Senovės Graikijoje namai dažniausiai būdavo įrengiami atriumo tipo pagrindu. Taigi antikiniai kambariai būdavo įrengiami aplink centrinį kiemą, kiemas buvo kaip atriumo kambarys. Jis būdavo be stogo ir visiškai arba didžiąja dalimi apsuptas kambarių sienomis.
Senovės Romos namo iliustracija
Atriumas buvo svarbiausia Senovės Romos gyvenamojo namo patalpa su viršutiniu apšvietimu. Bendrąja prasme atriumas yra didelė ir atvira pastato patalpa. Atriumui būdingi bruožai - šviesus, erdvus interjeras, ventiliacija.
Tokio tipo namuose, atriumo horizontaliai uždara ir vertikaliai atvira erdvė buvo naudojama kaip virtuvė. Kilmingi žmonės turėjo atskirą virtuvės kambarį, kuris paprastai būdavo įrengiamas šalia vonios kambario, tam, kad iš jos sklindanti šiluma šildytų iš abiejų pusių esančias erdves.
Virtuvės Raida Per Amžius
Virtuvės raida yra susijusi su viryklės (krosnelės) išradimu ir vandens infrastruktūros plėtra, kuri leido tiekti vandenį į privačius namus ir butus. Iki pat XVIII amžiaus žmonės maistą ruošė ir šildė virš atviros ugnies ir taip jiems buvo patogu. Niekas neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip - geriau.
Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu, vienas populiaresnių Europietiškų būstų - ilgasis namas (angl. longhouse). Ilgasis namas - tai tradicinis Šiaurės Amerikos indėnų būstas: didelis, pailgas, proporcingai siauras, vienos patalpos statinys. Plotas virtuvei buvo tarp židinio ir įėjimo.
Vikingų ilgojo namo rekonstrukcija
Viduramžių turtuoliai paprastai turėjo daugiau nei vieną virtuvę. Kai kur buvo net trys, o kartais net ir daugiau nei trys virtuvės. Jų skirstymo principas rėmėsi virtuvės paskirtimi - koks maistas bus ruošiamas toje virtuvėje.
17 amžiaus pradžioje virtuvė buvo pradėta statyti kaip atskiras kambarys. Ji buvo įrengiama už salono (svetainės) ar valgomojo. 1648 metais, turto inventorizacijos metu buvo užfiksuotas vienas iš pirmųjų įrašų apie virtuvę. Virtuvė priklausė John Porter gyvenusiam Windsor miestelyje, Konektikuto valstijoje, JAV.
18 amžiuje, industrializacijos laikotarpiu vyko didžiausi virtuvės pokyčiai. Atsirado geležinės krosnys, kurios visiškai uždengė ugnį: uždaryta ugnis maistą šildė efektyviau, šiluma neišsisklaidydavo ir kartu sumažėjo gaisrų rizika. Laikui bėgant krosnis vis tobulėjo.
Virtuvės baldai, kaip specialiai virtuvės patalpai sukurti baldai, minimi tik nuo 20 amžiaus pradžios. Iki 20 amžiaus virtuvėje nebuvo integruotų virtuvinių spintelių, tokių, be kurių mes dabar neįsivaizduojame savo virtuvių. Erdvės trūkumas virtuvėje tapo tikra problema ir apsunkino kasdienius namų ruošos darbus.
20 amžiaus viduryje (Antrojo Pasaulinio karo metu) viduriniosios klasės atstovai kaip įmanydami stengėsi kuo geriau imituoti prabangius aukštesniosios klasės valgomuosius. Gyvenant nedideliuose butuose, virtuvė buvo pagrindinis kambarys, ten šeimos gyvendavo. Pramonėje buvo siekiama optimizuoti darbo, gamybos procesą. Virtuvės baldai vis tobulėjo, atsirado įvairių buitinės technikos prietaisų. Žmonėms vis svarbiau ne tik funkcionalumas, bet ir dizainas.
Virtuvė dažnai sujungiama su valgomuoju ar svetaine. Visos vakarietiškos modernios daugiabučių virtuvės paprastai turi šiuos pagrindinius komponentus: viryklę, kriauklę su karšto ir šalto vandens maišytuvu, šaldytuvą ir virtuvines spinteles, kurios įrengtos pagal modulinį dizainą. Daugelis šiuolaikinių virtuvių nebeišsiverčia be mikrobangų krosnelių, indaplovių ir kitų elektros prietaisų, kurie palengvina buitį.
| Laikotarpis | Būstas | Virtuvės Ypatumai |
|---|---|---|
| Senovės Graikija | Atriumo tipo namai | Atriumo erdvė naudojama kaip virtuvė |
| Viduramžiai | Ilgasis namas | Virtuvės plotas tarp židinio ir įėjimo |
| 17 amžius | Atskiras kambarys | Virtuvė įrengiama už salono ar valgomojo |
| 18 amžius | Industrializacija | Geležinės krosnys, efektyvus šildymas |
| 20 amžius | Moderni virtuvė | Integruoti baldai, buitinė technika |
Senovės Graikijos Dailė Ir Architektūra
Senovės Graikijos dailė pasižymėjo begaliniu kruopštumu bei nepaprastais meno kūriniais. Piešiniais, skulptūromis, kolonomis ar pastatų grožis. Architektūros išsivystymas rodo aiškiai Graikų dvasios dualizmą. Pirmas trobesys buvo konstruktyvinis dorėnų pastatas, vėliau atsiranda jonėnų daugiau plastinė negu tektoninė, šventovė. Vienas gimsta Europos Graikijoje, kitas Azijoje. Iš pradžios tai buvo dvi atskiros architektūros, kurių ypatybės savotiškos. Jų antitezės susijungia vėliau Attikos mene, kuris randa jų sintezę.
Mykėnų civilizacija baigiasi XII amžiaus gale. Trojos išgriovimas jos mirties pradžia. Apie 1100 m. pradeda iš šiaurės dorėnai veržtis, jie kovoja su achajų azijatine Peloponese gyvenančia, tauta. Viena achajų dalis pasilieka pusiasalyje, kita pabėga į Mažąją Aziją. Šie emigrantai gauna jonėnų vardą. Pirmieji laikai, dažnai neteisingai vadinami Graikų viduramžiais, būtent, X, IX, ir VIII amžiai yra tamsūs ir blogai žinomi. Nauja tauta plito Graikijoje, Tesalijoje, Peloponeso Pietuose, Cikladuose, bet ji nenutraukia kontakto su Azija. Šis kontaktas stiprėja VII amžiuje, kai jonėjiškoji Graikija išsivysto stipriau, negu kontinentas.