Jakutai (savivardis sacha) - Azijos tauta, daugiausia gyvenanti Rusijos Federacijoje, Jakutijoje. XXI amžiaus pradžioje jų buvo apie 400 000. Jie kalba jakutų kalba ir garsėja savo amatais, tokiais kaip medienos, tošies, kailio, odos ir metalų apdirbimas bei lipdytinė keramika.
Jakutų būsto tipas priklausė nuo gamtos sąlygų, socialinės struktūros ir kultūros tradicijų. Žiemos gyvenvietės paprastai būdavo netoli šienavimo vietų ir susidėdavo iš 1-3 jurtų, o vasaros - netoli ganyklų ir galėdavo turėti iki 10 jurtų.
Žieminė Ir Vasarinė Jurta
Žieminė jurta (urasa) buvo statoma su nuolaidžiomis plonų rastų sienomis, ręstinio karkaso ir dengta žemu dvišlaičiu stogu. Sienos iš vidaus buvo aptepamos su mėšlu sumaišytu moliu. Būstas buvo statomas orientuojant į pasaulio šalis: įėjimas į rytus, langai - į pietus ir vakarus. Vasarinės jurtos mažai kuo skyrėsi nuo žieminių.
Šeima jakutų kultūroje buvo mažoji. Tradiciniai vyriški ir moteriški drabužiai apėmė trumpas odines kelnes, kailinį pilvaraištį ir vieneilį durtinį (žiemą - kailinį, vasarą - iš arklio ar karvės odos plauku į vidų; turtingieji turėjo iš audinio pasiūtų durtinių).
Jakutų Tautos Formavimasis Ir Istorija
Jakutai susidarė Sibiro taigos autochtonams evenams, evenkams ir tungusams susimaišius su 10-13 amžiuje čia atsikrausčiusiomis tiurkų-mongolų gentimis. XVII amžiaus pradžioje Rusija užgrobė jakutų gyvenamąją teritoriją, o XVII amžiuje susiformavo jakutų tauta. XIX amžiaus pradžioje sukurti jakutų kalbos rašmenys, o XX amžiaus pradžioje atsirado jakutų inteligentija.
Nuo XIX amžiaus vidurio, kai jakutų gyvenamose teritorijose atrado aukso ir kitų naudingų iškasenų, XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje planuojant plėtoti Sibiro geležinkelių tinklą, prasidėjo intensyvi rusų ir rusakalbių kolonizacija. Jakutus imta persekioti, o XX amžiaus 3 dešimtmečio antroje pusėje-4 dešimtmetyje jie patyrė sovietų valdžios represijų. Tik XX amžiaus 7 dešimtmetyje tauta pradėjo atsigauti.
Būsto Raida Prieš Jakutus
Būsto tipas priklausė nuo gamtos sąlygų, socialinės struktūros ir kultūros tradicijų. Ankstyvojo paleolito žmonės dažniausiai gyveno kalnų urvuose ir olose. Paleolito ir mezolito būstas buvo palapinės tipo, apskrito arba ovalaus plano. Europos ir Azijos miškų zonoje apskrito plano būstus jau paleolite pradėta statyti iš įvairaus tankumo statmenų šulų, kurie būdavo išpinti šakomis ir apkrėsti moliu, su viduryje išgrįsta aikštele židiniui.
Po paskutinio ledynmečio pasaulio klimatui atšilus imta kurti sėslias gyvenvietes. Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių ir Vidurio Europoje neolito gyvenamieji pastatai dažniausiai keturkampiai, kartais su akmeniniais pamatais (Sesklas, Tesalija), jų karkasai iš rąstų, sienos glaistytos moliu, stogai plokšti (Çatal Hüyükas, Turkija), arba pastatų konstrukcija stulpinė, jie šiek tiek įleisti į žemę, su dvišlaičiu stogu (Achilėjas, Tesalija); židiniai dažniausiai buvo įrengiami kieme.
Rytų Europoje buvo paplitusios žeminės ir pusiau žeminės. Vidurio ir Vakarų Europoje (ir Lietuvoje) statyti būstai buvo keturkampiai (6-8 m ilgio, 4-6 m pločio), stulpinės konstrukcijos, su atviru židiniu prie angos (Tolkmicko gyvenvietė, Lenkija, Šventoji, Palanga). Sienos darytos iš pavienių arba dvigubų kuolų eilių. Tarpai užpildyti gulsčiomis kartimis ir šakomis, samanomis. Stogas keturšlaitis arba dvišlaitis, rėmėsi į pėdžių eilę statinio viduje. Stogo paklotas darytas iš eglių mauknų, dengtas nendrėmis arba velėna.
Be keturkampių, iki bronzos amžiaus statyti ir ovalūs pėdinės konstrukcijos būstai (Samantonių stovyklavietė), jų sienos pintos žabais ir iš abiejų pusių apkrėstos moliu. Šiaudų ir mauknų stogą laikė būsto viduje į žemę įkastos dvi storos pėdžios, ant kurių pašelmenyje gulėjo permetinis rąstas gegnėms užkabinti. Vėliau apskrito ar ovalaus plano dažniausiai buvo tik kulto pastatai; jų liekanų randama piliakalniuose.
Vėlyvajame neolite pradėta statyti ilgus, kelių patalpų būstus su giliau įleista asla ir dvigubų šulų eilių sienomis. Židiniai buvo įrengiami visose patalpose, dažniausiai duobėse. Tokių būstų (tik židiniai apdėti akmenimis) randama ir ankstyvuosiuose piliakalniuose. Paskutiniais amžiais pr. Kr. ir pirmo tūkstantmečio pirmaisiais amžiais patalpos kampe iš akmenų pradėta mūryti primityvias krosnis (Kernavė). Pradėjus naudoti metalinius darbo įrankius (kirvį ir kaltą) pastatų konstrukcija tobulėjo, sudėtingesnis tapo ir būsto dalių apdorojimas, sienas pradėta ręsti iš gulstinių rąstų.
Šis straipsnis apžvelgia senovės jakutų būstus - urasas, jų konstrukciją, ypatumus ir raidą, lyginant su kitų tautų būstais. Urasa yra svarbus jakutų kultūros elementas, atspindintis jų prisitaikymą prie atšiaurių Sibiro sąlygų ir tradicijas.
Pagrindiniai Jakutų Būsto Elementai
| Elementas | Aprašymas |
|---|---|
| Sienos | Nuolaidžios, plonų rastų, apteptos moliu su mėšlu. |
| Stogas | Žemas, dvišlaitis, ręstinio karkaso. |
| Orientacija | Įėjimas į rytus, langai į pietus ir vakarus. |