekorą.

Lietuvos dvarų architektūroje galima išskirti kelis pagrindinius stilius:

• Iki Gotikinis Stilius: Nuo seniausių laikų iki XIII a. pab.-XIV a. pr. mūsų kraštuose vyravo ikigotikinis architektūros stilius.
• Gotika: XIV a. pab.-XV a. I p. įsitvirtino ankstyvasis gotikos, XV a. II p.-XVI a. - vėlyvasis gotikos stilius. Lietuvoje ankstyvojo gotikos laikotarpio pastatams būdingos masyvios, raudonų plytų sienos ir kontraforsai, sunkių proporcijų fasadai.
• Renesansas: XVI a. pr.-1550 m. pastatams būdingas ankstyvojo, 1550-1625 m. - brandžiojo, 1625-1655 m. - vėlyvojo renesanso stilius. Renesansas reiškia atgimimą. Tai architektūros, meno stilius, pasižymintis matematiniais skaičiavimais, paremtais novatoriškais inžineriniais sprendimais. Jis buvo populiarus XVI-XVII amžiuje. Tuo laikotarpio pastatams būdinga kompozicinė darna, vienovė, paprastumas ir simetrija. Išpopuliarėjo romėniškos arkinės skliautinės konstrukcinės sistemos. Buvo puošiami langai, paplito atviroji arkada - lodžija. Pradėtas naudoti atikas (dekoratyvinė sienelė virš karnizo, visiškai arba iš dalies pridengianti stogą ir užbaigianti pastato fasadą).
• Barokas: Baroko architektūroje taip pat išskiriami trys laikotarpiai: ankstyvasis - 1600-1650 m., brandusis - 1650-1695 m. ir vėlyvasis -1695-1790 m.
• Klasicizmas: Klasicizmo architektūra skirstoma į du laikotarpius: ankstyvąjį ir brandųjį (1770-1795 m.) bei vėlyvąjį - 1795-1860 m., nors tarp jų ryškios chronologinės ribos ir nėra. Be to XIX a. 3 dešimtmetyje klasicizmui persipynus su romantizmu, susiformavo romantinio klasicizmo stilius, vyravęs iki 1860 metų.
• Romantizmas: Romantizmo stilius Lietuvoje įsitvirtino tarp 1831 ir 1863 metų sukilimų.
• Istorizmas: Istorizmo architektūroje Lietuvoje išskiriami 3 laikotarpiai: ankstyvasis - 1850-1875 m., brandusis - apie 1875-1900 m. ir vėlyvasis - 1900-1930 m.
• Modernas: XIX a.-XX a. pr. Moderno stiliaus architektūra Lietuvoje plito apytiksliai nuo 1900 m. iki Pirmojo pasaulinio karo.
• Retrospektyvizmas: XX a. I p. architektūroje įsitvirtino retrospektyvizmas, ėmė dominuoti neoklasicistiniai pastatai.

Liaudies Architektūra

Publikacijos pradžioje, vardydami Lietuvos architektūrai būdingus stilius, nepaminėjome liaudies architektūros stiliaus, nors jis daugelį amžių vyravo Lietuvos kaimuose, tarp jų ir Žemaitijos. Šis stilius labiausiai buvo paplitęs valstiečių sodybose.

Liaudies architektūra daugiausiai būdinga Šiaurės rytų ir Vidurio Europos arealui, ji egzistavo nuo seniausių laikų iki XX a., vėliau nunyko arba transformavosi. Lietuvoje dėl čia esančių specifinių gamtos sąlygų ir galimų vietoje pasiruošti statybinių medžiagų, liaudies architektūrai priskiriami pastatai dažniausiai yra mediniai. Medis naudotas ne tik sienoms, bet ir sutvirtinimo detalėms, nes metaliniai gaminiai būdavo brangūs ir sunkiai įgyjami.

Yra nemažai ir mūrinių (skaldytų akmenų) liaudiško stiliaus pastatų. Daugiausiai jų ten, kur aptinkama daug riedulių. Statant liaudies stiliaus pastatus dažniausiai mūras naudotas tik atskiroms pastato dalims, pvz., pamatams, kaminui, daliai sienų.

Ilgą laiką statybose dailidės naudodavo primityvius darbo įrankius, tokius kaip kirvis ir kaltas. Dėl to seniau dažniausiai būdavo statomi rąstiniai namai iš apvalių, nužievintų rąstų, kuriuos meistrai sujungdavo sąsparomis (rąstai būdavo suneriami vienas su kitu). Vėliau statyboms skirtus rąstus pradėta tašyti.

XIX a. atsiradus pjūklui, statybose pradėtos naudoti ir lentos, kurios tada dažniausiai atlikdavo pastatų puošybines funkcijas, vinys. Liaudies architektūros tipo pastatų stogai nuo seno buvo dengiami šiaudais, nendrėmis, malksnomis, vėliau - ir čerpėmis, sovietmečiu dalis tokių stogų buvo perdegta šiferiu.

Tarp labiausiai paplitusių liaudies architektūros stiliaus pastatų yra klėtys, kuriose būdavo gyvenama arba sandėliuodavo maisto produktus. Prieš klėtį dažnai buvo statomas prieklėtis. Laikui einant klėtis išsivystė į primityviausią vienos patalpos namo formą - numą. Prie jo būdavo prijungiama kamarėlė (miegamasis kambarys) ir numogalis, skirtas gyvuliams laikyti.

Sodyboje, priklausomai nuo jos šeimininko turtingumo, būdavo daugiau ar mažiau ūkinių pastatų. Pirmiausiai tai klėtis ir svirnas, kuris iš primityvaus gyvenamojo namo transformavosi į vieno ar kelių patalpų sandėlį, skirtą grūdams, audiniams, maistui laikyti. Kartais klėtyje gyvendavo ir samdomi tarnai bei darbininkai.

Dvaro svirnai - svarbūs ūkiniai pastatai dvaro sodyboje. Šaltinis: grazitumano.lt

Išlikę Dvarų Svirnai

Saviti ir įdomūs dvaro sodybos komplekso pastatai, svirnai, daug kur ir šiandien išlikę, o didesnėse sodybose vis dar galima atrasti ir po du svirnus. Kai kuriose dvarvietėse šie pastatai atstatyti, pritaikyti įvairioms reikmėms, o kitose saugomi kaip išlikusios kultūros vertybės.

• Aristavėlės dvaro svirnas: Aristavėlės dvaro rūmai, medinės baroko laikotarpio architektūros pavyzdys, šiandieną stovi Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse teritorijoje. Šiame muziejuje, dabartinėje Aristavėlės dvaro sodybos vietoje, galima pamatyti ir dar vieną išskirtinį kultūros paveldo pastatą - Grybų dvaro svirną. Tai kvadratinio plano dviaukštis statinys, kurio ilgis, plotis ir sienų aukštis vienodi, - lygūs 6 metrams. Svirną puošia galerijos, laiptuotas keturšlaitis stogas su bumbulu viršuje.
• Raguvėlės dvaro svirnai: Didžiulėje Raguvėlės dvaro sodyboje išlikę du mūriniai, šiaurės ir pietų svirnai. Šie statiniai išskirtiniai savo apvalaina forma, jie aštuonkampio plano, rotondos tūrio, su pastoge ir pusrūsiu bei kupolo formos stogu.
• Zyplių dvaro svirnai: Zyplių dvaro sodyboje taip pat iki šių dienų išlikę du svirnai. Istorizmo, „plytų“ stiliumi statyti pastatai dengti dvišlaičiais stogais, įvairiai išpuošti. Viename iš šių XIX amžiaus statybos pastatų kadaise laikyti gyvuliai, karvės, jaučiai. Antrasis svirnas anksčiau naudotas kaip sandėlis, jame laikyti grūdai, ūkio padargai. Šiandieną čia veikia keramikos dirbtuvės, vyksta parodos.
• Liubavo dvaro svirnas: Liubavo dvaro svirnas - vienas iš dešimties išlikusių šios sodybos Vilniaus rajone pastatų. Tradicinės liaudies architektūros stiliui priskiriamas pastatas vieno aukšto, dengtas mansardinės formos stogu, tvirtos konstrukcijos. Jo akmens mūro kampinius stulpus jungia rąstinės sienos, o pietinį fasadą puošia raudonų plytų mūro stulpas. Svirnui tenkančią lobyno funkciją kadaise atliko ir Liubavo dvaro oficinos pastatas, stovintis dvaro sodybos centre, netoli buvusių pagrindinių dvaro rūmų. Tai dar XVIII amžiaus, baroko architektūros laikotarpio pastatas, vienas iš šiandieną atstatytų, restauruotų Liubavo dvaro pastatų.
• Belvederio dvaro svirnas: Belvederio dvaro sodyboje Jurbarko rajone išlikęs svirnas statytas romantizmo stiliumi.
• Alantos dvaro svirnas: Alantos dvaro sodyboje išlikęs ir restauruotas svirno pastatas pastatytas XX amžiaus pradžioje. 2001 m. kilusio gaisro metu dalis statinio sudegė, po gaisro atkurta, uždengtas naujas stogas. Tai tinkuotų sienų, stačiakampio plano vienaaukštis dvaro sodybos pastatas.
• Trakų Vokės dvaro svirnas: Svirnas išlikęs ir didžiulėje Trakų Vokės dvaro sodyboje. Tai dviaukštis medinis pastatas, su pastoge ir rūsiu.
• Nemėžio dvaro svirnas: Dar vienas medinis, XIX amžiuje statytas svirnas išlikęs Nemėžio dvaro Vilniaus rajone sodyboje. Tai vieno aukšto su pastoge pastatas, suręstas iš tašytų rąstų, su durų ir langų mediniais apvadais.
• Bikuškio dvaro svirnas: Ant Alaušo ežero kranto įsikūrusio Bikuškio dvaro sodybos medinis svirnas pastatytas XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje.
• Raudondvario dvaro svirnai: Du svirnai išlikę Raudondvario dvaro sodyboje Kauno rajone, skiriami kaip šiaurės ir pietų svirnai. Tai romantizmo stiliumi pastatyti statiniai su pastogėmis, pusrūsiais ir priestatais keliolikos išlikusių dvaro pastatų komplekse.
• Kurtuvėnų dvaro svirnas: Medinio Kurtuvėnų dvaro svirno statybos data siekia XVIII amžiaus pabaigą. Šis didžiulis puošnus barokinių formų pastatas dengtas dviejų pakopų stogu, su įrengtais stoglangiais, priesvirniu ir galerija. Šis svirnas išliko ir per Pirmąjį pasaulinį karą dvare kilus gaisrui, ir Antrojo pasaulinio karo metu, kai buvo kliudytas keleto patrankų sviedinių. Kurtuvėnų dvaro svirne buvo laikomi grūdai, vėliau veikė malūnas, tačiau nuo seno tai buvo ne tik ūkio reikmėms skirtas pastatas. Šiandien Kurtuvėnų dvaro svirne vėl renkasi teatro artistai, kasmet vyksta festivaliai, koncertai, parodos ir kiti renginiai, veikia muziejinė ekspozicija.
• Čiulų dvaro svirnas: Istorizmo laikotarpio, priešais medinį dvaro sodybos ponų Potvanskių namą stovintis svirnas Čiulų dvaro sodyboje yra puošnus, dekoratyvaus akmens-plytų mūro statinys, dengtas dvišlaičiu stogu. Stačiakampio plano, dviejų aukštų su pastoge pastatas yra vienas iš keturių išlikusių sodybos pastatų.
• Kelmės dvaro svirnas: Stačiakampio plano, skiedrų stogu dengtas Kelmės dvaro sodybos svirnas statytas 1780 m., vėliau remontuotas XX amžiuje. Tai vienas iš aštuonių dvaro komplekso pastatų.
• Abromiškių dvaro svirnas: Abromiškių dvaro Elektrėnų savivaldybėje sodybos svirnas - tradicinės liaudiškos architektūros pavyzdys. Tai stačiakampio plano su pastoge pastatas, statytas XIX amžiaus I-oje pusėje, 1921 m rekonstruotas, naudotas ūkio reikmėms.
• Gelgaudiškio dvaro svirnas: Gelgaudiškio dvaro sodyboje kadaise stovėjo du svirnai, - 1666 m. dvaro inventoriuje minimi „svirnas arba lobynas“ ir „svirnas - povalušas“. Šiandien išlikęs vienas puošnus mūrinis svirnas, manoma, XX amžiaus pradžios statybos, stačiakampio plano, su pastoge, pusapvalėmis langų ir durų angomis, kampiniais plytų mūro bokšteliais.
• Houvalto dvaro svirnas: Maišiagaloje, Houvalto dvare XVIII amžiuje būta dviaukščio, prieangiais apjuosto svirno, su aruodu ir langinėmis uždaromais langais. Ir šiandien čia išlikęs tradicinės liaudiškos architektūros stiliaus stačiakampio plano svirnas, jame veikia kavinė.

Kai kuriuose dvaruose svirnams tekdavo ir daugiau funkcijų. Pavyzdžiui, Kurtuvėnų dvaro svirne nuo seno vykdavo ne tik ūkinė veikla, bet ir rengti baudžiauninkų vaidinimai, keltos puotos, būdavo priimami ypatingi svečiai net ir iš užsienio. Tačiau baudžiauninkams svirnas siejosi ir su bausmėmis - čia būdavo įrengtas ratas su dešimčia rykščių, skirtas nusikaltusiam plakti.

Architektūros Stilių Raida

Šis dvaras liudija ir tai, kad kalbėdami apie išlikusių senųjų dvarų architektūrų stilius, neturėtume būti labai kategoriški ir apie juos spręsti vien iš to, ką matome pastatų išorėje. Daugumos dvarų reprezentaciniuose kiemuose buvusių ponų gyvenamieji namai, rūmai (tiek mūriniai, tiek ir mediniai), už klasicizmo, istorizmo laikotarpiui priskiriamo fasado slepia senesniems architektūros stiliams būdingus architektūrinius sprendimus, atskiras jų detales. Taip dažnai yra dėl to, kad šie pastatai einant metams buvo ne kartą rekonstruoti ir dažniausiai kaskart, vykdant jų atnaujinimo, perstatymo darbus, įgydavo naujų formų, tuo laikotarpiu architektūros stiliams būdingų detalių.

Iš pirmo žvilgsnio Džiuginėnų dvaro medinis rūmas su romantiška įstiklinta veranda atrodo klasicistinis XIX a. pastatas, tačiau, jei pasižvalgysime po jo vidų, pamatysime, kad jis turi ir baroko stiliaus bruožų. Tyrinėjimų metu nustatyta, jog šie rūmai buvo pastatyti gerokai anksčiau, t. y. XVIIIa. Keliaudami po Žemaitiją galime pamatyti gana nemažai išlikusių ir jau sunykusių dvarų pastatų, kurių rūsiai - įspūdingi ir yra sumūryti gotikos stiliumi.

Reprezentaciniuose kiemuose, kiek toliau nuo gyvenamojo namo (rūmo) stovėdavo ir oficinos, arklidės, karietinės, vežiminės, tarnams skirti namai, sandėliai, malūnas, lentpjūvės, ir kt. Bene mažiausiai keitėsi valstiečių ir dvarų sodybų kiemuose aptinkamų ūkinės paskirties pastatų formos. Dvaruose daugelis šių statinių buvo didesni.

Tiems, kas domisi liaudies architektūros stiliaus dvarais, verta nuvykti į Plungės rajono Šateikių seniūnijos Godelikų kaimą. Ten - medinis Bukantės dvarelis, kuriame gimė, vaikystėje gyveno rašytoja Julija Beniuševičiūtė Žymanrietė (Žemaitė). Čia yra išlikęs XIX a. I p. pastatytas, 1960-1963 m. restauruotas liaudiško stiliaus ponų gyvenamasis namas. Yra ir senojo parko bei kitų želdinių, kelių tinklo fragmentų. Ant buvusių svirno pamatų ir dalies tvarto pamatų atstatytas šio krašto tradicinės architektūros svirnas (klėtis), tvartas. Atnaujintas šulinys. Sodyba pritaikyta muziejinei, edukacinei veiklai - nuo 1965 m. čia veikia muziejus.

Dvarų, kaip ir valstiečių sodybose visais laikais reprezentacinio kiemo centre stovėdavo gyvenamasis namas. Pačioje pradžioje dažniausiai tai buvo mediniai, liaudiško stiliaus namai - vienaaukščiai, stačiakampiai, simetriški, su prieangiu pagrindinio fasado viduryje. Juose esantys dviem, o kartais net trimis eilėmis komponuoti kambariai būdavo sujungti anfiladine tvarka.

Architektė, architektūrologė dr. Rasa Bertašiūtė pažymi, kad tokio „pastato viduryje buvo didysis kaminas - virenė, koridoriumi sujungta su kitomis ūkinėmis patalpomis ir su atskiru išėjimu namo gale. Sienos ręstos iš tašytų sienojų, apkaltos lentomis, pakraigės puoštos profiliuotais karnizais. Stogai dažniausiai aukšti pusvalmiai, kartais su mezoninu viduryje ir balkonu virš prieangio, dengti malksnomis. Vidaus patalpos tinkuotos, kartais ištapytos, klijuotos apmušalais, kambariuose klotos medinės grindys. Didžiosios menės turėjo buazeriją , interjerus puošė koklinės stačiakampės krosnys ir židiniai. Svarbi buvo langų, durų forma ir jų apipavidalinimas.

Išlikusius renesanso architektūros dvarų ir pilių pastatus Žemaitijoje reprezentuoja ant Nemuno kranto stovintis XVII a. pastatytas Panemunės pilies kompleksas.

Žemaitijos dvarų sodybose taip pat nerandama išlikusių XIV a. pab.-XVI a. pastatų. Tačiau čia dėti tašką būtų neteisinga, nes, kaip jau minėta, ne visada apie pastato architektūros stilių galime spręsti tik pagal jo fasadinės pusės ypatybes.

Senuosiuose dvaruose liaudiškos architektūros pastatai atlikdavo tas pačias funkcijas, kaip ir valstiečių sodybose. Skyrėsi tik jų keikis, puošnumas, formų tobulumas, dažnai ir dydžiai. Einant laikui, kai dvarų savininkai tapdavo turtingesni, jie savo namus rekonstruodavo, perstatydavo, padidindavo arba pasistatydavo naujus. Tada dažniausiai būdavo suprojektuojami tuo laikotarpiu populiarių, savininko mėgstamo architektūros stilių pastatai. Praėjus kuriam tai laikui, pasikeitus dvarų savininkams, iškilus šeimininkų naujiems poreikiams, šie pastatai dar kartą būdavo perstatomi.

Lietuvos Dvarų Sodybų Architektūros Stilių Apibendrinimas

tags: #seno #dvaro #sodyba