Senoji ūkininko sodyba - tai ne tik pastatų kompleksas, bet ir gyvas istorijos liudijimas, atspindintis praeities kartų gyvenimo būdą, tradicijas ir kultūrą. Lietuvoje, ypač Žemaitijos regione, išlikę nemažai senųjų sodybų, kurios pasakoja apie mūsų protėvių kasdienybę, jų darbą, papročius ir santykį su gamta.
Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse - puiki vieta susipažinti su tradicine Lietuvos kaimo architektūra ir buitimi.
Žemaitijos Sodybos: Architektūros Ypatumai
Iš namų statybos matyti, kad žemaičių kraštas priklauso vakarų baltų kultūrai. Gyvenamasis namas buvo svarbiausias sodybos pastatas. Žemaičių pastatai monumentalūs, pasižymėję ne puošnumu, bet dydžiu, proporcijų darnumu - iki 9 m pločio, 20 m ilgio. Pastatai aukšti - iki 8 m. Daug įvairios paskirties patalpų. Dominuoja sunkūs stogai, dažnai keturšlaičiai, su čiukurais. Plačios pastogės atitiko pusę namo pločio. Pastatų sienos ilgų rąstų, reta pridūrimų. Puošybos elementai kuklūs. Gražiai profiliuoti gegnių ir išsikišusių sijų galai. Būdinga trobos dalis - centre buvęs ir aukščiau stogo iškilęs kaminas.
Ilgą laiką vienos patalpos namas su moline duonkepe krosnimi ir pakura aslos lygyje buvo pagrindinė gyvenamoji patalpa. Netoliese stovėjo ir senasis namas su atvira ugniaviete. Tai ūkinis su gyvulių numogaliu ir iš dalies gyvenamasis (vasarą) pastatas. Ilgainiui atvira ugniavietė perkelta į priemenę, kur buvo duonkepė krosnis. Apmūryta molio ir akmenų sienelėmis atvira ugniavietė tapo kaminu. Būdavo ir duonkepė krosnis, o kartais duonai kepti pastatydavo atskirą pastatėlį su krosnimi - ubladę.
Žemaitijos troba XIX a. pabaigoje. Šaltinis: Etnokultūra
Erlėnų Troba Lietuvos Liaudies Buities Muziejuje
Lietuvos liaudies buities muziejuje esanti troba iš Kretingos rajono, Imbarės seniūnijos, Erlėnų kaimo, statyta XIX a. antrojoje pusėje, atspindi to laikotarpio žemaitiško gyvenamojo namo raidą. Centrinė dalis - priemenė su virene. Ant žemės įrengta ugniavietė sienomis neapsaugota, o pro lubas ir stogą išvestas dūmtraukis. Toliau - durys į lauką. Dešinėje - pagrindinė gyvenamoji patalpa, t. y. geroji troba. Prie užpakalinės sienos kadaise pristatyta užpečinė paplatinta ir padalyta į dvi patalpas - alkierių ir virtuvę su virene. Iš jos - durys į priemenę. Gerojoje troboje prie kamino sienos sumūrytas nedidelis atviras židinys, pakeltas nuo grindų. Čia galėjo paruošti šiek tiek maisto. Vakarais židinys apšviesdavo patalpą. Kairėje pusėje - šviesi priešininkė, tinkama gyventi, dar vadinama lungine. Toliau - išplėsta priešininkė su duonkepe krosnimi ir įgilintu rūsiu. Erlėnų troba - monumentali, tašytų rąstų, su didžiuliu puskliautiniu stogu, lėkiais, turi septynis šešiarūčius langus su baltai dažytomis langinėmis.
Maloniškių Troba Lietuvos Liaudies Buities Muziejuje
Į Lietuvos liaudies buities muziejų yra perkelta troba iš Maloniškių kaimo, Darbėnų seniūnijos. Ji statyta 1865 m. turtingo ūkininko Juozo Jurgučio. Tai tipiškai įrengta žemaičių troba. Krosnis šildo gerąją ir šeimyninę trobas. Alkieriams šildyti sumūryta stačiamalkė koklių krosnis. Patalpų sienos tapetuotos. Trobos dydis - 10,2 x 22,6 m.
Grūšlaukės Sodyba: Unikalus XIX A. Pradžios Paveldas
Vienas vertingiausių Lietuvos liaudies buities muziejaus objektų - atstatyta unikali XIX a. pradžios žemaičių ūkininko nuo Grūšlaukės sodyba su neblogai išsilaikiusiais pastatais. Tai vienintelė nekompiliuota sodyba, perkelta ir pastatyta taip, kaip stovėjo Dirgalio kaime.
Kiti Sodybos Pastatai
Kitas svarbus sodybos pastatas buvo svirnas (klėtis). Jis stovėjo greta namo, pietų pusėje. Pirmieji svirnai buvo vienkamariai, o XIX a. Kiti sodybos pastatai XVII-XIX a. mažai keitėsi. Sodybos pakraštyje, atokiau nuo kitų pastatų, buvo kluonas (klojimas, jauja) su javų džiovykla (pirtimi, douba). Šalia kluono XIX a.
Mažiausiai per tą laiką pasikeitė žemaičių svirnai (klėtys). Svirnuose buvo laikomi grūdai, miltai, rūkyta mėsa, o atskiroje patalpoje miegodavo šeimynos nariai. Svirne guldydavo jaunavedžius. Gegužės mėnesį svirnuose rengdavo pamaldas.
Klėtis - svarbus ūkinio pastatas senovės sodyboje. Šaltinis: Gražaus žmogaus ūkio sodyba
Sodybos Puošyba
Dėl pastogių žemumo gyvenamojo namo sienos mažai tebuvo matomos, galbūt todėl nebuvo puošiamos, daugiau dėmesio skiriant stogo formai. Žiūrėta, kad pastatas būtų akiai malonus ir iš tolo „atšviestų“. Todėl visų pirma išsivystė čiukurų apdaila, o vėliau atsirado įvairiausiais motyvais pjaustytos ir gražintos stogų vėjalentės ir sienų apkalo driblentės. Klėtys puošiamos priegrindžiais, o prie gyvenamųjų namų imta statyti atvirus prieangius. Namų apdaila labai saikinga, apsiribojanti išsikišančių sijų galų ir viršutinių vainikų galų apdaila pastatų kampuose. Pusvalminių stogų vėjalentės ir driblentės puoštos geometriniu ornamentu. Perdengimų sijų kampai, lublentės ir durų angų staktos jau nuo XVII a.
Krosnys
XVII a. krosnys buvo skliautinės, molinės. XVIII a. paplito puodyninių koklių krosnys. Vieną tokių krosnių I. Jablonskis 1951 m. aptiko, o 1965 m. nubraižė, V. Malinauskio sodyboje Žutautų kaime, Kretingos rajone. Puodyniniais kokliais dengtos krosnys buvo paplitusios visoje šiaurės vakarų Žemaitijoje. Puodynės pavidalo koklius iš molio lipdė vietos puodžiai.
Sodybų Pokyčiai
Prieškario žemės reforma stipriai pakeitė Žemaitijos kraštovaizdį, išardė tradicinius gatvinius kaimus, sunaikino daug etnoarchitektūrinių sodybų, diegė naujas, Vakarų Europoje nusižiūrėtas kaimo architektūros tradicijas. Sovietinė kolektyvizacija išdraskė tradicines žemaičių sodybas. Varžomi įvairių draudimų ir kolūkinio gyvenimo reikalavimų, žemdirbiai buvo priversti atsisakyti savo tradicinių pastatų - kluonų, žardų, nomalių, nugriauti dalį tvartų. Keičiantis gyvenimo būdui ir žmonių poreikiams, daugelis gyventojų keitė senųjų namų suplanavimą, fasadinę išvaizdą, statėsi naujus gyvenamuosius būstus ir ūkinius statinius. XX a. pirmojoje pusėje ūkininkai stengėsi tobulinti senuosius, iš tėvų paveldėtus, namus.
Jau XVII a. XVIII a. užpečinės gale įrengtas nedidelis alkierius, priemenė atskirta nuo pakriautės, o virš ugniakuro nuo lubų įruoštas nupjautos piramidės (varpo) pavidalo molinis kaminas. XIX a. užpečinė išplatėja ir tampa nuolatine šeimynos buvimo vieta, vadinama prastąja troba. Pietinėje buvusios trobos dalyje įrengiama geroji troba. Jau ne tik prie prastosios, bet ir prie gerosios trobos galo pristatomas alkierius. Prastasis alkierius naudojamas šeimininkams miegoti, o gerasis - svečiui apnakvydinti. Ugniakurą nuo aplinkos atskyrus mūrine siena, pakriautėje atsirado prastoji priemenė, kaminas ir geroji priemenė.
Dvaras Rumšiškių seniūnijoje. Lietuvos liaudies buities muziejus.
Bajorų Sodybos
XVII a. Išlikę dvarų inventoriai rodo, kad XVI-XVII a. bajorų sodybas tverdavo tvoromis ir vartais, buvusiais su stogais ir patalpa sargui. Pastatų buvę daug: gyvenamieji namai, svirnai grūdams ir miltams, mėsai. Atskira patalpa įrengta alui daryti ir laikyti. Būta pastatų, lyg ir svirnelių, drabužiams, medžioklės reikmenims, balnams, pakinktams laikyti. Būdavo pirtis, arklidės, tvartai, atskiri pastatai dvaro tarnams, darbininkams. Nedaug kas iš tų sodybų liko. Jos mažai tyrinėtos dėl ideologinių suvaržymų. Vis dėlto dvarų, bajorų kultūra buvo bendros krašto kultūros dalis.
Igno Jablonskio Indėlis
Šiaurės vakarų Žemaitijos, taip pat ir Kretingos, krašto materialinės kultūros paveldą tyrinėjo ir jo išsaugojimu rūpinosi kraštotyrininkas Ignas Jablonskis. Pagrindinis tyrinėtojo kraštotyrinės veiklos darbas - 1993 m. 1968 m. I. Jablonskis nustatė seniausią Lietuvoje, 1643 m. datuojamą, medinį etnoarchitektūros statinį - Kripų namą Barzdžių Medsėdžių kaime, o 1975 m. - dar senesnį, XVII a. pradžioje statytą (1764 m. 1967-1972 m. I. Jablonskis apmatavo ir aprašė Noreikos sodybą Auksūdžio kaime, 1973 m. - XIX a.
Lietuvos etnografiniai regionai.
Sodybos Pajūrio Žemaičių Regione
Pajūrio žemaičių regione išlikusios senosios sodybos atskleidžia šiaurės vakarų Žemaitijai būdingą etnoarchitektūrą. Šio regiono tradicinę vidutinio valstiečio sodybą XVII-XIX a. sudarė penki šeši pastatai. Visi jie buvo mediniai, vienaukščiai, su keturšlaičiais, vėliau - pusvalminiais, šiaudiniais stogais, kuriuos XIX a. Svarbiausias pastatas buvo namas (troba). Seniausi, XVII a. pradžioje statyti, namai turėjo tris patalpas: rytiniame gale buvo troba, vakariniame - priešininkė, o tarp jų - pakriautė. Pietinė pakriautės dalis ties įėjimu į trobą ir priešininkę buvo vadinama priemene, o šiaurinėje pusėje buvo trobą šildžiusios krosnies pakura ir atviras ugniakuras.
Namų apdaila labai saikinga, apsiribojanti išsikišančių sijų galų ir viršutinių vainikų galų apdaila pastatų kampuose. Pusvalminių stogų vėjalentės ir driblentės puoštos geometriniu ornamentu. Perdengimų sijų kampai, lublentės ir durų angų staktos jau nuo XVII a.
Apibendrinant, senoji ūkininko sodyba yra svarbi kultūros paveldo dalis, atspindinti mūsų krašto istoriją ir tradicijas. Jų išsaugojimas ir puoselėjimas yra būtinas, kad ateities kartos galėtų pažinti savo šaknis ir didžiuotis savo protėvių palikimu.